Seniai jau beprisėdau prie klaviatūros ilgėliau patarškinti. Dar seniau tarškinau apie maistą. O naujovių Kaune – nors samčiais semk. Kauno gastroerdvės, nenorėdamos (o gal veikiau – bijodamos) atsilikti nuo miestą permainų vajumi šturmuojančio (o gal „valančio“, kaip Šimašius) V. M., strimgalviais puolė atsivėrinėti, tartum šių dienų pandoros skrynių pusseserės, iš kurių neaišku, ką ištrauksi: džiovintą morką, į meniu pargabentą tiesiai iš prekybcentrio, džiovintą arklį (nes, kaip sako reklamoje, „skanu!“) ar tik iš bado sudžiūvusią skrybėlę kokiame nors skurdžiame skrybėliuočių nevalgydinančiame myžtkabakyje.
Antras aukštas (Prancūzų g. 12, Aukštieji Šančiai)
Dažnai su kolega teorizuodavome, kad reikėtų kokį kabaką atidaryti, kad, jau kai baigsime universitetus ar pradėsime daugiau uždirbti, būtinai charmy vietelę išsinuomuosime ir ten cepelinus-alų-kisielių virti pradėsime. Vis dėlto dangiška (rakauskiška?) verslumo dvasia linkusi pokštauti, ir tenka būti balto pavydo saviliudininkais, kai piceriją atidaro, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, ne visai jaunųjų verslininkų profilio žmonės, o Kauno aktyvistai, marginaliosios auros ir žaismo vaidilutės, kaip tai nutiko su „Antru aukštu“. Visgi prisimeni, kad daug gražių ir nebūtinai gražių judėjimų (kaip hare hare) prasidėjo nuo skrandžio maloninimo, tad gal knygos į lentynas šioje vietoje ir susideda.
„Antro aukšto“ idėjos ištakos turbūt siekia pogrindyje veikiančią falafelinę. Nors pastarasis verslelis ir pakankamai pankiškai altruistiškai idėjinis, jis, kaip ir bet kokia wannabe korporacija, vieną aliejumi prakvipusį vakarą suprato, kad nori ir gali daugiau (tiek kepti, tiek uždirbti), ir chebrytė, sumetusi kas červoncą o kas du, susipirko krosnis, kitą įrangą (kiek girdėjau, išėjo nemažai sutaupyti – sveikinu) ir persikėlė ten, kur jau ne vienas koją bandė įkelti, o paskutinį kartą tai darė „Pizza To Go“ – į Prancūzų g. 12 (Žiaurieji Šančiai). „Pizza To Go“ apskritai man siejasi su didele nesėkme ir degradacija bei desperacija, tad šia picerijų rokiruote džiaugiuosi kaip niekad. Kita vertus, ši vieta aukštuosiuose šančiuose, būdama gana izoliuota, yra saugoma ne paties tvirčiausio angelo sargo. Pagrindinis klausimas, ar picos bus ant tiek geros, kad jų valgyti atvarys ne vien bendraminčiai, bet ir platusis plebsų ratas. Dar nepaminėjau, kad, pagal nutylėjimą, picos čia vegetariškos. Žinoma, jaunieji verslininkai nenori savęs nužudyti ir už papildomą euriuką siūlo ir norimą ėriuką (kalbu metaforiškai).
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Atidarymo vakarą picos pasirodė skanios, bet keistokos (ypač viena iki galo veganiška). Žolių skonis nepriminė picų, kur vienintelį jūržolių šokį atlieka popsiškosios rukolos. Gal tiesiog nesu pratęs prie tankiai nukloto Pesto padažo. Taip pat picos nugulė pakankamai sočiai, bet gal tai jau asmeniniai niuansai. Visgi tą vakarą kartu su apačioje dirbančiomis „Aibės“ pardavėjomis labiau ne picas skanavome, o multižanrinės grupės „Kaunas Zoo“ klausėme, su draugais bendravome.
Antrą kartą užsisakėme perpus Curry ir, ko gero, Vasaros picą ant rupių miltų pado (aka Radical). Ir nesigailėjome. Maistingesnis ir visavertiškesnis, šiek tiek kietesnis padas picai suteikė naujų spalvų, ant jo švelniau gulė ingridientai. Picą valgėme trise, bet ir vėl maža nepasirodė. Pridėkime dar šiltą personalo bendravimą, įkandamą ir atitinkančią kokybę 5 eur kainą už ~40 cm picą, ateityje būsimus muzikinius pasirodymus (čia jau rašau nuo savęs, bet, lai, krišnai ausin), kitus savitus pliusus, kurių čia nevardysiu, bet palieku intrigą išsiaiškyti patiems, ir picerija „Antras aukštas“ pateikia rimtus argumentus tapti aktualiausia pirmos metų pusės Kauno gastronaujiena. Ypač, jei, progai pasitaikius, šalia picų atsirastų ir falafelių, kitų vegetariškų gėrybių.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Good Bite (Pašilės g. 10, Dainava)
Esi iš Indijos? Studijuoji Kaune verslo vadybą? Mėgsti gaminti? Turi keletą atliekamų šimtų eurų ir „Sony Playstation“? Kodėl gi neatidarius indiškos užeigėlės studentų miestelyje?!
Iš tiesų man ši kavinė – pakankamai fantasmagoriška. Joje susipina juokas ir rimtumas, neblogas maistas ir klaikokas aliejaus tvaikas, žaidimai ir porūstė aplinka. Pirmą kartą pietaujant, atrodė, kad tai one man project. Visgi be įkūrėjo pasamdyti dar keli bernai, kas žino, gal ir bendrasavininkiai.
Užsisakius kažką panašaus į kebabą – Kathi Roll (vėliau paaiškėjo, kad lavašą čia keičia kiaušiningas lietinio blynelis, plius, mažesnė porcija), savininkas pasiūlo pažaisti futbolą (kompiuterinį). Nieko bloga neįtardami, kaip kokiame trečiarūšiame bdsm filmuke, klusniai šefo įgeidį vykdome, nenutuokdami, kad tai galgi užkoduota žinutė (ir ne Ilzės Butkutės!), kad teks palūkėti. Palūkėjimas trunka gerą pusvalandį, po to dar penkiolika minučių – samosoms, taigi bendrai pietūs išsitęsia daugiau valandos.
Skonis neblogas. Draugams ypač patiko bulvingosios samosos (2 vnt – 1,5 eur), man gal tas pats Kathi Roll blynelis su vištiena, daržovėmis ir kariu (2,5 eur), o apie iš „Promo Cash&Carry“ atsivežtus ketvirčiukus turbūt nieko gero pasakyti neišeis…
Apskritai, pagrindinis šios vietos achilkulnis – patiekalų sudedamųjų kokybė. Kaip pavyzdį pateikiu ne kartą Žaliakalnio (aka Zanavykų) turguje matytą krišnaistą, nuolankiai ir ilgai besirenkantį ūkininkų darže augintas daržoves. O kaip prekes perka indas? „Sanitex“, „Maxima“, „Cash&Carry“, kur papuola? Šio klausimo, beje, būtų įdomu paklausti ir kai kurių kitų aprašomųjų (išsirinkite patys).
Beje, vienas pakankamai linksmas išskirtinumas – užkandinė pradėjo prekiauti maistiniais abonementais, pvz., mėnesio dienos pietų degustavimas – 70 eur. Dar geriau būtų, jei šią sumą eitų sumokėti dalimis, tai yra, išsimokėtinai. Klientų ratas garantuotas!
Reziumuojant: kartą kitą pabandyti tikrai verta, o vėliau gali pradėti kilti klausimai, į kuriuos atsakymų, vargu, Vitaliukai, ar rasi. O, jei ir rasi… Gal kartais tiesiog geriau neieškoti.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Free Time Kaunas (Vasario 16-osios g. 2, Centras)
Ko gero, pirma kavinė šiame straipsnyje, priskirtina, kažkodėl norisi sakyti – beišeinančių hipsterių judėjimui. Jau vien ta įkyri retro stiliaus reklama leimbuke, masinusi numanomus klientus bent keletą mėnesių iki atidarymo. Brrr.
Užklumpame frytaimą sekmadienį, veik ižpačioryto. Penki brandžios jaunystės žmonės, visi su savais pageidavimais ir polinkiais. Ar „Free Time Kaunas“ atsilaikys?
Pirmiausia neatsilaiko kvapas. Rimtai, chebra, jei jau darote biznį, pasirūpinkite vamzdžiais, kanalizacija ar kuo ten, nes kvepia tikrai ne kaip.
