Turbūt viena didžiausių grožinės literatūros vertybių ta, kad ji padeda atskleisti nežinomus istorijos puslapius ir parodo, kad praeitis daug įvairiapusiškesnė nei esame linkę galvoti. Neseniai lietuviškai pasirodęs romanas „Karo lakūnės“ (vertėja Rūta Tumėnaitė) išpildo tai su kaupu: pasakoja iki šiol menkai žinomą istoriją apie moteris, pilotavusias didžiulius ir sudėtingus lėktuvus Antrojo pasaulinio karo metais. Stebėtina, kad 1943 metais JAV daugiau moterų turėjo piloto licenciją nei vairuotojo pažymėjimą. Dar vienas menkai žinomas ir romane atskleidžiamas istorijos puslapis – Vokietijos teritorijoje atsidūrę ir per karą išsislapstę amerikiečių kariai, kurių vėliau Europoje plačiai ieškojo JAV.

Romano „Karo lakūnės“ autorė Noelle Salazar šiuo metu dirba prie naujos knygos, bet sutiko atsakyti į leidyklos „Tyto alba“ klausimus!

„Karo lakūnės“ – labai kinematografiška knyga. Skaitydama net ėmiau įsivaizduoti, kokie aktoriai galėtų vaidinti romano ekranizacijoje. Galbūt jau sulaukėte susidomėjimo iš kino industrijos? O gal pati esate pagalvojusi, kokie aktoriai galėtų įkūnyti jūsų sukurtus personažus?

Sulaukiau susidomėjimo, tačiau kol kas negavau jokių dėmesio vertų pasiūlymų. Manau, kad pastatyti tokį istorinį filmą su senoviniais lėktuvais būtų brangu. Tačiau pasvajoti juk galima. Tikrai esu pagalvojusi, kokie aktoriai galėtų vaidinti mano knygos veikėjus. Odrės vaidmeniui puikiai tiktų Brie Larson. Henry Cavill būtų gražus Džeimsas. Rubę galėtų vaidinti Amanda Seyfried, nusidažiusi plaukus raudonai. Arba Alison Brie! Kerol vaidmuo galėtų tekti Aliai Shawkat. Sam Heughan būtų svajingas Karteris.

Grįžkime prie romano. Ar turėjote progos pasikalbėti su dar gyvomis moterimis pilotėmis ir išgirsti jų liudijimus? Kokie motyvai vedė jas pilotuoti karinius lėktuvus? Juk joms nebuvo suteikiamos jokios garantijos, jokios privilegijos, jos net nebuvo laikomos kariuomenės narėmis.

Dar knygai nepasirodžius, man pasisekė telefonu pasikalbėti su viena iš moterų piločių. O praėjusių metų gegužę dalyvavau kasmetiniame Moterų oro pajėgų tarnybos susitikime, kur sutikau dar dvi lakūnes. Buvo nuostabu. Net turėjau galimybę pakilti senu kariniu lėktuvu! Manau, moterys norėjo tarnauti savo šaliai lygiai taip, kaip vyrai. Ir jos ryžosi tai padaryti bet kokiu įmanomu būdu. Tai buvo būrys atkaklių moterų. Kilnių moterų. Ir bebaimių.

Ar tai buvo paplitęs reiškinys? Ar Amerikoje buvo daug moterų piločių, išbandžiusių lėktuvus ir transportavusių juos iš vienos karinės bazės į kitą? Ir kur dažniausiai jos išmokdavo tai daryti?

Šis reiškinys nebuvo taip stipriai paplitęs, todėl iki pat šių dienų daugybė žmonių nėra girdėję, kad moterys dirbo tokį darbą. Stebėtina, kad 1943 metais JAV daugiau moterų turėjo piloto licenciją nei vairuotojo pažymėjimą ir daugybė moterų norėjo patekti į Moterų oro pajėgų tarnybą. Bet dėl keliamų reikalavimų tik maždaug 1100 moterų pasisekė.

Dauguma jų išmoko pilotuoti privačiose fermose, kur iš lėktuvų purkšdavo pasėlius. Kitos – aviacijos mokyklose ir kolegijose. Keletui moterų pasisekė augti turtingose šeimose, kurios galėjo išsimokėti už privačias pamokas.

Iki šiol aviacija išlieka gana vyriškas pasaulis ir juo labiau toks buvo Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip vyrai žiūrėjo į pilotuojančias moteris? Kaip moterys mėgino griauti šioje vyriškoje aplinkoje nusistovėjusius stereotipus?

Iš dalies galima sakyti, kad pilotavimas vis dar laikomas vyrišku darbu. Kiekvieną dieną moterys griauna šiuos barjerus. Ir tik pažiūrėkit kaip! Tačiau Antrojo pasaulinio karo metu dauguma vyrų nepalankiai žiūrėjo į moteris, dirbančias „vyro darbą“. Ypač tokį mirtinai pavojingą darbą kaip pilotavimas. Vyrai jautė net neapykantą moterims. Buvo daug pykčio. Kai kurie tyčia trukdė joms dirbti. Bet moterys nepasidavė. Iš tiesų, daugeliu atvejų joms patiko parodyti vyrams, ką sugeba. Buvo toks vienas konkretus atvejis, kai aukšto rango pareigūnas paprašė poros moterų sėsti į lėktuvą, kurį buvo sunku suvaldyti keliems jo vyrams. Moterys nepriešgyniaudamos taip ir padarė, parodė kelis akrobatinius manevrus ir vyrai daugiau nebesiskundė.

Romanas prasideda Perl Harboro scena, kai japonai netikėtai užpuola amerikiečių karinę bazę ir ramus Havajų gyvenimas subyra į šipulius. Kodėl pradėjote pasakoti istoriją nuo šio įvykio? Ar galima sakyti, kad tuo metu amerikiečiai pajuto, jog karas kur kas arčiau nei atrodė?   

Rašyti šią knygą mane įkvėpė istorija apie moterį, kuri vėliau įstojo į Moterų oro pajėgų tarnybą. Cornelia Fort buvo civilė pilotė, treniravusi naujokus lakūnus Oahu saloje. Ji buvo ore tuo metu, kai atskrido japonai. Pasirodo, Kornelija pirmoji iš amerikiečių pilotų pastebėjo atskrendančius japonų lėktuvus. Pamaniau, kad nuo to būtų puiku pradėti istoriją. Perl Harboro užpuolimas tikrai buvo tas momentas, kai amerikiečiai suprato, kad karas daug arčiau nei atrodė ir gali juos pasiekti. Karo kontekste šį įvykį neabejotinai galima vadinti lūžio tašku tiek Amerikai, tiek ir visam likusiam pasauliui.

Vėliau romano veiksmą perkeliate į Europą ir pasakojate apie karininkus, kuriems teko slapstytis, kai jų lėktuvai nukrito Vokietijoje. Karo pabaigoje ir po karo buvo organizuojamos intensyvios jų paieškos. Tai dar vienas mažiau žinomas istorijos puslapis. Ar daug karininkų pavyko atrasti ir išgelbėti?

Tai buvo gąsdinanti, rizikinga patirtis, palikusi daugybę istorijų apie besislapstančius vyrus, kurių, gaila, jau niekada nebeišgirsime. Kurdama „Karo lakūnes“ iš pradžių neplanavau rašyti apie Džeimso dingimą. Bet atrodė, kad to būtų galima tikėtis, įsivaizdavau, jog tokia patirtis turėtų palikti ilgalaikių pasekmių, ir vieną dieną, Džeimsui grįžus pas savo meilę, ši galėtų padėti jam suvaldyti tuos sudėtingus jausmus, įveikti traumines patirtis.

Esate minėjusi, kad šios knygos rašymui padėjo jūsų patirtis tarnaujant JAV kariniame laivyne – puikiai pažįstate kareivišką tvarką ir gyvenimą kareivinėse. Kaip pritaikėte šią patirtį rašydama „Karo lakūnes“?

Karinis laivynas man sužadina brangiausius prisiminimus. Pastebėjau, kad visą gyvenimą patenku į nuostabių moterų kompanijas, tarnyba kariniame laivyne – ne išimtis. Patekau į būrį merginų, kurias jungė bendras tikslas. Niekam nerūpėjo, iš kur atėjome ir kokios skirtingos buvome. Dėl tų skirtumų buvo tik dar linksmiau. Bičiulystė, parama, juokas iki ašarų, papasakotos istorijos, pasišnibždėjimai vėlyvomis naktimis, vabalai ir driežai dušuose, mes, dantų šepetėliais nuo grindų šveičiančios batų žymes, tingios dienos, praleistos mūsų didžiuliame persirengimo kambaryje valgant M&Ms saldainius ir kalbantis apie viena kitos namus, žygiai dar saulei nepatekėjus šūkaujant skanduotes… Visi šie prisiminimai tik ir laukė, kol juos perkratysiu ir pripildysiu jais knygą. Taip išreiškiau pagarbą nuostabioms moterims, kurias turėjau garbės pažinoti.

Turbūt viena didžiausių grožinės literatūros vertybių galime laikyti tai, kad ji padeda atskleisti nežinomus istorijos puslapius ir parodo, kad praeitis daug įvairiapusiškesnė nei esame linkę galvoti. Ar jums svarbus šis grožinės literatūros aspektas?  

Kai rašydama vieną iš romanų pirmą kartą atradau tikrą istorinį faktą, puoliau ieškoti daugiau. Apsvaigau nuo minties, kad vienu metu galiu būti ir pasinėrusi į meilės ar nuotykių istoriją, ir ko nors išmokti. Manau, kad istorinių faktų įpynimas į grožinį tekstą – gudrus būdas sudominti skaitytojus, išmokyti juos ko nors, ko kitaip jie nebūtų išmokę. Sulaukiau daugybės elektroninių laiškų, kuriuose skaitytojai dėkoja man, kad papasakojau jiems apie Moterų oro pajėgų tarnybą ir tai man geriausias atpildas. Man garbė pasidalinti šia Amerikos istorijos dalele, apie kurią nežino didžioji dalis žmonių. Tai man be galo daug reiškia ir kiekvienas išleistas romanas, kuris padaro tą patį, įkvepia mane ieškoti daugiau istorijų ir jomis pasidalinti.

Šiuo metu romanai apie Antrąjį pasaulinį karą ir kitus istorinius įvykius sulaukia daug skaitytojų dėmesio. Kaip manote, kas sužadino tokį skaitytojų susidomėjimą tikrais faktais paremtais romanais?

Manau, žmonės trokšta rasti vilties. Tiesa ta, kad pradėdami skaityti tokias istorijas, mes jau kaip ir žinome, kuo jos baigsis. Žinome, kas laimėjo karą. Žinome, kodėl ir kaip. Ir viduryje žudynių atrasti tokias istorijas… Na, mes žinome, kad jos atneš daug sielvarto, bet bus ir vilties. O gyvenime visi ieškome vilties kibirkštėlės. Ištverti dar vieną minutę. Pamatyti išsipildžiusią svajonę. Pasiteisinusias pastangas. Išgelbėtą gyvybę. Įsitraukti į vieną tokių istorijų – jaudinanti, varginanti ir kartu nuostabi patirtis, o tai, kad jos paremtos tikrais įvykiais, tik dar labiau įkvepia.

Ar galima sakyti, kad Antrojo pasaulinio karo istorija dar nėra iki galo ištyrinėta? Dar liko neįvertintų aukų, praradimų, pasiekimų, nežinomų likimų, kurie galėtų tapti knygos siužetu?

Kas ten žino?! Tai ir smagiausia dalis. Dažniausiai šios istorijos atrandamos netyčia ir pakliuvusios į geras rankas jos pasidalinamos su likusiu pasauliu. Tikiuosi, kad niekada nenustosime girdėti pasakojimų apie drąsius vyrus ir moteris, kurie kovėsi, gyveno ir mirė dėl savo šalies.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: