Haroldas Lloydas / filmo "Safety Last!" scena

JAV kino komikas Haroldas Lloydas (1893–1971) geriausius filmus sukūrė trečiajame dešimtmetyje, kai Amerikoje kino komedija klestėjo, o šio žanro atstovų buvo ypatingai daug: kiekvienas turėjo savo stilių, aiškiai apibrėžtą vaidinamo personažo tipą, lengvai atpažįstamą išvaizdą ir skirtingas išraiškos priemones.

Akivaizdus amerikietiškos nebylios komedijos lyderis buvo Charlie Chaplinas. Anot lenkų kino kritiko Januszo Skwaros,Chaplino suvaidinto komiško personažo rekvizitai ir elgesys ne tik apibrėžė herojaus asmenybę, bet ir charakterizavo jo filosofinę bei visuomeninę kilmę. Chaplinas išnaudojo ilgai nesikeičiančio mažojo Valkatos personažą, truputį melancholišką ir amžinai ieškantį savo vietos žemėje. Jo nedomino nei civilizacijos pasiekimų teikiama nauda, nei pragmatiškas prisitaikymo įgūdžių menas. Jis paliko kitiems nusivylimo kartėlį ir pergyvenimus dėl praradimų. Drastiškas technikos progresas nešė žmonėms nepaprastas galimybes turtėti ir vienodo gyvenimo standartus. Tokiomis sąlygomis buvo sunku susitapatinti su žmogumi, kuris išsaugojo dvasios ramybę ir ilgisi natūralių romantinių jausmų… Romantiškas Valkata galėjo turėti milijonus gerbėjų, bet tai dar nedarė didžiule vertybe jo kinematografinio komiškumo. Savo aukštą rangą jis pasiekė tada, kai pasirodė Chaplino konkurentai, esantys opozicijoje jam“.

O garsiausi Chaplino opozicionieriai anuomet buvo Busteris Keatonas ir Haroldas Lloydas. Pirmasis greitai surado savo personažo kaukę – jokių emocijų neišreiškiantį veidą net ir tokiose situacijose, kai jo savininkas pakliūva į netikėčiausias situacijas. Antrasis juokino publiką kontrastu tarp banalios išvaizdos bei herojaus kuklumo ir neįtikėtinos drąsos reikalaujančių poelgių. Abu taip pat buvo gerai įvaldę nebylaus kino grotesko meną, kuris reikalavo kontrastingų įvykių ir juokingų konfliktinių situacijų.

Busteris Keatonas kolegos ir konkurento darbą įvertino taip: Lloydo personažas skyrėsi nuo tų, kuriuos vaidinome mes su Chaplinu. Jis vaizdavo mamyčiuką, kuris stebina visus ir save patį pergalėmis netikėčiausiose situacijose ir neretai pasirodo drąsus kaip liūtas. Dažnai Lloydas atrodė labiau akrobatas, negu komikas. Bet ką jis bedarytų ekrane, viskas atrodė puikiai“.

Po daugelio mėginimų patekti į filmavimo aikštelę Haroldui pagaliau nusišypsojo laimė studijoje Universal vaidinti trumpuose epizoduose kartu su labiau patyrusiu aktoriumi Halu Roachu (1892–1992). Viskas buvo gerai, kol tokiems statistams kasdien mokėjo penkis dolerius. Bet kai atlyginimas buvo dviem doleriais sumažintas, Haroldas įkalbėjo kolegas streikuoti. Viskas baigėsi tuo, kad streikuotojai atsidūrė už studijos vartų. Haroldas dėl to labai pergyveno, bet jo naujasis draugas Halas visai nesikrimto – būti aktoriumi jam nepatiko, o štai režisuoti filmas – visai kas kita! Greitai abu nelaimės draugai vėl dirbs kartu, ir kiekvienas darys tai, ką labiausiai mėgsta.

Ilgokai pasibasčius be darbo kartą Halas Haroldui pasakė, kad miręs tolimas giminaitis jam palikęs šiek tiek pinigų. To palikimo buvo vos du šimtai dolerių, bet visą šį turtą draugai tuoj pat investavo į filmo gamybą. Tai buvo komedija Vilis tvarkosi parke“ (Willie Runs the Park, 1915): kadangi pinigų draugai turėjo nedaug, teko juos labai taupyti, tad filmavimo darbai vyko parke ir apleistame name, kol grupė iš jo nebuvo išmesta laukan. Po šio filmo, anot Haroldo, „mūsų karjera gražia zigzago lenktąja linija čia kilo aukštyn, čia puolė, bet daugiausia ji kilo“.

