KNYGOS IŠTRAUKA: Tsh Oxenreider „PASAULYJE KAIP NAMIE“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-07-16 02:04

Spausdinti | Komentarai

9 Pasaulyje kaip namie

Ką pasakytumėte, jeigu sutuoktinis pasiūlytų parduoti namą, pasiimti tris mažamečius savo vaikus ir vykti į devynių mėnesių kelionę aplink pasaulį? Tsh Oxenreider atsakė: „Džiaugiuosi, kad pasiūlei!“ Knygoje „PASAULYJE KAIP NAMIE“ („VAGA“, 2017) Tsh Oxenreider pasakoja, kaip nepaprastai jos šeima praleido tuos mėnesius: keliaudama tyrinėjo vietoves, kurias seniai norėjo išvysti.

Kelionė prasidėjo Kinijoje ir nusidriekė toliau per Aziją, Australiją, Naująją Zelandiją, Afriką, Vakarų Europą. Šeimos dienos prisipildė grožio, skubos, nuovargio, nepakartojamų įspūdžių: gardūs egzotiški patiekalai, neregėti vaizdai, painūs traukinių ir skrydžių tvarkaraščiai, mokyklinės vaikų užduotys… Tačiau geriausiai juos mokė pasaulis – žmonės ir įvairiausi žemės lopinėliai, kuriuos kiti vadina savo namais.

Autorė kviečia skaitytojus keliauti kartu: išgirsti žmonių gyvenimo istorijas, patirti jausmą, kai toli pasaulyje jautiesi kaip namie, kai randi pusiausvyrą tarp aistros keliauti ir troškimo susirangyti jaukiame savų namų kamputyje „Keliaudama įsitikinau, kokią palaimą teikia įprastumas ir paprastumas, įsišaknijimas ir pastovumas, – rašo ji. – Tai galima patirti bet kurioje pasaulio vietoje.“

***

Keliavimas žmogų padaro nuolankų – pamatai, kokia mažytė yra tavo užimama vieta pasaulyje.

Gustave’as Flaubert’as

IŠVYKIMAS

Už 60 m driekiasi maldų labirintas, vaikai laipioja virviniais tinklais žaidimų aikštelėje greta čiurlenančio upokšnio. Tokią pavasario dieną reikia vaikščioti basam, mat ši diena – pavyzdinė, ulba čiulba paukščiai, sprogsta pumpurai. Mes pasivaikščiojame užmiesčio parke. Kelias valandas prasėdėjus automobilyje reikia ištiesti kojas. Mano vyras Kailas grįžta, apsukęs ratą pasivaikščiojimo takeliu, ir mudu pasikeičiame pamainomis: dabar jo eilė sėdėti ant suoliuko prie žaidimų aikštelės ir prižiūrėti vaikus, o mano – pasivaikščioti basai. Iš toli matau, kaip mano vaikai pakaitomis su vietos jaunimu drąsiai ir klykdami leidžiasi čiuožykla, metalinė čiuožykla čia aukštesnė ir nuolydis staigesnis, nei būna JAV, ji kur kas rizikingesnė nei dauguma čiuožyklų Europos šalių žaidimų aikštelėse.

Ankstyvo pavasario vėjelio kedenami, siūbuoja žolės kuokštai, žali ir mirguliuojantys įvairiais atspalviais. Pereinu žvyrkelį ir pasiekusi žolę nusiaunu sandalus, lyg čia būtų šventa vieta. Žemė vėsi, orą dar žnaibo šaltukas, kurio neišsklaidė balandžio saulė: neturiu žalio supratimo, kur konkrečiai mes esame, žinau tik kad Vokietijoje. Tai mūsų atsisveikinimas su šia šalimi, netrukus vėl įvažiuosime į Prancūziją, kuri plyti vos už kelių kilometrų. Aš žengiu prie labirinto.

Jis nėra labai įspūdingas ir atrodo taip, lyg niekas nebūtų juo vaikščiojęs pagal paskirtį gal kokį dešimtmetį. Tai apskritas betoninis intarpas vejoje, vingiuojantis kelias, traukiant į laikiną, priešingame parko gale esantį zoologijos sodą, kuriame galima glostyti gyvūnėlius. Pro vieną parko galą važiuoja automobiliai, rieda į bakalėjos parduotuvę ir šokių pamokas, kitame krašte ant suolelio susiglaudę sėdi paaugliai, liežuviais tyrinėja kits kito tonziles, visai užsimiršę ir nė nenutuokdami, kad čia šventa maldos erdvė. Aplink šį paprastą miestelį verda įprastas kasdienis gyvenimas, ir štai aš čia, viena priešais maldos labirintą Vokietijoje, Švarcvaldo („Juodojo miško“) regione.

Žengiu basa vieną žingsnį į labirintą ir pasuku į kairę, pradedu eiti vingiuojančiu taku į vidų ir į išorę, aplinkui, simetriškai. Imu melstis vienuolių malda, kurią išmokau prieš šešis mėnesius Šv. Ignoto vienuolyne Tailande, Čiang Majuje, ten moteris, vardu Nora, mane išmokė, kad viską paleidusi pasijusiu geriau: Kristus su manimi, Kristus manyje, Kristus už manęs, Kristus priešais mane. Nuryji seiles ir vėl kartoji.

Mums liko dvi savaitės keliauti aplink pasaulį, jau metas kreipti lėktuvą žemyn per miglą. Malda labirinte padės.

Meldžiuosi eidama ratu siauru taku, kartą stabteliu centre, su dėkingumu pažvelgiu į dangų, paskui persimetu per petį sandalus, kuriuos laikiau rankoje, ir grįžtu atgal pas vaikus. Jiems patiktų tas kitoje parko pusėje įrengtas mažytis vokiškaszoologijos sodas, kuriame galima glostyti gyvūnėlius, dabar turėsiu jį jiems parodyti – mat netrukus išvažiuosime iš čia ir jau pietausime Prancūzijoje.

***

Per beveik keturiasdešimt metų gyvenau dvidešimt dvejuose namuose; kaip suaugusiam žmogui tai gana daug, nes nuo dvejų iki aštuoniolikos metų gyvenau tuose pačiuose namuose. Kai mokiausi universitete, mano draugai juokaudavo: jei nori ištekėti, pagyvenk kartu su Tsh, mat kone visos mano kambario draugės susituokdavo kitą vasarą, praėjus metams po to, kai apsigyvendavo su manimi. Visai nedegdavau noru laikyti parengtyje kartonines dėžes, jei kartais tektų keisti gyvenamąją vietą, bet nuolat taip nutikdavo. Tik įsikeldavau į nuomojamą butą ar namą ir, – ką jūs sau manote, – netrukus išgirsdavau pro duris įpuolančios kambario draugės, grįžusios iš įspūdingo pasimatymo, šūksnį: „Jis man pasipiršo! Ir aš sutikau!“ Po kelių mėnesių aš vėl išsinešdavau savo dėžes ir pakeisdavau adresą.

Žvelgiant atgal, tai buvo gerai, – dabar žinau, kad tie pokyčiai man buvo naudingi – penki skirtingi būstai per penkerius studijų koledže metus padėjo man išsaugoti sveiką protą ir blaivų požiūrį, ištverti mokslus naktimis ir pamaininį padavėjos darbą vietos valgykloje dienomis. Nors, kai išjungusi šviesą gulėdavau viena savo dvigulėje lovoje, o netoliese šnarpšdavo kambario draugė, svarstydavau: „Kokio pragaištingo ir stebuklingo kambario draugės gėrimo esu išmaukusi?“ Tai tapo kasmetiniu ritualu: kiekvieną gegužę ieškoti naujos kambario draugės, naujos vietos, kur galėčiau sukabinti savo didėjančią mažai tevilkėtų pamergės suknelių kolekciją.

Džiaugiausi dėl savo draugių, kurios taip anksti surado savo gyvenimo meilę, bet kartu jaučiau palengvėjimą, kad tai ne aš. Vyliausi, kad maniškis kažkur manęs laukia, bet ištekėti dvidešimties su trupučiu jaučiausi per jauna. Paskaičiavau, kiek laiko lieka pasidžiaugti vadinamai žmona, net jeigu laukčiau savo santuokos gerą dešimtmetį. Kai priartėjo koledžo baigimo diena, horizonte palaimingai nebuvo matyti jokių gerbėjų, siekiančių mano rankos.

Užuot sukūrusi šeimą ir apsistojusi vienoje vietoje, parašiau prašymą, kad mane priimtų dirbti mokytoja Kosove, karo išdraskytame buvusios Jugoslavijos kampelyje, kurį ką tik buvo nusiaubęs diktatoriaus Slobodano Miloševićiaus vykdomas genocidas. Taip aš protestavau prieš šluosčių ir padažų dubenėlių žymėjimą žurnale, o kartu prieš gyvenimą už apsauginių tvorų priemiestyje.

***

Šis absolventės gyvenimo laikotarpis, kai mokiau albanų paauglius anglų kalbos, kaupdama vandenį, kad galėčiau kartą per savaitę palįsti po dušu, ir keikdama trūkinėjantį generatoriaus palaikomą interneto ryšį mažame Albanijos kaimelyje, tam tikru aspektu buvo tarsi svajonė. Gyvenau bute antrame aukšte, bevardėje gatvėje, kaimelyje, kuriame gyveno tūkstantis, regis, laike įstrigusių žmonių. Automobiliai čia pasirodė vos prieš dvidešimt metų ir tais pačiais važinėjama gatvėmis iki dabar. Mano darbdaviai ir šeimininkai buvo amerikiečių šeima, padedanti atstatyti nusiaubtą kraštą ir atsigauti jo gyventojams, iš jų perėmiau savo kultūrines užuominas. Tais metais išmokau sėdėti viena su savo mintimis ir vaikščioti be savo bendraamžių anglakalbių draugijos (tikra permaina po universitetinio gyvenimo vos prieš kelis mėnesius). Išmokau užkurti malkomis kūrenamą krosnį ir jaučiausi kaip Ma Ingals su perverta bamba*. Išmokau gyventi be drabužių džiovintuvo (kaip ir dauguma pasaulio žmonių) ir sudeginti savo šiukšles, užuot vežusi jas prie šaligatvio krašto šiukšlių surinkimo dieną.

Taip pat supratau, kad namai man reiškia daugiau, negu maniau. Po to, kai visą vaikystę ir paauglystę nugyvenau po vienu stogu, per koledžo patirties kratinį pražydau ir likau įsitikinusi, kad normalūs, įprasti dalykai, kaip antai vandens ištekėjimas iš vonios, nėra mano prioritetai. Laikiau save nuotykių ieškotoja, kuri vadovaujasi pojūčiais ir instinktais, neturi aiškių gairių ir nuostatų ir kuriai beprotiškai reikia to, kas už posūkio, tol, kol tai nėra įsikūrimas ir sėslus gyvenimas. Ieškodavau eksperimentinio maisto mažutėje ir nežinomoje vietos kavinėje: žuvis būdavo patiekiama su galva, triušienos troškinys dengtame inde, – ir vengdavau pačios susigalvoto valgiaraščio.

Tačiau kelis mėnesius padirbėjusi mažame kaimelyje, kartą per mėnesį važiuodavusi autobusu į sostinę paskambinti tėvams iš tarptautinio telefono ir miegodavusi po skolinta antklode, kokios pati niekada nebūčiau išsirinkusi, suvokiau mažutę nekaltą tiesą, su kuria akistata truko šešis mano gyvenimo Kosove mėnesius: man patiko namų idėja. Sienų ir žvakių spalvos man reiškė daugiau, nei galėjau įsivaizduoti, ir prisipažindama tai jaučiausi išsilaisvinanti. Taip, norėjau nugrimzti į nenuspėjamą tarpkultūrinį gyvenimą, bet kartu norėjau ir tikrų, realių namų. Tai buvo atsinaujinimo laikotarpis, pripažinau, kad daugelis įvairių aspektų man lygiai taip pat realūs ir svarbūs.

Aš užsikrėčiau neišgydoma kelionių aistra, tačiau kartu likau ir namisėda.

Pripažinusi šią tiesą pagaliau suaugau.

***

Šiame gyvenime mes galime neturėti sielos draugo ar draugės, tačiau daugelis mūsų turi antrąją pusę, vyrą ar žmoną, pagalbininką ar bičiulį: „O mano Dieve, jeigu aš nekeliausiu su šiuo žmogumi visą likusį gyvenimą, tuomet esu kvailys.“ Kailas buvo panašiai kaip aš mąstantis amerikietis, jis gyveno keliuose kaimuose ir padėjo atstatyti namus našlėms, kurios viską prarado per siaubingą Miloševićiaus genocidą. Mes iškart susidraugavome. Šiame pasaulyje buvo dar vienas žmogus, kuris norėjo dirbti siaubingą darbą, kad bent kiek padėtų atstatyti nusiaubtą kraštą ir šis atgautų savo ankstesnę didybę ir grožį. Aš neieškojau Kailo, bet kai randi tą ypatingą žmogų, kuris plaukioja kartu su albanais paaugliais ežere, sūkuriuojančiame įvairiausiom hepatito užkrato srovėmis, ir tave vis tiek prie jo traukia, jau nebenueini šalin.

Mes greitai susidraugavome ir leidome laiką kartu. Padėdavome našlėms ir vargšams; aptikdavome sostinėje padūmavusius aptriušusius džiazo barus, važiuodavome išklerusiais autobusais į Tesalonikus ir susirasdavome pigių viešbutėlių prie paplūdimio. O kai nebūdavome kartu, aš savo ramiame būste svarstydavau, ar Kailas galvoja apie mane tiek, kiek aš apie jį.

Po poros metų mudu susituokėme ir prisižadėjome nugyventi kupiną nuotykių gyvenimą. Mieliau užjūryje.

***

Dievas turi humoro jausmą.

Po dešimties metų paguldžiau savo jaunėlį sūnų į lovą ir ant pirštų galų nutipenau laiptais žemyn suplauti nuo pietų likusių indų. Kailas mėtė žaislus atgal į pintines, abudu jautėmės dėkingi už šį laiką, kai ramesnės valandos baigiasi naktiniais bučiniais ir ištraukia iš dienos bruzdesio. Mūsų namai yra tipiškas priemiesčio būstas, ką tik atnaujintas savomis rankomis. Kai pjaustau morkas, stoviu ant labai madingų medinių grindlenčių; kai ištuštinu indų plovyklą ir sudedu sidabrinius stalo įrankius į stalčių, šis užsidaro tyliai riedėdamas žvilgančiais bėgeliais – šiuolaikinis stebuklas. Mūsų nekamuoja daiktų perteklius, kaip įprasta pagal amerikietiškus standartus, bet man vis neduoda ramybės mintis, jog mūsų spintos ir spintelės vis tiek pernelyg prikimštos. Esu laiminga, kad man reikia išplauti šiuos indus, nes tai reiškia, jog mūsų šeima gerai maitinasi, o apkamšymo ritualas reiškia, kad vaikai turi kur patogiai miegoti. Iš gyvenimo užsienyje patirties žinau, jog daugeliui tėvų ir jų vaikų tai nėra smulkmena.

Mudu su Kailu vis dar tie patys Kosove susitikę žmonės, o kartu pora, kuri vėliau su savo dvimetuke persikėlė į Turkiją ir ten gyveno trejus metus. Aš pagimdžiau antrą vaikelį Turkijos ligoninėje, beveik nemokėdama jų kalbos, ir vos neišlėkiau iš ligoninės su nugaroje styrančia adata.

Jau prabėgo dešimt metų po mūsų pažinties Kosove ir dveji metai po to, kai iš Turkijos grįžome į JAV, bet kažko trūksta. Mūsų viduje tūnantys nuotykių ieškotojai prilipę prie sienų kaip šešėliai, iškreipti tėviškos ir kultūrinės atsakomybės, kurios iš mūsų tikimasi. Aš vis dar tebelaikau save keliautoja ir vis dėlto pastaruoju metu kur nors išvykstu tik darbo reikalais. Esu rašytoja, o Kailas dirba iš namų mažutei bendrovei, tačiau abudu jaučiamės slegiami kasdienybės. Tas sunkumas pakenčiamas, mes nesame pernelyg įsipareigoję, ir aš labai dėkinga už nugyventus metus, kupinus tyrinėjimo. Tačiau mūsų egzistenciją apsunkina vidurinio amžiaus rūpesčiai – būsto paskolos įmokos, vaikų tempimas į karatė ir gimnastiką, lietvamzdžių valymas.

Šįvakar ore tvyro įsitikinimas, kad nėra jokios priežasties būti nelaimingiems. Mums per trisdešimt, dirbame mėgstamus darbus, būdami dvidešimt kelerių kone dešimtmetį keliavome, kol galiausiai apsistojome ir tapome Normaliais žmonėmis – tokiais dauguma mūsų draugų jau tapo prieš dešimt metų. Tvarkydama virtuvę ir rankiodama vaikų žaislus, pripažįstu sau akivaizdžią tiesą: „Aš ilgiuosi Nuotykių. Manau, pats metas vėl į juos leistis.“

Kailas žino, ką turiu omenyje. Dabar geras laikas ne tik svajoti ir ne tik žaisti su idėja, kurią puoselėjome kelerius metus. Vaikai jau pripratinti prie puoduko, tokio amžiaus jie jau yra sumanūs keliautojai, bet vis dėlto dar per maži, kad būtų atplėšti nuo namų.

– Ryžkimės, – sako Kailas.

Aš nusišluostau rankas virtuviniu rankšluosčiu ir susirandu kalendorių.

Tsh Oxenreider „Pasaulyje kaip namie“, iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienėvertė, „Vaga“, 2017. 336 p.

TAIP PAT SKAITYKITE: TOP 10 knygų, įkvėpsiančių keliauti

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt