Rugsėjį knygynuose pristatoma naujiena – kelionių knyga „Meksika, mano meile“. Knygos autorė Jolanta Ona Vitkutė – žurnalistė, buvusi žurnalo „Geras skonis“ redaktorė, besidominti kelionių, gastronomijos ir restoranų kultūros temomis.
„Meksika, mano meile“ išsamiai aprašo įspūdingiausius šios šalies regionus ir siekia sugriauti stereotipinį nesaugaus krašto įvaizdį. Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros studijas baigusi autorė taip pat dalijasi su skaitytojais asmenine istorija.
Jolanta Ona Vitkutė išvyko į šią šalį prieš šešetą metų, susituokusi su pasaulyje pripažintu chemijos srities mokslininku Andrés Cedillo: „Niekada neplanavau emigruoti, o juo labiau į Amerikos žemyną. Aštuonių valandų skrydis į Niujorką man atrodė milžiniškas iššūkis, bet dabar tik kelia šypseną, nes iš Meksikos pasiekti Lietuvą trunka dvigubai ilgiau.“ Lemiamą žingsnį privertė žengti būtent stiprūs meilės jausmai. „Lemtingas susitikimas su Andrés apvertė viską aukštyn kojom. Iki šiol manau, jog tai fantastiška gyvenimo dovana. Noriu, kad ši knyga ir skaitytojus įkvėptų patikėti: norai pildosi, kai nebijai pakeisti savo gyvenimo!“ – teigia autorė Jolanta Ona Vitkutė.
Rašytojos straipsniai apie Meksiką spausdinti žurnaluose „Geras skonis“, „Moteris“ ir kt., tačiau naujoje knygoje pateikiami iki šiol nepublikuoti kelionių įspūdžiai, vertinimai ir naudingi patarimai keliautojams.
Publikacijų poreikiu neabejoja ir Meksikos Jungtinių Valstijų garbės konsulė Ieva Kubilienė: „Džiaugiuosi šiuo puikiu projektu, nes pati ieškojau leidinių apie Meksiką lietuvių kalba ir supratau, kad tai yra didelė kultūrinė ir pažintinė spraga. Tikiu, jog ši knyga sudomins skaitytojus, prisidės prie Meksikos populiarinimo mūsų šalyje ir paskatins keliauti.“
Jolanta Ona Vitkutė / Mirador
***
Remedios Varo nusprendė pasilikti ir gyventi Meksikoje, nes ši dosni žemė pasiūlė jai galimybę atgimti meno pasaulyje, pamiršti praeitį ir vėl pasijusti laimingai.
Luis’as Martin’as Lozano
Aplink Meksiko miestą. Tarp drugelių ir jonvabalių (II dalis)
Aplankytos vietos: Mičoakano (Michuacan) valstija: Morelija (Morelia), Packuaras (Pátzcuaro), Angangėjo (Angangueo) kaimelis, drugelių monarchų biosferos draustinis; Meksiko valstija: kurortinis Valje de Bravo (Valle de Bravo) miestas; Gvanachuato (Guanajuato) valstija: San Migel de Aljendė (San Miguel de Allende), Atotonilkas (Atotonilco), El Charco del Ingenio sodas, Cañada de la Virgen piramidės.
Įsimintiniausi valgiai: enchiladas mineras (tortilijos, įdarytos daržovėmis su pikantišku pomidorų padažu, gardintu aitriosiomis paprikomis).
Nustebinęs gėrimas: cebadina (gaminamas iš miežių).
Talismanas: drugelis.
Garsūs vardai: dailininkas Diego Rivera, dainininkas ir aktorius Pedro Vargas.
Prisimenu
Prisimenu mūsų pirmąjį skrydį į Meksiką. Andrés tuomet dirbo viename iš Belgijos universitetų, tad mudu gyvenome Gente. Taigi iš Gento reikėjo traukiniu pasiekti Briuselį, tada peršokti į kitą, riedantį link Paryžiaus, o iš ten – lėktuvu į Meksiką. Vos brėkštant praplėšėme akis ir bėgte į stotį. Apsidžiaugę, kad mūsų traukinys jau pasiruošęs išvykti, ilgai negalvodami sušokome į jaukų vagoną. Sukrovėme lagaminus, įsitaisėme ir grožimės pro langus riedančiais vaizdais. Ir še tau boba Devintinės – ogi ne į tą traukinį įlipome – vietoj greitojo įsikraustėme į stojantį kiekviename pakelės miestelyje. Mūsų akyse neviltis – nespėsime į lėktuvą. Traukinio palydovė ramina, bet niekuo negali padėti, nebent pasiūlyt stiklinę arbatos. Persėsti į mums reikalingą traukinį neįmanoma, nes visos stotelės prasilenkia, nors imk ir lėk stogais… „Et, – sakau Andrés, – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, – ir leipstam abu juokais iš savo beviltiškos padėties. Pagaliau, smarkiai vėluodami, pasiekiam Paryžiaus oro uostą ir ilgesingais žvilgsniais palydim jau skrendantį mūsų lėktuvą… Blaškomės po oro uosto erdves, kol pagaliau randame oro linijų agentūrą. Pasakojame savo istoriją, ir… mums pasiseka! Yra dvi laisvos vietos vėlesniam tos pačios dienos skrydžiui! Pagaliau įsitaisę lėktuvo kėdėse, sugriebiam vienas kito rankas ir nebepaleidžiam, net stiuardesės mums šypsosi.
Bet mano nuotykiai čia nesibaigia. Spėkite, ką susikroviau į lagaminą, keliaudama atostogauti į Meksiką? Žinoma, kad vasarines sukneles, juk ten – karšta kaip pečiuj. Kaip nustembu pamačiusi, kad Meksiko mieste beveik visi įsispraudę į džinsus, o per ranką persimetę megztinį. Ir niekas neplevėsuoja ryškiaspalviais sijonais, kaip esu mačiusi per TV, – kaip tik dauguma vilki tamsių spalvų drabužiais. Taigi suknelių Meksike man neprireikė, o megztinį vėsiais vakarais teko skolintis iš Andrés…
Atostogos, kupinos įspūdžių, baigėsi, ir, prieš mums grįžtant į Paryžių, užgriuvo audra. Bandom automobiliu pasiekti oro uostą, bet kur tau… Upėmis virtusiose gatvėse tokios spūstys, kad jose stringame kelioms valandoms. Akivaizdu, kad ir į lėktuvą vėl niekaip nespėsim. Matom, kaip žmonės palieka taksi ir bando su lagaminais nusiirti iki oro uosto. Baisi sumaištis. Įsijungiam radijuką ir išgirstam, kad visi skrydžiai atidėti. Vėl atgimsta viltis. Į lėktuvą spėjam, bet… pavėluojam į traukinį. Vėlu, viskas uždaryta, o mūsų traukinio jau ir bėgiai atšalę… Blaškomės atkišę bilietus, laimei, pamatome traukinių palydovą… Mojuojam jam iš tolo, paknopstom bėgdami pasakojam savo istoriją, ir… esame draugiškai įsodinami į paskutinį reisą, judantį Briuselio link… O kitą rytą mūsų laukia skrydis į Lietuvą ir pirma jauki meksikietiška vakarienė, kurią, vadovaujant Andrés, ruošėme abudu savo žavingai šeimynėlei. Argi nesame gimę po laiminga žvaigžde!?
Tarp drugelių monarchų
Ar žinojote, jog monarchiniai drugeliai, grakščiai oranžiniai su magiškomis juodomis dėmelėmis, atskrenda į Meksikos gilumą peržiemoti iš atokiausių Kanados ir JAV kampelių? Kai pirmą kartą išgirdau, kad jie tarsi paukščiai skrenda tūkstančius kilometrų, ieškodami šiltesnių vietų žiemos miegui, likau prasižiojus iš nuostabos. Juk drugeliai gyvena tik keletą dienų, tai kaip jie sugeba nuplastenti į kitą šalį? Bet šitie – karališkieji – ilgaamžiai, jų gyvenimo trukmė – apie dešimt mėnesių. Ko gero, šie skrajūnai, kaip ir mes, mėgsta keliauti…
Tad vieną kovo savaitgalį nusprendžiame praleisti drugelių prieglobstyje. Iš tiesų per Meksiką ką tik nuūžė audra, versdama medžius ir kai kurias teritorijas užpildama sniego gūsiais. Popokatepetlis, matomas per mūsų namų langą, džiugina neapsakomo grožio snieguota viršukalne. Ją pakeičia kelyje išnyrantis kūgio formos Tolukos (Nevado de Toluca) kalnynas, iš tolo blyksintis sniego sidabru. Sukame vingiuotais keliais, ilgesingais žvilgsniais palydėdami medžių voreles, kartais šiek tiek primenančias miškingas Lietuvos pakeles. Ak tas ilgesys – jis priberia gimtinės prisiminimų net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose…
Mūsų tikslas – mažutis Angangėjo (Angangueo) kaimelis (nutolęs nuo Meksiko miesto maždaug apie 200 kilometrų), įsispraudęs kalnuose šalia El Rosario, vieno iš keturių oficialių įėjimų į Drugelių monarchų biosferos draustinį (Reserva de la Biosfera Mariposa Monarca, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą). Numetę nediduką lagaminą kaimelio viešbučio „Don Bruno“ kambarėlyje, skriejame 12 kilometrų siauručiu kalnų keliuku link drugelių karalijos.
Jolanta Ona Vitkutė / Hierve el Agua
Monarchinių drugelių migracija – tai fantastiškas gamtos spektaklis centrinėje Meksikoje. Kasmet čia atplevena nuo 60 milijonų iki milijardo monarchinių drugelių. Šiemet spaudoje buvo džiūgaujama, jog vabzdžių priskrido neįtikėtinai daug. Kiekvieną kartą jie įveikia daugiau kaip 4 000 kilometrų. Ir visada grįžta į tą pačią vietą! Dažnai realybė primena fantastikos žanro romaną… Spiečiai oranžinių skraiduolių aplimpa medžių šakas, pasiruošę saldžiam žiemos miegui jau lapkričio mėnesį. Jų pasirodymas sutampa su Vėlinėmis, viena svarbiausių švenčių Meksikoje. Matyt, todėl vietiniai indėnai iki šiol tiki, jog šie spalvingi padarėliai – tai mirusiųjų sielos, grįžtančios į žemę.
Drugeliai Meksikoje praleidžia beveik penkis mėnesius. Atplasnoję į draustinio Reserva de la Biosfera Mariposa Monarca platybes, jie įsikuria, regis, debesis remiančių medžių viršūnėse ir iš tolo primena didžiulius juodai oranžinius išsipūtusius avilius. Kad ištvertų vėsias kalnų naktis, šie skraiduoliai tarsi apsikabina vienas kitą ir savo artumu sulaiko šilumą. Vasario ir kovo mėnesiais, kai naktys dar žnaibosi šalčiu, bet dienomis lepina maloni saulės šiluma, prasideda drugelių poravimosi ritualai. O po jų – laikas grįžti namo, į Kanadą.
Draustinis suskirstytas į zonas, iš kurių kelios yra atviros lankytojams nuo lapkričio iki kovo pabaigos. Tai El Rosario, Sierra Chincua, Cerro Pellon ir Piedra Herrada. Mes, kaip ir minėjau, pasirinkome El Rosario. Čia suplūsta tūkstančiai lankytojų, tačiau per mūsų kelionę, galbūt dėl ką tik prasiautusios audros, smalsuolių sutikome vos keletą.
El Rosario drugelių stebėjimo salelė įsikūrusi maždaug 3 000 metrų aukštyje virš jūros lygio, tačiau iki jos nutiesti patogūs takeliai. Visgi kopti tenka beveik 2 kilometrus, tai išties nėra lengva. Man minant laiptelius, ima svaigti galva, trūksta oro, norisi sustoti ir giliai įkvėpti. Gerai, kad kas kelis metrus paslaugiai sukalti suoliukai, taigi vis prisėdu ir grožiuosi miško trapumu. Juk niekur neskubam, ši diena skirta drugelių plazdėjimui. Besiklausydami čiulbančių paukščių, mėgaudamiesi gaiviu oru, pagaliau atžingsniuojame prie atviros drugelių pievelės. Toliau teritorija užtverta ir eiti neleidžiama. Skrajūnai savo buveines įsitaiso žaliuojančių medžių šakose maždaug 30 metrų aukštyje, bet dabar šildosi saulėje sutūpę ant žolės ar ant apatinių nukarusių šakų.
Tyliai vaikštome tarp šilumoje snaudžiančių drugelių, atsargiai pritūpiame prie jų, fotografuojame ir patys aptingstame. Dauguma drugių jau išskridę, žiema juk baigėsi. Linkime paskutiniams, čia užsilikusiems ir atlaikiusiems netikėtos audros šaltį, geros kelionės. Tuo tarpu vietiniai gyventojai lyg maži vaikai džiaugiasi sniegu, pilnos pakelės prilipdytų įvairiausių tirpstančių smagių besmegenių…
Ledinė naktis ir žydinčių gėlių sodas
Grįžtame į Angangėjo kaimelį ir ruošiamės ledinei kalnų nakčiai, juk viešbutis nešildomas. Gerai, kad apie tai buvome pasiskaitę iš anksto, todėl įsimetėme keletą megztinių ir šiltų kojinių. Užsiklojome nežinia kokiu kiekiu šiltų pledų, vos įmanoma pajudėti nuo svorio, bet užtai saldžiai išmiegame ir ryte nereikia laužyti nuo nosies ledukų.
Viešbučio restoranėlyje šviežias vakaro meniu buvo užrašytas ranka tiesiog ant lapelio, tačiau pusryčių pasirinkimas kur kas didesnis. Rytinė saulė savo spinduliais laižo šalia žydinčių gėlių sodą, padavėjas pripila didelį meksikietiškos café de olla kavos puodą, o nosį kutena kepamos kiaušinienės kvapas.
Sukirtę pusryčius, pluošiame į miestelio centrą, užsukame į mažutę bažnytėlę, tiesiai iš ūkininkės nusiperkame avokadų ir persikinių pasiflorų (granada china). Ir būtinai sustojame prie ką tik nuraškytų saldžiųjų Manilos mangų, sudėliotų į piramides ant gatvės prekystalio. Prasideda šių dieviškų vaisių sezonas!
Grįždami link Meksiko, pakeliui užsukame į kurortinį Vaje de Bravo (Valle de Bravo) miestelį, įsirangiusį tarp kalnų, prie viduryje teliūskuojančio didžiulio ežero. Ir vėl akimis prisivalgau gražiausių pasaulio vaizdų.
