Kino filmo "Vaikis" kadras

Balandžio šešioliktąją kinematografinis pasaulis minėjo Charlie’o Spencerio Chaplino 130-ąsias gimimo metines. Jis, be jokios abejonės, yra vienas garsiausių pasauliniame kine komedijos meistras: jo paties gyvenimas buvo panašus į kino filmą, kuriame tampriai persipynė įvairūs žanrai – nuo Dickenso romanus primenančios vaikystės dramos ar Anderseno pasakos apie bjaurųjį ančiuką iki prabanga spinduliuojančio holivudinio reginio su tradicine laiminga pabaiga. Tai ir puikus Amerikietiškos svajonės įsikūnijimo pavyzdys, ir, be jokios abejonės, vienas ryškiausių atveju, kai apie menininką galima pasakyti – „žmogus, kuris sukūrė save pats“ (angl. Self Made Man).

Nors nebyliojo kino laikais Amerikoje komedijos meistrų netrūko, Chaplinas greitai tapo akivaizdžiu lyderiu, o geriausi jo filmai nuosekliai atskleidė pagrindinio herojaus biografiją. Aktoriaus metraštininkas Davidas Robinsonas rašė: „Žiūrėdami Chaplino filmus, iškart atpažįstame ne tik jų herojaus išvaizdą, bet ir kilniaširdišką, infantilų, šelmišką ir lengvabūdišką charakterį. Žaibiškai prisimename negailestingą jo likimą. Kartais jaučiame, kad Valkata Čarlis beveik asmeniškai mums pažįstamas. Jis patyrė išbandymus, skirtus kelioms žmonių kartoms, buvo bedarbis ir misionierius, nakvojo po tiltais ir gyveno lūšnynuose, buvo pašauktas į kariuomenę ir nemažai laiko praleido Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Jis pakeitė begalę profesijų: šlavė gatves ir stovėjo prie konvejerio, boksavosi ringe ir dirbo naktiniu parduotuvės sargu, vaidino cirke ir sėdėjo kalėjime, ieškojo aukso ir vagiliavo. Žiūrovas, kuris matė tik vieną Chaplino filmą, žinoma, irgi susidarys pakankamai aiškų įspūdį apie šio aktoriaus meistriškumą ir svarbiausią jo temą, tačiau tikroji jo kūrybos reikšmė atsiskleidžia tuomet, kai aprėpiami visi komiko kūriniai.

Skirtingai negu kiti kino meistrai, Charlie’s sukūrė įvaizdį, kurio įkūnijamų idėjų neišsemia vienos juostos siužetas. Jo filmai neturi aiškiai fiksuotos pabaigos. Dažnai pasikartojantis finalas, kai nutolstama nuo publikos į kadro gilumą, reiškia, kad šio žmogaus gyvenimas dar nesibaigė, o filmo pabaiga nėra galutinis likimo taškas.

Ch. Chaplino filmai – tai ištisas kaskadas taiklių gestų ir nepamirštamų detalių, tikra aktorinio išradingumo ir pantomimos perliukų enciklopedija. Kareiviškos amunicijos asortimentas antikarinėje komedijoje „Ant peties!“ (1917), „bandelių šokio“ scena ir virto bato valgymas „Aukso karštligėje“ (1925), kvapą gniaužianti scena ant lyno su beždžionėmis „Cirke“ (1928), paminklo atidengimo epizodas „Didmiesčio žiburių“ (1930) prologe, scenos prie konvejerio „Naujuosiuose laikuose“ (1936) yra neprilygstami Ch. Chaplino meistriškumo įrodymai.

10. „UŽSIDIRBANT PRAGYVENIMUI“ (Making a Living, 1914)

Šį patį pirmąjį Ch. Chaplino filmą režisavo Henry Lehrmanas, kuris sakė, kad aktorių individualybės jo visai nedomina, o publikos juoką jis pasiekiąs filmavimo triukais ir montažu.

Filmas „Užsidirbant pragyvenimui“, kaip anksčiau buvo įprasta, neturėjo scenarijaus, nors siužetas buvo gana rišlus. Dabar šią 13 minučių trukmės komediją galima vadinti savotiška Ch. Chaplino treniruote – čia jis dar tik bandė kai kuriuos savo pokštus, kuriuos vėliau kantriai šlifavo ir tobulino. Šiame vaidmenyje atpažinti būsimą komedijos karalių labai sunku. Jis vaidina aferistą, kuriam atsitiktinai pavyksta vienam laikraščio redaktoriui parduoti sensacingą reportažą.

Personažas ir jo kostiumas priminė Ch. Chaplino tipus, anksčiau vaidintus pantomimos miniatiūrose – juodas cilindras, pilkas švarkas, džentelmeno lazdelė dešinėje rankoje, monoklis kairėje akyje, juokingos grimasos ir žemyn nusvirę ilgi ūsai. Jau pirmoje scenoje simpatijos nekeliantis aferistas, atrodantis kaip teatrinių vodevilių piktadarys, bando iš gatvėje sutikto žmogaus (jį suvaidino filmo režisierius) iškaulyti pinigų. Jis labai vaizdžiai iliustruoja savo vargingą padėtį, mėgina apsimesti aristokratu, bet visas jo elgesys kompromituoja šį įvaizdį.

Čia jau matome pirmą „firminį“ Ch. Chaplino triuką, kai jis arogantiškai atstumia išmaldą (per mažai duoda!), bet kai geradario ranka grįžta atgal prie kišenės, visgi spėja ištraukti monetą iš jo delno. Vėliau įkyrus niekdarys du kartus stoja šiam žmogui (kaip vėliau paaiškėja, laikraščio reporteriui) skersai kelio – sujaukia jo sužadėtuves su mylima mergina ir pasisavina reportažą apie automobilio avariją.

Dinamiškos gaudynės, lenktynės ir muštynės nufilmuotos tikrose gatvėse, o finalinis antagonistų susirėmimas vyksta ant važiuojančio tramvajaus. Ch. Chaplinui filmas nepatiko, jis pasigedo kelių, jo manymu, vykusių pokštų, kuriuos režisierius išmetė. Bet aktoriaus pastangos neliko nepastebėtos. Vienas apžvalgininkas parašė: „Sukčių vaidinantis aktorius yra aukšto lygio komikas.“

9. „GRAFIENĖ IŠ HONKONGO” (A Countess from Hong Kong, 1967)

Tai paskutinis klasiko kūrinys, vainikavęs daugiau nei penkiasdešimt metų trukusią karjerą, kuriai lygių nebuvo ir vargu ar kada bus. Deja, viso unikalaus gyvenimo kvintesencija „Grafienės iš Honkongo“ vadinti tikrai negalima. Sunku šį filmą lyginti su pasaulinę šlovę Ch. Chaplinui atnešusiais ankstesniais jo šedevrais.

„Grafienės iš Honkongo“ siužetas primena vodevilį. Emigracijoje gyvenančiai rusų grafienei Natašai pabodo gyventi Honkonge ir verstis seniausiu pasaulyje amatu. Jos ryšiai su vyrais paprastai trukdavo tik vieną naktį. Atrodė, kad taip bus ir su amerikiečiu diplomatu Ogdenu Mirsu. Po kartu praleistos nakties amerikietis išvyksta į tėvynę, o kitą dieną jau laivui išplaukus jis aptinka Natašą savo kajutės drabužių spintoje. Nuostabą greitai keičia baisus susirūpinimas. Ne todėl, kad bėglė iš Honkongo keliauja be bilieto, o todėl, kad artimiausiame uoste į laivą turi įžengti Ogdeno žmona.

Filmą režisavęs Ch. Chaplinas pasitenkino tik epizodiniu senojo laivo stiuardo vaidmeniu, o pagrindinį duetą „sugrojo“ anksčiau komedijose retai vaidinęs amerikietis Marlonas Brando bei šį kartą labiau seksuali, nei temperamentinga italė Sophia Loren.

Operetę be dainuojamų arijų primenantis siužetas yra labai senamadiškas, todėl septintojo dešimtmečio pabaigos įvykių ir realistiško JAV kino kontekste filmas atrodė kaip tikras anachronizmas. Jį lengva paaiškinti tuo, kad „Grafienės iš Honkongo“ sumanymas gimė dar 1937-aisiais metais. Anuometiniam lyrinės komedijos fonui jis būtų tikęs idealiai.

8. „VALKATA“ (The Tramp, 1915)

Kai Ch. Chaplinas pradėjo savo karjerą kine, amerikietiška komedija dar tik žengė pirmuosius žingsnius ir ypatingu subtilumu tikrai nepasižymėjo. Europoje kino komedijos lygis tada buvo kur kas aukštesnis. Pakanka prisiminti vien Maksą Linderį, atnešusį į pakankamai primityvų judančių paveikslėlių atrakcioną prancūziško vodevilio aromatą, teatrinės burleskos tradicijas, aristokratišką gracingumą ir pikantiškų situacijų žavesį. Jo nuolatinis personažas, vadintas Dabita Maksu, buvo tikras prancūziško galantiškumo įsikūnijimas. Nepriekaištingai apsirengęs ir pavyzdingų manierų lovelasas amžinai pakliūdavo į kvailiausias situacijas, bet įgimtas artistiškumas padėdavo iš jų išsikapstyti nepraradus aristokratiško orumo. Tai buvo beprotiškai originalu ir juokinga.

Pirmais metais Amerikoje Chaplinas ieškojo savito vaidybos stiliaus ir bandė sugalvoti, kuo jo vaidinami personažai galėtų išsiskirti iš kitų. Gana greitai jis tokį personažą sugalvojo – legenda tapusį Valkatą. Tai buvo visiška Dabitos Makso priešingybė. Chaplinas sąmoningai Linderio aksesuarų nekopijavo. Greičiau tai buvo noras sujungti viename personaže visiškai skirtingas garderobo detales – plačias kelnes, siaurą švarkelį, didelius batus, per ankštą cilindrą ant galvos ir džentelmeno lazdelę rankose, o po nosimi šepetėlio formos ūsus.

Vėliau aktorius savo autobiografinėje knygoje pasakojo, kad kartą studijos „Keystone“ vadovas Mackas Sennettas liepė naujokui nusigrimuoti: „Čia reikia ko nors juokingo. Bet koks komiškas grimas tiks“.

Aš nežinojau, kaip man grimuotis. Pakeliui į kostiumų kambarį aš staiga nusprendžiau užsidėti plačias kelnes, kurios atrodytų kaip maišas, nepaprastai didelius batus ir katiliuką, o į rankas paėmiau lazdelę. Norėjau, kad viskas mano kostiume atrodytų prieštaringai: plačios kelnės ir siaura liemenė, katiliukas, kuris man buvo per mažas, ir milžiniški batai. Aš ne iš karto apsisprendžiau, būsiu senas ar jaunas, bet, prisiminęs, kad Sennettas mane vadino per jaunu, priklijavau nedidelius ūselius, kurie, kaip man atrodė, mane šiek tiek pasendins, bet nevaržys mimikos“.

Taip iš atskirų kontrastingų elementų buvo sudėliotas vienas garsiausių pasauliniame kine herojų – Valkata Čarlis, kuriam Chaplinas buvo ištikimas ketvirtį amžiaus ir sukūrė su juo beveik tris dešimtis filmų. Jiems buvo lemta stipriai pakoreguoti amerikietiškos komedijos kanonus.

Pirmą kartą tokiu pavidalu Chaplinas pasirodė filme „Valkata“ (1914). Tai istorija apie bastūną, radusį prieglobstį ir darbą vienišoje fermoje. Čia užsimezga ir sentimentalus svečio bei šeimininko dukros romanas. Po serijos komiškų kaimiško gyvenimo situacijų Valkata išgelbėja ūkį nuo trijų užpuolikų, kurie bando įkalbėti ir Chaplino herojų su jais susidėti. Šis apsimeta jų bendrininku, bet tik tam, kad galėtų juos įveikti. Bet laimingo finalo filme nebus, nes šeimininko dukra myli kitą…

7. „KARALIUS NIUJORKE“ (A King in New York, 1957)

„Karalius Niujorke“ buvo paskutinis Ch. Chaplino filmas, sukurtas Amerikoje. Paradoksalu, bet daugiau nei keturis dešimtmečius garsinęs šią šalį visame pasaulyje menininkas tapo persona non grata. Nes Chaplinas neįtiko Amerikos puritonams. Vienus erzino jo fenomenalus talentas ir populiarumas, kitiems užkliuvo jo politinės pažiūros, o įtakingiems fariziejams ramiai miegoti neleido ekrano žvaigždės asmeninio gyvenimo peripetijos, skyrybos su žmonomis ir romanai su jaunomis aktoriukėmis. Po begalės piktų išpuolių spaudoje, kaltinimų amoralumu ir visokiausių boikotų iš Ch. Chaplino galiausiai buvo atimta JAV pilietybė, todėl paskutiniuosius du gyvenimo dešimtmečius Amerikos kiną į nepasiekiamas aukštumas iškėlęs menininkas buvo priverstas gyventi Šveicarijoje.

„Karalius Niujorke“ buvo demonstratyvus Chaplino atsisveikinimas su anuometine Amerika, dar neišsivadavusią iš gėdingos „raganų medžioklės“ gniaužtų, gerokai sustabdžiusių laisvę ir demokratiją šioje šalyje, nes dešiniojo sparno politikai tada persekiojo ne tik komunistus, bet ir šiai organizacijai nepriklausančius pažangos šalininkus. O Chaplino filmai ir jo visuomeninė veikla reakcionieriams labai nepatiko.

Nepatiko jiems ir ta Amerika, kokią jie pamatė paskutiniame Chaplino filme. Nepatiko taip, kad „Karalius Niujorke“ JAV buvo parodytas tik po penkiolikos metų, 1972- aisiais, kai Chaplinas buvo apdovanotas garbės Oskaru už gyvenimo pasiekimus ir toliau ignoruoti šio menininko jau buvo nebeįmanoma.

Vienas iš menkų nemalonumų šiuolaikiniame pasaulyje yra revoliucija“, – skelbiama „Karaliaus Niujorke“ pradžioje. Ir tuoj pat matome, kaip iš po Estrovijoje (dar viena Chaplino išgalvota šalis) įvykusios revoliucijos nuo įtūžusios liaudies diktatoriui tenka sprukti į Ameriką. Viskas šioje šalyje politinį pabėgėlį stebina – nuo dangoraižių, matomų pro langus, iki plačiaformačio kino – jis filmo sukūrimo metu buvo dar didelė naujovė, pritraukusi į atnaujintas sales minias žiūrovų, kuriems prieš seansą džiazo orkestrai grojo gyvą muziką, kad jaunimas galėtų pašėlti kaip diskotekoje.

Kadangi tuo metu buvo pats šaltojo karo apogėjus, Chaplinas negaili sarkazmo JAV ir Sovietų konfrontacijai. Amerikai šios kritikos dozės yra gerokai didesnės. Bet kliūva ir sovietams. Ko verta vien ta aplinkybė, kad pabėgėlis diktatorius pavadintas Igoriu Šadovu (asociacija su F. Dostojevskio romano „Demonai“ veikėju Šatovu akivaizdi).

Beje, kai aštuntajame dešimtmetyje „Karaliaus Niujorke“  (kartu su kitais keliais Chaplino filmais) pakliuvo į mūsų didžiuosius ekranus, karalius vardu nebuvo minimas, o jo pavardė buvo įgarsinta šiek tiek ją transformavus – karalius Šedou (Shadow angliškai reiškia „šešėlis“).

6. „RAMPOS ŠVIESOS“ (Limelight, 1952)

Kaip ir „Karalių Niujorke“ amerikiečiai savo didžiuosiuose ekranuose „Rampos šviesas“ pamatė tik 1972 metais. Tada įvyko ir precedento neturintis atvejis, kai filmas buvo apdovanotas Oskaru už geriausią muziką … praėjus 20 metų po filmo sukūrimo (muzikos autoriai buvo trys – pats Ch.Chaplinas ir Ray‘us Raschas bei Larry Russellas, bet abu pastarieji šio pavėlavusio triumfo akimirkos jau nebesulaukė).

Jei  „Karalius Niujorke“ buvo aštri amerikiečių gyvenimo ir politinės sistemos satyra, tai „Rampos šviesos“ nuo amerikiečių paskelbto boikoto nukentėjo visai ne dėl politinių motyvų, o kaip sakant, „dėl kompanijos“. Nes „Rampos šviesos“ yra sentimentali senamadiška melodrama apie seną klouną Kalverą, kuris išgelbėjo nusižudyti pasiryžusią šokėją Terę (ją suvaidino britų aktorė Claire Bloom).

Prie šio filmo Chaplinas dirbo keletą metų (vien scenarijų jis dailino tris metus), manydamas, kad „Rampos šviesos“ bus jo paskutinis kūrinys, kuriuo jis atsisveikins su kinu ir milijonais gerbėjų visame pasaulyje. Veiksmas plėtojasi Londone, čia 1952 m. spalio šešioliktąją įvyko ir premjera.

„Rampos šviesose“, neabejotinai,  yra daug autobiografinių momentų. Prieš padėdamas aktoriaus karjerą Chaplinas gyveno Londone ir puikiai pažinojo savo vietos ieškančių aktorių problemas. Jauni ir pradedantys nekantriai laukė savo žvaigždžių valandos, pasenę – bet kokio pasiūlymo užsidirbti keletą grašių. Kalveras taip pat priklauso pastarųjų kategorijai. Kažkada publika buvo jam palanki, o dabar vietoje aplodismentų jis dažnai girdi įžeidžiančias replikas ir raginimus nešdintis nuo scenos.

Filmo veiksmas prasideda 1914 – aisiais (tada, beje, Chaplinas pradėjo vaidinti Amerikos filmuose). Kartą grįždamas namo į skurdžią prieglaudą jis išgelbėjo buitinėmis dujomis pasiryžusią nusinuodyti baleto šokėją. Terę apėmė panika, kai  po reumato ją ištiko kojų paralyžius, o kas balerinai gali būti baisiau už nevaldomas kojas? Iškviestas gydytojas konstatavo, kad merginos problemos su sveikata kilo iš nuolatinio pervargimo.

Kalveras ima globoti merginą, jis guodžia ją primindamas pozityvią savo jaunystės patirtį, ragina nenusiminti, tikėti savimi ir savo sėkme, kuri kada nors būtinai nušvis. Tokia terapija padeda: Terė vėl ima vaikščioti, paskui šokti ir galiausiai tampa Karališkojo baleto teatro prima. Dabar jau Terė padeda Kalverui neprarasti optimizmo. Ji net pamilo savo mokytoją, bet… Kartą teatre Terė sutiko jauną kompozitorių Nevilą. Ir Kalveras nusprendė tyliai pasitraukti.

Filme bus dar daug emocingų scenų, bandymų gaivinti Kalvero karjerą, kuriam laikui reikalai netgi pasitaisys (viename koncertiniame numeryje žiūrovai mato dviejų nebylaus kino komikų – Ch. Chaplino ir Busterio Keatono – benefisą), tačiau, kaip dainuojama vienoje dainoje, „laiko nesustabdysi ir nepasuksi atgal…“

5. „VAIKIS“ (The Kid, 1921)

„Vaikis“ yra pirmasis pilnametražis Ch. Chaplino filmas, kurį liežuvis neapsiverčia vadinti komedija. Čia yra tiek daug dramatiškų scenų, kad žiūrėti be ašarų labai sunku.

Dramatiška yra jau pati siužeto užuomazga. Vieniša motina (Edna Purviance) turtuolio automobilyje palieka naujagimi, tikėdamasi taip užtikrinti savo vaikui geresnį gyvenimą. Bet automobilį pagrobia du banditai, o jiems visai nereikalingą kūdikį palieka gatvėje, kur jį suranda mažasis Valkata. Nežinodamas, ką su šiuo radiniu daryti, bet ir nenorėdamas mažylį palikti gatvėje, gerasis žmogus bando jo kaip nors atsikratyti, bet po serijos komiškų bandymų tai padaryti, parsineša vaiką į savo varganą būstą.

Po penkerių metų berniukas jau padeda „tėvui“ namuose ir už jo ribų, abu net sugalvoja visai neblogą „šeimyninį“ verslą: vaikas daužo langų stiklus, o mažasis Valkata, tarsi visai netyčia einantis pro šalį, tuos langus vėl įstiklina (aišku, už pinigus). Kai apgavikų porelės klasta išaiškėja, tenka sprukti nuo policininko.

O vėliau prasideda kur kas rimtesnės bėdos. Kai mažylis suserga ir tenka kviesti gydytoją, įkandin jo atvyksta ir Našlaičių globos organizacijos atstovai, kurie atima vaiką (tai viena emociškai stipriausių filmo scenų). Bet mažasis Valkata pagrobia vaiką ir keliauja su juo po nakvynės namus, drauge kęsdami visas gyvenimo negandas.

Vaikį suvaidinęs septynmetis Jackie Cooganas ne tik savo vaidmenį suvaidino puikiai, jis filme yra nuostabus patyrusio Chaplino partneris. Jis tapo ir pirmuoju Holivude vaiku, su kurio tėvais studijos „Metro Pictures“ atstovai 1923 m. pasirašė pusantro milijono vertės kontraktą. Taip dar dešimties metų neturėjęs berniukas tapo viena didžiausių Holivudo įžymybių, kuris ne tik dažnai būdavo kviečiamas filmuotis, bet jo vardas buvo puikus prekinis ženklas, kuris puošė žaislus, drabužius, vaikišką maistą ir pan. Jaunasis Jackie tapo jauniausiu Kalifornijoje milijonieriumi.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje stebuklingo vaiko karjera kine išblėso, bet jis jau negalėjo naudotis anksčiau uždirbtais pinigais, nes dauguma jų dėl motinos ir patėvio neapdairumo ištirpo Didžiosios ekonominės depresijos metais.

Ieškant teisybės teismuose Kalifornijos valstijos juridinėje praktikoje atsirado naujas įstatymas, ginantis nepilnamečio vaiko aktoriaus finansines teises (California Child Actor’s Bill).

4. „AUKSO KARŠTLIGĖ“ (The Gold Rush, 1925)

Daugiau nei prieš du dešimtmečius “Garsų pasaulis” atkreipė dėmesį į tai, kad neturime auksinės nebylaus kino šedevrų filmotekos ir pasižadėjo leisti Ch. Chaplino filmų kolekciją vaizdajuostėse. Pirmas “blynas” tikrai neprisvilo: tai buvo puiki dovana klasikos gerbėjams – restauruota ir lietuviškai sutitruota “Aukso karštligė”.

Šis filmas pasirodė ekranuose dar 1925 metais, tačiau netrukus tapo tikra Ch. Chaplino vizitine kortele, o jau po Antrojo pasaulinio karo beveik visada patekdavo į geriausių visų laikų filmų dešimtukus.

Šio filmo idėja gimė 1923 metais, kai Chaplinas pamatė 1898 metais darytą nuotrauką, kurioje keli šimtai žmonių per snieguotą Čilkuto perėją Aliaskoje gyva žmonių vorele eina į Klondaiko upės baseiną, kur neseniai buvo aptiktos aukso gyslos. Šia atradimas išprovokavo tikrą „aukso karštligę“. Drauge su kitais lengvatikiais į „pažadėtąją žemę“ eina ir mažasis Valkata.

Kitas įkvėpimo šaltinis buvo knyga apie amerikiečio Donnerio vadovaujamą ekspediciją, kurios dalyviai pasiklydo ir pakliuvo į baisią sniego audra Sjera Nevados kalnuose. Tąsyk iš 160 žmonių gyvi išliko tik 18 – kiti mirė iš bado arba mirtinai sušalo.

Tragiškų situacijų Chaplino „Aukso karštligėje“ netrūksta. Bet jas mažasis Valkata įveikia savo sumanumo ir bet kokioje situacijoje neblėstančio optimizmo dėka.

Nors daugumai į tikrą „aukso karštligę“ įtrauktų žmonių bandymas lengvai praturtėti baigėsi nusivylimu arba tragiškai, mažajam Valkatai pasiseka – jis ne tik randa aukso, bet ir sutinka savo meilę – merginą Džordžiją.

Pamatęs šį filmą mokslininkas Albertas Einsteinas parašė autoriui: „Jūsų „Aukso karštligė“ suprantama visame pasaulyje. Jūs būtinai tapsite garsiu žmogumi“. Chaplinas atsakė: „Aš jumis žaviuosi dar labiau. Jūsų reliatyvumo teorijos, išskyrus jus, visame pasaulyje nesupranta niekas, bet Jūs visgi tapote garsiu žmogumi“.

3. „DIDYSIS DIKTATORIUS“ (The Great Dictator, 1940)

„Didysis diktatorius“ yra pirmas Chaplino garsinis filmas. Anksčiau šis režisierius buvo aktyvus nebylaus kino šalininkas. Net įvykus garsinio kino revoliucijai jis iki pat „Naujųjų laikų“ (1936) darė nebylius filmus su subtitrais, o tais retais atvejais, kai rodė kalbančius personažus, paversdavo jų žodžius abrakadabra. Šiuo metodu Chaplinas pasinaudojo ir vienoje „Didžiojo diktatoriaus“ scenoje, kai Tomėnijos vadovas rėžia ilgą emocingą kalbą didelėje aikštėje susirinkusiai liaudžiai. Nuo pirmojo šio filmo viešo seanso iki mūsų laikų žiūrovai juokiasi, nes supranta ką filmo autoriai turi omeny.

Prisiminkime, kad filmą „Didysis diktatorius“ Chaplinas sukūrė 1940-aisiais. Europoje jau liepsnoja Antrasis pasaulinis karas, iki to momento, kai amerikiečiai, 1944-aisiais išsilaipinę Normandijoje, atidarys antrą frontą, dar ilgi ketveri metai. O Chaplinas jau paskelbė savo asmeninį karą fašizmui ir konkrečiai A. Hitleriui.

