Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute buvo surengta konferencija „Abolicionistinis požiūris į prostituciją: Švedijos patirtis“. Pranešimus skaitė Dr. Margarita Šešelgytė, Švedijos ambasadorė Lietuvoje JE Maria Christina Lundqvist, Švedijos prekybos žmonėmis tendencijų analitikė Kajsa Wahlberg, prof. Dovilė Jakniūnaitė, Kristina Mišinienė, Dovilė Šakalienė. Salėje matėsi policijos, kitų organizacijų atstovų.
Kadangi daugiausia kalbėta apie būtent Švedijos patirtį siekiant reguliuoti prostituciją, verta priminėti, kad kalbama apie tokį modelį, kai sekso paslaugų teikėjai gali paslaugas teikti, bet klientai negali jų pirkti. Pagal tokį modelį kriminalizuojami ne paslaugų teikėjai, o pirkėjai. Švedijos atstovės pateikė skaičius, rodančius, kad pradėjus diegti tokį reguliavimą prostitucijos mastai smarkiai sumažėjo.
Mano gi dėmesį patraukė prof. Jakniūnaitės pranešimas „Seksas, darbas ir žmogaus teisės“, kuriame autorė stengėsi nusakyti, ar sekso paslaugų teikimą ir pirkimą galima įvertinti įprastais darbo rinkos santykių terminais, ar galima kalbėti apie darbdavį ir darbuotoją, ir pan. Tačiau vos priartėjusi prie konkretaus, darbo santykių, aspekto, pranešėja apsiribodavo samdos santykiais, kuriuose neišvengiamai yra stiprioji ir silpnoji pusė. Ir, žinoma, stiprioji pusė – vyrai, silpnoji – moterys, merginos (nors keliais žodžiais buvo užsiminta ir apie paauglius, vaikinus, vyrus, kad ir jie gali būti pažeidžiami).
Suprantu, kad tokį vienpusį darbo santykių traktavimą lėmė konferencijos tema, ir neabejoju, kad profesorė žino gerokai daugiau, bet ji neužsiminė apie Nevadoje (JAV) taikomą prostitucijos reguliavimo modelį, su vietos teise suderintas legalizavimas, pagal kurį sekso darbuotojai yra savarankiškai dirbantys asmenys (angl. independent contractors paid on a freelance basis). O jei asmuo dirba savarankiškai, tokiam darbui netaikomi įprasti samdos pagrindai (angl. employment), nelieka stipriosios ir silpnosios pusės. Žinoma, toks modelis būtų iš esmės kirtęsis su konferencijos tema, bet bent jau dėl mokslinio objektyvumo buvo galima apie tokį užsiminti.
Nevadoje viešnamių ir besiverčiančių prostitucija veikla reguliuojama ypač griežtai. Daugiau informacijos galima rasti Nevados teisės portaluose, kontroliuojančiųjų institucijų svetainėse.
Asociatyvinė pexels.com nuotr.
Keli įdomesni reikalavimai užsiimti veikla yra šie:
* prostitucija legali tik licencijuotuose viešnamiuose;
* viešnamių negalima atidaryti apygardose, kuriose gyvena daugiau nei 700 000 gyventojų;
* paslaugos teikiamos tik naudojant prezervatyvus;
* kas savaitę arba kas mėnesį tikrinama prostitučių sveikata dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų;
* neretai iki pusės viso savo uždarbio užsiimantys prostitucija sumoka priimančiai įstaigai (viešnamiui) už apgyvendinimą, apsaugą, maitinimą, sveikatos tikrinimą ir visas kitas teisėtai veiklai užtikrinti reikalingas sąlygas;
* viešnamiams draudžiama reklamuotis viešai, jie privalo būti nutolę nuo didesnių gyvenviečių.
Kodėl aš, humanitarinių mokslų daktaras, veliuosi į tokias temas? Todėl, kad mokslininkai privalo matyti platesnį visuomenės gyvenimo vaizdą, tai jų pareiga. Jei rengiamas prostitucijos reguliavimo Lietuvoje įstatymo projektas, o jis rengiamas, turi būti įvertinti visi pasaulyje egzistuojantys reguliavimo modeliai, kurių yra šeši, o ne trys, kaip teigta konferencijoje, turi būti išnagrinėta sekso darbo (angl. sex work; oficialiai terminas vartojamas nuo 1978 m.) plačiąja, o ne vien siaurąją (prostitucijos), prasme. Antraip įstatymu bus ginama tik viena interesų grupė.
Pabaigai, jokiais įstatymais dar nė vienoje valstybėje niekam nepavyko visiškai išnaikinti prekybos narkotikais, alkoholiu, prostitucijos. Pavyksta sumažinti mastus. Tik norisi kuo PLATESNIO, o ne kam nors PATOGAUS reiškinių matymo.
Taip pat skaitykite: Prašo supratimo: sekso darbuotojos – lygiateisiai darbo rinkos dalyviai
