Organizatorių archyvo nuotr.

Nancy Huston (Nensi Hiuston) – viena garsiausių Kanados rašytojų, daugelio literatūrinių premijų laureatė, penkiolikos romanų ir keturiolikos negrožinės literatūros kūrinių autorė. „Dolce agonia“ – vienuoliktas Nancy Huston romanas.

Ši knyga – emociškai intensyvi ir kupina vidinės įtampos kaip Ingmaro Bergmano filmas. Tai dvylikos senų draugų istorija, papasakota per vieną dieną, šių laikų šeimos gyvenimo pjūvis, parodantis viską – meilę ir mirtį, draugystę ir atstūmimą. Praeities ilgesys, egzistencinės baimės trupinėlis, baimė pasenti, vidurio amžiaus nerimas, dar neišblėsę jausmai buvusiems mylimiesiems… Viskas labai komplikuota, prieraišumas gali čia pat virsti blogai slepiama neapykanta, susitikimo džiaugsmas – liūdesiu ir nerimu. Dar blogiau, kad šį spektaklį režisuoja ne kas kitas, o Dievas; jis sarkastiškai ir iš aukšto žvelgia į žmones, kuriuos pats subūrė prie vieno stalo, kaip negailestingas režisierius, žinantis kiekvieno aktoriaus ateitį ir mirties aplinkybes. Į ją leidžiama pažvelgti ir skaitytojui – taigi mes netikėtai įgyjame aiškiaregystės dovaną. Liūdną ir keistą.

Dvylika senų draugų susirenka airio rašytojo Šono Farelo namuose Naujojoje Anglijoje švęsti Padėkos dienos, tačiau sniegas juos įkalina ilgesniam, nei planuota, laikui. Ir vakarienė ima virsti išpažinčių apie sugriautus gyvenimus, iššvaistytą laiką, neišsipildžiusias viltis virtine. Kiekvienas turi ką slėpti, kiekvienas atsineša savo problemas, nerimą ir baimę. Visi pernelyg daug žino vienas apie kitą; įtampa auga…

Tai tragikomiška psichologinė drama apie vidurio amžiaus krizę, apie mirties baimę, apie bejėgiškumą ir tikėjimą likimu.

***

PASISVEIKINIMAI IR APSIKABINIMAI

Dirstelėjęs pro langą Šonas lengviau atsidūsta matydamas, kad niauri metalinė lapkričio pilkuma danguje užleido vietą tamsai.

Keitė ramiu žingsniu apeina svetainę, uždega lempas, skleidžiančias šiltus susikertančius ochros ir aukso spalvos šviesos ratilus. Parketas tviska, beveik girdėti, kaip murkia kilimai ir pagalvėlės, o skiautinių antklodės niūniuoja anų laikų dainą – kaip tos moterys, kurios ilgus žiemos vakarus sėdėdavo kampe prie židinio, siūdavo, dūsaudavo ir viena kitai tyliai išpasakodavo liūdnas savo paslaptis. Keitė meta žvilgsnį į tuščią ugniavietę, paskui į laikrodį ant riešo. Tuoj penkios. Giliai viduje ji iš visų jėgų kviečia Leo. Jos mintys, atšokdamos rikošetu, skrieja nuo Alisos prie Silvijos, prie Marčio, paskui prie dviejų Alisos sūnų, prie anūkės Šeilos, Marčio dukters, su kuria ji kartu skobė moliūgą ir kuri rugsėjį, kitą dieną po penktojo savo gimtadienio, sušnabždėjo jai į ausį: „Žinai, močiute, sunku, kai tau sukanka penkeri. Tada žmonės iš tavęs tiek daug visko tikisi.“ Keitė stengiasi prisiminti, ką atsakė, bet neįstengia, nes dabar ir Deividas jau čia, vidinėje jos scenoje, jis mūvi mėlynus nuo klubų smunkančius džinsus. Būtų lengviau, jeigu židinyje liepsnotų ugnis, nes kai yra ugnis, gali žiūrėti ne į savo mintis, o kur nors kitur.

Šonas, matydamas, kad dvylika dubenėlių su stingstančiu bruknių padažu užima per daug vietos šaldytuve, pastato punšo dubenį lauke, verandoje.

Tai kas šiandien atvažiuos? – klausia Patricija.

Ji ima į rankas baisų po pietų atsivežtą peilį ir iškelia jį virš ant stalo sukrautų susiglaudusių blizgančių įvairių formų daržovių: saldžiųjų bulvių, kukurūzų burbuolių, raudonųjų ir žaliųjų paprikų, cukinijų, šparaginių pupelių, svogūnų, česnakų, petražolių.

Moterys savo agresyvumą išlieja virtuvėje, pamano sau Šonas, giliai įtraukdamas cigaretę.

Patricija ima peiliu badyti šias įvairių formų margaspalves daržoves, lupa jas, pjausto, kapoja, paverčia šiaudeliais arba tobulai vienodais, bejėgiais kubeliais.

Pati pamatysi, – atsako jis.

Nenori sakyti?

Nemėgstu sąrašų.

Tai bus staigmena?

Gal ir bus.

Mūsų bus dvylika…

Dvylika arba trylika.

Trylika? Bet davei man tik dvylika dubenėlių. Šonai, atsargiai! Aš prietaringa italė, mano mamma visada sakydavo, kad trylika žmonių prie stalo prišaukia nelaimę.

Prie stalo mūsų bus tik dvylika. Tryliktą svečią, mažametį, išsiųsim miegoti į antrą aukštą.

Mažametį? Ką tai reiškia?

Jis tikrai mažametis, jam dar nė metų nėra.

Tu pakvietei kūdikį?

Ne, vienuolikos mėnesių suaugusįjį.

Bet kieno jis?

Pati pamatysi.

Kartą, prisimena Patricija, kai Tomui buvo vienuolika mėnesių ir kai Tomas dar tik mokėsi vaikščioti, jis prarado pusiausvyrą ir krisdamas į priekį kakta atsitrenkė į atsikišusį sienos kampą: giliai prasikirto, kraujas tryško, kilo baisi panika, klykiantis vaikas buvo sučiuptas glėbin ir bėgte nešamas į vonios kambarį; reikėjo vandens, reikėjo apšluostyti žaizdą, reikėjo kompresų, reikėjo laikyti, priglausti vaiką, čiūčiuoti, o Dieve mano, o Dieve mano, bet Tomas tik iš visų jėgų klykė, iš jo tekėjo kraujas, o Roberto nebuvo namie… Galų gale ji įstengė atiduoti savo berniuką gydytojui į rankas, žaizdą susiuvo, dar ir dabar jo kaktos viduryje yra likęs balsvas pjautuvo formos randas. Gydytojas, Robertas ir Tomas ištrynė tą nelaimingą atsitikimą iš savo atminties, o Patricija…

Štai ir Leo! – sušunka Keitė ir kiek įmanydama stengiasi, kad jos šuoliavimas į verandą atrodytų kaip normalus ėjimas.

Šonai, gal turi karutį?

Įveža malkas, sukrauna į krūvą, įžiebia židinį. Tai neatmenamo senumo vyriški darbai, Šonas nė neapsimeta, kad juose dalyvauja, sužeisto nykščio jam sočiai pakanka kaip dingsties, nereikia daugiau stengtis, būti sarkastiškam ir nuolaidžiam, ne, šį vakarą svarbu būti geru, maloniu namų šeimininku…

Ar galiu?

Sėskis.

Vyrai svetainėje su viskio buteliu, moterys virtuvėje su puodais, ką padarysi, jeigu toks yra stereotipas, pagalvoja Šonas, širdyje visi jaučiamės esantys labai laimingi. Susidaužia Šono ir Leonido taurės, susiduria rudos Šono ir pilkos Leonido akys, dabar sunku įžiūrėti, ką slepia seniokiška jų išvaizda: akiniai, raukšlės, pagurkliai, pasišiaušę antakiai ir visa kita; senatvė visada tarsi kaukė, dingteli Šonui, mes įsitikinę, kad galų gale seni žmonės prapliups kvatotis ir nusiplėš kaukę, atidengs po ja slepiamą jauną veidą: taip, jaunystė yra tiesa, todėl Biblija mus patikina, kad Paskutinio teismo dieną prisikelsime, ir visi plaukeliai (juk ir mano, Dieve?) tebebus savo vietoje. Visi mano plaukai, kurių skaičių Tu pameni, atžels, skruostai vėl suapvalės, rankos bus ramios, o kojos įstengs bėgte nešti mane šen ir ten. Bet ar galėsiu ir tada rašyti gerus eilėraščius? Och, štai klausimas.

Į tavo sveikatą!

Jie nedaug kalba, jiems to ir nereikia, šitiek metų draugai, Šonas yra to brandaus amžiaus, iš kurio Leonidas pamažu išeina ir žingsnis po žingsnio įžengia į senatvę, bet jis vis dar pajėgus ir stotingas vyras, Šonui niekada pačiam nešautų į galvą nei dėti dvigubų langų, nei šešis kartus kopti laiptais į verandą su pilnu glėbiu malkų. Jie nedaug kalbasi, nes būdami drauge jaučiasi gerai ir nors pamiršo nemažai vienas kito gyvenimo aplinkybių, žino, kas svarbiausia: kiek vaikų turi ar turėjo arba norėjo turėti, kur užaugo, kaip mirė tėvai.

(Leonido tėvui mirus, po metų, beveik tą pačią dieną, mirė ir jo mama, – tėvas 1984 metais, o mama 1985-aisiais. Nors tėvas iškeliavo anapilin gulėdamas patale, mama – upės vagoje, vis dėlto jie mirė daugmaž taip, kaip ir dera mirti baltarusiams valstiečiams – taip, kaip mirė jų protėviai, karta iš kartos Šudianų kaime, kur nugyveno visą gyvenimą, nenumanydami, kad greičiau nei po metų to kaimo oras bus įelektrintas šimtu keturiasdešimt devyniais bekereliais, jo gyventojai pasigaus mirtinas ligas valgydami salotas iš savo daržo arba iškylaudami prie Pripetės. Leonidas nedalyvavo savo tėvų laidotuvėse – kelionė būtų brangiai kainavusi, jis į tuos namus nuvažiavo vėliau. Vieną kartą.)

Ko gero, snigs.

Tikrai?

Šonas mandagiai pasuka galvą į langą. Kadangi visai neketina šįvakar kelti kojos į lauką, orų prognozė jam nerūpi.

Mat kaip.

Leonidas, kopdamas kopėčiomis su dvigubų langų nešuliu, ką tik pasitempė nugarą, vos nenukrito, ačiū Dievui, nenukrito, bet dabar siaubingas skausmas aprimo, dalis nucleus pulposusi įlindo į annulusii įskilimą, taip sakė gydytojas, kai tas pats buvo nutikę prieš porą metų, o dabar jis svarsto: ne, tik ne tai, Dieve mano, tik ne tai, maldauju, tik ne lumbalgija, tik ne kortizonas, ne letargas, ne rūkas ir ne visą sielą susiurbiantis skausmas, gal nuo Šono „Chivas Regal“ stuburo skausmas atlėgs.

Kaip skaniai kvepia kalakutas! – sako Leonidas.

Negaliu pakęsti! – pareiškia Šonas.

Leonidas užsikvatoja griausmingu juoku miglotai vildamasis, kad nuo virpėjimo krūtinės ląstoje nustos skaudėti juosmenį.

Kodėl šventi Padėkos dieną, jei nemėgsti kalakuto?

Na, kalakutą aš mėgstu, – atsako Šonas, dėl jam pačiam nesuprantamų priežasčių mėgdžiodamas sulėtintą pietietišką šneką. – O nepakenčiu kepamo kalakuto kvapo. Man pasidaro labai liūdna, suskausta širdį ir kai sakau „širdį“, būtent širdį ir turiu omenyje. Man kalakutas sukelia kažin kokių savų namų, kurių niekada nebuvo, ilgesį, ar supranti, ką noriu pasakyti?

Suprantu, – atsako Leonidas. – Patyriau tą patį, kai buvau vaikas. Kiekvieną sekmadienį eidavom pietauti pas močiutę, o kai ateidavom, ten kepdavo šoninė… Visada tik šoninė, apie rostbifą aš nė nekalbu… Bet tikrai kaskart, kai, įeidamas į jos namus, užuosdavau šoninės kvapą, pasijusdavau…

Gal muzikos? – statydamas taurę ant žemo staliuko Šonas nuverčia peleninę ir pabyra koks tuzinas „Winston“ nuorūkų, pelenų debesis plevena ir skirtingu greičiu nusėda ant kilimo. – Šūdas, Pačai! – sušunka jis. – Gal gali atsargiau? Tik pažiūrėk, ką padarei! Kokie mieli tie šunys, – priduria jau Leonidui, – daug kas mano, kad jie mielesni už vaikus. Bet kai ima krėsti šunybes… neįmanoma jų išmokyti, kad paskui viską išvalytų.

Leonidas juokiasi, šįkart nebe taip garsiai, nes ankstesnis griausmingas mėginimas nusikvatoti nė kiek nenumalšino lumbalgijos. Tačiau juk nesikels atnešti semtuvėlio ir šluotos, jo altruizmas irgi turi ribas. Nešioti malkas – didžiulė nesąmonė. „Nenaudėlis Pačiulis!“ – sako linguodamas galva.

Šonas plikomis rankomis surenka, kiek įstengia, peleninės turinį ir suberia į židinį, paskui nusišluosto rankas į kelnes ir kulnu įmina į kilimą likusius pelenus. (Džodė nepakentė, kad jis rūko, ji pati metė rūkyti po vienintelio hipnozės seanso Manhatane ir gyrėsi tuo visiems, kas tik sutikdavo ją išklausyti. „Tai paprasta, Šonai. Turėtum tai padaryti, Šonai. Nejaugi po dvidešimties ar trisdešimties metų nori sirgti, kosėti ir dusti nuo ryto iki vakaro? Jei pats savęs pakankamai nemyli, kad mestum rūkyti, – pridurdavo ji, – padaryk tai dėl manęs, nes tave myliu.“ – „Taip, žinoma, – atsakydavo Šonas, – tu mane myli su sąlyga, kad pasiduosiu hipnozei, psichoterapijai, kasdien bėgiosiu ir lankysiuosi sustiprintose feminizmo teorijos paskaitose, kitaip sakant, su sąlyga, kad tapsiu kuo nors kitu.“ Tai buvo viena iš mėgstamiausių jų ginčų temų. Šią vagą jie nuvarė kokius penkiasdešimt kartų prieš Džodei išeinant.)

Ką čia mums uždėti? Mailzą?

Puiku.

Leonidas pasikiša pagalvėlę po juosmeniu skausmui sušvelninti, dabar svarbu atsipalaiduoti, o visų svarbiausia per daug nejausti skausmo, nes jei raumenys įsitempia ir kovoja su skausmu, skausmas tik dar labiau sustiprėja. Prieš išvažiuodamas Leonidas prarijo saują aspirino tablečių, bet kol kas jos nė trupučio nepadėjo. „Jūs turėtumėt nebekilnoti sunkių daiktų, pone Korotkovai“, – pasakė gydytojas. (Keistas dalykas, tą dieną Deivido kūnas ničnieko nesvėrė, buvo lengvas it plunksna! O Leonidas – begalinio stiprumo žmogus – pasilenkė lyg Dievas iš dangaus, pakėlė ilgą jaunėlio sūnaus kūną ir užsimetė jį ant peties kaip plunksnų apsiaustą; tą dieną jam nestigo jėgų.)

Gražu, ar ne? – klausia Šonas.

– „Bitch’s Brew“, ar ne?

Ta-a-aip. Štai bent vienas dalykas, kuris visada bus gražus. Kai XXXI amžiaus žmonės palinks virš mūsų amžiaus su visais jo lavonų kalnais, galėsim išsipirkti bent Mailzu. Galėsim sakyti: „Juk mes sukūrėm Mailzą, tai ne juokai! Juk dėl Bilės, Četo ir Mailzoiii visa žmonių rūšis verta būti išgelbėta?.. Juk išgelbėsi mus dėl jų, ar ne, Dieve?

Na taip, taip.

Po kelių sekundžių Leonidas sako:

Kartą man pasakojo, kad jei tada, kai Mailzas dirbdavo, suskambėdavo telefonas, jis pakeldavo ragelį ir atsiliepdavo maždaug taip: „Ple ple ple?!“ Ir padėdavo ragelį net nebežinodamas, kokiame matmenyje pats yra.

Mmm, – atsiliepia Šonas, pritariamai linkčiodamas galva.

Ar kada nors esu patyręs tokį transą tapydamas? – klausia savęs Leonidas. Ne… Kai dar tikėjau, kad taip gali nutikti, buvau ką tik atvykęs į Niujorką ir maniau, kad turiu šansą sulaukti sėkmės, todėl leisdavausi išblaškomas. Netikėtai užsukdavo draugai, o aš, užuot pykęs, džiaugdavausi. Man visada būdavo smagu su jais pasikalbėti. Išeiti kartu su jais išgerti taurę, įkvėpti to, kas tuo metu tvyrodavo ore, ir paklausti: „Na, kas naujo?“ Jie man netrukdydavo. Tapyba galėjo palaukti, žmonės – ne. Vos tik viena iš dvynių įeidavo į kambarį, kuriame dirbdavau, aš padėdavau paletę, atsigręždavau į ją ir paklausdavau: „Kaip sekasi?“ (Po Deivido mirties Leonidas atsisakė paletės visiems laikams, dabar jis dažo tik kitų žmonių namus, tai, ko iš jo laukiama, yra konkretu, kampuota, keturios sienos ir lubos, langų rėmai, vandeniniai arba aliejiniai dažai, švitrinis popierius, pagal užsakymą atrinkti ir sumaišyti atspalviai, jis žino, ko reikia paisyti, laikui bėgant tobulėja, tiesa, dėl to ir susipažino su Šonu – maždaug prieš penkiolika metų perdažė jo namą, tam namui jau reikėtų ir naujo dažų sluoksnio, jiedu nuolat apie tai pasikalba, bet nežino, ar kada nors ryšis tai daryti.)

Šonas kiek kilsteli, pripila jiems gėrimo ir atsisėda, ak, pasijunta šiek tiek geriau, beveik pakenčiamai, jis priprato prie kepamo kalakuto kvapo, ir lauke jau nebe gęstanti diena, o beauštanti naktis, kalbant apie naktį negalima sakyti, kad ji aušta, bet kodėl gi negalima, juk ir naktis galėtų aušti, jeigu pasistengtų… Nakties aušra… Jis junta, kaip šokčiojantis ir trūkčiojantis Mailzo grojimas skverbiasi į smegenis: mintys juda drauge su trimitu grojama melodija… Džodė mėgo tik baroką, ji padarė viską, kad mane atverstų, Dievas žino, aš stengiausi, ištisas valandas važiuodamas mašina klausydavausi Monteverdžio ir Freskobaldžio įrašų, beveik užmigdavau prie vairo, ką padarysi, nemėgstu harmoningų ir simetriškų dalykų, sakau tau, kad mano vardas – Raukšlė…

Norėjau tavęs paklausti, – sako Leonidas.

Hm? – atsiliepia Šonas.

Kur tu perki kojines?

Kojines sau?

Taip… Atrodo kokybiškos. Ar tokios ir yra?

Šitos? Ė… tai yra…

Matai, aš nebežinau, ką daryti. Niekaip neįstengiu susitaikyti su mintimi, kad kokybiškų kojinių jau nebėra. Mane tai liūdina. Nusiperku kojinių porą, apsimaunu du tris kartus ir nykštys jau kyšo. Aš pasirengęs mokėti brangiau su sąlyga, kad kojinės atlaikytų ilgiau nei savaitę.

Bet juk tai kapitalistų sąmokslas, – kiek išsiblaškęs sako Šonas.

Mane tai siutina! – neatlyžta Leonidas. – Nueinu į prekybos centrą, skaitau kojinių etiketes ir žinai, kas jose parašyta? „Daugiausia akrilo.“ Tai tragedija, Šonai, ar supranti? Jie net nebesistengia mūsų nuraminti, kad jose daug medvilnės ar vilnos, ne – „daugiausia akrilo“! Jei tai vienintelė dedamoji ir jie drįsta tai skelbti, kyla klausimas, ko ten dar yra!

Šonas juokiasi. Nuaidi skambutis, jis dirsteli į laikrodį: be dešimt šešios.

Šimtas prieš vieną, kad ten Derekas su Reičele, – sako jis.

Atpažinai jų mašinos ūžimą?

Ne, bet Reičelė gyvena dešimčia minučių skubėdama.

Tikrai?

Kadaise mane tai varė iš proto.

Jis atsistoja, palieka laiko smegenims prisitaikyti prie stovimos padėties, tada eina virtuvės link.

Lauksiu jūsų čia, – sako Leonidas, bijodamas akimirkos, kai turės atsiplėšti nuo fotelio.

Aha, nejudėk.

[…]

i Skaidulinė kremzlė (lot.).

ii Skaidulinis žiedas (lot.).

iii JAV džiazo muzikantai: dainininkė Billie Holiday, trimitininkai Chetas Bakeris, Milesas Davisas.

Nancy Huston. Dolce agonia. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 282 p. Dailininkė Indrė Kasulaitytė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: