Visai neseniai Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija savo feisbuko paskyroje dalinosi naujiena apie naujos kartos profesines sąjungas. Naujienoje paminėtos vaizdo žaidimų kūrėjų profesinės sąjungos. Šiame straipsnyje norėčiau pristatyti darbo rinkoje ilgai egzistuojančius, bet iki šiol savo profesinės sąjungos neturinčius sekso darbuotojus. Kas jie, ką dirba, kokių yra?
Sekso darbuotojas yra žmogus, kuris dirba sekso industrijoje. Terminu vadinami visi dirbantieji visose sekso industrijos srityse, t. y. nuo tiesioginių sekso paslaugų teikėjų iki tokių paslaugų teikimo aptarnaujančiojo personalo ir organizatorių. Kai kuriems sekso darbuotojams mokama už lytinį santykiavimą arba išskirtinai seksualinio pobūdžio elgesį, o tai reiškia, kad fizinis kontaktas su klientais gali būti labai įvairus: nuo prostitučių ir kai kurių, bet ne visų, profesionalių dominuotojų iki pornografijos modelių ir aktorių, kurie yra filmuojami, fotografuojami.
Sekso paslaugų telefonu teikėjai su klientais užmezga pokalbius sekso tema (angl. sexually-oriented conversations), užsiima girdimąja sekso vaidyba (angl. sexual roleplay). Kai kuriems sekso darbuotojams mokama už tiesioginį seksualų pasirodymą, pvz., seksualų vaidinimą prieš internetinę kamerą (angl. webcam sex) arba filmavimąsi sekso šou (angl. sex show). Kai kurie šoka erotinius šokius (angl. erotic dances) ar panašiai užima žiūrovus. Tokios veiklos rūšys yra: striptizas (angl. striptease), go go šokis (angl. go-go dancing), šokis ant kelių, neoburleska (angl. neo-burlesque) ir vaidinimai už stiklo. Pakaitiniai sekso partneriai (angl. sexual surrogates) dirba kartu su psichoanalitikais užsiimdami seksu su jų klientais terapijos tikslais.
Taigi nors terminas „sekso darbuotojas“ kartais yra laikomas termino „prostitutė“ sinonimu arba eufemizmu, iš tikrųjų jis žymi platesnę sąvoką. Sekso darbuotojais gali būti vadinami ir asmenys, kurie nesantykiauja tiesiogiai, pvz., šokėjai ant stulpo, sekso žaislų bandytoja (angl. sex toy testers) ir striptizo klubų administratoriai. Dar viena sekso darbuotojų grupė, nepatenkanti į sąvokos „prostitutė“ aprėptį, galėtų būti suaugusiųjų talentų vadybininkai (angl. adult talent managers), kurie tariasi su klientais dėl vaidinimo pornografiniuose filmuose sąlygų ir parūpina vaidmenis. Dar esti erotinių sesijų fotografai (angl. erotic photographers), rengiantys ir tvarkantys vaizdo medžiagą suaugusiųjų spaudiniams (angl. adult media), ir pornografinių leidinių recenzentams (angl. porn reviewers), kurie peržiūri ir vertina filmus suaugusiesiems.
Kai kurie terminą „sekso darbuotojas“ vartoja norėdami išvengti su terminu „prostitutė“ siejamos stigmos. Vartojant terminą „sekso darbuotojas“, o ne „prostitutė“ galima kalbėti apie kur kas platesnį sekso industrijoje dirbančių asmenų ratą ir padeda užtikrinti, kad asmenys, kurie iš tikrųjų dirba prostitutėmis, nebūtu priskiriami atskirai neigiamai konotuotai „prostitučių“ grupei. Be to, terminas „sekso darbuotojas“, o ne „prostitutė“ rodo asmens galimybę rinktis karjerą arba jos nesirinkti. Yra teigiančių, kad pasirinkusieji terminą „sekso darbuotojas“ nori asmenį atskirti nuo jo profesijos. Ką nors vadinant sekso darbuotoju pripažįstama, kad žmogus yra įvairiapusis ir kad ne darbas pasako, koks ar kas jis yra iš tikrųjų. Panašų požiūrį pateikia ir Lietuvos specialistai: „Be abejo, tik pakeitus pavadinimus nepavyks pašalinti socialinės stigmos, su kuria susiduria sekso paslaugų teikėjai. Vis dėlto manoma, kad nediskriminuojantys terminai padeda sutelkti dėmesį į tai, kad sekso darbas yra veikla, teikiamos tam tikros paslaugos, ir tų paslaugų teikėjai turi tas pačias teises ir apsaugą kaip ir kitų paslaugų teikėjai ir darbuotojai“ (Besislepiančios nuo visuomenės. Sekso paslaugų teikėjų patirtis Lietuvoje: vertinimai ir rekomendacijos. Koalicija „Galiu gyventi“, Vilnius, 2006)
Sekso darbas skiriasi nuo seksualinio išnaudojimo (angl. sexual exploitation) ar kitų prievartinių veiksmų užsiimti seksu, nes sekso darbas yra savanoriškas „ir yra laikomas komerciniais sekso mainais į pinigus arba daiktus“. Norėdamas tiksliau nusakyti terminą „sekso darbas“, amerikiečių psichologas Džonas E. Egzneris (John E. Exner) su savo kolega sekso darbuotojus suskirstė į penkias grupes. Jų paskelbtame moksliniame straipsnyje tos grupės yra: I grupė arba aukščiausia profesijos klasė (autoriai daugiausia dėmesio skyrė būtent šiai grupei) – merginos pagal iškvietimą (angl. call girls); II grupė – vadinama viduriniąja klase, kuriai priskirtos įvairiose įstaigose atlygintinai dirbančios merginos; III grupė – žemesnė vidurinioji klasė, į kurią įtrauktos gatvės prostitutės, kurių atlygiai ir darbo vietos smarkiai kinta; IV sekso darbuotojų grupei priskirtos važinėjančios taip vadinamosios namų šeimininkės, kurios sekso darbo imasi norėdamos papildyti šeimos biudžetą, ir V grupė, gatvės prostitutės narkomanės, laikomos žemiausia profesijos klase.
Akivaizdu, kad daugiausia įvairiais aspektais rašoma ir komunikuojama apie būtent paskutiniąją grupę, kurios atstovės ir atstovai yra labiausiai matomi, tačiau mokslininkai parodo kur kas platesnį savotiškos hierarchijos vaizdą. Ar gi ne visos profesijos ją turi?
Taip pat skaitykite: Apibrėžkime dar kartą prostituciją: ar ją tikrai galime laikyti profesija?
