Žanas Batistas Grenujis gimė atsitiktinai – nei planuotas, nei lauktas, iškart pasmerktas mirčiai, ir tai išreikšta jo asmens biologinės prigimties paradoksu: turi itin subtilią uoslę, bet pats nekvepia niekaip.
Šiais laikais, kai be dezodoranto niekas kojos iš namų nekelia, galėtume susukti pavydžią grimasą. Žinoma, jeigu pradingtume ir net šuo mūsų negalėtų susekti, nuomonę apie individualų kvapą trumpam pakeistume. Kita vertus, dažniau kaip tik ir norime likti nesurasti, bent kol ieškome savęs…
Kvapų pasaulis – neatsiejama mūsų būties dalis: puvėsio kvapas gali priminti buvusią draugę, paniškai bijojusią boro mašinos (dėl to ir „buvusią“), keptos duonos kvapas – pirtyje su smagia kompanija laistyto alaus garą, su rūkalų ir automobilio „eglutės“ kompozicija grįš pasivažinėjimų tėčio automobiliu jaudulys. Staiga suvoki, kad kvapai – tikras emocijų fabrikas, atminties ,,debesyse“ besikaupianti itin svarbi informacija.
Romane „Kvepalai“ autorius Patrikas Ziuskindas (Patrick Süskind) tarsi velniškoje laboratorijoje skaido pasaulio kvapus į sudedamąsias dalis, kuria naujas kompozicijas ir čia pat savo ,,puokštes“ negailestingai išbando su kūrinio veikėjais. Panašiai gyvena ir tikrovėje – tartum vėžlio kiaute: nedalyvauja viešajame gyvenime, žurnalistams neduoda interviu, nepasirodė „Kvepalų“ ekranizacijos premjeroje ir, panašiai kaip Jean-Paul Sartre, nėra priėmęs nė vieno apdovanojimo už savo kūrybą.
Kol pavyko įsiūlyti „Kvepalus“ leidėjams, P. Ziuskindui teko praverti ne vienos leidyklos duris: knygos nenorėta publikuoti, nors jo tėvas ir brolis – Vilhelmas ir Martinas Ziuskindai – žinomi žurnalistai ir rašytojai. Patrikas studijavo istoriją Miunchene, bet į rašymą pasinėrė tik apsigyvenęs Paryžiuje. „Kvepalai“ ir alsuoja Prancūzija, tik ne šiuolaikine, o XVIII a., kai pasaulyje tvyrojo tokia smarvė („gatvės smirdėjo mėšlu“, o „laiptinės – sutrūnijusia mediena ir žiurkių išmatomis“), kad cisternos išlaistytų prancūziškų kvepalų nieko nebūtų gelbėję. Ypač žuvų turguje, kur už prekystalio moterytė tarsi žuvelę į gyvenimą paleido savo kūdikį. Ir kūdikis išsikapstė… Žmonės jam davė maisto ir pastogę, bet nedavė meilės, nes tas kūdikis buvo bekvapis. Romano autorius, naudodamas magiškojo realizmo metodą, leidžia suvokti, jog bekvapis žmogus tarsi stokoja savo esmės, galbūt sielos. Kai tai suvokia pats Grenujis, prasideda jo kova už žmogišką savo būtį, kurios esmė – kvepėti kaip žmogui. Bemaž faustiška situacija: įkeisti sielą (dar neturimą), kad panaikintų kūno ydą.
Kai knyga jau perskaityta, galima svarstyti, kieno – Fausto ar Grenujo – sandėris su blogio jėga buvo prasmingesnis, o skaitant galima matyti, girdėti, lytėti, skanauti ir – ypač – uosti vaizduojamos epochos tikrovę.
Grenujo mokslas pas patyrusį parfumerį Baldinį – lemiamas etapas į grožio ir siaubo pasaulį. Mokomas iš kvapų kurti kvepalus, vaikinas siekia išmokti kur kas daugiau. Jam sekasi dėl neįtikėtinai jautrios uoslės ir … niekam nežinomo tikslo, kuris ilgainiui tampa tikru apsėdimu. Skaitytojui veikėjo pastangos atveria ir parfumerijos meno subtilybes, ir žmogaus aistrų pragarą; pasirodo, ne tik Grenujis kvapus ir kvepalus laiko raktu į laimę.
Galiausiai Grenujo veikla suformuoja jį kaip šaltakraujišką asocialą – gyvūnų pasaulyje tokie atrodo pitonai. Jaunuolis netiki Dievu, neturi moralės, tačiau tiki savo talentu ir svajone. Jis bando sukurti tobulą kvapą, kurį autorius vadina kvėpavimo broliu, – nuo jo neįmanoma apsiginti, jis įsigauna vidun, paveikia ir teigiamai, ir neigiamai. Pagaliau Grenujis supranta, kad „kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis“. Niekada nemylėtas vaikinas labiausiai trokšta užvaldyti širdis.
O skaitytoją „Kvepalai“ užvaldo lyg koks žemės menas – gamta tampa ne meno dalimi, o medžiaga ir priemone jį kurti, ir jeigu pradėdamas skaityti žmogus jusles reitingavo, pvz., rega – klausa – skonis – lytėjimas – uoslė, tai baigdamas uoslę tikrai perstums į aukštesnę, jei ne aukščiausią, poziciją. Tas, kas uoslę susies su žmogaus dvasine kokybe, jos vertę supras dar geriau.
Knyga ir jos ekranizacija, matyt, skiriasi panašiai kaip rega nuo uoslės: knygą verta rinktis, jeigu norisi išgyventi gelminius žmogaus sąmonės ir pasąmonės procesus, filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija” (Perfume: The Story of a Murderer (2006))– jei norisi pakliūti į režisieriaus Tomo Tikverio (Tom Tykwer), žinomo ir dėl tokių filmų kaip „Debesų atlasas“, ar „Bėk, lola, bėk” sukurtą tikrovišką ir makabrišką istoriją, apdovanotą Bavarijos filmų apdovanojimu už geriausią režisūrą, kurioje Grenujį įkūnija britų aktorius Benas Višo (Ben Whishaw). Skaitytojams skirtas prizas – atskleistos parfumerijos paslaptys.
