Filmuko "Fantasia" (1940) kadras

Šiuolaikinio kino pasaulyje animaciniai Disney filmai yra patikimas finansinės sėkmės receptas. Tik pažiūrėkite kaip, „Ledo šalis 2“ praėjusį lapkritį pasauliniu mastu uždirbo 1.44 mlrd. dolerių. Ši nemažos animacinių Disnėjaus filmų tendencijos įtaka bilietų kasoms prasidėjo su pačiu pirmuoju „Walt Disney animation studios“ produktu – „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Šis įžanginis filmas uždirbo pakankamai pinigų, kad galėtų būti laikomas didžiausiu to metu hitu istorijoje.

Per 82 metus nuo „Snieguolės“ debiuto „Disney animation“ išleido dar 57 filmus, tačiau ne visi sulaukė tokio didelio pasisekimo, kaip kad „Ledo šalis 2“ ar „Snieguolė“. Tiesą sakant, keletui filmų taip nepasisekė finansiniu atžvilgiu, jog kilo grėsmė visam „Walt Disney animation studios“ egzistavimui. Jie gal ir pripratę sukurti tikrus hitus, tačiau tikrai nėra apsaugoti nuo finansinių nesėkmių.

Būtina paminėti, kad šiame sąraše atsižvelgiama tik į 58 „Walt Disney animation studios“ filmus iš amerikietiškos kanono versijos. Tai reiškia, kad jokie kiti „PIXAR animation studios“ ar kitaip susiję su Disnėjumi pavadinimai, pavyzdžiui „Laukiniai nuotykiai“ ar „Sparnuotasis desantas“, nėra aptariami.

„Fantazija“ (1940) / „Fantasia“

„Fantazija“ buvo Volto Disnėjaus kūdikis. Voltas Disnėjus buvo taip susižavėjęs „Fantazija“, jog kartą pasakė, „Fantazija“ nesenstanti. Ji gali tęstis 10, 20 ar 30 metų. Ji gali tęstis ir kai manęs nebebus. „Fantazija“ pati savyje yra idėja. Negalėčiau sukurti kitos „Fantazijos“. Galėčiau patobulinti. Praplėsti. Tik tiek“, pasak „Los Angeles Times“.

Bilietų kasose Volto aistra nevirto didžiuliu finansiniu „Fantazijos“ pelnu. Dėl brangių išlaidų įrengiant garso sistemas, dar žinomas kaip „Fantagarsas“ (angl. Fantasound), kino teatruose, rodžiusiuose „Fantaziją“, pirmieji filmo seansai vykę ribotame kino teatrų kiekyje neatnešė pelno. Šios išlaidos ir Antrasis pasaulinis karas, dėl kurio sumažėjo užsienio teritorijų kiekis, kuriose būtų galima rodyti „Fantaziją“, užtikrino, kad Volto Disnėjaus aistra itin sunkiai siektų pelno. Prie viso to, avangardinė kino juostos prigimtas iš pradžių atstūmė bendrąją žiūrovų auditoriją ir net kai kuriuos kritikus. Kaip pastebi „Smithsonian magazine“, „Fantazija“ „prarado daugiau nei šiais laikais 15 mln. dolerių atitinkančią sumą ir vos neprivedė kompanijos prie bankroto“.

Nors iš pradžių „Fantazija“ pasirodė esanti per daug brangi ir netradicinė, kad iškart sulauktų sėkmės, po keleto dešimtmečių filmas visgi tapo pelningu. 1969 metų pakartotinis išleidimas į kino teatrus pagaliau pelnė „Fantazijai“ pelno, tačiau dar vėlesnis 1990 metų pakartotinis išleidimas uždirbo 25 mln. dolerių. Nepaisant to, kad po pirmo išleidimo kino teatruose „Fantazija“ tapo tikra nesėkme, filmas vis tiek išpildė Volto Disnėjaus lūkestį būti rodomam net ir po jo mirties.

„Miegančioji gražuolė“ (1959) / „Sleeping beauty“

Šiais laikais „Miegančioji gražuolė“ laikoma viena svarbiausių „Disney animation“ dalių. Bet pradiniame 1959 metų išleidime „Miegančioji gražuolė“ buvo visiška bilietų kasų nesėkmė. 1979 metais „The New York Times“ pastebėjo, kad „Filmo kūryba kainavo 6 mln. dolerių, o uždirbo šiek tiek daugiau nei 5 mln. dolerių. Daugiausiai dėl šio filmo „Walt Disney productions“ prarado 1.3 mln. dolerių 1959-1960 metų laikotarpyje ir tai buvo pirmas kartas per dešimtmetį, kai jie prarado pinigų“.

Šis „New York Times“ straipsnis taip pat aiškina, kad „Miegančiosios gražuolės“ nepasisekimo priežastys vis dar tikra mįslė. Tačiau vienas populiariausių paaiškinimų dėl projekto sunkumų iš pat pradžių užmegzti ryšį su žiūrovais yra jo ryškus animacijos stilius bei neigiami atsiliepimai apie „Miegančiosios gražuolės“ piktadarės Malefisent baisumą. Taip pat verta paminėti, kad sunku įsivaizduoti bet kokį filmą, kuris su „Miegančiosios gražuolės“ 6 mln. dolerių biudžetu 1959 metais būtų pakankamai pelningas. Pavyzdžiui, antras pagal uždarbį 1959 metų filmas buvo „Šuns kailyje“, su 9.6 mln. laimikiu savo šalyje, remiantis „Ultimate movie rankings“. Tai yra mažiau už dvigubą 6 mln. dolerių „Miegančiosios gražuolės“ biudžetą ir tai aiškiai parodo, kad bet kokiam 1959 metų filmui sunkiai sektųsi tapti pelningu su tokiu kaip „Miegančiosios gražuolės“ tuo metu itin milžinišku atrodžiusiu biudžetu.

Šis pasirodymas bilietų kasose suteikė „Miegančiajai gražuolei“ neigiamą atspalvį. Tačiau tai nebuvo filmo istorijos pabaiga. Vėlesni 1979 ir 1986 metų pakartotiniai išleidimai padėjo pataisyti filmo reputaciją bilietų kasose, o paskutinis pakartotinis išleidimas uždirbo 15 mln. dolerių savo šalyje (remiantis „Box office mojo“ duomenimis).

„Juodasis katilas“ (1985) / „The black cauldron“

„Juodasis katilas“ turėjo pradėti naująją animacinių Disnėjaus filmų kūrimo erą. Pasinerdamas į tamsesnį 1980-ųjų fantastinių filmų pasaulį, o klasikinį Disnėjaus pobūdi palikęs užnugaryje, „Juodasis katilas“ buvo visiškas nukrypimas nuo animacinio Disnėjaus filmo normų. Kaip bebūtų, galiausiai „Juodasis katilas“ tapo tikra finansine studijos nesėkme. Su 44 mln. dolerių biudžetu „Juodasis katilas“ šalyje surinko tik 21 mln. (remiantis „The numbers“ duomenimis) ir sėkmė bilietų kasose buvo tokia menka, jog jį pranoko kitas tais pačiais metais išleistas filmas „The care bears“, o 2010 metais „Slate“ „Juodąjį katilą“ pavadino „filmu, kuris vos nepražudė „Disney animation“.

2010 metų rugsėjį Džimas Hilas iš Džimo Hilo žiniasklaidos nuodugniai aiškinosi, kodėl „Juodajam katilui“ taip stipriai nepasisekė. Pasak jo, viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl filmui nepavyko užmegzti ryšio su žiūrovais, tai ankstyvosiose apžvalgose pabrėžiamas šio filmu tamsumas ir baisumas. Tai užtikrino, kad pirminė auditorija, vaikai ir jų tėvai, nebenorėtų jo žiūrėti. Viename iš „Collider“ straipsnių taip pat yra citata, kurioje animatorius Deivas Bosertas pabrėžia, jog finansiškai „Juodasis katilas“ nukentėjo dėl to, kad Disnėjaus vadovai, kurie tuo metu, kai vis atidėliojamas filmas pagaliau buvo išleistas jau nebedirbo, perleido darbą naujai vadovaujančiai komandai, kuri nebuvo itin susidomėjusi produkcija.

„Juodajam katilui“ buvo lemta tapti nukrypimu nuo „normalių“ Disnėjaus filmų. Deja, šis nukrypimas tik atstūmė pirminius gerbėjus.

„Gelbėtojai Australijoje“ (1990) / „The rescuers down under“

Pirmoji „Walt Disney animation studios“ kanono dalis „Gelbėtojai Australijoje“ nukėlė pagrindinius „Gelbėtojų“ veikėjus į nuošalias Australijos apylinkes. Kaip pastebi „SlashFilm“, Gelbėtojų nuotykis Australijoje turėjo užtikrinti tokią finansinę sėkmę, kokią pasiekė tokie to meto australiški hitai, kaip „Krokodilas Dandis“. Deja, „Gelbėtojai Australijoje“ sėkmės nesulaukė ir šalyje pelnė tik 27.9 mln. dolerių laimikį (pasak „The numbers“).

Viena iš problemų, su kuriomis susidūrė „Gelbėtojai Australijoje“ buvo tokia, kad tuo metu, kai 1990 metų lapkritį filmas pasiekė didžiuosius ekranus, Amerikos žiūrovų susižavėjimas Australija jau blėso. Buvo praėję jau beveik du metai nuo tada, kai „Krokodilas Dandis 2“ uždirbo mažiau, nei jo pirmtakas. Kad ir kaip „Gelbėtojams Australijoje“ būtų apmaudu, Australijos pop kultūros tendencijai atėjo galas. Kita su laiku susijusi problema, tai kad nuo originalių „Gelbėtojų“ premjeros buvo praėję net 13 metų. Didesnė „Gelbėtojų Australijoje“ problema buvo tai, jog pirmąjį išleidimo savaitgalį jiems tekto susiremti su šeimos kino galiūnu „Vienas namuose“. Šis gyvo veiksmo filmas tiesiog pakilo į finansinės sėkmės aukštumas ir šalyje pasiekė 285 mln. dolerių pelno. „Gelbėtojams Australijoje“ savo šalyje nepavyko pasiekti net 10% šios sumos.

Galiausiai, kaip pastebima dokumentikoje „Waking sleeping beauty“, „Disney animation“ vadovas Džefris Katzenbergas po niūraus išleidimo savaitgalio liepė nutraukti prekybą filmu „Gelbėtojai Australijoje“. Tai užtikrino, kad ilgainiui filmas nebegalėtų padidinti savo pelno.

„Heraklis“ (1997) / „Hercules“

Ankstyvaisiais 1990-iais „Walt Disney animation studios“ buvo nesustabdomi. „Gražuolė ir pabaisa“, „Aladinas“ ir „Liūtas karalius“ visi buvo tikrų tikriausi, vienas už kitą didesni, hitai. Tačiau šis sėkmės įkarštis pradėjo vėsti po „Liūto karaliaus“, kai „Pokahonta“ uždirbo žymiai mažiau nei du paskutiniai „Dinsey animations“ kūriniai. Ši problema pasidarė dar aiškesnė 1997 metais, kai „Heraklis“ davė rimtą signalą, jog Disnėjaus sėkmė bilietų kasose smarkiai smuko. Šalyje surinkęs 97 mln. dolerių (pasak „The numbers“), „Heraklis“ tapo pirmuoju „Disney animation“ filmu nuo 1990-ųjų „Gelbėtojų Australijoje“ šalyje uždirbusių mažiau nei 100 mln. dolerių.

Praėjus vos trims savaitėms po pirminio filmo išleidimo, „The New York times“ pranešė, jog Disnėjus tvirtina, kad dėl prasto „Heraklio“ pasirodymo reikia kaltinti 1997 metų vasaros blokbasterio „Vyrai juodais drabužiais“ sukeltą konkurenciją. Tačiau tame pačiame straipsnyje vienas neįvardintas žmogus iš Disnėjaus vidaus tvirtino, jog finansinė „Heraklio“ nesėkmė gali būti siejama su faktu, kad filmas taikėsi tik į vaikų, o ne visų amžiaus kategorijų auditoriją. „Forbes“ 2020 gegužę taip pat pastebėjo, jog „Herakliui“ nepavyko sukurti prekinio pavadinimo, pritraukiančio žiūrovus, dėl tokių nesėkmingų šiuolaikinių bandymų kaip „Legenda apie Heraklį“ ir Breto Ratnerio „Heraklis“. Kreipimosi į visas amžiaus kategorijas trūkumas bei nesugebėjimas paversti „Heraklio“ pritraukiančiu didžiųjų ekranų kūriniu tapo tokiomis kliūtimis, kurių negalėjo įveikti nei vaikinas, kuris iš visai nieko verto tapo tikru herojumi.

„Fantazija 2000“ (1999) / „Fantasia 2000“

Praėjus beveik 60 metų po išleidimo „Fantazija“ sulaukė tęsinio pavadinimu „Fantazija 2000“. Tik kad antroji „Walt Disney animation studios“ kanono dalis „Fantazija 2000“ 1999 metų gruodžio 31-ąją debiutavo išskirtinai tik „IMAX“ kino teatruose. Pasak „Box office mojo“, per pirmąjį išleidimo savaitgalį „Fantazija 2000“ iš 54 kino teatrų pelnė net 2.2 mln. dolerių. Deja, tokia puiki finansinė sėkmė nepasikartojo, kai po šešių mėnesių filmas buvo išleistas ir kituose kino teatruose. Remiantis „The numbers“ duomenimis, „Fantazija 2000“ su 80 mln. dolerių biudžetu galiausiai surinko 60.8 mln. dolerių savo šalyje.

Toks išskaidytas „Fantazijos 2000“ išleidimo metodas be jokios abejonės pakenkė filmui. Turėjusi būti tokiu reginiu, kurį privaloma pamatyti kino teatruose, „Fantazija 2000“ nesugebėjo išlaikyti tokio statuso šešis mėnesius nuo debiuto „IMAX“ kino teatruose iki bendro išleidimo. Tai, kas 1999-ųjų gruodį buvo privaloma pamatyti klasika, 2000 birželį mažai ką tedomino. Be to, „Fantazija“ visada buvo nišine nuosavybe. Filmas neatitiko vaikų pramogų normos, o tai reiškė, kad „Fantazijai 2000“ bus visada sunku konkuruoti su labiau tradiciniais visai šeimai skirtais kūriniais, kurie buvo išleisti 2000-ųjų vasarą, o vienas iš jų, paties Disnėjaus „Dinozauras“.

Kuo daugiau dalykai keičiasi, tuo labiau jie lieka nepakitę. Šiuo atveju „Fantazijai 2000“, panašiai kaip ir jos pirmtakei, išleistai prieš šešis dešimtmečius, nesisekė savo artistinių ambicijų paversti finansine sėkme.

„Atlantida. Prarastoji imperija“ (2001) / „Atlantis: the lost empire“

Filmo „Atlantida. Prarastoji imperija“ kūrybos metu, kūrėjų komanda vilkėjo marškinėlius su užrašu „Mažiau dainų, daugiau sprogimų“. Šis drabužis įkūnijo ketinimą „Atlantidą“ paversti radikaliu nukrypimu nuo įprastų Disnėjaus normų. Tai dar labiau atsispindėjo, kai „Atlantida“ tapo veiksmo/nuotykių filmu su detalėmis paimtomis tiesiai iš Rėjaus Harihauseno filmo, o veikėjų dizainas labiau priminė Maiko Mignolos meną, o ne vaizdus iš „Aladino“. Tačiau visos šios išskirtinės savybės nepadėjo „Atlantidai“ išsiskirti bilietų kasose.

Šalies ribose surinkusi tik 84 mln. dolerių su 90 mln. biudžetu „Atlantida“ tapo antruoju po 1990-ųjų vasarą išleistu animaciniu Disnėjaus filmu (po „Heraklio“), surinkusiu mažiau nei 100 mln. dolerių savo šalyje. Finansinė „Atlantidos“ nesėkmė gali būti siejama su kitu šeimai skirtu animaciniu filmu išleistu 2001 metais. Peržvelgus premjerinio savaitgalio bilietų kasas „Entertainment weekly“ pastebėjo, kad „Atlantidai“ sunkiai sekėsi iškilti dėl itin finansiškai sėkmingo „Šreko“. Tačiau sunkumų „Atlantidai“ kėlė ne tik žaliasis žmogėdra. „Entertainment weekly“ taip pat pastebėjo, kad iš lūpų į lūpas žiūrovų perduodami atsiliepimai apie „Atlantidą“ nebuvo itin pozityvūs.

2001 metų vasarą kūrybiniai „Atlantidos“ kūrėjų komandos instinktai nemelavo. Žiūrovai tikrai ieškojo ko nors, kas išsiskirtų iš įprastų Disnėjaus filmų. Tačiau tas kas nors buvo ne toks retro veiksmo/nuotykių filmas kaip „Atlantida. Prarastoji imperija“, o paprasčiausia dujų į valias prikaupusi žmogėdra.

„Lobių planeta“ (2002) / „Treasure planet“

„Disney animation“ dar prieš „Lobių planetai“ pasirodant kino teatruose jau buvo patyrę ne vieną nesėkmę. Tačiau nei viena jų nebuvo tokia lemtinga, kaip „Lobių planeta“. Išleidimo 2002 metų lapkritį metu „Lobių planeta“ surinko varganus 12.1 mln. dolerių ir uždirbo tik 91.8 mln. pasauliniu mastu, kai tuo tarpu biudžetas siekė net 140 mln. dolerių (pasak „The numbers“). Filmas daugumos buvo matomas kaip ranka pieštos animacijos žlugimo pranašas, o akimirksniu bilietų kasose pasiekta nesėkmė buvo tokia baisi, kad „Los Angeles times“ 2014 metais paskelbė šį filmą brangiausia nesėkme istorijoje.

Grįžtant į 1988-ųjų „Oliverio ir kompanijos“ laikus, animaciniai Disnėjaus filmai dažnai karaliaudavo Padėkos dienos metu. Kodėl „Lobių planetą“ gaubė tokie dideli lūkesčiai? Į šį klausimą pateikiama daugybė spėliojančių atsakymų. Scenaristo Terio Rosijo, kuriam skiriami nuopelnai už „Lobių planetos“ istorijos parašymą, nuomone, „Lobių salos“ protagonisto Džimo Hokinso pavertimas paaugliu filme „Lobių planeta“ atstūmė žiūrovus. Tuo tarpu 2002 metai buvo kupini filmų šeimoms, įskaitant tokius kaip „Kalėdų senelis 2“ ir „Haris Poteris ir paslapčių kambarys“. Dar viena rimta problema, tai kad „Lobių planeta“ pasirodė iškart po tokių nenusisekusių, veiksmo pilnų, ranka pieštos animacijos filmų, kaip „Titanas po Žemės žūties“ ir „Atlantida. Prarastoji imperija“.

Su galybe kitų panašių filmų pasiūloje, „Lobių planetai“ nepavyko įtikinti žiūrovų, jog yra kuo nors ypatingesnė. Dėl to filmas nesugebėjo pelnyti laimikio, reikalingo pateisinti savo 140 mln. dolerių biudžetui.

„Misija „Karvės“ (2004) / „Home on the range“

Savo išleidimo metu „Misija „Karvės“ buvo istorinis filmas. Šis animacinis vesternas turėjo būti paskutinis ranka pieštos animacijos Disnėjaus filmas. Nuo šios akimirkos animacinės Disnėjaus produkcijos realizavimui buvo naudojama kompiuterinė animacija. Tačiau ranka pieštai Disnėjaus animacijai „Misija „Karvės“ neteko šildytis karštuose šlovės spinduliuose. Remiantis „ The numbers“ duomenimis, filmas savo šalyje surinko tik 50 mln. dolerių.

„Misija „Karvės“ išleidimą kamavo ne viena problema, įskaitant ir tai, kad filmas buvo išleistas balandžio mėnesį. Populiariausi animaciniai Disnėjaus filmai buvo visada išleidžiami arba vasarą arba Padėkos dienos metu. Kita prie neįprastos išleidimo datos prisidėjusi problema, tai kad „Misijai „Karvės“ teko konkuruoti su kitais šeimai skirtais filmais. Kaip pastebi „CBS news“ kino gerbėjai 2004 metų pavasarį vietoj naujausio Disnėjaus miuziklo rinkosi pažįstamą tęsinį „Skubis Dū 2: Monstrai išlaisvinti“. Šios problemos būtų nesunkiai įveikiamos, jei „Misija „Karvės“ būtų sulaukusi teigiamų atsiliepimų. Deja, iš kritikų filmas sulaukė įvairių įvertinimų, su 53 procentų vertinimu „Rotten tomatoes“ puslapyje, o tai toli gražu neprilygsta pripažinimui, kurio prieš dešimtmetį sulaukė „Liūtas karalius“. Be pozityvaus šurmulio, iškeliančio į paviršių, „Misija „Karvės“ nesugebėjo pritraukti žiūrovų masiškai pulti į kino teatrus.

„Mikė pūkuotukas“ (2011) / „Winnie the Pooh“

Nuo 2005 metų beveik visi „Walt Disney animation studios“ filmai uždirbo bent 97 mln. dolerių savo šalyje. Vienintelė šios taisyklės išimtis tai 2011 metų filmas „Mikė pūkuotukas“, kuris, pasak „The numbers“, savo šalyje uždirbo tik 26.6 mln. dolerių. „Pūkuotuko“ nesėkmė bilietų kasose gali iš dalies būti siejama su ypatingumo trūkumu didiesiems ekranams. Nuo 2000 iki 2005 metų didžiuosiuose ekranuose pasirodė trejetas „Pūkuotuko“ filmų ir kiekvienas jų uždirbo mažiau už savo pirmtaką. Ir nors „Mikė pūkuotukas“ buvo pirmasis „Pūkuotuko“ filmas, kurį per beveik 35 metus sukūrė „Walt Disney animation studios“, žiūrovų paprasčiausiai nebedomino seno meškino linksmybės didžiajame ekrane.

Bet vėlgi, galbūt žiūrovai būtų labiau pastebėję šį projektą, jei jis būtų buvęs išleistas palankesniu metu. „Mikė pūkuotukas“ savo šalyje buvo išleistas 2011 metų liepos 15 dieną. Dėl to jis atsidūrė tarp daugybės kitų rimtų filmų vaikams. Trys savaitės prieš tai debiutavo paties Disnėjaus „Ratai 2“, o praėjus dviem savaitėm po to, kino teatrus pasiekė „Smurfai“. Dar blogiau tai, kad „Pūkuotukas“ buvo pradėtas rodyti kartu su filmu „Haris Poteris ir Mirties relikvijos – 2 dalis“, kuris pasiekė pelningiausio to meto istorijoje išleidimo savaitgalio. Konkuruodamas su burtininkais ir šeimai skirtais filmais iš savo studijos, „Pūkuotukas“ neturėjo galimybės išsiskirti. Ir viskas dėl filmo, kuris sulaukė geriausių atsiliepimų iš visų 2011 vasarą išleistų filmų, su „Metacritic“ reitingu, siekiančiu 74 balus.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI a. animacinių filmų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: