„Žydų karalaitės dienoraštis“ – romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjusių mokytojų šeimoje. Nuoga ir kruvina ji atšliaužė į Vlado ir Mildos namus jų vestuvių naktį…

Tai kartu ir pasakojimas apie prabangią sofą, kurioje iki karo ji slėpė savo fantazijų ir vienatvės dienoraštį.

Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio gimimo iš naujo istorija. Jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija.

Mokytojų Vlado ir Mildos pasiryžimas, kad ir kas būtų, kiekvieną akimirką gyventi savo laimingą gyvenimą, kai aplink tiek sužvėrėjimo, nermo, mirtinų pavojų, atrodo graudžiai paradoksalus, bet kartu tai jų neįtikėtino gyvybingumo, atkaklaus vidinio pasipriešinimo, paniekos nužmogėjusiai okupantų tvarkai liudijimas.
Tai istorija apie silpnųjų stiprybę, narsą ir pergalę.

Saldus gyvenimas

1943 m. sausio 11 (pirmadienis). Šalta, žvarbus vėjas, minus 13 Celsijaus, – su Mildos numegztom pirštinaitėm, balta vilnone elnių ir tulpių raštais išpuošta kepuraite ir veltiniais, susirangiusi ant apšarmojusios sofos, rašo pieštuku Eliza savo slaptame dienoraštyje, nes rašalas sušalęs į juodą ledą.

Visi alkani. Milda liūdna. Vladas nežino, kaip išmaitinti mus ir žydus po žeme. Atidavė jiems radiją. Mūšiai ties Velikije Luki. Rachelė kažkodėl džiugiai pranešė, kad Hitleris vėl kerštingai apie žydus rėkavo. Žydai nežino, kad per koridoriaus krosnį girdžiu, kaip jie barasi. Rachelė kaip išprotėjusi kalba apie meilę Žydų Tėvynei erec – Israel. Icikas labiau myli Sovietų Sąjungą, Raudonąją armiją ir Staliną. Kartais visiškai susipainioju, nebežinau, kas aš dabar esu. Bet aš myliu Lietuvą. Tačiau kai prisimenu mamą, tėvelį, seserį, tada irgi tarytum pajaučiu meilę Rachelės erec – Israel. Tačiau mano Tėvynė yra Milda, Milda, Milda!!!!!

Labai negražu, bet vėl šnipinėjau už durų, ką ji naktį kuždasi su Vladu, kaip ji juokiasi ir alsuoja.

Pavydėjau ir labai sušalau basa.

– Izolda, – sako ji griežtai medinei moteriai ant sofos atkaltės. – Ko tu šaipaisi? Kad jie į savo duris kabliuką įsisuko?

Pabaigėm cukrų. Milda sako: mirštu be saldumynų. Aš dar labiau. Atidaviau jai penkis savo sutaupytus gabaliukus. Iš meilės Mildai daviau žiaurų įžadą gyventi be cukraus.

– Kai geriu arbatą, man visiškai saldu, nes kartoju tavo vardą: Milda, Milda… Tu tirpsti man burnoje ant liežuvio, – sako Eliza, griūna ant sofos ir juokiasi: – Gerai, nors šimtą kartų galiu pakartot: Izolda, Izolda… Ir nieko, jokio saldumo, atvirkščiai – burnoj sausa ir kaip vištidėj pridergta… Nepavyduliauk, Izolda.

Ji įsižiūri į dangų ir šaukia:

– Debesys, debesys… palaukit, aš tuoj atskrisiu… aš jau skrendu… Aš šokinėju nuo vieno debesies ant kito… Įsirausiau į debesį ir jis mane neša, neša…

Ji užsimerkia, išskėtus rankas, plaukia, plaukia ir staiga krūpteli: Izoldos medinės akys žiūri į netikėtai laukymėn užklydusio gal keleriais metais už Elizą vyresnio vaikio su vielinėm kilpom rankoje laikomą pagautą kiškį.

Kiškis irgi išsprogusiomis stiklinėmis akimis spokso į Izoldą. Kiškių gaudytojas žiūri į mergaitę ant sofos lyg į kokį stebuklingą paveikslą net nekvėpuodamas ir nė nepajuda, kai Eliza atsimerkia, nusileidžia nuo savo debesų. Kiškis išslysta jam iš rankos, o jis to nepastebi, net juokingai prasižioja – nes juk ėjo ėjo savo keliais, išlindo pamiškėj į laukymę ir netikėtai išvydo mergaitę tokiu įkvėptu, įstabiu, lyg tikrai kokio per debesis sklendžiančio angelo neregėto grožio veidu.

– Tu man ir sofai nieko blogo nedarysi? – klausia Eliza. – Tu juk geras? Tu niekam nesakysi, kad mane pamatei? Prisieki? Gerai? Aš radau krūmuose sofą, ji mano… Ir tu niekada nesisėsk ant mano sofos. Gerai?

Kiškių gaudytojas pagaliau pajėgia linktelt galvą ir vis atsigręždamas traukiasi.

– Tu man palieki kiškį? Ačiū, aš labai alkana, – sako Eliza.

Vis dar negalėdamas atsipeikėti, palikęs kiškį, jis eina su savo kilpom ir linksi galva.

Sukasi ant karties propeleris, elektra teka į namą, o iš ten paslėptu laidu į ankštą, bet gan aukštą kambarėlį po žemėm. Dega automobilinė lemputė, nušviečia pievą, ežerą ir valtį su mergaite balta suknele už langelio, žydų lovas lyg knygų lentyną ar keturių aukštų etažerę: apačioje guli ligota Etelė ir jos vyras Isakas Maiperis, virš jų Rachelė, virš Rachelės Icikas Kaplanskis, virš jo visai palubėje Etelės pusseserės Dvoira ir Chaja.

Pasigirsta beldimas – tris kartus ir vėl tris kartus – atsiveria viršuje anga spintoje. Rachelė pirmoji nušoka nuo savo lentynos ir prie kopėtėlių žiūri į viršų ir mato linksmus Mildos, jos vyro Vlado ir jaunosios visada išpuoštos šviesiaplaukės Elizos veidus.

– Mūsų karalaitė didvyrė, – paskelbia gerą žinią Milda, – Eliza visus pamaitins kiškienos troškiniu.

Rachelės, Iciko ir Etelės pusseserių rankos kyla aukštyn, pasiruošusios priimti virve nuleidžiamą garuojantį troškintos kiškienos puodą.

Kyla iš savo guolio ir Maiperis, šypsosi ir jo dusulingai alsuojanti žmona.

Etelė plaukia valtele

Ūkanotą pavasario rytą liepų alėja kiškių gaudytojas veža dviračiu persvėręs per kartelę sunkų maišą, nukelia, paguldo jį ant Jomantų verandos laiptelių ir kukliai laukia, žiūri į langus.

Šuo neloja, vizgina uodega ir džiaugsmingai šokinėja ant jo, purvinom letenom tepa jo brezentinį puspaltį.

– Atvežiau jums rugių, – sako kiškių gaudytojas verandoj pasirodžiusiam Vladui Jomantui.

– Visas maišas? Labai ačiū, Gediminai. Ir kur tau tie rugiai užderėjo? – klausia mokytojas.

– Grūdų sandėlyje.

– Betgi ten sargyba. Nereikia, Gediminai, nušaus tave.

– Nenušaus. Žinau, kaip palįst po aruodu. Prisiberiu kiek reikia, užkemšu skylutę ir nieks nepastebi, bet šiemet paaugau, kasmet vis sunkiau pralendu.

– Palauk, Gediminai, padovanosiu tau fotoaparatą, – sako mokytojas ir dingsta už durų.

Bet Gediminui ir sakyti nereikia – jis išsitempia, sulaiko kvapą, nes palengva veriasi namo durys ir į spalvotais stiklais blizgančią verandą išeina Eliza jūreiviška melsvai balta bliuzele, klostytu sijonėliu, baltom iki kelių kojinaitėm.

Gediminas nuleidžia akis, vėl žiūri į Elizą ir sako:

– Mačiau lapę… Kai pagausiu, atnešiu…

– Atnešk, – sako Eliza.

Grįžta mokytojas, atidaro fotoaparatą su dumplėm, paspaudžia svirtelę, kažkas čirškia lyg aparato viduje būtų prisiveisę žiogų ar svirplių.

– Plačiajuostis. „Agfa“ firmos. Vokietijoj pirkau, Alpių kalnus ir bedugnes fotografavau.

– Man? Nereikia, mokytojau… Ne, ne…

– Paimk, Gediminai, – sako Eliza.

Gediminas įsikiša fotoaparatą į užantį, nori važiuot, bet įsidrąsinęs klausia:

– Ką man daryt, mokytojau? Sakė, kas užsirašys į vokiečių kariuomenę, be egzaminų gaus gimnazijos baigimo atestatą. O aš praleidau daug pamokų…

– Aš tau padėsiu prisivyt, – sako mokytojas. – Mano senelis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, pasakytų: tai ne mūsų karas, Gediminai… Ne dėl Tėvynės Lietuvos laisvės… Čia tik du bepročiai kraugeriai, vienas už kitą geresnis, pikčiausi Lietuvos priešai, Hitleris ir Stalinas, susikibo. Neguldyk, pasakytų, už juos savo galvos, – bet jis mirė gyvuliniam vagone nuo karščio ir troškulio, ir negali tau patarti.

Netikėtai jis pasisuka į Elizą.

– O tu, karalaite, ką mūsų Gediminui patartum?

– Aš? – sutrinka Eliza. Gediminas žiūri į ją net palinkęs, – aš irgi praleidau daug pamokų, visai neinu į mokyklą, namuose mokausi. Nieko baisaus. Kam tau karas? Išlaikysi egzaminus… lapę pagausi ir… ir…

– Gerai, taip ir darysiu, – sako Gediminas ir, gręžiodamasis į Elizą ir mokytoją, važiuoja liepų alėja.

Virtuvėj ant stalo Rachelė atmatuoja pagaliuku ir pjausto lašinius į vienodus degtukų dėžutės dydžio gabalėlius, budriai alkanomis akimis stebima seserų Dvoiros ir Chajos.

Prie kiekvieno lašinių gabaliuko prideda po svogūno galvelę, po keturias virtas bulves.

– Čia dviem dienoms? – klausia Dvoira.

– Ne, trims… Ir dar visiems po saują grūdų, – paaiškina Rachelė.

Dalijant cukrų Dvoira staiga klausia:

– O kam šitie du gabaliukai?

– Šitie Etelei.

– Kam? Bet ji jau… šiandien juk numirė… Kam jai cukrus? – nustemba Dvoira. – Lašinių jai neatpjovei, o kodėl cukraus?..

– Kodėl cukraus? – savo seseriai į pagalbą ateina Chaja. – Juk ir bulvių, ir svogūno neatidedi Etelei?

– Cukrus ne bulvės, – aiškina seserims Rachelė. – Tokia tvarka…

– Kieno tvarka? Tavo? – kimba Dvoira.

– Aš manau, kad taip yra teisinga, – sako Rachelė, – teisinga, jei mirusios vyras paims jos cukrų ir darys su juo ką nori. Kaip ir Eliza –
kam nori savo cukrų atiduoda…

– Tavo tvarka, Rachele, visiškai kvaila, – išrausta Dvoira, – Eliza va, stovi prie krosnies, ji gyva, Etelė guli apačioj. Ji pati savo cukraus nebegali niekam paskirti. O kam tu, Eliza, atiduosi savo cukrų? Mildai? Į ligoninę jai nuveši? Tu labai keista, jei nemėgsti cukraus.

Visi staiga sužiūra į Elizą – ir Icikas pritūpęs prie atdarų viryklės durelių, godžiai užsitraukdamas, išpūsdamas dūmą, gesindamas trumpą pirštus deginančią nuorūką, ir Vladas, rišantis virves ir pulkininko Jomanto jubiliejines juostas Etelei ištraukti iš slėptuvės.

Eliza žvilgteli į išraudusią susitaršiusią Dvoirą ir jos seserį Chają ir tyčia žvaliai sako:

– Paimk tu, Rachele, mano cukrų…

– Man atiduosi? – nustemba Rachelė, jos akys sudrėksta, ji staiga kietai po stalu suspaudžia ir ilgai nepaleidžia Elizos delno.

– Pone Vladai, – prie atdaros slėptuvės skylės stovi Isakas Maiperis, žiūri į viršų ir praneša netikėtą naujieną. – Ne, nereikia Etelės iškelti… Ji nenorėtų, kad ją lankstytų, grūstų – mirusi ji tikrai nepralįs pro skylę. Ji pasiliks čia, su manim…

Vladas Jomantas su virvėmis, jubiliejinėmis senelio juostomis, viršuje tyli.

– Etelei čia patiko… Ji džiaugėsi, kad jūs, pone Vladai, jos sūnui tokį kambarėlį po žemėm iškasėt. Net langelį su užuolaidom jam įtaisėt. Ir staliuką, ir knygų. Kad neatrodytų kaip rūsys ar kapas. Pone, mūsų sūnus buvo visai pametęs Dievą, bet kai sutiko jus prie geležinkelio stoties, vėl atrado, Etelė vis kartodavo – koks laimingas čia būtų mūsų sūnus. Ji numirė žiūrėdama pro langelį į pievą ir ežerą. Ir valtelė su mergaite balta suknele jai labai patiko. Sakė, ten aš, dabar, Isakai, atsisveikinsiu su tavim ir išplauksiu.

– Bet ji… bet jos kūnas… – bando sakyti Vladas.

– Užkasiu Etelę čia, nereikia jos iškelti, ji nenori. Tiesa, dar liko pusė butelio jūsų senelio vaistų. Atiduoti jums?

– Išgerkit, pone Isakai, pats, – sako Vladas. – Išgerkit. Tai labai geri vaistai. Dvidešimt metų po vandeniu ir žeme brandinti.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: