KNYGOS IŠTRAUKA: Gregory David Roberts „Kalno šešėlis“

Vikramas stojosi ant kojų po dviejų valandų miego, taigi buvo įklimpęs iki ausų. Tik pradėjus vartoti heroiną, kaifas gali trukti dvylika valandų. Pripratimui virtus priklausomybe, naujos dozės reikia po trijų keturių valandų.

Kai priėjau prie staliuko, visi kvatojo.

– Sveikas, Linai! – sušuko Navynas. – Kalbame apie mėgstamiausius nusikaltimus. Visi turėjome ką nors pasiūlyti. Koks nusikaltimas tau labiausiai patinka?

– Maištas.

– Anarchistas! – nusijuokė Navynas. – Argumentas dėl motyvo!

– Motyvuotas argumentas, – atkirtau, – dėl ateities.

– Bravo! – sušuko Didjė ir mostelėjo padavėjui vėl atnešti visiems gėrimų.

Jis pasislinko kviesdamas sėsti šalia. Pasinaudojau proga ir perdaviau jam norvegišką Ranvėj pasą.

– Jį iš tavęs ryt poryt paims Vinsonas, – tyliai pasakiau.

Ir įsistebeilijau į Vikramą. Šis vengė mano žvilgsnio, krapštydamas alaus dėmę ant staliuko. Mostelėjau jam pasilenkti arčiau.

– Ką darai, Vikramai? – sušnibždėjau.

– O kas?

– Prieš porą valandų buvai be sąmonės, Vikai.

– O dabar pabudau, drauguži, – atsiliepė jis. – Pasitaiko.

– Ir šiuos vaikinus, kvaišalų pirkėjus, irgi pasitaikė sutikti?

Jis atšlijo, atsilošė ant kėdės ir išpyškino visam stalui:

– Man atrodo, Linai, tu klaidingai manai, kad man dar kas nors rūpi. O man nerūpi. Ir manau, kad nesu vienintelis. Didjė, ar tau kas nors rūpi?

– Nenoromis, – atsakė Didjė. – Ir nedažnai.

– O tau, Kavita? – paklausė Vikramas.

– Tiesą sakant, man kaip tik rūpi labai daug kas, – atsakė ji. – Kaip antai…

– Žinai, Linai, – pertraukė Vikramas, – kadaise buvai savas žmogus, jar. Netapk dar vienu svetimšaliu Indijoje.

Prisiminiau jo tėvo baimę, brangius daiktus, kuriuos šeimynykščiai priversti slėpti, bet nutylėjau.

– Mes visi svetimšaliai Bombėjuje, – tarė Kavita. – Aš…

Vikramas vėl ją pertraukė ir griebė Didjė už rankos.

– Galim tai padaryti dabar?

Didjė pasipiktino. Jis niekada netvarkydavo reikalų „Leopolde“. Bet ištraukė iš kišenės paruoštą banknotų pluoštą ir padavė Vikramui. Mano išdidus draugas čiupo pinigus ir skubiai atsistojo vos neapversdamas kėdės, bet ją nutvėrė Vieno Aktoriaus Teatras. Jis irgi pakilo kartu su Vikramu, neatsiliko ir Bilis Bhasu.

– Ką gi… aš… aš eisiu, – tarė Vikramas, traukdamasis atbulas ir vengdamas mano žvilgsnio.

Bilis Bhasu atsisveikindamas pamojavo ir išėjo su Vikramu. Vieno Aktoriaus Teatras pamataravo galva, barškindamas ant lieso kaklo kabančių dievų sambūriu.

– Vieno Aktoriaus Teatras, – tariau.

– Vieno Aktoriaus Teatras, – atsiliepė jis ir paskui anuodu išėjo iš restorano.

– Kas yra, drauge mano? – tyliai paklausė manęs Didjė.

– Aš irgi duodu Vikramui pinigų. Bet visada svarstau, ar ką tik neapmokėjau mirtinos dozės.

– Arba išsigelbėjimo, – taip pat tyliai atsakė Didjė. – Vikramas serga, Linai. Bet žodis „serga“ reiškia ir „dar gyvas“, vadinasi, dar įmanoma išgelbėti. Jei niekas jam nepadėtų, jis, ko gero, neištemptų iki ryto. O kol tebėra gyvas, vilties yra. Nesigraužk, linksminkis su mumis.

Apžvelgiau draugiją, gūžtelėjau pečiais ir prisidėjau prie žaidimo.

– O tu, Kavita? – paklausiau. – Kokie nusikaltimai labiausiai patinka tau?

– Gašlybė, – ryžtingai pareiškė ji.

– Gašlybė – nuodėmė, o ne nusikaltimas, – atsiliepiau.

– Aš jai tai jau sakiau, – įsiterpė Navynas.

– Aš nusidedu nusikalstamu būdu, – atkirto Kavita.

Divja neištvėrusi prunkštelėjo, prajuko ir visi kiti.

– O tavo, Didjė?

– Be abejo, melagingas liudijimas, – nedvejodamas paskelbė jis.

– Jei taip, ar galiu tavimi tikėti? – paklausiau.

– Prisieki? – pridūrė Navynas.

– Nes tik melas gelbsti pasaulį nuo amžinos kančios, – tęsė Didjė.

– Bet juk sąžiningumas – tik pasakyta tiesa? – kurstė Navynas.

– Ne, ne! Sąžiningumas – tai tik pasirinkta tiesa. Pasaulyje pragaištingiausias tiesai ar užgauliausias intelektui yra žmogus, visur, visada ir dėl visko visiškai ir galutinai sąžiningas.

– Visiškai ir galutinai sutinku, – tarė Divja ir pakėlė bokalą, reikšdama pagarbą. – Kai įsinoriu sąžiningumo, einu pas gydytoją.

Padrąsintas Didjė įsikarščiavo:

– Sąžiningi žmogeliai pritykina prie tavęs ir kužda: „Manau, turėtum žinoti…“ Paskui šlykščia tiesos nuotrupa pakerta tavo pasitikėjimą savimi, kitais ir galop sugadina tau gyvenimą. Bjauria tikro žinojimo smulkmena, kurią jie žūtbūt bruka tau iš sąžiningumo. Nors tu mieliau nežinotum. Nors tu galėtum jų nekęsti už tokią tiesą. Nors tu ir imi jų nekęsti. Ir kas juos patraukė už liežuvio? Sąžiningumas! Prakeiktas sąžiningumas! Ne! Man visada labiau prie širdies išradingas melas, o ne bjaurus sąžiningumas.

– Garbės žodis, Didjė? – paerzino Kavita.

– Tu, Kavita, geriau už kitus turėtum suprasti, kokie išmintingi mano žodžiai. Žurnalistai, advokatai ir politikai dėl savo profesijos beveik niekada nepasako visos tiesos. Jei pasakytų, jei išklotų viską, ką žino, civilizacija žlugtų per mėnesį. Diena po dienos, bokalas po bokalo, programa po programos – mus palaiko melas, o ne tiesa.

– Aš tave myliu, Didjė! – sušuko Divja. – Tu – mano didvyris!

– Norėčiau tavimi tikėti, Didjė, – tarė Navynas rimtu veidu. – Bet esi linkęs į melagingą liudijimą, taigi nelabai patikimas.

– Melagingas liudijimas reiškia, kad širdyje esi sąžiningas, – atsakė Didjė.

– Vadinasi, sąžiningumas – geras dalykas, – tarė Kavita, rodydama pirštu Didjė į širdį.

– Deja, net Didjė neapsaugotas nuo sąžiningumo priepuolių, – atsiduso Did­jė. – Aš tiesiog didvyriškas melagis, kiekvienas Pietų Bombėjaus policininkas patvirtins. Bet esu tik žmogus, todėl kartais mane ištinka pasibaisėtini sąžiningumo proveržiai. Dabar aš sąžiningas, gėdydamasis prisipažįstu, taigi patariu meluoti kuo dažniau, kol išmoksite tai daryti visiškai sąžiningai, kaip aš.

– Tu brangini tiesą, – apibendrino Kavita. – Tu negali pakęsti tik sąžiningumo.

– Šventa teisybė, – sutiko Didjė. – Patikėk, jei sąžiningai sakytum visą tiesą, nesvarbu, apie ką, kas nors užsigeistų tau nusukti sprandą.

Bendras pokalbis nutrūko: Didjė pritarė Kavitai, Navynas ginčijosi su Divja, aš užkalbinau jauną moterį, sėdinčią šalia:

– Mes nepažįstami. Mano vardas Linas.

– Žinau, – nedrąsiai atsiliepė ji. – Aš Sunyta, Kavitos draugė. Tiesą sakant, bendradarbė. Pradedanti žurnalistė.

– Ar patinka darbas?

– Labai. Puikios galimybės tobulėti. Bet aš tikiuosi tapti rašytoja, kaip jūs.

– Kaip aš? – suglumęs nusijuokiau.

– Skaičiau jūsų apsakymus.

– Mano apsakymus?

– Visus penkis. Man jie labai patiko, bet nedrįsau jums pasakyti.

– Bet iš kur juos gavote?

– Randžytas… ponas Randžytas davė, – sumišusi pralemeno ji. – Perskaityti korektūrą, ištaisyti spaudos klaidas.

Spoksojau į ją nenorėdamas užsipulti, bet pernelyg piktas ir suglumęs, kad slėpčiau savo jausmus. Randžytas turi mano apsakymus? Kaip jie pateko jam į rankas? Negi Liza nunešė – už akių ir prieš mano valią? Nieko nesupratau.

– Turiu juos čia, – pasakė Sunyta. – Šiandien ketinau pietauti viena ir taisyti korektūrą, bet panelė Kavita pakvietė eiti kartu.

– Prašom duoti juos man.

Ji dideliame medžiaginiame krepšyje sugraibė aplanką ir padavė man.

Segtuvas buvo raudonas. Savo apsakymus aš dėjau į skirtingų spalvų aplankus pagal temas. Raudoną pasirinkau apsakymams apie didmiesčio šventuosius.

– Aš nedaviau leidimo spausdinti apsakymų, – tariau tikrindamas, ar aplanke visi penki.

– Bet…

– Jūs niekuo dėta, – maloniai pasakiau, – ir jums nieko nebus. Aš parašysiu žinutę, jūs ją perduosite Randžytui, ir viskas bus gerai.

– Bet…

– Turite rašiklį?

– Aš…

– Juokauju, – tariau traukdamas rašiklį iš liemenės kišenės.

Paskutiniame paskutinio apsakymo puslapyje buvo tik dvi eilutės.

Pasipūtimas yra išdidumo vizitinė kortelė, jis viską užpildo savimi.

Dėkingumas yra kuklumo vizitinė kortelė, sielos kertelė, palikta meilei.

Tinkamas laiškinis popierius Randžytui. Ištraukiau šį lapą, užrašiau paskutines apsakymo eilutes kitoje priešpaskutinio lapo pusėje ir užverčiau aplanką.

– Linai! – pasipiktino Didjė. – Tu negeri! Tuoj pat padėk rašiklį.

– Ką rašai? – paklausė Kavita.

– Jei testamentą, – įsiterpė Navynas, – niekada ne per anksti.

– Raštelį tavo bosui, jei jau taip nori žinoti, – tariau dirstelėjęs į Kavitą.

– Meilės laišką? – atsitiesė Kavita.

– Galima ir taip sakyti.

Parašiau raštelį, sulanksčiau ir padaviau Sunytai.

– Nieko nebus, Linai! – pasipiktino Didjė. – Tai nepakenčiama! Privalai garsiai perskaityti raštelį.

– Ką?

– Kol esama taisyklių, Linai, – atrėmė Didjė, – privalome jas laužyti, kai tik pasitaiko proga.

– Aš dar tiek nepamišęs, Didjė.

– Tu privalai jį perskaityti mums, Linai.

– Raštelis asmeniškas.

– Bet parašytas viešoje vietoje, – tarė Kavita ir mikliai pačiupo laiškutį iš Sunytos.

– Ei, – tariau mėgindamas jį atimti.

Kavita skubiai pašoko ir atsistojo kitapus stalo. Jos balsas buvo gargždus ir įdomus, nes daugiau nuslepia, negu pasako.

Ji pagarsino mano raštelį.

Trumpai drūtai, Randžytai: mano nuomone, tavasis žiniasklaidos magnato įvaizdis – spaudos įžeidimas, nepatikėčiau tau išspausdinti net mano nekrologo.

Jei dar kartą prikiši nagus prie mano kūrybos, ateisiu ir apdailinsiu tau šonus.

Mergina, kuri perduos šį raštelį, turi mano telefono numerį. Jei išgieši apmaudą ant jos, jei išmesi ją iš darbo ar kaip kitaip nuskriausi, ji man paskambins, o aš ateisiu ir apdailinsiu tau šonus. Laikykis nuo manęs atokiau.

– Nuostabus! – nusijuokė Kavita. – Noriu pati jį jam perduoti.

Kažkas suriko, išdužo ir į šukeles ant marmurinių grindų sutrupėjo stiklas. Visi sužiuro į didžiules duris su arkomis. Ten su keliais „Leopoldo“ padavėjais mušėsi Konkanonas.

Jis buvo ne vienas. Su juo įsiveržė „skorpionai“. Pažinau dičkį Hanumaną ir dar kelis veidus, matytus sandėlyje tą man kruvinai atmintiną valandą.

Paskutinis pro duris prasibrovė Danda, budelis siaurais ūsiukais. Jo kairė ausis buvo aprišta odiniu tvarsčiu.

Konkanonas nešėsi vėzdą – švininį svarmenį, įdėtą į odinį maišelį ir virve užnertą ant riešo. Mostelėjo juo ir pataikė „Leopoldo“ metrdoteliui sikhui į smilkinį. Liudytojai aiktelėjo ir ėmė rėkti iš siaubo.

Aukštajam sikhui sulinko keliai, ir jis susmuko. Kiti padavėjai puolė jam padėti. Kol jie bandė pakelti draugą, Konkanonas švaistėsi vėzdu, tiško kraujas, griuvo žmonės.

„Skorpionai“ įsiveržė į restoraną, stumdydami staliukus ir vaikydami persigandusius lankytojus. Ant grindų į putotas balas krito ir dužo buteliai, taurės, lėkštės. Svyruodami virto staliukai. Nuo besimušančiųjų smūgių į šonus lakstė kėdės. Klientai klupinėjo, kliūdami už kėdžių ir slidinėdami ant aptaškytų grindų.

Kavita, Navynas ir aš greitai atsistojome.

– Bus ragai, – tariau.

– Puiku, – atsiliepė Kavita.

Dirstelėjau į ją: vienoje rankoje ji spaudė tuščią butelį, o kitoje – rankinuką.

Artimiausią tarpdurį užkimšo žmonės. Už mūsų buvo kampas. Pristūmus stalą, Divja ir jaunoji Sunyta galėtų už jo pasislėpti. Pažvelgiau į Navyną, ir jis mane suprato be žodžių.

– Divja, lįsk į kampą, – tarė ir parodė sau už nugaros, nenuleisdamas akių nuo muštynių.

Bent kartą diduomenės panelė nesiginčijo ir nusitempė į kampą Sunytą. Aš pažvelgiau į Kavitą.

– Į kampą? – nusišaipė ši. – Nesulauksi.

Nežinia, kodėl Konkanonas su „skorpionais“ taip įnirtingai puolė „Leopoldą“, bet laiką jie pasirinko tinkamą. Buvo snūdi popietė, iki vakarinio lankytojų antplūdžio dar daug laiko. Pusė „Leopoldo“ padavėjų miegojo antrame aukšte.

Netikėtai užkluptas personalas narsiai priešinosi, bet užpuolikų buvo daugiau. Link mūsų per visą salę plūstelėjo spurdančių, besigrumiančių vyrų banga. Reikėjo sulėtinti, o paskui sustabdyti jos slinktį.

– Įpiskim tiems šūdžiams, – suniurzgė Kavita.

Mes puolėme į minią prie gangsterių, bandydami nustumti mušeikas atgal prie durų. Prie mūsų prisijungė ir keli restorano klientai.

Navynas taikliai ir sparčiai paleido į darbą kumščius. Aš atplėšiau nuo leisgyvio padavėjo vieną „skorpioną“. Šis neteko pusiausvyros ir krito aukštielninkas. Kavita žiebė tuščiu alaus buteliu jam per galvą. Kiti restorano lankytojai apspardė jį, bandantį stotis, ir jis vėl pargriuvo.

Siaurais laiptais į salę pasipylė „Leopoldo“ savininko pažadinti naktinės pamainos padavėjai. „Skorpionų“ puolimas buvo sulaikytas, banga atslūgo, ir jie ėmė trauktis.

Mudu su Navynu, atsidūrę tarp priešų ir pastiprinimo, slinkome gatvės pusėn. Nustumtas prie durų, aš akis į akį susidūriau su Konkanonu.

Gal jis ir suprato, kad pralaimi, bet iš akių to nebūtum pasakęs. Jos švytėjo kaip žuvies žvynai seklumoje, degė šalta ugnimi. Jis šypsojosi. Jis buvo laimingas.

Konkanonas lėtai pakėlė švininį svarmenį iki peties, tarė man:

– Velnias atėjo tavo sielos, bičiuli! – ir trenkė vėzdu.

Skubiai nėriau į dešinę, ir vėzdas kliudė tik kairę mentę. Pajutau, kaip kaulas po raumenimis sudrebėjo nuo smūgio. Skubiai atsitiesęs, trenkiau dešine iš viršaus ir pataikiau tiesiai į galvą. Smūgis buvo smarkus, nepriekaištingas. Nepakankamas.

Konkanonas papurtė galvą ir išsišiepė. Jis vėl pakėlė vėzdą, bet aš griebiau jį ir atbulą išstūmiau į gatvę.

Kine žmonės mušasi ilgai, talžydami vienas kitą paeiliui. Tikrose gatvės grumtynėse viskas daug greičiau. Smūgiai pilasi iš visų pusių, o parblokštas ant grindų dažniausiai ten ir lieki.

Žinoma, kartais ant grindų saugiausia.

Atkišęs į priekį kumščius, laukiau progos ir stebėjau Konkanoną. Jis bandė man užtvoti vėzdu. Aš pasilenkdavau, išsisukdavau, atšokdavau, bet ne visada sėkmingai, ir atremiant smūgius man ne kartą kliuvo.

Neprarasdamas pusiausvyros atšokau ir susidūriau su Navynu. Susižvelgėme ir surėmėme nugaras.

Tarp „Leopoldo“ ir gatvės krautuvėlių buvome tik dviese. Padavėjai delsė didžiuliame tarpduryje su arka. Jie gynė restoraną. Kas darosi gatvėje – ne jų reikalas. Jiems svarbu, kad muštynės vėl nekiltų restorane.

„Skorpionai“ perėjo į puolimą. Navynas vienas mušėsi su keturiais, atsirėmęs nugara į mano nugarą. Negalėjau jam padėti. Man teko Konkanonas.

Išvydęs spragą gynyboje, smogdavau iš kairės ir iš dešinės, bet už kiekvieną niuksą aukštasis airis žiebdavo man vėzdu. Baisusis svarmuo pataikė man į veidą, pliūptelėjo kraujas. Ir nors mano smūgiai buvo stiprūs ir taiklūs, Konkanonas visus atlaikė.

Galvoje it sniego skepetos vėjyje ėmė sūkuriuoti minčių nuotrupos.

„Paskutinioji atėjo…“

Muštynės baigėsi taip pat staiga, kaip prasidėjo. „Skorpionai“ atsitraukė nuo mūsų ir susispietė į krūvą prie Konkanono.

Mudu su Navynu dirstelėjome atgal. Pamatėme Didjė. Jis rankoje laikė pistoletą. Šis vaizdas mane didžiai nudžiugino. Didjė šypsojosi lygiai taip, kaip neseniai Konkanonas. Šalia jo stovėjo Abdula.

Kai mudu su Navynu pasitraukėme nuo automatinio pistoleto vamzdžio, Abdula uždėjo kairį delną Didjė ant rankos ir pamažu lenkė ją žemyn, kol ginklas atsidūrė Didjė prie šono.

Valandėlę viešpatavo tyla. „Skorpionai“ stebeilijo į mus ir mindžikavo ant šlapių raudonų pėdsakų, laužydami galvą, muštis ar bėgti. Liudytojai, slėpdamiesi už kioskelių, tankiai alsavo. Atrodė, kad net begalinis mašinų srautas sulėtėjo.

Konkanonas prabilo. Padarė klaidą.

– Ak tu bjauri ilgaplauke persiška šiknos raukšle, – tarė jis, rodydamas visus geltonus dantis, ir pasuko prie Abdulos. – Mudu abu žinom, kas tu per paukštis. Ko tyli?

Abdula turėjo pistoletą. Ir iššovė Konkanonui į šlaunį. Žiopliai ėmė spiegti ir klykdami išlakstė į šalis.

Airis susverdėjo, bet nepasidavė ir bandė trenkti Abdulai vėzdu. Abdula vėl iššovė, į tą pačią koją. Konkanonas parkrito.

Abdula iššovė dar du kartus, taip greitai, kad nespėjau pamatyti, kur taiko. Tik kai Hanumanas ir Danda susvyravo ir susmuko, supratau, kad didžiajam „skorpionui“ ir jo liesajam bendrui irgi pašovė kojas.

Dar pajėgiantys bėgti „skorpionai“ išsilakstė. Konkanonas, gimęs išgyventi, remdamasis alkūnėmis, šliaužė tarp suvenyrų krautuvėlių gatvės pusėn.

Abdula žengė porą žingsnių ir koja primygo airį prie žemės. Šalia stovėjo Didjė.

– Tu… sušiktas… baily… – sukriokė Konkanonas. – Nagi, šauk! Pribaik, menkysta!

Iš dviejų žaizdų kojoje pliaupė kraujas. Abdula pridėjo pistoletą Konkanonui prie pakaušio ir pasiruošė šauti. Suriko negausūs dar neišsilakstę žiopliai.

– Gana, broli! – sušukau. – Liaukis!

Dabar atėjo Didjė eilė dėti delną Abdulai ant rankos ir švelniai stumti ginklą jam prie šono.

– Per daug liudytojų, drauge mano, – tarė jis. – Dommage^[1]. Dabar eik. Ir greičiau.

Abdula svyravo. Supratau, kad kovoja su savimi. Aš irgi girdėdavau tą vidinį balsą kalėjime. Tą akimirką Abdula troško nudėti Konkanoną labiau negu gyventi. Priėjau prie jo, kaip prie manęs prieidavo kiti kaliniai, gelbėdami ne tik mano gyvybę, bet ir mano sielą.

– „Skorpionai“ papirko policiją, kad netrukdytų siaubti „Leopoldo“, tik todėl ji dar neatvyko. Bet laiko liko nedaug. Reikia eiti.

Jis nukėlė koją Konkanonui nuo nugaros. Airis iškart nušliaužė gatvės link.

Privažiavo du automobiliai. „Skorpionai“ įkėlė Konkanoną, sužeistus gangsterius ir nudūmė, pakeliui nublokšdami į šoną pilną turistų taksi.

Navynas Aderis apkabino Divją. Šalia jų stovėjo Sunyta, pradedanti žurnalistė.

– Nekliuvo? – paklausiau Divjos.

– Kad jus kur velnias, – atsiliepė ji. – Visi vyrai – žąsinai.

– O kaip jūs? – paklausiau Sunytos.

Ji spaudė prie krūtinės raudoną aplanką su mano apsakymais ir drebėjo.

– Viskas gerai, – atsakė ji. – Aš noriu kai ko paprašyti, bet negaliu, nes jūs plūstat krauju. Jūsų veidas kruvinas, žinot?

– Tai gal greičiau prašykit?

Ji atidavė man apsakymus, bet pasiliko raštelį Randžytui.

– Prašom leisti man perduoti raštelį, – tarė ji.

– A…

– Prašom. Jūs neįsivaizduojat, kaip šis žmogus prie manęs lindo, ir galvodama, kaip atiduosiu jam raštelį, svaigstu iš smagumo. Gal ir nuo sumažėjusio kraujyje cukraus kiekio, juk nepietavau, bet tai būtų man didžiausia šventė, taigi prašom leisti atiduoti jam raštelį, nors ir gėda įkyrėti jums, kai jūsų veidas sumuštas.

Prie mūsų priėjo Didjė su Kavita.

– Didjė, ar duosi Sunytai savo telefono numerį ir palydėsi ją iki Randžyto kontoros?

– Žinoma, bet tau laikas dingti, Linai.

Netoliese pasigirdo šūvis.

– Klausyk, – skubiai pasakiau Didjė, – Liza liko Karmaiklo gatvės galerijoje. Gali ten užsukti?

– Savaime suprantama.

– Pasirūpink, kad jai nieko nenutiktų. Lik su ja ar porą dienų neišleisk iš akių.

– Bien sûr^[2], – atsakė jis. – O tu ką darysi?

– Dingsiu iš akių. Dar nežinau. Paimk šiuos apsakymus ir išsaugok man.

Padaviau jam aplanką ir nubėgau prie motociklo. Abdula jau laukė apžergęs savąjį.

– Kas šaudo?

– Mūsų žmogus, – atsakė Abdula, paleisdamas variklį.

– O policija kur? – paklausiau.

– Jau buvo nebetoli, bet Ravis iššovė į orą, – atsakė jis. – Jie grįžo į nuovadą šarvuotųjų liemenių ir automatų. Mums laikas važiuoti.

Ir mudu su Abdula, įsukę į popietės eismo srautą, nuvingiavome tarp šliaužiančių automobilių vijoklių. Kartais trumpindavom kelią, važiuodami tuščiais šaligatviais arba degalinių takais. Per kelias minutes nusileidome nuo ilgos kalvos Pedaro gatvėje ir atsidūrėme prie sulčių restoranėlio netoli nuo salos su Chadžijaus Ali kapu ir mečete.

– Reikia pranešti Sandžajui, – tariau, kai sustojome prie šviesoforo.

– Sutinku.

Mes įsukome į automobilių aikštelę prie restoranėlio. Palikome motociklus saugoti patarnautojams ir paskambinome mafijos bosui. Jo balsas skambėjo mieguistai, lyg būtume jį išvertę iš lovos per popietės poilsį.

Jis kaipmat išsibudino.

– Kas čia per bybienė? Kur jūs dabar?

– Prie Chadžijaus Ali, – atsakė Abdula, laikydamas ragelį tarp mūsų, kad ir aš galėčiau girdėti.

– Jums negalima grįžti. Be abejo, policija atlėks po kelių minučių, ir aš nenoriu, kad jie uždavinėtų klausimus, į kuriuos negalite atsakyti. Išnykit porai dienų ir tūnokit kaip pelės po šluota, močiakrušiai. Sakyk tiesą, tarp nušautų yra civilių?

Išgirdęs žodžius „sakyk tiesą“, Abdula pasišiaušė ir perdavė ragelį man, grieždamas dantimis iš pasibjaurėjimo.

– Civilių nėra, Sandžajau bhai, – atsakiau.

Civiliais buvo vadinami žmonės, nesusiję su nusikaltėlių pasauliu, taigi visi, išskyrus teisėjus, advokatus, gangsterius, kalėjimo sargus ir policiją.

– Dviem „skorpionams“ ir nepriklausomam gangsteriui, vardu Konkanonas, pašautos kojos. Šiam ta pati koja pašauta dukart, bet nemanyčiau, kad jį galima nurašyti. Liudytojų per akis, bet dauguma gatviniai arba „Leopoldo“ padavėjai.

– Tu apsišikai, Linai, ir aiškini man, kaip kuopti? Apsišik aukštielninkas.

– Jei atmintis manęs neapgauna, – ramiai atsiliepiau, – kartą pats nušovei žmogų prie „Leopoldo“.

Abdula pakėlė du pirštus ir pakrutino man prieš akis.

– Tiesą sakant, du žmones, – pasitaisiau. – Ir ne aš priviriau košės, Sandžajau bhai. Vandenį drumsti pradėjo „skorpionai“, ir jau seniai. Praėjusį mėnesį jie mus puolė devynis kartus. Įsiveržė į „Leopoldą“, nes tai mūsų visų mėgstama vieta pačiame mūsų teritorijos centre. Tas užsienietis, Konkanonas, siekia, kad Sandžajaus kompanija ir „skorpionai“ išžudytų vieni kitus, nes kuria savo gaują. Tai viskas, ką aš žinau. Negaliu tau nurodyti, ką daryti, ir net nebandau. Galiu tik pasakyti, ką žinau. Ir sakau tavo labui, o ne norėdamas pakenkti.

– Madarčod! Bahančod! – suriko Sandžajus, bet susitvardė. – Nuslėpti tokiam reikalui reikės krūvos šlamančiųjų. Kaip manai, kas iš Kolabos policininkų prikišo nagus?

– Budėjo Dilypas Žaibas. Bet šitokios istorijos jam – per aukštas lygis. Priešai jam patinka gyvi ir surišti.

– Yra dar vienas inspektorius, jo pavardė Mhatrė, jis seniai ant manęs užsisėdęs, – balsu mąstė Sandžajus. – Šūdžius! Jis ir bus nagus prikišęs. Thyk. Padarysiu, ką galiu, o judu porą dienų nesirodykit. Rytoj vėl su manim susisieksit. Dabar perduok ragelį Abdulai.

Ištiesiau ragelį Abdulai. Šis perbedė mane akimis. Gūžtelėjau pečiais. Jis kurį laiką klausėsi, dukart pasakė „taip“ ir padėjo ragelį.

– Ir ką darysim?

– Jis paklausė, ar tu nesužeistas? – pasidomėjo Abdula.

– Jis nėra rūpestingas. Jis yra nerūpestingas. Šiuo atžvilgiu.

– Nepaklausė, – suniurnėjo Abdula susiraukdamas.

Stojo trumpa slogi tyla, paskui jis grįžo į dabartį:

– Tavo veidas visas kruvinas. Reikia užeiti pas kurį nors mūsų daktarą.

– Žiūrėjau į veidrodį. Ne taip jau baisu.

Konkanono vėzdo praskeltą kaktą ir antakį aprišau nosine.

– Dabar didžiausia bėda, – tariau, – kad Sandžajus neketina dėl mūsų pradėti karo, ir mes likome vieni.

– Galėčiau jį priversti pradėti karą.

– Ne, Abdula. Sandžajus jau seniai elgiasi taip, kad jausčiausi nei pakartas, nei paleistas, o dabar ir tu drauge tabaluoji. Jis niekada nekariaus, kol karas nesibaigs.

– Kartoju, aš galiu jį priversti.

– O kam mums karas, Abdula? Aš nesiskundžiu, kad Sandžajus nenori kariauti. Aš džiaugiuosi, kad jis nekariaus. Džiaugiuosi, kad į šį reikalą nesikiš kiti žmonės. Mudu patys atmokėsim.

– Atmokėsim, inšallah.

– Bet kadangi esame vienu du, reikia apgalvoti strategiją ir taktiką, nes tu ką tik šovei į tris žmones. Į vieną jų du kartus. Ką ketini daryti?

Jo žvilgsnis nukrypo nuo manęs į sankryžą dviejų pagrindinių gatvių, kuriomis, švytėdami metalu, plūdo automobiliai.

Jis vėl atsisuko į mane ir jau žiojosi, bet pritrūko žodžių: jis buvo vienas, ir draugai į pagalbą neskubėjo. Jis buvo karys už fronto linijos, ką tik išgirdęs, kad kelias atsitraukti užkirstas.

– Iš pradžių reikėtų kuo labiau nuo visų atsitolinti, – tariau nutraukdamas nesmagią tylą. – Gal į Goa. Per naktį nuvažiuotume. Bet niekam nesakyk. Kaskart, sužinoję, kad važiuoju į Goa, žmonės prisimena, jog žarijas galima semti svetimomis rankomis – mano.

Norėjau jį pralinksminti, nuristi nuo širdies abejonių kalną. Nepavyko.

Abdula žvilgtelėjo Pietų Bombėjaus pusėn. Jis grūmėsi su noru grįžti ir išgalabyti visus „skorpionus“, kurie tik išropos iš po akmenų. Luktelėjau.

– Tai ką darysim?

Jis sunkiai grįžo į dabartį ir du kartus giliai įkvėpė tramdydamas savo norą.

– Atėjau į „Leopoldą“ pakviesti tavęs į vieną nepaprastą vietą. Turbūt pasirodžiau pačiu laiku, bet palaukim, kol pamatysime, kokie mudviem bus šios dienos padariniai.

– Kokią nepaprastą vietą?

Jis vėl įsmeigė akis į horizontą.

– Nesitikėjau, kad prie kalno vyksime lydimi tokio tamsaus šešėlio, bet ar tu pasiruošęs važiuoti su manim tučtuojau?

– Dar kartą klausiu: kur tu mane kvieti?

– Susitikti su mokytojų mokytoju, meistru, kuris mokė Kadarbhajų išminties. Jo vardas Idrysas.

– Idrysas, – pakartojau norėdamas pajusti garsiojo mokytojo vardo skonį burnoje.

– Jis ten, – parodė Abdula į kalvų virtinę šiaurėje. – Kalno urve. Nusipirksime vandens ir nešimės. Kopti į išminties viršūnę reikia ilgai.

^[1]  Gaila (pranc.).

^[2] Žinoma (pranc.).

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Gregory David Roberts „Šantaramas“