Įspėjimas šis tekstas neskirtas nepilnamečiams ir jautrių nervų žmonėms.
Švelniai tariant, ne pati gražiausia istorija, todėl ne silpnų nervų žmonėms, tačiau Prancūzijoje jau gerą mėnesį didžiausia tema (tas nuolatos atsispindi ir lemonde skaitomiausių straipsnių dešimtuke) – tikrai ne politika, o milijonų žmonių dėmesį sukausčiusi istorija apie porą prievartautojų vyrukų.
Jeigu jau pradeda sukti pilvą, tai bus daug blogiau. Gerokai blogiau, todėl darsyk siūlau silpnesnių nervų žmones praleisti šitai – čia ne koks nors mandras būdas kaip tik intriguoti, o nuširdus perspėjimas.
Įsivaizduokite tokią kaip ir tobulą meilės istoriją. Vaikinui ir merginai po 20 metų, jie įsimyli taip, kaip įsimylėti moka tik paaugliai, tačiau tai tęsiasi ne du mėnesius ar du metus, tačiau pavirsta 50 metų trukmės santuoka, trimis vaikais. Tokia, iš pirmo žvilgsnio, enciklopediškai tobula prancūzų Dominique ir Giselle Pelicotų šeimos istorija. Tai ko siekia daugelis, bet daugumai pasiekti taip ir nepavyksta, tas utopinis gražios, tradicinės šeimos pažadas.
Vieną dieną, 2020-aisiais metais, tiesa, nutinka kažkas, kas su su tobulos šeimos idile visai nedera. Jau 7-ą dešimtį metų perkopusį Dominique prekybos centra policijos pareigūnai pagauna fotografuojant moterims po sijonais. Namuose atliekama krata ir netikėtai atrandama, kad Dominique po savo sijonu slepia kažką gerokai labiau nesveiko.Net ir papkė kompiuteryje byloja, kad ir pats Dominique tai supranta, nes ji užvadinta “smurtas”.
Na o toje papkėje, tai masė vaizdinių įrodymų, kuriuose prievartaujama be sąmonės esanti Dominique žmona, Giselle. Apie 200 atvejų – daugiau nei pusė paties vyro, tačiau bent 90 atvejų su nepažįstamais vyrais, mažiausiai 72 skirtingais vyrais. Iš šitos vaizdinės medžiagos paireigūnams pavyksta identifikuoti 51 prievartautoją.
Visi iki vieno jie buvo pakviesti į namus Dominique kvietimu, kuris žmoną apsvaigindavo stipriais vaistais nerimui malšinti, su aiškia instrukcija kiekvienam prievartautojui – susišildyti rankas, vengti stiprių kvapų – tabako, kvepalų ir panašiai, kad žmona netyčia nepabustų.
Tai visi šiti vyrukai drauge su Dominique Pelicotu gauna naują kvietimą – į teismą. Teismo salėje, iš pradžių daugiau nuostabos, nei pasišlykštėjimo. Dominque žmonai, kuri patyrė nesuvokiamą siaubą, vis dar sunku tuo patikėti, nes ji savo vyrą mato taip, kaip matė ir visą gyvenimą. Gal netgi geriau, nei statistinė žmona mato savo vyrą – juk toks puikus vyras, tėvas, žmogus buvo. Jokių prisiminimų apie jokią prievartą atminty nė su žiburiu nerasi. Tarp tų 51 prievartautojų teismo salėje taip pat nematyti vyrai, išskyrus vieną kaimyną su kuriuo kartais tekdavo prasilenkti:
– susitikdavom kepyklėlėj, pasisveikindavau, niekad nebūčiau pagalvojus, kad jis ateis ir išprievartaus mane.
Iš pradžių matyt sunku įsivaizduoti, ką reiškia iš video įrašų sužinoti, kad tokie dalykai dedasi su Tavimi ir dar Tavo namuose. Tavo prisiminimuose baisiausi nesutarimai su vyru yra apie buitinius dalykus, galbūt dėl to, kas pamiršo išnešti šiukšles ar nupirkti duonos, neperspėjęs vėlai grįžo. Ir štai čia pasirodo, kad Tavo vyras ne tik yra iškrypęs sadistas, tačiau savo lova net ir nežinodama dalinaisi su dar arti 100 žmonių. Ką apie tai turėdavo galvot kaimynas, kai jie susitikdavo?
Jei galvojate, kad čia jau yra viso, kas yra šlykštu su šita istorija, dugnas, tai teks labai nusivilti, nes teismo procesų metų paaiškėjo, kad dar daug kitų dalykų beldžiasi iš apačios.
Vienas iš jų, tai greta užfiksuotų smurto aktų ir rastos miegančios Dominique ir Giselle Pelicotų dukros – Caroline Darian, nuotraukos. Pati dukra teigia, kad jai akivaizdu, jog tose nuotraukose ji taip pat aspvaiginta. Kitaip nei jos mama, kuri dvejojo dėl to, ką daryti su visa šita naujai atrasta tragedija, dukrai abejonių nekilo, ji labai tikslingai nuo to atsispyrė siekdama aktualizuoti seksualinių aukų gyvenimus, prieš du metus net parašė knygą pavadinimu “Ir taip aš nustojau vadinti Tavo tėčiu.” Todėl galėtum sakyt, kad tai nieko naujo, išskyrus tą dalį, kur apart istorijos faktų, teismo salėje tai pavirto į dukros rėkimą, reikalaujant tėvui prisipažinti. Visišką ir absoliutų tėvo neigimą, kad jis ką nors yra daręs su dukra. Tik štai tokia problema – miegančios ar apsvaigintos dukros nuotraukos vis tik gulėjo šalia tėvo nusikaltimų kolekcijos. O tėvas…
Tėvas ne tik neigė, kad kažką būtų padaręs. Net ir visiškai atvirai pripažindamas savo kaltę, jis kartojo, kad “myli savo žmoną”. Visada mylėjo. Kaltino dėl to visokias pažinčių svetaines, vienatvės jausmą, pyktį, kad žmona jį palikdavo išvažiavus pas mamą ar kažkur kitur. Savo paties patirtą seksualinę prievartą, kaip jis teigė, kad dar vaikystėje jį patį išprievartavo medicinos darbuotojas.
Ir vis tik dukrai kažkaip tuos dalykus reikia sudėti į vieną: patikėti žodžiu vyro, kuris tariamai mylėdamas gali šimtus kartų prievartauti savo žmoną, netgi pats tai siūlyti pažinčių svetainėse, kviesti kitus, visa tai režisuoti. Vėl. Ir vėl. Ir vėl. Bent 200 kartų. Mamos patirto siaubo kontekste lengva nurašyti dukros strategiją į antraplanį vaidmenį, ir jei taip netyčia kam nors pasirodytų – tai tik dar vienas įrodymas, kaip lengva užauginti toleranciją protu neaprėmiam siaubui, nes viską vertiname per santykį. Bet ir tai nėra istorijos dugnas.
Mat kaiminystėje, jau brandaus amžiaus būdama kita moteris pabunda savo miegamajame ir prieš save mato štai tokį reginį: stovi neaiškus, nuogas vyras, kuris išvydęs jos atmerktas akis, staigiai šauna iš jos miegamojo. Tai vyksta jos vyrui esant namuose. Paklaustas vyras pradeda sukti kažkokią neaiškią istoriją apie tai, kad čia ką tik sutiktas vyrukas, kuriam labai norėjosi pamatyti moters triusikus ir taip vat kažkaip nutiko, kad jie visi miegamajame – mieganti žmona, draugiškas jos vyras ir nuogas nepažįstamasis. Turėjo tik apatinius apžiūrėti. Na, žinote, tokia įprasta, normali diena šiemos idilėje – nuogi, nepažįstami vyrai, ateina patikrint apatinių kokybės. Nepaisant to, kad šios bylos kontekste situacija atrodo akivaizdi, bet turbūt esant santuokoje dešimtmečiais, neturint realių priekaištų savo vyrui, netgi priešingai – vis dar matant jį kaip sąžiningą, rūpestingą, jautrų, nesunku suprasti, kodėl galva net nenorėtų svarstyti alternatyvų ir nė neįtartų, kas čia vyksta. O vyksta tas pats, ką jau girdėjote ir tas nuogas vyrukas – tai tas pats Dominique Pelicot’as. Tik moteris kita. Mat vienas vyrukas, kuriam Dominique pasiūlė išprievartauti jo žmoną – tą daryti atsisakė, tačiau… pakvietė patį Dominique išprievartauti jo žmoną! Ir Pelicot’as sutiko, tik jaunesnė moteris pabudo ir serijiniam prievartautojui teko greitai nešti savo kailį. Aš juk perspėjau, kad mes dar nė nepradėjome krapštyti bačkos dugno. Anot, paties Pelicot’o, tokių vyrų, kaltinamųjų tarpe, kurie paprašė parūpinti “Temestos” – medikamentų, kuriais buvo svaiginamos moterys, buvo keturi. Ir kaip matote iš antros aukos – tai vėlgi klasikinės, pavyzdinės šeimos. Be jokios istorijos.
Čia turbūt yra puiki proga pereiti prie paskutinio kryčio žemyn, nes kol kas mes kalbėjome tik apie akivaizdžiai nesveiką nukentėjusios vyrą ir jo aukas. O juk yra dar 51 prievartautojas. Ir ta bačka su marinuotais prievartautojais nestokoja įvairovės – prievartos metų jų amžius svyravo nuo 22 iki 67 metų. 8 buvo iki 35-erių. Daugiau nei du trečdaliai (37) yra tėvai – turi vaikų, dar vienas tuo metu siekė įsivaikinti. Daugiau nei pusė jų policijai nebuvo žinomi, 23 buvo padarę smulkių nusikaltimų (vairavo išgėrę, apgadino kažkieno turtą, turėjo lengvųjų narkotikų), 6 buvo teisti už smurtą artimoje aplinkoje ir viso labo 2 už seksualinį smurtą. Išverčiu į procentus – vos 4% buvo teisti už seksualinius nusikaltimus. Ketvirtadalis jų teigė turintys priklausomybes arba alkoholiui, arba narkotikams (kanapėms/kokainui). Tiek pat jų (!) teigė patys vaikystėje patyrę seksualinį smurtą, bent du iš jų – iš šeimos narių, t.y. incestą. Pas 5 kaltinamuosius taip pat buvo rasta vaikų pornografijos.
Vienas iš teisiamųjų netgi nešioja ŽIV virusą – Giselle Pelicot tik per stebuklą neužsikrėtė Hepatitu B ir C, minėtu ŽIV bei sifiliu, nes tarpe kaltinamųjų – buvo sergančių visomis šiomis ligomis. Žinodami, kad šitas reikalas plito kaip termbranduolinė reakcija – neaišku per kiek šeimų šitai galėjo pernešti ligas. Ir daugybė jų prievartavo moterį be apsaugos. Tiesa, pati Giselle užsikrėtė 4-iomis kitomis lytiškai plintančiomis ligomis.
Štai čia maždaug tokia įžanga į mūsų kaltinamuosius. Turbūt klausimas, kuris intriguoja ne tik jų šeimas, tačiau ir bet kokį žmogų. Ką tokioje situacijoje galėtų apskritai pasakyti žmogus? Ką įmanoma pasakyti, regint šitą siaubingą istoriją ir žinant, kad esi vienas iš jos autorių, gavęs svarbų vaidmenį? Šioje situacijoje, reikia pasakyti, kad kaltinamasis Dominique Pelicot iškart pasakė – visi jie viską žinojo, visiem jiems viskas aišku. Sunku nesutikt, žinant, kad jis ne tik siūlė šitas paslaugas, orkestravo viską, tačiau kai kuriems dar dirbo ir už vaistininką-tiekėją, ir prievartos mokytoją. Deja deja, jau pačią pirmą teismo dieną 35 nusikaltėliai (taigi, vėlgi – daugiau nei 2 trečdaliai) neigė savo kaltę. Kaip tai atrodo praktikoje, turbūt geriausiai iliustruoja lemonde paskelbos ištraukos.
Štai pavyzdžiui ši:
– Atvykęs pamačiau ant stalo gulinčią moterį. Ji buvo nuoga. Jis [Pelicot’as] man pasakė “pasidaryk sau oralinį”
– Ir tada Jūs idėjote savo penį jai į burną ir ji nereagavo. Nekilo jokių klausimų?
– Ne, aš buvau jau nusiteikęs, pasakiau sau “ji turbūt pabus” – jau buvau tą daręs su savo užmigusia ex.
– Kiek laiko užtruko, kol pabudo Jūsų ex?
– 2-3 minutės.
– Na ir šiuo atveju ji nepabudo, ar tai neprivertė suklusti? Jūs esate su moterimi, kuri nereaguoja, nei prieš, nei po, ir tai Jūsų visiškai netrikdo?
– Aš prisipažįstu, kad iš jaudulio, proceso eigoje ir visa kita, neatkreipiau į tai dėmesio, tai manęs netrikdė.
– Kodėl galiausiai sustojote?
– Madam nepabudo, o manęs nedomina situacijos, kai madam miega, manęs tai visai nedomina. Aš noriu girdėti moterį aimanuojant ir visa kita.
– Bet juk Jūs galėjote įistikinti, kad ji nepabunda iki viskas prasidėjo, ar ne taip?
– Dėl jaudulio dėl viso reikalo, man prireikė kokių 10-15 minučių suprasti tai.
O ši turbūt geriausiai atskleidžia bandymo gintis absurdą, nors nuo gynybos tai nesustabdo, mat net ir pripažįnę prievartos atvejį, jie neigia, kad toks ir buvo jų ketinimas:
-Aš niekada neketinau to daryti [prievartauti], tačiau niekad neturėjęs ponios Pelicot pritarimo, aš galiu tik atkreipti dėmesį į faktus.
– Ar Jūs manote, kad įmanoma ką nors išprievartauti to nenorint, netyčia?
– Taip. Tą dieną, kai aš įlipau į savo automobilį, aš niekada sau nepasakiau “aš dabar išprievartausiu tą moterį.”
– Tačiau įvykio vietoje Jūs neturėjote jos pritarimo, Jūs turėjote erekciją. Ar tai buvo netyčinis išprievartavimas?
– Tai buvo mano kaltė.
– Ar tai buvo daroma tyčia ar netyčia?
– Tai nebuvo daroma tyčia.
Tai nebuvo daroma tyčia. Jei kas įveikėte iki galo, greičiausiai turite vieną jausmą ir vieną klausimą. Jausmas – šleikštulys. Klausimas – kam to reikia? Galbūt dar kitą – apskritai, ar reikia apie tai kalbėti.
Matot, šis atvejis, turbūt labiau nei daugelis seksualinės prievartos atvejų, yra vertas visiems susipažinti. Išstudijuoti. Iki kiekvienos detalės. Nes jame telpa esmė visko, ką žmonėms bando pasakyti tiek smurto aukos, tiek visokie ten aktyvistai, tiek net ir Giselle Pelicot atvirai sako, kad jos gyvenimas, lipant į 8 dešimtį ir iš esmės netekus tos gražios savo istorijos, jis jau baigtas – visa tai aktualu nebent kitiems.
Mat čia ir esmė. Šitas nesuvokiamas smurtas ir šlykštybės, jos nevyksta tarp kažkokių socialinių deviantų. Tai žmonės, kuriuos matote gatvėse. Negalite sakyti ir kad tai pavienis reiškinys – anot paties prievartos architekto, iš 10 vyrų, kuriems jis pasiūlydavo prievartauto savo žmoną – atsisakydavo maždaug 3. Juoba tai nėra tik apie jį, kaip matėte buvo vyrų, kurie atsisako prievartauti svetimas žmonas, tačiau susigundo išbandyti tai ant savųjų. Bala žino ką darė tie, kurie susidomėjo pačia technika. O dar yra šeimos nariai ir pačių prievartautojų. Yra ir ta pati dukra, ir visų jų vaikai. Turėkite omeny, kad su centrinėmis šios istorijos figūromis bus susiję mažiausiai 40 vaikų.
Vien dėl reiškinio masiškumo, tai yra labai geras žvilgsnis pro rakto skylutę į tai, kur mes visi gyvename. Kas yra civilizacija. Kam gali ryžtis žmogus, kai žino, kad niekas jo nesustabdys. Net ir ten, kur nėra karo, kur, tiesą sakant, dažnas mano, kad yra ypatingai griežta tvarka. Visa šitai gali būti sunku suvirškinti.
Bet jeigu Jums kyla klausimų, kodėl yra tų žmonių, kurie neužsičiaupia apie prievartą – tai šita istorija turėtų kaip minimum pasitarnauti tuo, kad turėtų užčiaupti tokius klausimus.
Ir jeigu turite mamų, žmonų, dukrų arba tokiom esate. Na tai Jus liečia matyt. Žinau, kad kai aš susidūriau su šia tema gyvenime, na, ne asmeniškai, bet per kitus žmones, ir pradėjau kalbėti apie tai – tai kas nutiko, kad paaiškėjo, jog aplinkoje turiu daugiau seksualinio smurto aukų, nei žmonių, kuriems įdomus Jūsų mėgstamiausias serialas. Koks jis bebūtų.
Bet dauguma tiesiog nenori to matyti. Ir šita istorija, bent jau Prancūzijoje, tai atplėšė visą tą noro matyti sterilioje, “normaliose šeimose taip nebūna” dangtį su visais vyriais.
Ką su tuo daryti – nežinau. Kaip minimum nupirkit dukrai švilpuką, jeigu pasikalbėsit su kuom nors ir paaiškės, kad ir pas jus aplink sočiai žmonių šlykštybes patyrusių, tiesiog patylėkit ir paklausykit. Užuojautos jiems nereikia. Pagalbos nesuteiksit. Čia jau jų kryžius. Bet galima tiesiog ramia šaliai pabūti, kad bent sekundei jie su tuo nesijaustų vieniši. Bene blogiausias variantas tokiais atvejais yra demonstruoti šoką, didžiulę nuostabą. Kad ir kaip natūralu tai būtų mums. Kodėl – nes dažna auka jaučia gėdą arba/ir kaltę. Ir tas natūralus žmogiškas šokas smurto aukose prabyla tiesiog kaip gėdos arba kaltės garsiakalbis. Mat ta natūrali reakcija dažniausiai ir yra ne apie auką, o apie tai, kad kažkas įsibrovė į Jūsų sterilų, patogų, jaukų ir šiltą gyvenimą, realybę, ir ją sudrumstė. Panašiai kaip ir aš turbūt.
Nu bet va toks yra gyvenimas. Ir toks. Deja.
