Kodėl tada nebuvo nieko?

Paskelbė: Data: 2018-08-30 05:20

Spausdinti | Komentarai

Pexels.com archyvo nuotr.

Šį tekstą parengiau apibendrindama savo praėjusiais metais Vidurio Europos Universitete parašyto ir apginto magistro darbą, kuris vadinosi „Translyčiai Lietuvoje arba nelegalios bendruomenės etnografija“. Pradėjusi rinkti medžiagą magistro darbui, maniau, kad gana nekomplikuotai baigsiu komplikuotas lyčių studijas – pirminė idėja buvo pasikalbėti su 10 translyčių žmonių ir suprasti, kodėl pastaruoju metu daugėja translyčių atsivėrimų ir matomumo viešojoje erdvėje. Mane labiausiai domino dabartinis laikas bei keleri metai atgal.

Kalbant su translyčiais, atrodė, kad mano pasirinktas laiko periodas teisingas – bendruomenės narių lūpose nuolat pasikartojantis motyvas „Tada nieko nebuvo“, referuojant į sovietmetį ir pirmuosius nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius, man atrodė įtikinantis ir, tiesą pasakius, savaime suprantamas. Toks požiūris gana paplitęs ir negausioje akademinėje literatūroje, nagrinėjančioje translytiškumą. Pavyzdžiui, lenkų mokslininkai Kulpa ir Mizelinska (2010) teigia, kad LGBT judėjimai post-socialistinėje erdvėje prasidėjo tik žlugus socializmui.

Tačiau po kurio laiko man toks požiūris pradėjo darytis įtarus. Ypač, kai apsikeičiau elektroniniais laiškais su viena translyte moterimi, šiuo metu gyvenančia Ukrainoje. Ji praėjusio amžiaus aštuoniasdešimtųjų gale pradėjo inžinierės karjerą ir tam laikmečiui gyveno privilegijuotą gyvenimą, galėdama sau leisti kelerius metus naršyti įvairių bibliotekų fondus. Lena rado 666 šaltinius, kuriuose referuojama į transseksualumą arba interseksualumą – nuo mokslinių straipsnių iki tekstų populiariuose žurnaluose. Lena pati 1988 – 1989 metais pradėjo savarankiškai naudoti hormonus. Jos patirtimi pasinaudojo ir dalis Lietuvos translyčių bendruomenės – 1997 metais Lena įkūrė Yahoo konferenciją, kurioje keitėsi informacija su daugeliu post-sovietinių šalių transseksualiais žmonėmis, daliai jų vėliau buvo atliktos lyties keitimo operacijos. Su viena tokia moterimi, akcentavusia šios Yahoo konferencijos svarbą jos tranzicijai, kalbėjau savo tyrimo metu. Nors istorinis tęstinumas ir informacijos perdavimas atrodė akivaizdus, mūsų pokalbio metu frazė „Tada nebuvo nieko“ skambėjo labai dažnai.

Ši frazė „Tada nebuvo nieko“ dar įtariau pradėjo skambėti, suvokus, kad pirmosios lyties keitimo operacijos sovietiniame bloke buvo padarytos maždaug 70-ųjų pradžioje. Sovietų sąjungoje ją atliko chirurgas iš Latvijos Viktoras Kalnberzas. Tai laikas, kai ir Vakaruose buvo pradėtos daryti sėkmingos lyties keitimo operacijos bei pradėti išsamesni tyrimai universitetuose.

Taigi, kaip išspręsti tokią situaciją magistro darbą per pusantro mėnesio turinčiam parašyti studentui, kai respondentai ir egzistuojanti seksualumą Rytų Europoje tyrinėjanti literatūra sako, kad nebuvo nieko, tačiau faktai rodo, kad neabejotinai kažkas buvo?

Šiai problemai bandyti suvokti galima rasti bent keletą atspirties būdų, kaip pavyzdžiui, Rytų Europos bandymas atsiplėšti nuo sovietinės praeities grįžtant prie tradicinių lyčių normų deviniasdešimtaisiais. Aš taupydama laiką šiandien apsiribosiu Rytų Europos orientalizaciją po sovietinės-socialistinės sistemos griuvimo ir Vakarų LGBT atyvizmo modelių hegemonija mūsų regione.

Kontekstui, pradėsiu nuo to, kad 1979 m. Edwardas Saidas terminą „orientalizmas“ panaudojo apibūdinti Vakarų dominavimui ir mechanizmui tam legitimizuoti Šiaurės Afrikos, Azijos ir Artimųjų Rytų atžvilgiu. Saido įkvėpti, kai kurie mokslininkai šį terminą perkėlė į post-socialistinį kontekstą. Pavyzdžiui, Wolfas (1994) teigė, kad Apšvietos laikotarpiu Vakarų Europa sukonstravo Rytų Europą kaip opoziciją savo progresyvumui, vaizduodami mūsų regioną kaip iš prigimties atsilikusį ir barbarišką. Geopolitinė įtampa Šaltojo karo metu šią skirtį stiprino, ji neišnyko ir po socialistinio bloko griūties. Dabar, kaip teigia kaip Buchowski (2006), Rytų Europiečio apibrėžimas kaip kito vyksta per post-socialistines transformacijas. Rytų Europiečių atsilikimas pradėtas skaičiuoti pagal tai, kiek jie yra linkę priimti ir įgyvendinti laisvosios rinkos principus ir Vakarų liberalizmą.

Perkeliant orientalizmo kategoriją į seksualumo tyrinėjimus, atsitinka tai, ką viename savo straipsnių Rasa Navickaitė (2015) ironiškai apibūdino taip: „Viskas, kas nutinka Rytų Europoje, gali būti tik Vakarų Europos kopija“. Tokio požiūrio esmė yra ta, kad nagrinėjant Rytų Europos seksualumą, ji suvokiama kaip įstrigusi atsilikime ir kad jai reikia pasivyti Vakarus, Vakarus matant kaip normą, siekiamybę. Sekant tokiu požiūriu, neįmanoma Rytų Europos suvokti kaip turinčios savo, skirtingą nuo Vakarų, seksualumo istorija, kuri buvo veikiama kitokių istorinių aplinkybių ir gali būti savaime įdomi bei vertinga.

Tokiu atveju Rytų Europos seksualumo istorija ir procesai vertinami per Vakaruose dominuojančias praktikas, kurios, anot Lizos Duggan (2002), yra pagrįstos vartotojiškumu bei, sekant Stella (2014), matomumu viešojoje erdvėje. Tai reiškia, kad LGBT asmenų lygiateisiškumas bandomas įtvirtinti per vartotojiškas praktikas, tokias kaip LGBT barų rajonai, LGBT turizmas bei LGBT asmenų matomumas ir galimybė žygiuoti gay pride’uose, kurie taip pat yra ypač aktyviai komodifikuojami. Šios praktikos laikomos teisingomis, o kitokios praktikos – tik buvimas procese ir bandymas pasivyti Vakarus arba nuolatinis neišsipildymas ir atsilikimas.

Jurate Juskaite

Jūratė Juškaitė, Inetos Armanvičiūtės nuotr.

Tokį požiūrį stiprina ir Rytų Europos demokratizacija bei pilietinės visuomenės importas į post-socialistinę erdvę, kurio vienas iš pagrindų buvo ir yra nevyriausybinės organizacijos. Tam, kad nevyriausybinė organizacijos galėtų atstovauti kuriai nors grupei, pastaroji turi būti aiški ir apibrėžta. T. y. mes visi turime turėti aiškų ir stabilų identitetą, kategorijas, kurioms save priskiriame tam, kad mus galėtų „ginti“ ar „atstovauti“. Jungtinėse Valstijose šis procesas įvyko maždaug 70-80 metais, kai LGBT judėjimas pasuko vadinamuoju etniniu modeliu ir bandė integruotis į egzistuojančias valstybės sukurtas institucijas, galiausiai gaudamas tokias privilegijas kaip santuoka, sąlyginis saugumas, ir atsisakydamas dalies revoliucinių idėjų.

Kaip galime nesunkiai pamatyti ir savo aplinkoje, šios anglosaksiškos praktikos nebuvo ir didele dalimi nėra būdingos post-socialistinei erdvei. Įtvirtintos ir aiškios kategorijos, kaip rodo ir mano pačios tyrimas, yra labiau formacinėje stadijoje, o su vakarietiškais terminais kai kurie translyčiai žmonės savęs dažnai netapatina. Šios erdvės kitoniškumą (čia šį žodį vartoju ne esencialistine prasme) galima apčiuopti ir klausiant translyčių žmonių apie bendruomenės kūrimo būdus Lietuvoje. Abosoliuti dauguma mano apklaustųjų teigė, kad tokios bendruomenės nėra, tačiau giluminio interviu paaiškėjo, kad kiekvienas pažįsta bent kelis kitus, su jais yra užmezgę gilesnį arba mažiau gilu santykį. Ryšys vieno su kitu palaikomas keičiantis Lietuvoje vis dar nelegaliomis praktikomis apie hormonų vartojimą, net ir tais atvejais, kai žmonės tarpusavyje smarkiai nesutaria. Aš darau prielaidą kad translyčių kūnų varžymas tapo pagrindu rezistencinėms praktikoms.

Taigi, apibendrindama, noriu pabandyti atsakyti į klausimą apie tai, kodėl tada nebuvo nieko. Po sovietinės-socialistinės erdvės žlugimo kartu su neoliberalizacija ir demokratizacija bei bandymu tapti tuo „normaliuoju“, bet nebe tuo kitu, atsilikusiu Rytų Europiečiu, Vakaruose vykdytos praktikos tapo kelrodėmis žvaigždėmis, kurios iš principo ir apibrėžė, nustatė, kad yra tinkama, o kas ne. Praktikos, kurios vyko prieš įsigalinti neoliberalizmui tapo atsilikusiomis ir nevertomis dėmesio. Tai ne tik įtvirtino vakarietiškų praktikų viršenybę, kaip matome ir iš translyčių bendruomenės pavyzdžio, kai žmonės nuvertina ir rimtai nevertina savo praktikų išlikti ir pasipriešinti valstybės aparatui, tačiau ir sukūrė vaizdą, kad neoliberalizmas yra neišvengiamas ir vienintelis tinkamas režimas, nes anuomet iš viso nebuvo nieko.

Šaltiniai:

Buchowski, Michał. “The Specter of Orientalism in Europe: From Exotic Other to Stigmatized Brother.” Anthropological Quarterly, Summer2006 2006., 463-482.

Duggan, Lisa. 2002. The New Homonormativity: The Sexual Politics of Neoliberalism. In Social Perspectives in Materializing Democracy: Toward a Revitalized Cultural Politics, edited by R. Castronovo & D. Nelson. pp. 175–194. Durham, NC: Duke University Press.

Kulpa, Robert, and Joanna Mizielińska. De-centring western sexualities: Central and Eastern European sexualitites. n.p.: Farnham ; Burlington, VT : Ashgate, c2010.

Navickaitė R (2016) “Under the Western Gaze Sexuality and Postsocialist “Transition” in East Europe” in S. Ponzanesi and G. Colpani (eds) Postcolonial Transitions in Europe Contexts, Practices and Politics, n.p. New York: Rowman and Littlefield, 2015.

Stella, Francesca. Lesbian lives in Soviet and Post-Soviet Russia: post/socialism and gendered sexualities. n.p.: New York : Palgrave Macmillan, 2014., 2014.

Wolff, Larry.Inventing Eastern Europe : the map of civilization on the mind of the Enlightenment. n.p.: Stanford, Calif. : Stanford University Press, 1994.

Tekstas parengtas pranešimo, skaityto konferencijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: klimato kaita“, pagrindu.

Manoteisės.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt