Krzysztofas Zanussi, įžymus režisierius, be kurio lenkų kinas nebūtų pasiekęs tokio aukšto meninio lygio, perkelia savo pamąstymus į literatūros dirvą. Ir pasitelkęs žodį sugeba – taip pat įtaigiai, kaip ir kino filmo vaizdu – sužadinti žmogaus nerimą. Jis kelia paprastus, tačiau budrinančius klausimus apie galimybes, kokias žmogui suteikia LIKIMAS. Svarsto, kiek yra būdų pragyventi gyvenimą ir ar kuris nors jų etiškesnis už kitus. Užburia skaitytoją, tuo pat metu rašydamas apie religiją, dinozaurus ir spalvotas puskojines.
“Gyvenimo strategijos” – tai žavus pasakojimas apie nenuolankaus, net ir šiandien prieš srovę einančio menininko kelią.
***
Idiliška, angeliška vaikystė.
Jaunystė…
„Gimiau…“ Taip prasideda kiekvienas gyvenimo aprašymas, nors tai yra perteklinė (mokslingai kalbant) informacija, nes jeigu rašau, tai reiškia, kad gyvenu, o jeigu gyvenu, tai turėjau gimti.
Gimiau likus trims mėnesiams iki karo pradžios. Tai buvo taip seniai, kad šiandien būtina pasakyti tiksliai: prieš Antrąjį pasaulinį, o ne Korėjos ar Balkanų karą. Kai kalbu apie savo gimimą Rusijoje, mano nuoroda į karą netenka prasmės. Buvusios Sovietų Sąjungos gyventojams tas karas prasidėjo 1941 metais ir buvo ne pasaulinis, o tik Tėvynės karas, tai reiškia, kad nebuvo jokių sąjungininkų, Vakarų fronto ir „Lend-Lease“ programos. Gimimo vieta primeta tam tikrą istorijos perspektyvą. Ar istorijoje būna viena objektyvi tiesa? Neseniai Rusijos Federacijos ambasadorius viešame Lenkijos–Rusijos pilietinio dialogo forume įsitikinęs pareiškė, kad lenkai ir rusai niekada nesutars dėl istorijos. Manau, ambasadorius kalbėjo postmodernistinio reliatyvizmo dvasia, t. y. padarė prielaidą, kad tiesos nėra. Noriu tikėti priešingai, kad yra, nors niekas neturi jos monopolio. Ilgainiui pasiekėme, kad su Vokietija į istoriją žiūrime panašiai. Gal kada nors tai pavyks ir su rusais?
Birželis prieš karą. Varšuva. Miesto centras. Gimiau kažkokioje klinikoje Poznanės ar Emilijos Pliaterytės gatvėje, vėliau gyvenau naujai išnuomotame bute ant Jeruzalės alėjų ir Pankevičiaus gatvės kampo, kur buvo ir tėvo raštinė. Tėvas vadovavo statybos įmonei ir dirbo kažkokius darbus Cen-trinės geležinkelio stoties statyboje, o ji buvo priešais mūsų namą, ten, kur dabar yra stotis miesto centre.
Prisimenu Varšuvos centrinės geležinkelio stoties griuvė-sius tuoj po karo: daugiaaukštis portalas po sprogimo buvo pasviręs Maršalkovskos alėjos pusėn. Stoties pastatas turėjo būti labai įspūdingas, jeigu net ir susprogdintas darė didžiulį įspūdį. O gal tai aš buvau mažas ir todėl viskas man atrodė dideli? Gal kiekvienas prisimena vaikystės vaizdus, kurie atrodo daug didesni, negu matomi metams praėjus suaugusio žmogaus akimis.
Kai noriu pradėti savo biografiją sąmojingai, rašau, kad gimiau kaip turtingas kūdikis. Sako, kad turėjau atskirą kambarį, į kurį buvo įeinama ryšint baltą prijuostę, kad neįneštų infekcijos. Mane prižiūrėjo slaugė, nes buvau vėlyvas ir gal labai trokštas vaikas, kuriuo perdėtai rūpintasi. Gal jau tada turėjau galingą balsą, koks man būdingas visą gyvenimą ir, manau, kartkartėmis yra naudingas tiek pat, kiek ir aukštas ūgis: kai tik filmavimo aikštelėje prireikia be mikrofono sušukti taip, kad visi išgirstų, pasisiūlau savo noru.
Tėvas Jerzy Zanussi ir mama Wanda Zanussi, 1941
Grįžkime prie prabangos, kurioje prasidėjo mano kūdikystė, – rugsėjo mėnesį pradėjo kristi bombos ir baigėsi perdėtas rūpinimasis higiena. Kai vandentiekis liovėsi veikęs, mama virš žvakės liepsnos užvirindavo šaukšte vandens iš balutės ir, manau, dėl to išvengiau alergijų.
Dabar turėčiau ką nors pasakyti apie tėvus ir šeimą, apskritai – apie istoriją. Nuo tada, kai susituokiau su Elżbieta, kuri žino savo protėvius, gyvenusius prieš tūkstantį metų, stengiuosi atkapstyti savo šeimos šaknis. Geriausiu atveju galiu nurodyti XVI amžiaus Veneciją. Zanussi’ų giminės iš Šiaurės Italijos Friulio provincijos istorija susijusi su maža Pordenono pilaite (ji šimtą metų buvo šeimos, kuri ją nei pastatė, nei sugebėjo išlaikyti, rankose), Zalcburge trumpam pasirodo vėlyvojo baroko tapytojas, kurio nedidelis paveikslas kabo Vienos Belvederyje prie pat įėjimo, kairėje pusėje.
Paskui jau Habsburgų imperijos laikų atminimas ir dalyvavimas geležinkelio iš Triesto į Vieną ir toliau per Krokuvą į Galicijos sostinę Lvovą, kurį vokiečiai vadino Lembergu, o italai – Leopoliu, statyboje. Taip mano šeima apsigyveno Lenkijoje. Visa tai – mano tėvo giminės linija. Motinos (mergautine pavarde Newiadomska) pusėje istorija nutrūksta greitai. Senelis Aleksandras gimė Sibire ir buvo tremtinių po [tūkstantis aštuoni šimtai] šešiasdešimt trečiųjų metų sukilimo sūnus. Sakoma, kad jaunas liko našlaičiu ir pėsčiomis atėjo į Europą. Ėjo trejus metus geležinkelio bėgiais, atsidūrė Peterburge, pradėjo dirbti baldų apmušėju, užsidirbo savo dirbtuvėms, kurios, anot šeimos pasakojimų, buvo mažas baldų fabrikėlis. Po revoliucijos jau turėjo filialą Varšuvoje (turėjo jį gal jau anksčiau, juk mano motina atėjo į pasaulį pirmajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Varšuvoje, o mirė išgyvenusi beveik šimtą metų).
Susitikimuose su publika mielai pasakoju įvairias šeimos istorijas. Kaip scenaristas lengvai sugalvoju įvykius dramatizuojančių smulkmenų. Graži protėvių istorija nušviečia mus svetimos šlovės spinduliais, kas iš esmės yra menkas dalykas, nes ne mūsų nuopelnai tai, ką jie nuveikė. Tačiau mums tenka tam tikri įpareigojimai, jei iki mūsų gyvenę žmonės nužymėjo tam tikrus šeimos elgesio standartus, nustatė aspiracijų lubas, įrodė, kad brangino vertybes, kurios mums priimtinos.
Mane labai juokina ir liūdina snobizmas tų, kurie mėgina pakelti savo vertę, pabrėždami bajorišką kilmę, aristokratišką giminystę, šildydamiesi protėvių nuopelnų spinduliuose. Tai yra reakcija į komunistinėje Lenkijoje ilgai trukusį socialinį spaudimą, kuris vertė žmones tikėti, kad tradicija yra nieko verta, kad ją reikia išbraukti iš atminties. Panašūs dalykai vyksta už vandenyno. Jungtinėse Valstijose ieškoti šaknų tapo madinga tik septintajame dešimtmetyje ir iki šiandienos tai nėra įsitvirtinę amerikiečių mąstyme. Jeigu batų valytojas gali tapti milijonieriumi, istoriją galima pamiršti.
O ką verta atminti? Tai, kad mumyse glūdi protėvių genai, kad esame į juos panašūs, kad šeimose pasitaiko panašių likimų, jausmų konfigūracijų, kaip būna panašių stilistinių konfigūracijų. Kai žiūrime į savo tėvo ar motinos dėdžių istorijas, galime lengvai atskleisti, kad kažkada per gyvenimą perėjo į mus panašūs žmonės, kad ir jiems, kaip ir mums, teko rinktis panašius dalykus. Verta žinoti, kaip jie tai atliko, kas juos pražudė, o kas išgelbėjo. Tos žinios gali praversti mūsų gyvenime. Ir todėl verta klausinėti senelių, tetų, dėdžių ir pusbrolių, pusseserių apie tai, kaip jie gyveno, kai buvo jauni, kas juos jaudino ir kaip vertina tai, ką pasirinko, iš viso gyvenimo perspektyvos. Dažniausiai išgirsime iš dalies išgalvotas istorijas, bet pasitelkę truputį kritiškumo galime prisikasti iki tiesos.
Savo protėvių istorijų pagrindu sukūriau daug scenarijų ir man visai nesvarbu, kiek iškraipytos tos istorijos pasiekė mane. Svarbu, kad jos buvo įdomios ir kuo nors reikšmingos. Turėjau (neva) labai gražią, turtingą ir, be to, labai inteligentišką giminaitę. Dar prieš pirmą pasaulinį karą. Apie ją sukosi tuntas vyriškių, kuriuos traukė jos grožis ar turtas (gali būti, kad ir viena, ir kita). Ji puikiai žinojo, kad visi tie gerbėjai neprilygsta jai inteligencija nei charakteriu ir vijo juos visus šėko šunims pjauti. Šeimoje kalbėta, kad ji niekada nesusiras vyro. Bet susirado. Jis buvo nežinomas poetas, dvasingas, taurus, turtams abejingas žmogus. Su juo manoji giminaitė galėjo kartu išgyventi grožį, o tai jai buvo svarbiausia. Deja, netrukus po sutuoktuvių jaunasis poetas mirė nuo ūmios džiovos, ir neilgai trukus apie sielvartaujančią našlę vėl pradėjo suktis gerbėjų būrys. Ji vaikė juos kaip uodus. Galiausiai nusileido ir sutiko ištekėti antrąkart. Vyko didžiulis pasirengimas tuoktuvėms. Varšuvos katedroje susirinko gau-sus vestuvininkų būrys ir jo akivaizdoje per sutuoktuvių ceremoniją, kunigo paklausta, ar norinti, kad štai šis žmogus taptų jos vyru, jaunoji atsakė: „ne“.
Kai rašiau savo kino filmo „Kontraktas“ scenarijų, mano galvoje ši scena iškilo kitame, šių laikų, socialiniame kontekste. Ir nors visa tai šičia paverčiu pokštu, įkvėpimo šaltinis lieka mano giminaitė, kurios, deja, niekada nepažinojau, nes ji mirė anksčiau, negu aš atėjau į pasaulį.
Čia, jeigu priimsite tokį pasakojimo būdą, prašau susipažinti su toliau cituojamu kino filmo „Kontraktas“ scenarijaus fragmentu. Filmą kartais rodo televizijos kanalai, regis, kad jis vėl tapo aktualesnis, nors jame pasakojama apie komunistinės Lenkijos viduriniosios klasės gyvenimą. Prisimenu, būtent tai tuomet papiktino ambicingą kritiką, kuris sukurpė pirmą mano karjeroje skundžiamąją recenziją. Laimė, tada jau buvo pirmojo „Solidarumo“ laikai ir valdžia turėjo didesnių problemų negu tas mano filmas.