Tebūnie, su kvapu apsipratome. Gal po profilaktikos dings apskritai. Dairomės didelėje erdvėje, pritaikytoje ne tik margaritoms, bet ir koncertams bei tūsams. Ateina padavėja, kuri, deja, irgi nėra aukščiausia korta šioje malkoje, nes lengvai painioja atsakymus, iš pradžių kapi firminį mini vieną, po to – kitą alų. Nesvarbu, priimkime, kad padavėja neturi permušti restorano kvapo (pun intended).
Maistas kaip maistas. Aišku, tai yra sausas ir neįdomus pasakymas, bet taip jau yra. Čili sriubytė su vištiena, kaip jauna meksikietė mergina filme apie narkotikus, yra šiek tiek pikantiška, šiek tiek skaisčiai nuobodi, nepasiduodanti aplinkoje tvyrančiai dope pasaulio aurai. Šonkauliukai lyg naminiai, neperlaužti prieskonių ar įnoringo šefo užmojų. Reikalus lengvai pataiso „Vilkmergės tamsusis“ (2 eur).
Matyt, ne sekmadienio rytais čia eiti. Užsidėti odeškę (jei jos dar einamos), pasikvepinti, pasikartoti Chet Faker eilutes ir išsiruošti kurį šeštadienio vakarą. Juk reikia berniukams varianto B, jei nepateks į „Anna Mesha“ (kaimynystėje).
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Phun Kee Duck (Savanorių pr. 129-1, Žaliakalnis)
Kadangi paskutinę maisto recenziją rašiau pakankamai seniai, įtrauksiu ir vieną jau kuris laikas atidarytą vietą, visgi dar priskirtiną naujienoms (~6 mėnesių stažas).
Tai viena tų maistą išsinešti (šiukštu, ne išsinešimui!) gaminančių vietelių su pora (ar net vienu) staleliu ir keliomis kėdėmis prie baro. Su trankia įkyroka muzika ir iš virtuvės atšnypščiančiais (bet šį kartą – ne šleikščiais, o gardžiais) kvapais.
Panašios vietos Kaunui reikėjo jau seniai. Kokybiško rytietiško wok tipo maisto gal net ir neturėjome (Vilnius viena ar kita vietele pasigirti gali).
Atiduokime pagarbą neišpūstam meniu, kuriame telpa tai, kas iš tiesų turi vertę, o ne vien bepramės eilės užkandžių, kurių nei kas užsisako, nei virtuvė normaliai gaminti moka. Taigi kuklus, dvipusis meniu talpina tai, kas iš tiesų atrodo gardu: nuo vegetariškų patiekalų ir spring rollsų iki kiaulienos ir, žinoma, ponios saldžiarūgštės anties. Kainų lygis gal lengvai ir aukštėlesnis, tačiau, kaip vėliau įsitikinau, už sočią, sodrią ir estetišką porciją 4-6,5 eur gailėti neverta.
Būdamas lietuvis, sunerimsti, pamatęs, jog nemažą tavo maisto dalį sudarys makaronai (noodles). Tačiau jų paragavęs, pajutęs sodrius padažo lyžtelėjimus, pameditavęs aštrume, supranti, jog tarp to, kaip tau anksčiau atrodė maistas ir jo gamyba, ir, koks jis atrodys nuo dabar, yra neišmatuojama skirtis.
Už maisto skonį ir aptarnavimą, rašau auškčiausius balus, o už nelabai skoningai kaukšinčią muziką (fast food stigma) „Phun Kee Duck“ gauna spyrį kvaksinčiam užpakalin. Vis dėlto savo areale (savanorių dalis, užkilus ant kalno iki Utenos g.) „Phun Kee Duck“ meta pirštinę ne tik take–away fast food restoranams, bet ir visiems dienos pietų siūlytojams, tarp jų net ir lyderiavusiam „Al Fresco“.
Baigdami pliurpti, pasidžiaukime, kad Kaunas gastronomine prasme platėja ir pražysta tartum laukinė orchidėja. Kabakai įsikuria ne tik centrinėse miesto arterijose, bet ir giliau Savanoriuose, Šančiuose, studentų miestelyje. Ne visi kvapai ir skoniai bus skirti Tau, bet tai išsiaiškinti galėsi nebent suvalgęs keliolika kilogramų prasado (aš vėl truputį vaipausi) arba perskaitęs visas mano rašytas recenzijas.
Iki kito.
Taip pat skaitykite: Apvalgant Vilnių. Apgeriant sostinę.