KNYGOS IŠTRAUKA: Kate Atkinson „Griuvėsių Dievas“

Kate Atkinson. Griuvėsių Dievas. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 510 p.

Dailininkė Asta Puikienė

Geriausia vengti liūdnų minčių, – patarė Ursula, ir šis patarimas jam labai pravers ateinančius trejus metus. Tiesą pasakius, visą gyvenimą.

Kate Atkinson (Keit Atkinson, g. 1951 m. Jorke, Jungtinėje Karalystėje) – viena žymiausių šiuolaikinių britų rašytojų. Pirmasis romanas „Anapus fotografijų“ iškart pelnė jai Whitbread (dab. Costa) premiją ir tarptautinį pripažinimą. 2011 m. už nuopelnus literatūrai ji buvo apdovanota Britanijos imperijos ordinu.

Didžiulį susidomėjimą sukėlė Kate Atkinson knyga „Gyvenimas po gyvenimo“ („Tyto alba“, 2014) – įsimenanti istorija apie Ursulą Tod, sužavėjusi viso pasaulio skaitytojus.

„Dievo griuvėsiai“ – nėra romano „Gyvenimas po gyvenimo“ tęsinys. Anot autorės, tai paralelinė knyga. Čia pasakojama apie Ursulos brolį Tedą, kurio gyvenimą nulėmė jo apsisprendimas per Antrąjį pasaulinį karą tapti pilotu. Romano veiksmas tarsi sukasi ratu – nuo Tedo vaikystės ir jaunystės iki mirties, o karas yra tiek knygos, tiek Tedo gyvenimo centre. Tedas, per karą mėtęs bombas ant daugelio Vokietijos miestų, visą ilgą likusį gyvenimą stengiasi ištaisyti savo padarytą žalą ir pasirenka vienintelį jam įmanomą būdą: pasiryžta būti geras žmonėms.

Tai emociškai sukrečianti istorija, kurią Kate Atkinson pasakoja lėtai, detaliai, elegantiškai, su kiekvienu puslapiu skaitytojui meistriškai atskleisdama žmogaus gyvenimą. Ši knyga – apie gyvenimą šeimoje ir buvimą su savimi, reikšmingus apsisprendimus ir tai, kaip kiekvienas iš mūsų matome save, apie ne tik Tedo, bet ir kiekvieno, gyvenusio XX amžiuje, istoriją. Autorė prasiskverbia pro gyvenimo paviršių, subtiliai, bet nepermaldaujamai atveria tiesą apie mus pačius ir apie gyvenimą, kuriame nėra idealių sąlygų ir situacijų; reikia tiesiog kuo geriau daryti tai, ką manome esant teisinga, ir stengtis būti geram. Kad ir kaip tai būtų sunku ir nemadinga.

Šiltas, dulkėtas vėjelis atnešė paskutinių erškėtrožių aromatą. Ant susiraizgiusių į gyvatvorę krūmų jau buvo matyti didokos uogos, bet šiomis paskutinėmis vasaros dienomis dar ryškėjo ir keletas vėlyvų žiedų. Šuo stabtelėjo ir pakėlė nosį aukštyn, tarsi irgi džiaugdamasis saldžiais likučiais.

– Rosa canina. Šunrožės, – pasakė Tedis šuniui, tarsi jam toks pavadinimas turėtų patikti. – Vasara baigiasi, – dėl visa ko pridūrė.

Šuo juk nemoka pats nieko pavadinti, todėl Tedis prisiėmė pareigą sukurti jo pasaulio žodyną.

Jie buvo kaip du pasivaikščioti išėję šunys; aplink abiejų akis buvo matyti ženklai nuovargio, įgyjamo su amžiumi ar įvairiais išbandymais. Iš tiesų Tedis neturėjo supratimo, kiek šuniui galėtų būti metų, bet jis žinojo, kad šuo labai nukentėjo per Londono bombardavimą, o pats Tedis, sulaukęs dvidešimt devynerių, palyginti su kitais įgulos nariais, buvo nukaršęs senolis („senukas“, kaip kartą išgirdo save meiliai vadinant). Šuns vardas buvo Lakis, laimingasis, – toks jis ir buvo. Vardą davė jo sesuo („labai atsiprašau, baisi banalybė“), išgelbėjusi jį nuo Londono apgulties gatvių. „Pagalvojau, kad jūsų eskadrilei nepakenktų talismanas“, – pasakė ji.

Paskutinį kartą jis buvo išvedęs šunį pasivaikščioti kaimo takeliu prieš karą – Harį, Šokrosų šunį. Haris padvėsė, kai Tedis buvo mokymo stovykloje Kanadoje, ir Nensė jam rašė: „Atsiprašau už „tylos pauzę“. Kelias dienas tiesiog negalėjau paimti į rankas plunksnos, pasidarė taip liūdna vien parašius „Hario nebėra“.“ Jos laiškas atkeliavo tą pačią dieną kaip ir telegrama, pranešanti apie Hju mirtį, ir nors laiško sukeltas sielvartas buvo menkesnis, vis dėlto širdyje atsirado vietos ir jam.

Lakis nubėgo į priekį ir pradėjo loti, visas permainytas kažko, atrasto gyvatvorėje, – kokios nors žiurkės ar žebenkšties. Gal ten ir nieko nebuvo – tai juk miesto šuo, kaimas ir jo gyventojai jam didelė paslaptis. Kartais jį išgąsdindavo žemiau praskridęs paukštis, užtat virš galvos ūžiantys keturi Rolls-Royce Merlin varikliai nedarė nė menkiausio įspūdžio. Tiesą pasakius, halifaksams turėjo būti įtaisyti Bristol Hercules varikliai, tam jie ir buvo suprojektuoti, o Merlin varikliai niekad neveikė taip gerai, kaip turėtų. Na, bent halifaksų uodegas vis dėlto perdarė – iš dalies už tai reikėtų dėkoti gerajam seniui Češyrui¹, atkakliai reikalavusiam iš atsakingų asmenų pakeisti buvusią trikampę uodegą, dėl kurios, lėktuvui patekus į suktuką, kildavo pavojus pragaištingai netekti greičio, – tačiau Merlin variklius, deja, paliko. Tedis įsivaizdavo, kad kas nors – koks nors Morisas iš Oro pajėgų ministerijos – nusprendė įtaisyti Merlin variklius. Iš taupumo, iš kvailumo ar dėl abiejų priežasčių kartu, nes jos dažnai būdavo susijusios. Užtat Hercules…

– O, būk geras, brangusis, – paprašė Nensė, – nekalbėkim apie karą. Man jis taip nusibodo. Pakalbėkime apie ką nors įdomesnio negu bombardavimo mechanika.

Ši jos frazė Tedį nutildė. Jis pamėgino sugalvoti ką nors įdomesnio, tačiau neįstengė. Tiesą pasakius, halifaksų varikliai buvo tik įžanga į vieną istoriją, kurią, kaip jis puikiai žinojo, Nensė norės išgirsti, bet dabar iš kažkokio atžagarumo nusprendė jos nebepasakoti. Be to, jis tikrai norėjo pasikalbėti apie karą ir apie „bombardavimo mechaniką“ – juk tai jo gyvenimas ir, beveik neabejotina, mirtis; bet jai turbūt per sunku tai suprasti, per dienas sėdint uždarytai savo slaptame dramblio kaulo bokšte.

– Ką gi, tada galim pakalbėti apie tai, ką tu veiki ištisas dienas, – gana bjaurokai pasiūlė jis, bet ji tvirčiau suspaudė jo ranką ir atsakė: – Ak, tu juk žinai, kad man negalima. Paskui, kai viskas baigsis, aš tau papasakosiu. Pažadu.

Kaip turėtų būti keista tikėti tuo „paskui“, pamanė Tedis.

Tai buvo prieš porą dienų, jiems išėjus pasivaikščioti pajūrio promenada. („Jūra“, – paaiškino jis ekstazės apimtam Lakiui.) Jei pavyktų nekreipti dėmesio į gausius pakrantės gynybos įtvirtinimus (tenka pripažinti, kad tai nelengva), būtų galima palaikyti šį pasivaikščiojimą normaliu jaunos poros užsiėmimu vasaros dieną. Per kažkokį stebuklą Nensei pavyko suderinti savo laisvą dieną su Tedžio. „Pasimatymas! – pasakė ji. – Kaip romantiška!“ Tedis, pateikęs ataskaitą apie Gelzenkircheno antskrydį – ir suvalgęs kiaušinienę su šonine, įprastą apdovanojimą už tai, kad liko gyvas, – tuojau pat išėjo į geležinkelio stotį ir iš ten be galo ilgai keliavo į Karaliaus Kryžkelę. Nensė pasitiko jį perone, ir viskas iš tiesų atrodė romantiška, bent jau kaip rodoma filmuose ir rašoma romanuose (nors pirmiausia į galvą atėjo „Ana Karenina“). Tik pamatęs jos nekantraujantį veidą jis suvokė, kad buvo pamiršęs, kaip ji atrodo. Neturėjo jos nuotraukos; pamanė, kad tai būtinai reikėtų atitaisyti. Ji apsikabino jį ir tarė:

– Brangusis, aš tavęs labai pasiilgau. Tu turi šunį! Nesakei.

– Taip, čia Lakis.

Šunį jis turėjo jau senokai. Turbūt tiesiog pamiršo jai paminėti.

Ji pritūpė ir ėmė džiaugtis šunimi. Gal truputį smarkiau, negu džiaugėsi Tedžiu, pamanė jis. Bet dėl to tikrai nepyko.

Jis tikėjosi, kad jie pasiliks Londone, bet ji pasakė, kad būtų „smagu kur nors ištrūkti“ bent vienai nakčiai (atrodė ryžtingai nusiteikusi pamiršti apie karą), tad jie pervažiavo per miestą iki kitos stoties ir sėdo į traukinį, važiuojantį prie jūros. Ji buvo užsakiusi kambarį dideliame viešbutyje („pensionų šeimininkės pernelyg smalsios“) ir tam pasirengusi vežėsi vestuvinį žiedą („iš Woolworths). Atvykę pamatė, kad viešbutis pilnas jūrų laivyno karininkų ir jų žmonų, tiesa, žmonos, kaip visada, vienos kamavosi sausumoje, nes karininkai, regis, turėjo reikalų kažkur kitur ir ten užsiiminėjo tuo, kuo užsiima jūrų laivyno karininkai, išlipę į krantą. Tedis su savo KOP uniforma jautėsi kiek nesmagiai.

Kol jis bare laukė ateinančios Nensės, prie jo priėjo vieno karininko žmona ir, palietusi jam alkūnę, tarė:

– Tik norėjau jums pasakyti, kad manau, jog jūs, vaikinai, esat tikri drąsuoliai. Ne visus nuopelnus reikia priskirti vyresniesiems karininkams, nors jie, žinoma, galvoja būtent taip.

Tedis niekada nemanė, kad reikėtų ypač vertinti vyresniuosius karininkus – jo manymu, būtent bombarduotojai yra vieninteliai, kurie kariauja priešo teritorijoje, – bet nusišypsojo ir mandagiai linktelėjęs atsakė: „Ačiū.“ Pajuto, kad jos ranka tvirčiau suima jo alkūnę, užuodė nuo jos sklindantį gardenijų aromatą. Ji išsitraukė portsigarą ir paklausė: „Norit cigaretės?“; kaip tik tą akimirką, kai ji pasilenkė prie jo žiebtuvėlio, degdamasi cigaretę, pasirodė Nensė – labai graži, vilkinti šviesiai mėlyna suknele, – ir karininkienė pasakė: „Jergau, čia jūsų žmona, na, jūs laimingas žmogus. Aš tik paprašiau pridegti“, – pridūrė atsisukusi į Nensę ir gana grakščiai nuslinko į šalį.

– Nepriekaištingai atlikta, – nusijuokė Nensė. – Ji taip elegantiškai pasitraukė, kad neprarado orumo.

– Ką turi galvoje?

– O, brangusis, nebūk naivus, nejaugi tu nesupratai, ko ji nori?

– Ko?

– Tavęs, suprantama.

Taip, suprantama, jis tą žinojo ir pasvarstė, kas būtų atsitikę, jei jis būtų buvęs vienas. Tikriausiai būtų su ja pergulėjęs. Jis nuolatos apstulbdavo matydamas, kaip tiesmukai moterys pradėjo elgtis per karą, be to, būdamas tokios dvasinės būklės buvo joms lengvas laimikis. Jos buvo gražūs pečiai ir savotiškai iškilni laikysena, tarsi suvokiančios savo vertę.

– Ji tave būtų suvalgiusi gyvą, – pasakė Nensė.

Jis užfiksavo jos daromą prielaidą, kad jam tai nebūtų patikę. Ar kad jis kokiu nors būdu nebūtų atsilaikęs.

– Būk geras, užsakyk man džino, – pridūrė ji.

– Tu labai gražiai atrodai, – tarė Tedis.

– Ak, dėkoju, maloningasis pone. Tu irgi gana išvaizdus.