LGBTQ Emigrantai: Švedijoje LGBT lygiavertė visuomenės dalis, niekas nesako „valio, jūs esate lesbietės“

Paskelbė: Simonas Bartulis Data: 2019-11-21 10:48

Spausdinti | Komentarai

Prieš trejus metus iš Lietuvos išvykti nusprendusi Laima Vaigė jau spėjo įsikurti Švedijoje. Šioje šalyje ji gyvena su dukra ir partnere. Teisininkė, žmogaus teisių aktyvistė ir lektorė teigia pavargusi gyventi aplinkoje, kurioje tekdavo sulaukti keistų klausimų apie seksualinę orientaciją, šviesti apie ją nesuprantančius bendrapiliečius.

Laimos situacija turėtų būti pažįstama daugeliui LGBTQ bendruomenės narių: kol kokybiškos informacijos apie neheteroseksualius asmenis viešojoje erdvėje mažai ir vis dar galioja Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, draudžiantis pozityviai kalbėti apie tos pačios lyties santykius, patys LGBTQ asmenys turi edukuoti aplinkinius.

„Yra kvailų dalykų, kuriems teko skirti laiko, pavyzdžiui, mitai, išankstiniai nusistatymai. Nelabai kas keitėsi. […] Net ir seminaruose, konferencijose galėdavo iškilti klausimas, ar LGBT nenori vogti vaikų. Kartais reikėdavo aiškinti tokius paprastus dalykus, kad mes esame žmonės kaip žmonės, patys vaikų turime. Manau, panašius dalykus patiria ir kitos mažumų grupės“.

Kaip ir daugeliui lietuvių, viena pagrindinių emigracijos priežasčių Laimai buvo darbas. Ilgą laiką dėsčiusi Mykolo Romerio universitete, Laima galiausiai pasirinko išvykti į Švediją rašyti antrąją disertaciją.

„Mokslo faktorius mane stūmė iš Lietuvos. Šitą disertaciją [kurią dabar rengia] norėjau parašyti jau dešimt metų“. Laima taip pat atkreipė dėmesį į nelengvą mokslo darbuotojų Lietuvoje realybę.

„Galvojant apie ekonomiką, visiems gyventi Švedijoje yra lengviau. Doktorantai čia laikomi kaip bet kokie kiti tyrėjai“.

Laima sako, kad ekonominės priežastys nėra vienintelės, stumiančios ją ir panašias moteris iš Lietuvos. Labiausiai piktina socialinė, teisinė ir politinė atskirtis. „2017 m., man jau išvykus, Seimas priėmė įstatymą, kuriame labai aiškiai sudėliota: istoriniame Lietuvos valstybės išlikimo projekte dalyvauja būtent moterų ir vyrų poros. Čia kalbu apie Šeimos stiprinimo įstatymą.“

Šis įstatymas neduoda ramybės daugeliui asmenų, kurie priklauso LGBTQ bendruomenei, bet taip pat ir vienišiems tėvams. Jame bandomas įtvirtinti vadinamasis lyčių papildomumo principas, o šeima apibrėžiama per santuoką, kraujo ryšius ir „natūraliai“ viena kitą papildančias vyro ir moters lytis.

„Išeina taip, kad mes – LGBT piliečiai – nedalyvaujame valstybės pratęsime? Mes tam tikra prasme tampame nereikalingi žmonės, atskirti, pertekliniai. Tarsi svečiai, kurie valgo Lietuvos duoną, gyvena, bet nieko naudingo neduoda valstybei. Tai neteisinga ir baisu.“

Laimos nuomone, įstatymai, didinantys atskirtį tarp LGBT lietuvių ir likusios visuomenės dalies, kuria nesaugumo jausmą. Pertekliniu žmogumi būti niekas nenori, tad nėra keista matyti daugelį LGBT lietuvių nenoriai vykstančius gyventi svetur.

Paklausus Laimos apie tai, ar teko patirti daug diskriminacijos gimtojoje šalyje, ji turi dvejopą atsakymą.

„Gyvenau saugiose nišose, nevyriausybinėse organizacijose, universitete [Mykolo Romerio universitete], Tarptautinės teisės institute. Mano aplinka buvo tolerantiška. Aišku, esu susidūrus tarp tolimesnių kolegų, kur buvo kalbama apie tuos „juos,“ baisiuosius LGBT. Tie žmonės nežinojo, kad pati gyvenau su moterimi. Pavyzdžiui, yra pasakoma, kad tai kažkas siaubingo, jie valdo Lietuvą, kad yra sąmokslas… Daugybė mitų.“ Ji taip pat gyveno Vilniuje, tad fizinės grėsmės tikimybė – gerokai mažesnė.

Anot Laimos, į diskriminaciją Lietuvoje yra žiūrima ganėtinai siaurai. Diskriminacijos darbo santykiuose ji nepatyrė, bet sisteminė diskriminacija yra nuolatinė LGBTQ asmenų palydovė. „Mes ja [sistemine diskriminacija] gyvename. Ji yra kaip oras. Mūsų visa šeima, tėvai, giminės – jie tam tikra prasme gyvena savo spintose dėl asociacijos su mumis. Jie jaučia visuomenės spaudimą. […] Ir aš pati, nors ir atvirai gyvenu, kiekvieną kartą, kai paimu partnerę už rankos, turiu tokį jausmą – tarsi šokdama į vandenį. Toks pasąmoninis pasitikrinimas: „ar čia saugu?“

Grėsmės pervertinimas – dažnas neheteroseksualių asmenų refleksas. Laima teigia pažįstanti draugių, kurios dėl savo orientacijos buvo užpultos net Vilniaus centre. Panašios istorijos verčia tos pačios lyties poras slėptis. Prie to prisideda ir teisinis neapibrėžtumas bei gėdos jausmas: kai kuriems baisu kreiptis į policiją, nes tai reikštų savo orientacijos atskleidimą. Dar kitus yra apėmusi apatija, nes neapykantos nusikaltimai Lietuvoje tiriami prastai.

Kita svarbi dalis Laimos emigracijos istorijoje yra jos dukra. „Čia jos taip smarkiai nebeveikia neigiamos nuostatos“.

„Turiu vaiką ir gyvenau paradokse: net palaikantys žmonės dažnai įsivaizduoja, kad vaikai tos pačios lyties porose neatsiranda tol, kol įstatymų leidėjas neleidžia!“

Laima pabrėžia, kad lesbietės visada turėdavo vaikų, o Lietuvoje esanti teisinė situacija reiškia, kad Laimos partnerė negali būti oficiali vaiko globėja, nors faktiškai tokia yra. Moterų porų, kartu auginančių vaikus, Lietuvoje yra daug, teigia pašnekovė.

Švedija daugeliui LGBTQ asmenų gali atrodyti svajonių šalis ne tik dėl galimybės formaliai įteisinti santykius, bet ir dėl to, kad LGBTQ bendruomenė čia jaučiasi labiau priimta visomis prasmėmis.

„LGBT žmonės patiria taip vadinamą mažumos stresą. Santuoka ir partnerystė – tik vienas mažas aspektas [stresui mažinti].“ Lietuvoje populiaru manyti, jog LGBTQ žmonės nori turėti specialų statusą visuomenėje, tačiau išvykę šios bendruomenės nariai gali tai lengvai paneigti. „[Prieš emigraciją] net atostogas rinkdavausi Skandinavijoje. Čia esame labiau priimamos. Tai normali įvairovė – niekas nesistebi, bet ir niekas nešvenčia, kad valio, jūs esate lesbietės! Tada tiesiog gali būti savimi.“

Laima teigia, kad emigracija į Švediją bent iš dalies pagerino jos gyvenimą. Tačiau daugelis LGBTQ lietuvių nenoriai palieka tėvynę, nes su daug kuo tenka atsisveikinti. „Aišku, labai gaila kūrybos galimybių, saviraiškos, ir ne tik profesinės: aš jaučiausi daranti kažką reikšmingo, kaip teisininkė feministė užėmiau tam tikrą nišą, vedžiau mokymus tiek studentams, tiek ekspertams, rašiau straipsnius, atlikau tyrimus ir turėjau daug idėjų, kaip galėčiau būti naudinga. Lietuva yra mano namai, labai myliu lietuvių kalbą, literatūrą ir meną Lietuvoje. Ten buvau atradusi grupę žmonių, kurie mąsto panašiai – buvo gaila atsitraukti. Čia [Švedijoje] sunkiau atrasti panašių žmonių, nes to aktyvizmo kaip ir mažiau reikia.“

Paklausus, kokių pokyčių reikėtų tam, kad ji ir jos šeima grįžtų namo, Laima atsako plačiai ir ambicingai.

„Švedijoje vaikai nuo šeštos klasės mokomi kritiškai žiūrėti į informacijos šaltinius. O Lietuvoje politikai, kurie pasisako apie LGBT teises, taip pat plačioji kultūra, yra nekritiški informacijai ir truputį neatsiskyrę nuo sovietinio mąstymo. Tokio įstatymo [Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos] taip ir nedrįso priimti Lenkija, o Lietuvoje ėmė ir priėmė. […] Panašus įstatymas galioja tik Rusijoje. Šeimos stiprinimo įstatymu mes apskritai gana unikalūs ir ne gerąja prasme. Man nepatinka pasirinkta kryptis. Nesakau, kad pokyčiai neįmanomi – kultūroje kartais būna šuoliai. Gal kai dukra pabaigs mokyklą, taip jau bus. O kol kas čia, Švedijoje, yra mūsų namai.

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.

 
traffix.lt