Būtent asociacija su Trečiojo reicho fiureriu kyla šio filmo žiūrovams, kai jie mato Chaplino vaidinamą personažą. Nors šis žmogus yra nuostabiai panašus į Adolfą Hitlerį, bet pagrindinis filmo herojus yra visai ne jis, o… Adenoidas Hinkelis. Ir veiksmas vyksta ne fašistinėje Vokietijoje, bet išgalvotoje šalyje Tomėnijoje (lygiai taip pat Steveno Spielbergo „Terminale“ minima neegzistuojanti šalis Krakozija).

Ch. Chaplinas vaidina du personažus – tai jau minėtą Tomėnijos vadovą Adenoidą Hinkelį ir gete gyvenantį žydą barzdaskutį. Pastarasis yra Pirmojo pasaulinio karo veteranas, kontūzytas per lėktuvo avariją, todėl gana ilgai nesupranta, kas aplink darosi.

O Hinkelis, savo karo ministro paragintas, jau planuoja užgrobti kaimyninę šalį Osterlichą (suprask, Austriją) ir net svajoja apie viešpatavimą pasaulyje (paslapčia nuo kitų savo kabinete jis sukioja ir mėto į viršų žemės rutulį, kuris galiausiai sprogsta rankose, nes, laimei, tai buvo tik balionas).

Tikras malonumas girdėti ir kitų personažų pavardes. Vieno ministro pavardė  Garbitsch (angl. „šiukšlė“), kito Herring (angl. „silkė“ – ir iš pavardžių sąskambio, ir iš šio ministro kompleksijos akivaizdu, kad tai reichsmaršalo Goeringo parodija). O vienoje scenoje susitikti su Hinkeliu į Tomėnijos sostine traukiniu atvyksta draugiškos šalies Bakterijos (!) diktatorius Benzinas Napalonis.

Akivaizdu, kad pastarasis personažas užrūstino Italijos fašistų lyderį Benitą Mussolinį. O Hitleris, tarsi kreivame veidrodyje pamatęs patį save, Chapliną pavadino žydu (fiureriui, matyt, šitas žodis reiškė didžiausią paniekinimą) ir Trečiojo reicho priešu.

2003 metais buvo parodyta restauruota „Didžiojo diktatorius“ kopija su priedais – į filmą neįėjusiomis scenomis bei dokumentine medžiaga, padedančia suprasti, kokiomis sąlygomis buvo kuriamas šis pasaulinio kino šedevras.

Melodysheep sušiuolaikinta Adenoido Hinkelio kalba:

2. „NAUJIEJI LAIKAI“ (Modern Times, 1936)

1936-ieji metai Ch. Chaplinui buvo ypatingi. Įtakingame kino industrijos žurnale „Variety“ jis paskelbė straipsnį „Kino savižudybė“, kuriame garso atsiradimą kine jau pirmuose sakiniuose apibudina taip: „Niekada kultūros istorijoje nebuvo nieko panašaus į  nuožmų kinematografo karą su pačiu savimi“. Toliau šis mirties nuosprendžiu dvelkiantis verdiktas aiškinamas tokiais argumentais: „Kinas, šita originali ir įtaigi meno forma, visų priimta ir pamilta, per pastaruosius metus praturtėjo beprotiškai brangiomis techninėmis naujovėmis, kurios nubloškia kiną atgal prie jo pradinių pozicijų. Gyvieji paveikslėliai dabar gyvuoja ne tiktai dėka judėjimo, bet taip pat ir dėl kalbos; rytoj jie bus nuspalvinti natūraliomis spalvomis, o poryt taps erdviniais. Tai bus techninį tobulumą pasiekęs mugės atrakcionas. Žinoma, su originaliu, mases pavergusiu menu toks kinas neturės nieko bendra“.

Šis šauksmas tyruose nuskambėjo tada, kai amerikiečiai rengėsi paminėti pirmąjį garsinio kino dešimtmetį. Visi jau pamiršo nebylius filmus su paaiškinančiais užrašais. Bet Chaplino „Naujieji laikai“ – būtent toks kūrinys. Ir tai buvo principinė nuostata.

Anot pradinio titro, tai filmas „apie pramonę, individualią veiklą ir žmonijos laimės paieškas“. Šį kartą Chaplino personažas turi darbą – didelėje gamykloje jis stovi prie konvejerio, apdujęs nuo monotoniško darbo. Gamyba organizuota taip, kad darbininkai nuolat krutėtų, išskyrus pietų pertraukėlę. Bet ir šias trumpo poilsio minutes nori sutrumpinti inžinieriai, išradę mašiną, kuri galėtų darbininkus pamaitinti tiesiog darbo vietoje.

Chaplinas labai šauniai išnaudoja bet kokią galimybę piktai pasityčioti iš pelno bet kokia kaina siekiančių kapitalistų. O vienoje scenoje matome tokį vaizdą. Trumpam pasitraukęs nuo konvejerio parūkyti, mūsų herojus tualeto prieangyje dideliame ekrane pamato savo bosą, kuris piktai paragina tuoj pat sugrįžti į darbo vietą. Televizija Amerikoje dar tik žengė pirmuosius žingsnius, o Chaplinas jau įžvelgė ateitį, kurioje televizija taps žmonių sekimo priemone, nuo kurios niekur neįmanoma pasislėpti.

Mažąjį Valkatą šiame filme persekios visokiausi nemalonumai. Ne tik gamykloje, bet ir po to, kai jis neteks darbo. Jis net bus suimtas ir pasodintas į kalėjimą kaip… protesto demonstracijos lyderis, nors tai buvo tik kvailo atsitiktinumo pasekmė.

Filmas, kaip jau sakyta, yra nebylus, bet jame yra nuostabi scena: joje girdime paties Chaplino balsą, kai jo herojus restorano scenoje dainuoja dainelę, kurios žodžių nespėjo išmokti.

Pasiklausykime šio kinematografinio šedevro:

1. „DIDMIESČIO ŽIBURIAI“ (City Lights, 1931)

Tai viena gražiausių pasauliniame kine istorijų apie meilę ir nesavanaudišką pasiaukojimą. Komedijos reformatorius Ch. Chaplinas ne tik iki ašarų juokina, bet ir priverčia patirti tikrą emocinį sukrėtimą.

Svarbiausi filmo konfliktai užsimezga tą dieną, kai Mažasis Valkata gatvėje sutinką aklą merginą, prekiaujančią gėlėmis. Ji palaiko dėmesingą praeivį turtuoliu, o šis, sužinojęs, jog merginai regėjimą gali gražinti akių operacija, ryžtasi jai padėti.

1931-aisiais, kai Chaplinas kalbančiam kinui pranašavo neilgą gyvenimą, jis pirmą kartą „Didmiesčio žiburiuose“ panaudojo kalbančius personažus (paminklo atidengimo epizode), bet trijų oratorių kalbas pavertė komiškų garsų abrakadabra.

Autobiografinėje knygoje Chaplinas rašė: „Filmo siužetą pasufleravo istorija apie cirko klouną,  apakusį per nelaimingą` atsitikimą. Išleisdamas pacientą iš ligoninės gydytojas perspėjo klouną, kad jis namuose turi slėpti savo aklumą, kol jo seganti dukrelė nepasveiks tiek, kad galėtų su šia nelaime apsiprasti. Nors klounas labai stengiasi, bet vaikščiodamas vis už ko nors užkliūva, o mergaitė juokiasi iš tokių tėčio pokštų. Bet tai man pasirodė pernelyg sentimentalu, ir scenarijuje atsirado akla mergina, prekiaujanti gėlėmis“.

Filmavimo darbai prasidėjo dar paskutinėmis 1927 m. dienomis, tačiau keletą kartų buvo atidėliojami. Ypač sunku buvo po 1929 m. spalį prasidėjusios Didžiosios ekonominės depresijos, kai žlugo bankai ir krizė paralyžiavo biržos veiklą. Galiausiai filmas buvo pabaigtas 1931 m. sausio 22 d. O sausio trisdešimtąją Los Andžele įvyko premjera.

1983 m. britų dokumentinio filmo „Nežinomas Chaplinas“ (Unknown Chaplin, rež. Kevinas Brownlow ir Davidas Gillas) trečiojoje serijoje panaudoti išlikę „Didmiesčio žiburių“ atskirų scenų dubliai, parodantys, kaip filmavimo metu keitėsi režisieriaus sprendimai.

Chaplinas buvo aršus garsinių technologijų priešininkas, bet viena jų pasinaudojo gana anksti – jis ėmė kurti muziką savo filmams ir vėliau ja įgarsino kelis savo ankstyvuosius šedevrus.

Taip pat skaitykite: TOP 10 praėjusio amžiaus filmų, kurie itin aktualūs ir šiomis dienomis

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: