KNYGOS APŽVALGA: Ian McEwan „Solar“

Paskelbė: Data: 2019-06-19 04:33

Spausdinti | Komentarai

Ian McEwan „Solar“

Reikėtų pradėti rinkti knygų kolekciją klimato krizės tema. Vieną iš būdų kalbėti apie žmonijos trumparegiškumą šiuo klausimu – Ian’o McEwan’o romanas „Solar“ su pabrėžtinai antipatišku pagrindiniu veikėju mokslininku.

Michael’as Beard’as mums atsiskleidžia kaip ėdrus ir tingus neo-Gargantiua. Nors apie jo jaunystę sužinosime ne iš karto, po to, ką sužinome apie veikėją romano pradžioje, nė kiek nesistebėsime, kad jis nuo jaunystės slydo per profesinį gyvenimą kaip per sviestą. Jo proto užteko įstoti į prestižinį universitetą, o kai guvesnis nei vidutinis protas sutinka gerus bendravimo įgūdžius, išeina greita ir puiki karjera. Jaunatviškos aistros mokslui užuomazgos padeda vyrui padaryti atradimą ir gauti Nobelio premiją, už kurią visą gyvenimą kapsi finansiniai ir simbolinio kapitalo dividendai ir nieko nebereikia daryti. Šiame etape ir sutinkame Beard’ą.

Koks dar jis yra? Jis yra tipiškas vyrinantis vyras (kiti pavyzdžiai čia ir čia). Svoris veržiasi pro kelnių diržą, atsisako širdis, sąnariai ir oda, bet vienu dalyku rašytojas dosniai apdovanoja sau pačiam nepatinkantį personažą – potencija ir mistišku, niekuo nepaaiškinamu seksualiniu patrauklumu moterims. Visame pasaulyje vyrai rašytojai mėgsta taip kurti savo personažus, ir, nors The Guardian apžvalgininkas pabrėžia, kad I. McEwan’as paprastai būna žiaurus savo personažams, šio vieno dalyko vyrai rašytojai niekaip neišdrįsta atimti iš pagrindinio herojaus. Pasaulis Beard’ui lengvai pasiduoda, taip lengvai, kad jam net nuobodu. Šast ir parašyta disertacija, Nobelio premija pasiimta, darbų pasiūlymai plaukia, moterys kariasi ant kaklo ir, kad ir kaip blogai jis su jomis besielgtų, nenori jo palikti, kovoja dėl jo tarpusavyje ir purena pasaulį, kad jis kuo jaukiau jame gyventų. Dar daugiau, kai konfrontacijoje su konkurentu Beard’as prisiverda košės, aplinkybės pačios pasiūlo būdą, kaip pasidovanoti sau naują karjeros galimybę ir saugiai išslysti iš apkartusios santuokos.

Pabaigoje veikėjas tarsi ir sulauks bausmės, bet iš detalių paaiškės, kad ji ne visai bausmė. Kūnas, partnerės, įskaudinti ir sunerimę vyrai, galbūt netgi visuomenė reikalaus pasiaiškinti, tik tiek. Ar visa tai pramuš Beard’ą saugojantį sėkmės ir cinizmo kokoną?

Taigi štai tokia „suvelta“ asmenybė gauna misiją išgelbėti žmoniją, pasiūlydama pigų atsinaujinančios energijos šaltinį. Anot įvairių recenzijų, romano herojaus godumas metaforiškai vaizduoja žmoniją, žiūrinčią į krizės nasrus, bet užuot gelbėjusis, sukančią galvą, kaip iš to išspausti naudos. Tikrasis genijus, renesanso asmenybė, kuri ne tik išsiskiria talentais moksle, bet ir, kaip vėliau sužinosime, neblogai boksuojasi, būtų tiesiog per banalus vesti žmoniją į išsigelbėjimą, todėl gobšuolis sau ramiai paverš jo idėją. Taip jau pasitaiko moksle – itin hierarchinėje, daugeliu požiūrių feodalinėje sistemoje, prisidengusia meritokratija.

Jei kas ketina perskaityti šią knygą, verčiau neatskleisiu, pavyks Beard’o planas ar ne. Tačiau rašytojas mus gudriai įvilioja į pinkles: ar „sirgtume“ už šį projektą, žinodamos, kokiomis ciniškomis aplinkybėmis jis gimė? Ar linkėtume Beard’ui sėkmės, kai jis, griaudamas viską aplink, bando pasauliui duoti naudingų dalykų? O jei jo planas žlugtų, ar sakytume, kad taip jam ir reikia?

Autoriui, kaip ir natūralu tikėtis, nė kiek negaila Beard’o aplinkoje esančių moterų. Jos naiviai, kvailai dalyvauja išnaudojimo grandinėje, tikėdamosis sau užsidirbti tik jų pačių vaizduotėje į kažką vertingo konvertuojamos socialinės valiutos. Moterys romane renkasi tarp pralaimėjimo ir pralaimėjimo, nesąmonės ir nesąmonės, išnaudojimo ir išnaudojimo. Vienintelis sprendimas, kuris bent kuriai iš jų atneša bent truputį laimės ir nepriklausomybės, – nepasidaryti aborto. Rašytojas čia gudriai pasislepia už pasakojimo išimtinai iš pagrindinio personažo perspektyvos, tad tokį moterų vienmatiškumą tarsi galima pateisinti tuo, kad čia Beard’as tik tiek žino, pastebi ir suvokia apie moteris jo aplinkoje.

Romane yra ir dvi groteskiškai vaizduojamos feministės – viena kažkada seniai paliko Beard’ą, kita viešai su juo „susipliekė“, ir abiejų personažai sukonstruoti taip, kad jų veiksmai atrodytų apgailėtinai ir juokingai net Beard’o charakterio bjaurumo akivaizdoje. Net kai mokslininko cinizmas ir atgrasumas liejasi per kraštus, nė viena jų nepasirodo esanti teisi, nė vienos perspektyva neįgyja vertės, nė viena nieko savarankiško nepasako apie pasaulį. Viena atstovauja humanitariniams, kita – socialiniams mokslams, ant kurių autorius visai nesubtiliai „užvažiuoja“, bet kadangi tai atlieka praktiškai blogojo Beard’o lūpomis, apdairiai apsisaugo, kad niekas dėl to neužpyktų.

Įdomu I. McEwan’o romaną skaityti šiandien, kai daugybė besirūpinančiųjų planetos ateitimi žavisi Greta Thunberg, turinčia visus teigiamo aktyvistės personažo bruožus. Ji – jauna kilni idealistė, pasižyminti savarankiškumu, lyderyste, pasikausčiusi faktais, bet kartu jautri. Tačiau tai, ko ji reikalauja, – kad kas nors surastų sprendimą sisteminei problemai, kurią palaikome savo įpročiais ir tingumu. Šiame kontekste romanas „Solar“ meta iššūkį mūsų vaizduotei. Ką darysime, jei inžinerinį sprendimą pasiūlys būtent tokia priešingybė Gretai Thunberg – godus senis, besirūpinantis aplinkosauga tik todėl, kad užuodžia šiame sektoriuje pelną?

daivarepeckaite.com

Daiva Repeckaite

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Daiva Repečkaite

 
traffix.lt