ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.
Artūro Tereškino knyga “Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą” – tai vyriško intymumo kronika, pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę ir seksą. Praėjusios meilės gedintis pasakotojas ieško vis naujo švelnumo, o skaitytojas gali vujaristiškai stebėti jo meilės scenas, suprasti poelgius ir emocijas. Ši knyga – tai būdas patekti į iki šiol neleistinai demonizuojamą, užsispyrėliškai neigiamą, bet iki skausmo tikrą vyrų homoseksualių santykių pasaulį, jį tyrinėti ir pažinti.
Romane peržengiamos tradicinio supratimo apie įsimylėjimą, meilę, intymumą ribos ir kviečiama permąstyti mūsų pačių erotines fantazijas ir seksualines biografijas.
Ištrauka iš Artūro Tereškino knygos “Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą” (Kitos knygos, 2017), p. 46-49.
Nenustoju ilgėtis Dmitrijaus. Tačiau tai ne įsivaizduojamos ateities kartu, bet nesugrąžinamos praeities nostalgija. Kaip pastoralinėje elegijoje: žinau, kad negaliu atkurti praeities, bet gyvenu taip, tarsi ji būtų visai šalia. Kažkas man aiškina, kad šitaip dabartį išgyvena ir nemaža dalis heteroseksualių, ir homoseksualių asmenų. Kiekviena prasta meilės daina, kurią ilgesys pavertė mano kūnu, perklausyta po penkiolika kartų. Tu vienintelis ir sunkiai nuspėjamas, neskęstantis vandenyje, kuriame matau tavo atspindį, tu kaip sapnas, pasikartojantis kas trečią sekmadienį, dainuoja Britney Spears. O gal Lady Gaga.
Nereikšmingi Dmitrijaus gestai – prisimenu juos iki šiol. Tą pirmąjį mūsų pažinties vakarą pas Hubertą stebėjau jo nedideles rankas, kuriomis jis nervingai paimdavo sūrio gabalėlį, jo ironišką šypseną, baltus dantis, taisyklingą lūpų vingį. Po kelių valandų įsėdome į taksi – kelionė į Dmitrijaus butą, kuriame tuo metu gyveno trumpam iš Londono grįžusi jo sesuo. Rūkėme kaljaną. Jis pirmas, tada aš, tada jis, tada aš. Jo seilės sumyšta su manosiomis. Jis žiūri į mane ir šypsosi, aš žvelgiu į jį ir irgi mėginu šypsotis. Kai jis perduoda man kaljano pypkę, mūsų pirštai susiliečia.
Paskui keletą dienų Dmitrijaus nemačiau. Buvome susitarę, kad paskambinsiu: jis turėjo pataisyti mano kompiuterį. Atėjo apsivilkęs mėlyną megztinį ir šviesius džinsus. Taip rengdavausi, kai gyvenau Glazge ir kai man buvo dvidešimt treji. Ant stalo pastačiau butelį vyno, padėjau sumuštinių su ikrais. Dmitrijus godžiai valgė, įbedęs akis į kompiuterį. Aš gėriau vyną. Paskui ėmiau įnirtingai kramtyti gumą. Baigęs darbą Dmitrijus atsisuko į mane, nusišypsojo ir pabučiavo. Putlios saldžios lūpos, neįkyrus česnako skonis burnoje. Susikabinę ilgai ritinėjomės ant sofos, kramtomoji guma netyčia prilipo prie jo šviesių džinsų. Norėjau bučiuoti dar ir dar.
Sakau Dmitrijui, nusirenk. Jis šypsosi akinančia šypsena, lūpų kampučiai ironiškai pakreipti, o akys primerktos. Žiūriu, kaip lėtai nusivelka baltus marškinėlius ir baltus apatinius. Jo kapšelis ir penis kabo žemai, lyg jis būtų daug vyresnis nei yra, bet tai mane jaudina. Paimu kapšelį į delną ir švelniai glostau. Dmitrijus nuleidžia akis ir bučiuoja man kaklą.
Kodėl po septynerių išsiskyrimo metų vis dar sapnuoju jo veidą? Dmitrijaus akys didelės, akių vokai vos gali jas uždengti. Kai jis miega, atrodo, kad miega atsimerkęs. Tarsi stebėtų mane. Apsiverčiu ant kito šono, bet vėl noriu atsisukti ir matyti jį miegantį. Jam dvidešimt dveji. Jo oda kvepia pienu. Net ir dabar užuodžiu jo kvapą.
Tą vasarą su Dmitrijumi buvome viso labo tik vienuolika savaičių, bet jo kūno kvapas, akys, lūpos, kapšelis, pirštų gestai vis dar žadina romantines fantazijas. Sunkiai paaiškinamos detalės jaudina dėl to, kad įsivaizduodamas jį myliu tai, kas prarasta. Dmitrijus, prarastasis meilės objektas, vis dar veikia mane kaip mistiškas haliucinogenas, primenantis ir kitus mylėtus asmenis. Visi kūnai, kuriuos kada nors buvau apkabinęs, atsispindi jo kūne.
X X X
Pirmą kartą pamatęs Dmitrijų, negalėjau atitraukti nuo jo akių. Ir ne vien dėl jo išraiškingo veido, plačių pečių, ištreniruotos krūtinės, raumeningų kojų. Akimirksniu pajutau, kad aš esu jis. Tiksliau – visada norėjau būti juo, įsivaizdavau esąs juo, tampąs juo ir tada, kai jo jau nebebuvo šalia, ir tada, kai aistringai liečiau jo nukarusį kapšelį, bučiavau jo lygius baltus sėdmenis, rijau jo sėklą, glosčiau jo liemenį.
Eva Illouz teigia, kad mylėti Dmitrijų reiškia atpažinti (ir dėl to mylėti) savo praeitį ir savo socialinę lemtį, kuri įsispaudusi į mano paties kūną. Mylėdamas jį, jo kūne matau ne tik savo praeitį, bet ir tai, ko siekiu ir geidžiu. „Įsimylėdami mes tapatinamės su žmonėmis ar iš naujo atrandame žmones, kuriuos sukaupėme praeityje, ir susitelkiame prie kelių detalių suformuodami visuotinį, o ne fragmentišką, varnelėmis pažymėtą kito asmens vaizdinį. Kognityvinės psichologijos atstovai suvoktų šį tradicinį meilės modelį ir jos koncentravimąsi ties kūnu ne kaip sprendimo nesėkmę, bet veikiau kaip patį efektyviausią ir greičiausią būdą mūsų protui nuspręsti [ar įsimylėti, ar ne]“ (Illouz 2007, p. 103). Žinoma, įsimylėti.
Kartu meilė Dmitrijui panaši į užrašus, kuriuose užfiksuoti visi mano seksualiniai nuotykiai: kai sunkiai prisimenu sutiktų meilužių kūnus ir pamirštu juos įrašyti į savo meilės memuarų knygą, plėšau jos puslapius ir metu pro langą. Iš nevilties šokinėju, skaičiuodamas iki šimto.
xxx
Po kelių dienų tiesiai iš savo draugės vestuvių Dmitrijus vėl užsuko pas mane pernakvoti. Vilkėjo juodu kostiumu, kuris ne visai jam tiko. Kelnės buvo per plačios, švarkas per didelis. Vaikščiodamas po nejaukų ryškiaspalvį mano butą, kalbėjo: „Kaip gerai, kad tu čia gyveni ir aš galiu pas tave ateiti.“ Pubučiavau jį, nusirengę atsigulėme į lovą. Šnibždėjau: mes neturime skubėti. Lūpomis liečiau jo mažas ausis ir sprandą, glosčiau trumpus šviesius plaukus. Atsisėdęs ant manęs, Dmitrijus masažavo man nugarą, o aš – raumeningas jo šlaunis.
Ištrauka iš Artūro Tereškino knygos “Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą” (Kitos knygos, 2017), p. 151-159.
Dažnai jaučiuosi kaip seksualinių kontaktų, susitikimų, išsiskyrimų archyvo darbuotojas. Teisingiau jį būtų vadinti kontrarchyvu, nes prisimenu, renku, saugau tai, kas nematoma, efemeriška, keista, įslaptinta. Mano migruojantys prisiminimai sugula į skirtingos patirties, žinojimo, jausmų lentynas. Aistringai kurdamas šį archyvą, fiksuoju visus įvykius, žmones, prisilietimus, žodžius, kvapus – visa, kas paprastai išbraukiama iš atminties kaip rizikinga, pernelyg intymu ir net pasišlykštėtina. Tai kitoks archyvas, nei esame įpratę, – netvarkingas, asmeniškas, netobulas. Bet tai nereiškia, kad jis nevertingas.
Šio kontrarchyvo nuotrupos:
Birželio mėnuo, susitikimas su stilistu „Amatininkuose“, geriame alų su iš Airijos grįžusiais emigrantais, jiems patinka cepelinai ir kepta duona, jie čia atostogauja, trečia valanda nakties, stilistas siūlosi pas mane į namus, daug bučinių, ryte pavėluoju į darbą.
xxx
Doktorantas ornitologas, galintis pamėgdžioti lakštingalas, vieversius, balandžius ir daugybę kitų paukščių, kurių neatpažįstu. Rašo disertaciją apie urvines antis, įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą. Nori mylėtis „be gumytės“, nes esąs labai „saugus“. Guliu ant nugaros, jis sėdi ant manęs suokdamas kaip lakštingala. Galėčiau juoktis, bet mane tai jaudina.
xxx
Farmacininkas ir jo draugas iš Kauno. Abu kaip vaikai šokinėja ant mano lovos klykdami „Koks tu geras!“ Keturiasdešimtmečiai vedę vyrai, išsiilgę grupinių glamonių. Lova išlaiko jų svorį, tik man sunku palaikyti jų entuziazmą.
xxx
Dvidešimt aštuonerių lietuvis, gyvenantis Berlyne. Filmuojasi plikašiknių (angl. barebackers) pornografijoje. Jei kas nors matėte filmus „Berlyno viešbutis“ ar „Berlyno vyrukai“, atpažinsite liekną vaikiną kiek per dideliu smailoku smakru, panašiu į amerikiečių aktorės Reese Witherspoone. „Žinau, kad mirsiu nuo AIDS“, – abejingai sako man, geriant kavą Gedimino prospekto „Vero cafe“.
xxx
„Atsisakyti prezervatyvų plikašiknius skatina ne tik jų noras sustiprinti fizinius potyrius, bet ir tam tikrų emocinių, ypač pažeidžiamumo ar rizikos, išgyvenimų, kurie jiems yra simboliškai svarbūs, geidulys. Plikašiknis seksas nėra tik neracionalus dulkinimasis – jis giliai reikšmingas. Nepaisant to, kad praktikuojantieji šį seksą pabrėžia nuogą, [prezervatyvų] netrukdomą kontaktą, jiems toks seksas yra pati galingiausia metafora. Fizinis kontaktas [šiems vyrams] – tai būdas įgyvendinti sunkiai apčiuopiamas ir fiziškai neįmanomas pajusti santykių formas“ (Dean 2009, p. 45–46). Plikašiknis seksas – kaip trokštamo, trumpalaikio, svaigulingo intymumo būdas.
xxx
Lenkų pora iš Lodzės. Vienas – ligoninės skyriaus vedėjas, kitas – Lodzės universiteto ekonomikos dėstytojas. Susitinkame Vilniuje, į kurį jie atvežė savo mamas. Jos meldžiasi Aušros vartų koplyčioje, aš lenkų viešbučio kambaryje geriu alų. Jie beveik nekalba angliškai, aš prastai moku lenkų kalbą, bet mums užtenka glamonių. Viską suprantame iš pusės žodžio. Per kiekvienas Kalėdas gaunu jų sveikinimo žinutę: Zdrowych i radosnych Świąt Bożego Narodzenia oraz szczęśliwego Nowego Roku życzą! (lenk. Sveikų ir laimingų šv. Kalėdų ir Naujųjų metų!).
xxx
Saldžiabalsis Profesinio orientavimo centro direktorius pražilusia krūtine. Jo žmona ir sūnūs gyvena Skuode, jis – Vilniuje. Jį jaudina viskas – vyrų pėdos, plaukai, nugara, dantys, rankos. Ima erotiškai dejuoti vos tik man nusišypsojus. Orgazmą jis pasiekia, kai pešioju žilus jo krūtinės plaukus.
xxx
(…)
Bučiuojame, laižome vienas kitą, trinamės kūnais, apsikabiname taip stipriai, kad, atrodo, tuoj tapsime vienu įkaitusiu mėsos gabalu. Prakaituojame iš begalinio entuziazmo, nors spalio pradžia, ir mano bute dar šalta. Centrinis šildymas. Vokietis Günteris sakosi turįs draugą, bet jų santykiai atviri. „Neslepiame savo nuotykių, jokio pavydo“, – pasakoja apsisiautęs stora antklode.
xxx
„Tamsus, aukštas, sporto fanatikas, pasitikintis savimi. Noriu išbandyti kažką nauja ir netikėta. Nenoriu jokių pokalbių, tik sekso. Trokštu susitikti vyrą, kuris atidarys man duris ir įsileis mane, kad suteiktų karšto sekso. Geriausia, kad viskas vyktų tamsoje“ – skelbimas pažinčių portale. Prietema išryškina ištreniruotos vyro krūtinės kontūrus, didžiulius bicepsus ir raumeningas šlaunis. Tamsoje atpažįstu vienos reklamos agentūros darbuotoją. Esu matęs jo nuotrauką žurnale „Žmonės“.
xxx
(…)
„Gyvename santykiais grįstame pasaulyje, kurį gerokai nuskurdino institucijos. Visuomenė ir jos institucijos, kurios ją įrėmina, apribojo santykių galimybes, nes antraip turtingą santykių pasaulį būtų sunku valdyti“ (Foucault 1998, p. 158).
xxx
Man patinka vaikščioti apleistomis nepažįstamų miestų gatvėmis, sukinėtis knygynuose, sekso reikmenų parduotuvėse, sėdėti ant aplūžusių suoliukų parkuose, fantazuoti apie krūmuose seksu užsiimančius vyrus aštrių šakų nubrūžintais veidais. Neprisimenu, kur skaičiau, bet malonumas – sunkus darbas. Norint jį pasiekti, reikia ir drausmės, ir atsidavimo, ir susikaupimo.
***
A. Tereškino romano „Nesibaigianti vasara“ pristatymas Kaune
Lapkričio 28 d., antradienį, 17:30 val. leidykla „Kitos knygos“ kviečia į sociologo Artūro Tereškino naujo romano „Nesibaigianti vasara“ pristatymą Kaune, kasdienybės meno ir itališkos kavos kvapo pilnuose „Nyčės ūsuose“.
Ši knyga apie žmones, priklausančius kitokioms seksualinėms kultūroms ir kurių elgesys daugeliui atrodo neįprastas. Tai drąsi, atvira ir erotiška knyga, padedanti kitaip pažiūrėti į vyriškumą ir vyrų santykius. Romane pasakojama jauno vyro, rizikuojančio, patiriančio daugybę nuotykių ir peržengiančio nusistovėjusias seksualumo normas, istorija. Aistringa meilė jam – tai būdas perkurti save, nugalėti nusivylimus ir nesėkmes.
Pristatyme su rašytoju Artūru Tereškinu dalyvaus VDU Sociologijos katedros docentė Jurga Bučaitė-Vilkė ir kino režisierius Romas Zabarauskas. Renginio metu bus galima įsigyti knygą ir gauti autografą!
Renginio erdvė – „Nyčės ūsai“ – tai meno galerija, kavinė ir knygynas. Čia jauni ir daug žadantys kūrėjai gali pristatyti savo darbus – nuo fotografijos iki skaitmeninio meno, nuo skulptūros iki juvelyrikos, o užsukę moksleiviai ir studentai gaus 20 % nuolaidą karštiems gėrimams.
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Vilis Normanas „Masturbacija“ (N-18)
