KNYGOS IŠTRAUKA: Violeta Palčinskaitė „Paslapties babilonai“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-03-03 11:43

Spausdinti | Komentarai

Violeta Palčinskaitė /. Aidos Chlebinskaitės nuotr.

Garsi poetė, dramaturgė, trisdešimties knygų autorė Violeta Palčinskaitė prieš ketvertą metų išleido atsiminimų knygą „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“, nors buvo  tvirtai sau pažadėjusi niekada nerašyti memuarų. Knyga sulaukė didelio skaitytojų dėmesio ir galbūt jis labiausiai paskatino poetę  grįžti prie šio žanro.

Knygoje sutinkame būrį žinomų kūrėjų, kartu su autore keliaujame po Lietuvą ir pasaulį, patenkame į netikėčiausias situacijas. Čia „veikia“ ir Paulius Širvys, Juozas Miltinis, Donatas Banionis bei užsienio rašytojai, su kuriais poetei teko susitikti įvairiausiomis aplinkybėmis.

Su puikiu humoru papasakota kelionė laiku iliustruota eilėraščiais. Čia pateikiamos gyvenimiškos istorijos, kurių liudininkė, o dažnai ir dalyvė yra pati rašytoja, leis skaitytojui ne tik patirti tikrą skaitymo malonumą, bet ir rasti atsakymą į dažnai užduodamą klausimą: iš ko, kaip gimsta nesenstantis eilėraštis?

Siūlome paskaityti knygos ištrauką.

***

Kauno muzikiniam teatrui visada jaučiau ypatingus jausmus. Ir dėl to, kad tai mano vaikystės teatras, ir dėl to, kad jame buvo pastatytas ne vienas muzikinis veikalas su mano išverstu tekstu, su Giedrium Kuprevičium sėkmingai dirbome prie miuziklo „Aš tau siunčiu labų dienų“ pastatymo, scenoje gyvavusio kone dešimtmetį. Todėl, kai tuometis teatro vyriausiasis režisierius Gintas Žilys pasiūlė mums su Tomu Kutavičiumi pagalvoti apie operą vaikams, sutikome nedvejodami. Tomas pasiūlė rašyti libretą pagal gerai žinomą Haufo pasaką „Nykštukas Nosis“, ir aš pritariau jo sumanymui.

Vieną dieną Gintas Žilys pakvietė mus į Kauną pasikalbėti apie būsimą veikalą, tikėdamasis, kad jau turiu bent porą scenų, galinčių jį įtikinti, jog darbas vyksta. Kad ir kaip būtų, juk viskas prasideda nuo teksto, nes ir Biblijoje parašyta, jog pradžioje buvo žodis… Bet žodžio kol kas nebuvo. Bent jau mano popieriuose ar kompiuterio užrašuose. Atidėti susitikimo irgi nebuvo galima, taigi išvykome. Nebeprisimenu, ar ir Tomui reikėjo parodyti kokį muzikinį fragmentą, – bet juk jis būtų galėjęs pagroti bet ką, sakydamas, kad tai fragmentas iš operos. Šiuo atveju man buvo kiek sunkiau. Juk opera – tai ir eiliuoti tekstai, ir dialogai, ir pati pasakos interpretacija, nutolusi nuo pirminio teksto ir kartu išlaikiusi pirmapradę prasmę. Jau bevažiuodama į Kauną pradėjau fantazuoti „iš kepurės“. Prisiminiau pasakoje Nykštuko gaminamą suvereno paštetą, todėl nutariau, kad kulinarinis motyvas čia turi būti ne paskutinis.

Kai su Gintu Žiliu susėdome teatre prie stalo, rimtu veidu pradėjau jam dėstyti: tai va, sakau. Prasideda veiksmas. Tuščioje scenoje tik Burtininkė ir didelis verdantis katilas. Burtininkė meta į katilą visokiausias žoleles ir kaip užkeikimą kartoja – kardamonas, cinamonas, kardamonas, cinamonas… O tada… O tada iš katilo pakyla tokie dūmai… Visa scena paskęsta dūmų kamuoliuose. Negana to. Dūmuose paskęsta ir visa salė. Šioje vietoje režisierius kilstelėjo antakius, bet manęs nepertraukė. Pagaliau mano fantazija išseko ir nutilau. Manau, Gintas negalėjo nesuprasti, kad kol kas neturiu parašiusi nė žodžio… Bet jeigu žmogumi tiki, tai galima ir palaukti. Ne visada įkvėpimas ateina tada, kada reikia, ar tada, kai laukia režisierius. Taigi atsisveikinome labai geranoriškai. Gintas jau buvo tris kartus pastatęs mano „Ri-ku ta-ku“, todėl neturėjo prarasti pasitikėjimo manimi, iš praktikos žinodamas, kad nersiuosi iš kailio, bet nepavesiu. Juo labiau kad teksto visų pirma laukė kompozitorius.

Važiuodami namo su Tomu juokavome ir jau nebe juokais aptarėme būsimą veikalą.

Mums nuvažiavus pusę kelio, kažkur apie Elektrėnus, pastebėjau, kad iš po mano mašinos kapoto siaura juostele ėmė veržtis dūmai. Vis smarkiau ir smarkiau. Tebelaikiau vairą rankose, netikėdama savo akimis. Žinojau, kad man atsitinka labai keistų dalykų, bet kad šitaip… Galiausiai dūmai uždengė visą priekinį stiklą, ir mes iššokome iš automobilio, palikę jį skendintį dūmuose. Tomas nulėkė ieškoti pagalbos, ir nežinia iš kur atsiradusi kelio darbininkė su kibiru rankose ėmė pilti vandenį ant kapoto. Žinojau, kad nėra dūmų be ugnies, tačiau mašina nesudegė, tik važiuoti nebegalėjo, o ir mes likome sveiki gyvi. Tomas paskambino savo žmonai, ir Jurgita netrukus atvyko „ant buksyro“ partempti mašinos ir mūsų.

Kai atsitokėjau, paskambinau Gintui Žiliui ir pasakiau:

– Kad tu žinotum… Nepatikėsi. Pakeliui į Vilnių iš mano mašinos pradėjo veržtis tokie baisūs dūmai… Dar baisesni už tuos, apie kuriuos tau pasakojau teatre.

– Eik tu žinai kur… – Šiaip jau visada mandagus režisierius neteko kantrybės. Nepatikėjo.

Suvokusi, kad trauktis nebėra kur, visi laukia teksto, nutariau vykti į Juveskiulę, mažą universitetinį miestuką vidurinėje Suomijos dalyje, tarp miškų, kur Suomijos rašytojų sąjungai priklausančios senovinės vilos antrame aukšte buvo du nedideli kambarėliai, skirti rašytojams, atvykusiems iš Baltijos šalių ir norintiems pabūti vienumoje su savo rašymais. Nutariau, kad tai tinkamiausia vieta „Nykštukui Nosiai“. Čia niekas netrukdė, o jeigu vakarais ir susitikdavome su kolegomis svetainėje prie žalio marmurinio židinio, tai tik pasidalinti dienos pasiekimais. Kitame kambaryje gyveno suomė Anita, ištekėjusi už vokiečio, su kuriuo ir atvyko rašyti savo pirmo detektyvinio romano. Juveskiulėje gyveno Anitos mama, todėl kartais iš mamos atveždavo tešlos lietiniams blynams, ir visi vilos virtuvėje lepindavomės Anitos iškeptais blynais. Kartais Anitos vyras pasiūlydavo pasivėžinti po apylinkes, ir mes aplankėme visas medines bažnytėles, tapusias krašto paveldu. Kartais visi trys pusryčiaudavome turguje, gerdami kavą su šviežiomis miško uogomis įdarytomis bandelėmis. Mažas universitetinis miestelis miškuose man iš tikro pasirodė vieta iš pasakos, tarsi pratęsianti Nykštuko Nosies scenovaizdį. Kad ir prie įėjimo į turgų amžinai sukantis senovinę rylą senukas, apsitaisęs ne šios žemės apdarais, arba kiekvieną rytą tas pats augalotas vyriškis, užsikoręs ant pečių gauruotą didelį apelsinų spalvos pudelį, tingiai laižantį šeimininkui ausį. Kiekvieną rytą sutikdavau juos toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku ta pačia poza. Sykį prisėlinau iš arčiau pažiūrėti, ar jie abu tikri…

Pagundų Juveskiulėje buvo daug. Tačiau laikas bėgo, ir man darėsi neramu. Sėdau prie kompiuterio, pažadėjusi sau netinginiauti. Rašiau vos ne dieną ir naktį, taip ketindama sutaupyti laiko, kad paskutinę savaitę galėčiau tik gėrėtis aplinka ir atostogauti. Man atrodė, kad rašyti sekasi. Prirašiau operos arijų tekstų, sudėliojau pirmojo veiksmo scenas ir pagaliau veiksmas buvo baigtas. Apsaugos dėlei viską įrašiau į kompaktinį diską. Kai kitą dieną pailsėjusi ir laiminga įjungiau kompiuterį, teksto neberadau. Niekur. Nei ekrane, nei diskelyje… Vilos direktorius, širdingai mane užjausdamas ir sakydamas, kad šitaip nebūna, iškvietė net du labiausiai patyrusius miestelio kompiuterių specialistus, ir jie triūsė vos ne dvi dienas, bet teksto surasti negalėjo. Įdomiausia tai, kad tekstas išnyko ir iš disko. Sakė, šitaip per visą jų profesinį gyvenimą dar nebuvo nutikę. Norėjau nusirauti nuo galvos plaukus iš apmaudo. Labiausiai mane užjautė Anita, teberašanti savo detektyvą, ir šita kone detektyvinė mano situacija ją labai suintrigavo. O tada pagalvojusi davė protingą patarimą.

– Žinai, – tarė ji, – jeigu tas tekstas dingo, vadinasi, likimas žino, kad jis nebuvo tobulas. Kad gali geriau. Turi pradėti iš naujo.

Taigi, aš pradėjau. Viską iš naujo. Dabar, kai rašau šias eilutes, prie kompiuterio ant rašomojo stalo guli didelis akmuo, rožinis kvarcas, kurį Anita man atsiuntė grįžusi į Vokietiją. Rašė, kad padės palaikyti gyvybinę energiją tam, kad daugiau jokie parašyti puslapiai nepradingtų. Skaudu, kad ta gyvybinė energija, kuria ji labai tikėjo, neapsaugojo jos pačios. Eilinį kartą lankydama Juveskiulėje savo mamą, Anita nukrito nuo stačių akmeninių laiptų ir jau niekada nebeatsigavo. Taip man parašė jos vyras po Anitos mirties. Bet savo svajonę ji jau buvo įgyvendinusi. Parašė pirmą ir paskutinį savo gyvenimo detektyvą.

Na, o Nykštukas Nosis, lydimas puikios Tomo Kutavičiaus muzikos, sėkmingai pasiekė sceną. Gintas Žilys režisavo, dailininkė buvo Virginija Idzelytė, o mano sugalvotas Burtininkes pasikeisdamos dainavo dvi žymios solistės – Sabina Martinaitytė ir Raimonda Tallat Kelpšaitė.

Jei atėjai į tuos keistus namus,

Tebūna tavo sapnas malonus. 

Tebūna malonus buvimas tavo.

Tu sapnavai?

O gal tave sapnavo?

Turi tą patį, ką ir aš turiu.

Dabar aš tavo ateitį buriu

Iš delno, iš kavos puodelio tirščių…

Dabar tavęs jau niekad nepamiršiu…

Tavim gėrėsis, džiaugsis, pavydės,

Bet!..

Tu nerasi

TOS VIENOS ŽOLĖS! 

Mes savo stebuklingąją žolelę radome. Spektaklis rampos šviesą išvydo 2015 metais, sulaukė sėkmės ir iki šiol retkarčiais pamatau jį repertuare. Scenoje, kaip ir buvo mano juokais sumanyta, pasirodžius Burtininkei, iš katilo ima virsti vis daugiau ir daugiau dūmų, bet nei teatras, nei žiūrovai, nei mano mašina pakeliui į namus iki šiol nesudegė.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt