Ši istorija apie tai, kiek daug vienas žmogus gali padaryti dėl kito, net jeigu jų nesieja kraujo ryšys.
Daina Opolskaitė literatūros pasaulyje debiutavo 2000 metais. Nuo 2015 metų rašo paaugliams ir jaunimui. Už kūrybą šiai amžiaus kategorijai autorė įvertinta Vaikų literatūros premija, ji tapo akcijos „Metų knygos rinkimai 2017“ nugalėtoja paauglių kategorijoje.
Romanas „Užraktas“ – trečioji Dainos Opolskaitės knyga jaunimui.
Aštuoniolikmetės Minos gimtasis miestelis – mažas ir pilkas, tačiau tai nereiškia, kad toks yra ir jos gyvenimas. Mergina kasdien gyvena jausdama, kad ją supa daugybė paslapčių. Nuo ko prieš daugelį metų mirė jos gražuolė mama? Kodėl tikra senelė taip jos nekenčia? Kodėl tėvas taip mažai kalba apie praeitį? Ypatingi santykiai su tėvu, netikrumo jausmas sutikus pirmąją meilę, likimo jai ruošiami posūkiai augina abejones ir kuria trapų Minos pasaulį, kuris, regis, pasmerktas bet kurią akimirką sudužti. Ir kartais merginai tenka priimti gerokai per sunkius sprendimus…
Kodėl paslaptys šitaip rūpestingai nuo jos slepiamos, tarytum užrakintos devyniais užraktais? Ko jai nieku gyvu nevalia sužinoti? O gal ne visas paslaptis gyvenime reikia atrakinti, gal visai nebūtina atverti visas duris, kad būtum laimingas…
***
Pagaliau Mina pamatys Viljamą!
Jis sugrįžo. „Susitikim rytoj prie užtvankos“, – vakare parašė ji.
„OK“, – atėjo iš jo trumpas atsakymas.
Ji ne iššoko, tiesiog išpuolė iš mokyklinio autobuso ir tekina pasileido prie upės. Vanduo gurgėjo ir šniokštė kažkur čia pat ir kartu tolumoje, Mina girdėjo tuos garsus, jie džiugino ir vertė virpėti širdį. Greičiau, greičiau, ji pasuko tinkama linkme, ir nors kelias buvo nepatogus eiti, ją vis tiek turėjo nuvesti prie užtvankos. O ten jos laukia jis. Bėgdama dar pametė šaliką, ir kai stabtelėjusi atsisuko jo pakelti, akimirką jai pasirodė, kad kažkas ją seka. Kažkas, rodos, šešėliavo tankioje krūmų juostoje, bet jai pakėlus akis išnyko, dingo. Ar ją kas seka? Kas gi galėtų ją sekti? Nieko nebuvo, krūmai buvo nebylūs. Mina papurtė galvą ir nubėgo tolyn.
Ji brido prie upės. Ten jos laukia Viljamas. Ak, ji greitai jį pamatys ir puls į glėbį, nes skausmingai jo pasiilgo. Jis per ilgai paliko ją vieną. Ji pasakys jam tai, netgi papriekaištaus. Jau sprogo karklai ir blindžių kačiukai kyščiojo savo pūkuotas galveles. Bet oras buvo žvarbus, pūtė šaltas ankstyvo pavasario vėjas ir pavieniai sniego kauburėliai su suragėjusiais ledo gurvuoliukais traškėjo Minai po kojomis. Laimė, šiek tiek pašalę, ir kojos nesmenga į klampią upės pakrantės žemę. Mina žengė greitai, niro pro krūmus, skubėjo. Štai pažįstama įlanka, štai skardis ir jos akys jau mato vienišą figūrą, stypsančią ant kranto. Ji greitai prisiartina. Viljamas stovi nusisukęs nugara ir žvelgia į vandenį, visai nenujausdamas, kad ji šalia. Kurį laiką Mina dar glosto akimis pažįstamą pečių liniją, bet paskui neištvėrusi suspinga pakibdama jam ant kaklo.
– Labas.
Ar jis apsidžiaugė ją pamatęs? Jo bučinys buvo karštas, kažkoks pernelyg godus ir užsitęsė per ilgai.
– Ne čia, – sušnibždėjo ji vos atgaudama kvapą ir svaigdama iš džiaugsmo.
Staiga jis atsitraukė, atstūmė ją ir Mina nustebo, nes to nesitikėjo. Susikišęs rankas į kišenes ir užvertęs galvą karčiai nusijuokė.
– Vika man sakė, kad su tavim nebus lengva. Mina nustėro, jai pasirodė, kad pasigirdo. Jai tikrai pasigirdo, nes to, ką išgirdo, negalėjo būti.
– Ką pasakei? – sukuždėjo ji jausdama, kaip išdžiūvo burna ir lūpos.
Jo veidas buvo šaltas ir svetimas, o žvilgsnis kažkoks bukas ir atkarus. Mina žvelgė į jį su siaubu negalėdama atpažinti nė vieno anksčiau matyto bruožo, nė vienos veido išraiškos, nieko. Priešais ją stovėjo svetimas, jai nepažįstamas žmogus. Ne Viljamas.
– Vika, – pakartojo jis dirbtinai tampydamas lūpas, lyg būtų šaipęsis iš savęs, – velnias, ji mane įspėjo, kad bus nuobodu.
– Prie ko čia Vika?! Kokia dar Vika?! – nebegalėdama ilgiau ištverti pratrūko Mina. – Iš kur tu pažįsti Viką?
Jis nusišiepė. Kreivai pasižiūrėjo. – Iš kur pažįstu? Pažįstu, ir viskas. Ne tavo reikalas.
– Mano! – jau šaukte šaukė Mina iš nevilties. Širdį pjovė baisus skausmas. Toks baisus, kokį tegali suteikti išdavystė. – Ką tu šneki? Aš tikėjau tavim! Aš maniau, kad tu… Kad mes…
– Ko čia šauki? – ramiai paklausė jis gūžtelėjęs pečiais ir atsainiai persibraukė ranka plaukus. – Išprotėjai? Visos jūs tokios! Šaukia, kažko reikalauja…
Minai užgniaužė kvapą. Daugiau ji negalėjo ištarti nė žodžio. Dar prieš akimirką atrodė, kad pultų tą žmogų, kuris suteikė jai tiek skausmo, kuris šaipėsi iš jos, sudraskė jos širdį, o dabar staiga nebegali ištarti nė žodžio. Ašaros riedėjo jai skruostais, o vėjas pūtė džiovindamas jas ir palikdamas ant skruostų mažus ruoželius.
– Bet kodėl Vika… – Mina vis dėlto pabandė surasti jėgų užduoti tą klausimą, kuris jai rūpėjo.
– Klausyk, man nusibodo, – pertraukė jis. – Jūs abi nusibodot. Baigiam, gerai?
Mina nustėro. Kaipgi taip? Ar tai viskas? Ne, ji tikriausiai sapnuoja. Ji bijojo išgirsti tai, ko nenorėjo išgirsti, buvo baisu klausytis, kaip jis kalba apie Viką, sako, kad pažįsta ją… Bet dar baisiau buvo girdėti, kaip ramiai jis jos išsižada. Tai kažkokia beprotybė. Ne, nieko negali būti baisiau!
Kažkas vis dėlto jį dar laikė. Mina jautėsi kaip apdujusi, jai buvo sunku suprasti jo žodžius.
– Klausyk, – staiga jo balsas tapo aksomo švelnumo ir jis net žengė kelis žingsnius link jos. – Kodėl tu negali žiūrėti į viską paprasčiau? Nesakau, kad tu man nepatinki. Mes galėtume…
Ji atšoko ir sviedė jam į veidą:
– Parše tu!
Jis čia pat nusikvatojo ir staigiai stvėrė jai už pečių. Mina pamatė jo žvilgsnį – jis degė pykčiu ir nematyta, bauginančia ugnim. O jiems už nugarų buvo upė. Ji taip pat pyko, verpetuojanti ir kleganti srauniomis bangomis ritosi žemyn į užtvanką ir baisiai šniokšdama grasino. Ji pabandė išsiveržti iš jo rankų, bet jos skaudžiai surakino. O dar taip neseniai šioje vietoje ji jautė jo šiltą glėbį!
– Na? – sušvokštė jis žiūrėdamas jai į veidą. – Ir ką darysi? Šoksi žemyn?
Mina pabandė nusisukti.
– O gal vis dėlto šoksi? Juk sakei, kad žinai, kaip pasiekti kitą krantą net nesušlapus?
Jis juokėsi iš jos. Juokėsi iš jos prisiminimų ir pasakojimų, iš to, kas jai buvo šventa. Minai norėjosi verkti iš bejėgiškumo. Jo rankos skaudžiai gniaužė pečius, ji pajuto per siūles plyštant palto rankoves. Už nugaros trinktelėjo užeigos durys ir du neaiškūs tipeliai išsvyravo laukan.
– Ei, Vili, – pašaukė jie ir Mina suprato, kad jie pažįstami. – Kokia čia merga? Atsivesk, parodyk!
Pasirodo, jis buvo ne vienas. Ir tie du, kurių Mina visai nepažinojo, kartu su juo. Ji tai suprato tą akimirką. Ką jie čia veikia? Pagaliau jo pirštai paleido Minos pečius, o rankos šiurkščiai pastūmė šalin kaip įkyrėjusį ir nereikalingą daiktą. Jo žvilgsnis sakė, kad ji jam nereikalinga, kad nešdintųsi sau, nes yra per kvaila, kvaila ir nuobodi. Tačiau dabar tie du artinosi į ją – vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos ir degino žvilgsniais, kurie Minai buvo baisūs.
– Vili, tu šunsnuki! Ko nesakei, kad vėl turi mergą?
Jis paniekinamai švirkštelėjo pro dantis seiles ant sniego.
– Oi, kokia pupytė! – išsišiepė kitas.
Jie nebuvo girti, tik gerokai apsvaigę, bet pakankamai tam, kad užtektų drąsos. Mūvėjo plačias treningo kelnes ir žengė žirgliodami, batais taškydami sniegą. Jie buvo vos per du žingsnius nuo Minos ir ji jautė iš burnų sklindant bjaurų alkoholio kvapą ir girdėjo tankų gyvulišką kvėpavimą. Ji nematė jų, ji žiūrėjo į Viljamą, kuris stovėjo atokiai, abejingai susikišęs rankas į džinsų kišenes ir ramiai į viską stebeilijo. Jis taip ir nepajudėjo iš vietos gelbėti Minos nuo besiartinančių draugužių. Po kiek laiko apsisuko ir paprasčiausiai nuėjo palikęs ją su tais dviem.
Mina sunkiai suvokė, kas vyksta. Ką jai daryti? Žmogus, kurį ji mylėjo, kuriuo visu savo jaunystės įkarščiu pasitikėjo, prieš kelias minutes taip be gailesčio sutrypė jos jausmus, sunaikino ją. Ak, juk jis tiesiog nužudė ją! Ji mirė. Ir nemirė, nes dabar jai gresia pavojus. Jie yra dviese, o ji viena. Ir niekas jai nepadės, niekas jos neišgelbės, nes niekam ji nerūpi. Daugiau laiko ji neturėjo. Vienas iš prisiartinusiųjų jau buvo bestveriąs Miną už rankos.
– Ateik, pupa…
Ir tada ji šoko. Žemyn, į niekur. Ji girdėjo juos, likusius ten, ant kranto, jie rėkė ir net pro vandens ūžimą aiškiai pasiekė jų balsai.
– Merga nušoko! – Eik tu sau! Čia tai geras! – Ot trenkta!
Bet nė vienas iš tų balsų nebuvo jo balsas. Daugiau ji niekada neišgirs jo balso. Viskas baigta. Jos skausmas buvo didesnis už šaltį. Ledinis upės vanduo siautė ją į galingą ledo kokoną, juntamai stingo rankos ir kojos. Ji instinktyviai stengėsi judėti, kad išplauktų. Drabužiai, paltas ir batai tempė į dugną, o kūnas grimzdo – ji skendo. Beviltiškai stengėsi ką nors įžiūrėti, bet vanduo kaskart užliedavo akis ir ji gurštelėdavo jo, springo juo. Tarp dantų grikšėjo smulkūs ledukai, o gal tirpstantis sniegas. Kelis kartus jai nepavyko atsilaikyti ir jautė, kaip pastvėrusi kūną srovė neša tolyn. Ak, ji turi išplaukti! Ji privalo pasiekti kitą krantą, kad būtų toli toli nuo Viljamo ir nuo tų kitų dviejų. Toli nuo visko. Ji turi gyventi, nors ir nebėra dėl ko. Tėvas! – staiga šmėstelėjo jai mintyse. Greičiausiai jis laukia jos namuose. Bet ne, dar anksti, iš dirbtuvių jis grįžta vėlai vakare. Aleksai Munde, nepyk ant manęs, būk geras, nepyk, labai prašau.
Ji sudejavo ir susmuko ant kranto.
Daina Opolskaitė. Užraktas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 183 p. Dailininkė Ilona Kukenytė
