Jau nuslūgo žiniasklaidos susidomėjimas gegužės 25 d. pasibaigusiu 77-uoju tarptautiniu Kanų kino festivaliu, todėl galima ramiai, ir kaip mokė profesorius Leonidas Donskis, „be pykčio“ apžvelgti svarbiausius rezultatus.
Daug metų seku tarptautinę festivalinę veiklą ir negalėčiau prisiminti tokių metų, kada kokiam nors garsiam festivaliui paskelbus laureatus nebūtų nepasitenkinimo balsų, kad vėl apdovanojo ne tuos, kuriuos reikėjo ir kad labiausiai verti liko be prizų.
Dauguma šiųmečio Kanų kino festivalio akredituotų kritikų (ypač senbuviai) buvo vieningi, kad konkursinė programa nebuvo itin stipri, nors joje netrūko garsių pavardžių.
Bet amerikietis patriarchas Francis Fordas Coppola („Megalopolis“), kanadietis Davidas Cronenbergas („Drobulės“), britė Andrea Arnold („Paukštis“), jaunas prancūzų genijus Christophe‘as Honoré („Marčelai mano“), festivalio numylėtinis kinas Jia Zhangke („Potvynio pagauti“), tituluotas amerikietis Paulas Schraderis („O, Kanada!“) liko festivalio pirmininkės Gretos Gerwig vadovaujamo žiūri nepamaloninti apdovanojimais.
Tačiau beveik visi, išskyrus pagrindinį prizą – Auksinę palmės šakelę – apdovanojimai didelių pretenzijų nesusilaukė.
Antrą pagal svarbą apdovanojimą – Grand Prix – gavo indų drama „Viskas, ką įsivaizduojame kaip šviesą“ (rež. Payal Kapadia).
Už geriausią režisūrą apdovanotas portugalas Miguelis Gomesas (Didysis turas“).
Ko gero, labiausiai nustebinęs festivalio filmas – Jacques’o Audiard’o „Emilija Perez“ buvo apdovanotas žiuri prizu ir geriausiomis aktorėmis paskelbtos net keturios pagrindinių vaidmenų atlikėjos Zoe Saldaña, Selena Gomez, Karla Sofía Gascón ir Adriana Paz.
Specialiuoju prizu pagerbtas iranietis Mohammadas Rasoulofas, gimtinėje nuteistas kalėti aštuonerius metus ir viešai nuplakimo egzekucijai, sugebėjęs Kanuose parodyti naujausią savo filmą „Šventojo figmedžio sėkla“.
Geriausiu aktoriumi pripažintas Jesse Plemonsas, suvaidinęs madas diktuojančio graiko Yorgoso Lanthimoso filme „Malonės rūšys”.
Už geriausią scenarijų prizą pelnė prancūzė Coralie Fargeat: prieš jos filmo „Substancija“ peržiūrą pats festivalio direktorius perspėjo: „Būkite pasirengę – filmui baigiantis bus tiek daug kraujo, kad jis, regis, gali sunktis iš ekrano į salę“.
Na, o dabar pagal seną gerą tradiciją, kai svarbiausias nugalėtojas skelbiamas pabaigoje, pagarsiname Auksinę palmės šakelę gavusį filmą. Juo tapo jauno režisieriaus Seano Bakerio naujausias darbas „Anora”, kuriuo, regis audringiausiai, garsiausiai ir ilgiausiai buvo džiaugiamasi …. Rusijoje.
Kanuose juo taip pat buvo džiaugiamasi. Festivalyje platintame leidinyje „Screen critics“ įtakingi kritikai „Anorai“ taip pat nepagailėjo geriausių įvertinimų – jam skirta didžiausias kiekis žvaigždučių.
Viskas lyg ir teisinga. Tai kodėl gi šį kartą auksu spindinčios Auksinės palmės šakelės blizgesį temdo nemalonūs šešėliai?
Jei prisiminsime, kad Auksinės palmės šakelėmis anksčiau apdovanoti tokie šedevrai, kaip Federico Fellinio „Saldus gyvenimas“ (1960), Luiso Buñuelio „Viridiana“ (1961), Luchino Visconti „Leopardas“ (1963), F. F. Coppolos „Pokalbis“ (1974) ir „Šių laikų apokalipsė“ (1979), Martino Scorsese‘s „Taksistas“ (1977) ir t.t., tai šiemet nugalėjo lengvo turinio amerikietiška komedija apie tai, kaip sekso darbuotoją (grubiau šnekant, prostitutė) vilioja jauną turtuolį.
Panašių pikantiškų istorijų kine – nors vežimu vežk. Tarp jų tarsi deimantas spindi garsus hitas „Pretty Woman“, po kurio ir Julia Roberts, ir Richardas Gere‘as tapo daugiau negu žvaigždėmis, o tikromis stiliaus ikonomis.
Bet įsivaizduoti, kad 1990-aisiais šis milijonų žiūrovų visame pasaulyje pamėgtas komercinis hitas būtų vainikuotas Kanuose, tikrai trūksta fantazijos. Net Amerikoje Oskarui buvo nominuota tik Julia Roberts, bet ir ją tąsyk nugalėjo Kathy Bates už vaidmenį trileryje „Misery“.
Šiųmetėje „Anoros“ pergalėje nemaloniausias dalykas yra vadinamasis ryškus „rusiškas pėdsakas. Mat turtingas jaunuolis, kurį vilioja amerikietė sekso darbuotoją yra… lepūnėlis rusų oligarcho sūnelis.
Čia būtų pravartu padaryti nukrypimą ir priminti, kad 2022 metais dėl Rusijos įsiveržimo į Ukrainą Kanų festivalio direkcija buvo priėmusi principingą politinį sprendimą nekviesti rusiškų filmų ir neakredituoti rusų kino kritikų.
Vienintelė išimtis buvo suteikta režisieriui Kirilui Serebrenikovui, kuris Rusijoje buvo teisiamas už korupciją, bet vėliau išleistas į užsienį. Tąsyk Kanuose režisierius, prancūzų spaudoje pavadintas „disidentu ir emigrantu“, pristatydamas savo filmą „Čaikovskio žmona“ ne tik sakė, kad reikia padėti kariaujančių rusų šeimoms, bet ir prašė nuimti sankcijas nuo „gero oligarcho“ Romano Abramovičiaus.
Šiemet Kanų konkursinėje programoje buvo parodytas naujausias K. Serebrenikovo filmas, taip pat biografinė drama „Limonovas: Edžio baladė“, kurioje britų aktorius Benas Whishaw suvaidino prastos reputacijos rusą Eduardą Limonovą, kuris gyvas būdamas bastėsi po užsienius, kariavo serbų pusėje Bosnijoje, 2001-aisiais rengė ginkluotą įsiveržimą į Kazachstaną „ginti skriaudžiamų rusakalbių“, įsteigė nacionalbolševikų partiją, 2014-aisiais parėmė Krymo aneksiją. Kai kurie šio žmogaus „nuopelnai“ paminėti naujojo filmo finaliniuose titruose.
Taigi, kaip matome, net Kanuose nėra smerkiamas Rusijos karas Ukrainoje (vienintelis filmas apie tai – Sergejaus Loznicos“ dokumentinis „Įsiveržimas“ – buvo parodytas ne konkursinėje programoje) ir nėra jokios taip dabar dažnai vakaruose linksniuojamos cancel culture (atšaukimo kultūros), skirtos rusams.
P.S. Prisipažinsiu, kad šiemet Kanuose „Auksinės palmės šakele“ apdovanotos „Anoros“ kol kas dar nemačiau ir jos kaip kūrinio vertinti negaliu. Užtai pacituosiu mano manymu labai aiškiai apie filmą pasisakiusios (ir filmą Kanuose pamačiusios) Mantės Valiūnaitės žodžius. „7 meno dienose“ ji parašė: „šiais metais Gretos Gerwig vadovaujamos žiuri sprendimas apdovanoti Seano Bakerio filmą „Anora“ sukėlė daugiau nei subjektyvų nusivylimą. Šis sprendimas nuliūdino politiniu nejautrumu mūsų regionui, karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai nepaisymu.
… Paprastutė Pelenės istorijos variacija išties gyvybinga ir organiška, bet tai, kad Bakeris pagrindiniams vaidmenims pasirenka Rusijoje aktyviai dirbančius aktorius Marką Eidelšteiną ir Jurą Borisovą bei keletą kitų, dabartiniame kontekste atrodo problemiška.
…Įteikdama prizą Gerwig teigė, kad filmas sužavėjo savo žmogiškumu, prajuokino, o vėliau sudaužė širdis. Tačiau komisijai pritrūko žmogiško įsijautimo į politinį kontekstą ir supratimo, kokią žinutę siunčia tokio filmo apdovanojimas. Turbūt liūdniausia ir beviltiškiausia tai, kad beveik niekam „Anora“ neatrodo problemiška ir apdovanojimas bent kol kas nekelia svarbios diskusijos.
… Galiausiai didelį komercinį potencialą turinti romantinė komedija atkartoja daug sykių kine matytas klišes bei situacijas ir nepasižymi ankstesniuose filmuose Bakeriui būdingu stiliumi ir subtilumu. Visi filmai, apdovanoti kitose kategorijose, man atrodo vertesni „Auksinės palmės šakelės“ už „Anorą“, tiek politiškai, tiek estetiškai“.