Kai reikalai ženkliai pagerėjo, ir draugai buvo pakviesti į studiją Pathé, reikėjo sugalvoti naują personažą, kuris galėtų pasirodyti filmų serijoje. Pirmojo filmo Vienišas Liukas, socialinis gangsteris“ (Lonesome Luke, Social Gangster) premjera įvyko paskutinėmis 1915 metų dienomis, ir naujasis herojus greitai išpopuliarėjo. Socialiniu gangsteriu pavadintas herojus buvo miesto valkata, kuris žavios milijonierės pakviečiamas dalyvauti šokių konkurse, bet išvarytas lauk vėl sugrįžta su ginklu rankoje ginti savo pažemintą orumą.

Šiame filme debiutavo keturiolikmetė Bebe Daniels (1901–1971), vėliau dažnai buvusi H. Lloydo partnere. O pats Vienišas Liukas atrodė kaip Ch. Chaplino Valkatos brolis: abiejų kostiumai buvo beveik identiški, tik Liuko ūsų ir skrybėlės forma truputį kitokia.

Tokį akivaizdų panašumą pastebėjo ir žiūrovai, neretai tiesiog seanso metu garsiai sakę: Šis tipas ekrane mėgdžioja Chapliną!“. Galiausiai Haroldui tai atsibodo, ir jis ėmęs ieškoti visai kitokio personažo. Reikėjo keistis dar ir todėl, kad studijos bosas leido kurti ilgesnės trukmės dviveiksmius filmus. Tada Haroldui toptelėjo mintis vaidinti tokį personažą, kuris būtų panašus į paprastą amerikietį arba jo kaimyną. Taip atsirado optimisto veidas, akinanti baltadantė šypsena, akiniai kauliniais rėmeliais, madinga šiaudinė skrybėlaitė ir bet kokiai progai tinkantis kostiumas, nevaržantis judesių net ir ekstremaliose situacijose.

Visos šios detalės įgavo netikėtą prasmę – žiūrovai pagaliau pamatė ne juokingą kaukę, o jų pačių antrininką. Todėl ir ekscentriškas naujojo Haroldo filmų turinys tapo labiau realistiškas (nenorėdamas sugriauti savo personažo realumo, aktorius, anot jo žodžių, niekad nesigriebė atviros klounados). Su tokiu personažu buvo labai lengva identifikuotis ir jam simpatizuoti. Vadinasi, ir tokių filmų poveikis buvo gerokai stipresnis. O kartu su juo didėjo ir Haroldo komedijų pajamos.

Pamažu herojus be tradicinės kaukės, kurį žiūrovai galėjo vadinti tokiu, kaip mes, užėmė vis tvirtesnes pozicijas, o pats personažas įgijo vis daugiau paprastiems žmonėms būdingų įpročių. Naujas herojus Haroldas dažniausiai būdavo tarnautojas (kontoroje, banke, parduotuvėje) arba studentas – dėvintis tvarkingus drabužius ir gerų manierų jaunikaitis, patenkintas savimi ir atkaklus, geraširdis, apsukrus ir, svarbiausia, pasiryžęs pasiekti tikslą, kad ir kaip tai būtų sunku. Rimtas, garbingas ir drauge baisiai ambicingas H. Lloydo sukurtas charakteris įkūnijo trečiojo dešimtmečio Amerikos nuostatą: „Aš tai galiu!“.

Ypač tokio personažo paklausa padidėjo prasidėjus Didžiajai ekonominei depresijai, kai baisių rūpesčių išvargintai Amerikai reikėjo viltį ir optimizmą palaikančių siužetų.

Tikrais tokio tipo kino šedevrais tapo komedijos Niekada nepasiduok“ (Never Weaken, 1921), Tikras jūreivis“ (A Sailor-Made Man, 1921), Senelės anūkas“ (Grandma’s Boy, 1922). Pastarajame filme labai drovų ir bailų anūką, kenčiantį nuo savo neryžtingumo, ima gydyti jo senelė: ji įteikia Haroldui seną šeimos relikviją – stebuklingą talismaną, kurį kišenėje turintis žmogus tampa supernarsuoliu. Patikėjęs magiška šio daikto galia vaikinas atsikrato kompleksų, nugali priešus ir išdrįsta pasipiršti mylimai merginai. O finale paaiškėja, kad drąsos amuletas tėra tik… seno skėčio rankena.

Dar vienas H. Lloydo šedevras yra filmas Pagaliau saugus“ (Safety Last!, 1923). Jo pradžioje Haroldo herojus giminaičių ir mylimos merginos palydimas į didmiestį, kur vaikinas gavo darbą didelėje parduotuvėje. Netrukus reklamos sumetimais Haroldui teks prieš jo paties valią kopti aukšto pastato fasadu iki pat stogo, stebint kaskart vis didėjančiai smalsių žiūrovų miniai (šis epizodas trunka beveik trečdalį viso filmo).

Neįmanoma nupasakoti visų kiekviename aukšte Haroldo tykančių mirtinų pavojų, kai žiūrovams iš siaubo užgniaužia kvapą. Ypač įspūdinga scena, kurioje Haroldas griebiasi už didelio laikrodžio rodyklės, o ciferblatui pasvirus herojus pakimba dideliame aukštyje (šis kadras yra viena žymiausiu iliustracijų pasauliniame kine).

Visus pavojingus triukus aktorius stengėsi atlikti pats. Kartais tai baigdavosi rimtomis traumomis. Pavyzdžiui, atlikdamas sudėtingą pirotechninį triuką su bomba filme Persekiojamas vaiduoklių“ (Haunted Spooks, 1920), Haroldas neteko dviejų dešinės rankos pirštų: šį defektą vėliau teko užmaskuoti specialiu protezu.

Nemanau, kad esu išskirtinis artistas, – sakė H. Lloydas. – Tiesiog esu žmogus, kuris stengiasi pralinksminti publiką. Mane dažnai vadina šauniu vaikinu. Tikrai išskirtinių žmonių taip niekas nevadina“.

Atsiradus garsui kine, šio barjero nesugebėjo įveikti daugelis nebylios epochos komikų. H. Lloydo judesių ekvilibristika paremtam humorui naujasis stilius taip pat ne itin gerai tiko, tačiau aktoriaus karjeros nepražudė. Tik sulėtėjo filmų kūrimo tempas.

Geriausia jo garsine komedija buvo filmas „Pakvaišęs dėl kino“ (Movie Crazy, 1932), kurio herojus, pradedantis aktorius pramintas Gyva Problema, svajoja pavergti Holivudą, bet labai ilgai visi jo veiksmai susilaukia tik aplinkinių patyčių arba pasipiktinimo.

Šventa vieta niekada ilgai tuščia nebūna. Kuo labiau silpnėjo H. Lloydo pozicijos kino Olimpe, tuo komfortiškiau jame jautėsi seno H. Lloydo bičiulio H. Roacho atrastas komikų duetas – Stanas Laurelas (1890 – 1965) ir Oliveris Hardy (1892 – 1957), juokinę publiką iki šeštojo dešimtmečio pradžios.

O H. Lloydas iš kino pasitraukė po filmo Haroldo Didlboko nuodėmė“ (The Sin of Harold Diddlebock, 1947), kuriame po 22 metų vėl pasirodo garsios H. Lloydo komedijos „Naujokas“ (The Freshman, 1925) herojus. Šį kartą buvęs futbolininkas Haroldas Lambas atleidžiamas iš nuobodžios tarnybos buhalterijoje ir čia pat pakliūva į beprotišką nuotykį bankrutavusiame cirke.

Šį filmą režisavęs Prestonas Sturgesas, remiamas ekscentriško milijonieriaus Howardo Hugheso, ketino H. Lloydo karjerai suteikti naują pagreitį, tačiau iš abipusės pagarbos gimęs tandemas netrukus dėl kūrybinių nesutarimų iširo. Gal šis konfliktas bei prodiuserio psichologinis presingas ir paskatino klasikinės komedijos meistrą palikti jį išgarsinusį meną?

Akademinis įvertinimas H. Lloydą pasiekė tik baigus karjerą. 1953 m. jam buvo įteiktas garbės Oskaras su tokia dedikacija – Komedijos meistrui ir pavyzdingam piliečiui“.

1960 m. vasario 8 d. garsioje Šlovės alėjoje Holivudo Bulvare buvo atidengta H. Lloydo vardinė žvaigždė.

O 1962 m. ekranuose pasirodė paties aktoriaus iš jo geriausių filmų fragmentų sumontuotas linksmasis kaleidoskopas Haroldo Lloydo komedijos pasaulis“ (Harold Lloyd’s World of Comedy).

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Charlie Chaplino filmų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: