Kai serialas taip įtraukia, jog peržiūrime jį iki galo, jam pasibaigus dažnai nusimename. Ir taip nutinka nepaisant to ar pati pabaiga liūdna ar ne. Tačiau, kai kurie serialai peržengia visas įprasto liūdnumo ribas. Šių serialų kūrėjai nusprendė, kad tamsus ir niūrus finalas yra geriausias būdas nuoširdžiai apdovanoti savo gerbėjus už tai, kad pasiliko iki pabaigos.
Niūrios televizinių šou pabaigos kažkodėl nepaprastai pribloškia. Serialai suteikia savo gerbėjams galimybę per ilgą laiko tarpą – dauguma atvejų, per keletą metų – pažinti grupelę veikėjų. Kai paskutinės akimirkos, kuriomis dalinamės su tais išgalvotais draugužiais, būna liūdnos, jos itin sukrečia. Bet dėl to jos netampa blogomis: tas liūdnumas gali nuostabiai iš naujo apibūdinti viską, ką manėme matę arba dar kartą patvirtinti, jog serialas yra kūrybinė vizija. Toliau norime paminėti keletą tokių serialų, kurių pabaigos pravirkdė ne vieną.
Dėmesio! Įspėjimas: šiame straipsnyje atskleidžiami #SiaubingiSpoileriai!
„Nepritampanti“ / „Fleabag“ Šis TV šou pasakoja apie aukštą, iki skausmo vidutinėje klasėje užstrigusią moterį, kuri patiria sunkumus šeimoje bei darbe. Darbas jos nuomone nepakankamai apmokamas, kad galėtų pilnai aprūpinti laisvą gyvenseną.
Iš pirmo žvilgsnio turbūt net neturėtų kilti noras žiūrėti šio serialo, kadangi ši maža istorija yra apie nesisekantį gyvenimą. Pagrindinei serialo veikėjai priklauso kavinė, kuri baigia bankrutuoti. Jos vaikinas ją vis palieka, dėl jos keisto įpročio masturbuotis žiūrint Baracko Obamos kalbas, o savo seksualinę tuštumą ji papildo bereikšmiais lytiniais santykiais su baisiais žmonėmis.
Mirus jos mamai, tėvas išsikėlė gyventi su baisia pamote. Jos geriausia draugė ką tik mirė pusiau tyčinėje avarijoje. Pagrindinė veikėja vis prisimena šiuos įvykius, kurie ją žlugdo ir traumuoja iš vidaus.
Antrasis ir paskutinis serialo „Nepritampanti“ sezonas pirmoje serijoje su pasididžiavimu pareiškia, jog tai „meilės istorija“. Tačiau sezono pabaigoje darosi aišku, kad ši meilės istorija nebūtinai bus su laiminga pabaiga. Sezono esmė – nominalioji veikėja įsimyli kunigą, kuris galiausiai nusprendžia likti pasišventusiu Dievui. Paskutinėje scenoje jis aplanko ją autobusų stotelėje, o ji prisipažįsta, kad jį myli.
Jo atsakymas tiesiog gniuždantis: „Tai praeis“. Jai netenka būti kartu su juo, net jei jis pripažįsta, jog irgi ją myli. Tai itin liūdna pabaiga, nors pabaigoje suprantame, jog atstumtajai greičiausiai viskas bus gerai. Scenoje, kuri suprantame, jog yra paskutinė, ji eina tolyn nuo kameros, kuri sekė ją visą šį laiką. Jai daugiau nebereikia dalintis savo gyvenimu su mumis, o mes, kaip publika, turime su tuo susitaikyti.
Jei pajusite, kad paskutinė „Nepritampančios“ serija sukėlė tikrą širdgėlą, serialas primena: tai praeis.
„Blakė“ / „The Wire“ Tai nuostabus 2002 metais išleistas serialas pasakojantis apie sunkų policijos darbą, kuris iš kitų dramų apie policijos darbą išsiskiria dėka jo kūrėjo – Davido Simono, žurnalisto, praeityje artimai dirbusio su policijos pareigūnais ir netgi parašiusio kelias knygas šia tematika – “The Corner: A Year in the Life of an Inner-City Neighborhood” ir “Homicide: A Year on the Killing Streets”. Seriale yra aptariamos kai kurios temos, kurios yra ir knygose. Davidas nenorėjo, kad serialas būtų panašus į kurį nors kitą, metus laiko jis atliko tyrimą tyrinėdamas Baltimorės policijos departamentą, žmogžudysčių skyrių, taip pat tyrinėjo narkotikų vartojimo ir prekiavimo kultūrą Baltimorės mieste. Būtent dėl šių priežasčių serialas yra labai tikroviškas, jame nėra momentų kai pagrindinis herojus tiesiog magiškai sugalvoja kaip išspręsti bylą. Kūrėjas Davidas Simonas, stengėsi kuo mažiau nukrypti nuo tikroviškumo, todėl vietą kurioje vyksta veiksmas pasirinko tą patį miestą kurį tyrinėjo.
Pagrindinis veikėjas Džimis Maknaltis (aktorius – Dominikas Vestas) nėra joks įprastas televizijos herojus. Puikiai savo darbą išmanantis ir įžvalgus detektyvas, kurio asmeninis gyvenimas nepasisekęs. Džimis išsiskyręs su žmona, turi du vaikus, vis dar stengiasi susitaikyti su drauge, tačiau nevengia vienos nakties nuotykių. Maknaltis netradiciniais būdais auklėja savo vaikus, taip pat kartais piknaudžiauja alkoholiu. Maknaltis policininkas nesibodi purvino darbo, kuris garbingam policijos darbuotuojui būtų nepriimtinas, serialo autoriai, šio veikėjo tikrai nebando parodyti kaip herojaus į kurį reikėtų lygiuotis. Herojus sąmoningai nėra labai ryškus, išsiskiriantis iš savo komandos, tik laikas ekrane nurodo, kad būtent jis yra pagrindinis veikėjas. Jo komanda labai spalvinga ir atrodo nesuderinama, tiek požiūriu į darbą, tiek asmeninėmis charakterio savybėmis.
„Blakė“ nėra serialas apie laimę. Jo istorija sukasi aplink Baltimorės miestą ir tai, kaip miesto sistema vis apvilia savo gyventojus. Per penkis sezonus serialas supažindina mus su sudėtingu narkotikų prekeivių, narkomanų, policininkų, reporterių, mokytojų ir prieplaukos darbuotojų, kurie iš visų jėgų stengiasi išgyventi pasaulyje, nelinkusiame jiems padėti, gyvenimu.
Paskutinėje serijoje „Blakė“ atsisako pasiūlyti vilties kupiną naujo skyriaus pradžią. Vietoje to, leidžia mums suprasti, jog ši sena ir neveikianti struktūra gyvuos ir toliau. Vaikai, kurie pasirodo ketvirtajame serialo sezone, darys tas pačias klaidas, kurias veikėjai darydavo nuo pat pirmos serijos. Policininkai, kurie stengiasi sužlugdyti narkotikų karalius supranta, jog jų vietą užims nauji. Smurto ir nusikaltimų, o tai vienas ryškiausių serialo bruožų, ir toliau nemažėja. „Blakės“ pabaiga gal ir nepravirkdys, bet tikrai nuliūdins. Daroma prielaida, jog pasaulis iš esmės nepakeičiamas ir kad kančios Baltimorėje tęsis tol, kol įvyks stebuklas.
„Šešios pėdos po žeme“ / „Six feet under“ Prieš beveik du dešimtmečius sukurtas serialas „Šešios pėdos po žeme“ pasakoja Fišerių šeimos, Los Andžele turinčios laidojimo namų verslą, gyvenimo istoriją. Šeimos tėvas ir verslo vadovas Natanielis netikėtai žūva, ir šeimos verslas atitenka sūnums Deividui ir Neitui. Pastarasis – neįpareigojančio gyvenimo būdo mėgėjas, tačiau nutikus nelaimei yra priverstas likti su šeima ir prižiūrėti paliktą turtą. Seriale nagrinėjami šeimos narių tarpusavio santykiai ir dažnai kylantys nesutarimai dėl religijos, taip pat įtraukiamos ir personažų antrosios pusės. Be abejo, daugiausia orientuojamasi į mirties temą, ji nagrinėjama keliais lygmenimis – asmeniniu, religiniu ir filosofiniu. Kiekviena serija prasideda kieno nors mirtimi, o jų priežastys – pačios įvairiausios: nuo širdies smūgio iki staigios kūdikių mirties sindromo. Serijos pradžioje parodoma mirtis suteikia foną visam serijos veiksmui, ir jis neretai sutampa su personažų sėkmėmis ir nesėkmėmis. Tuo tarpu patys veikėjai neretai įsivaizduoja pokalbius su mirusiaisiais, ypač Fišerių šeimos galva, Natanieliu.
Seriale gausu juodojo humoro ir siurrealizmo apraiškų. Dėl savo temos ir siužeto gana unikalus kūrinys savo svarbos ir populiarumo nepraranda net ir praėjus beveik dviem dešimtims metų nuo jo pasirodymo. Tris „Auksinius Gaublius“ laimėjęs serialas atskleidžia šeimos atradimus ir praradimus bei pabrėžia jos narių vertybes. Persmelktas mirties tema, jis parodo, kaip susipina gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai susidūrus su netektimi.
Paskutinės serialo „Šešios pėdos po žeme“ akimirkos buvo sukurtos laboratorijoje specialiai tam, kad sugniuždytų serialo gerbėjus. Kai Klerė (Lauren Ambrose), Fišerių šeimos mažylė, išvažiuoja ir palieka pažįstamą gyvenimą, mes matome montažą, kuriame kiekvienas veikėjas, kurį serialo meto pamilome, susitinka su savo kūrėju.
Tai puikus mirties neišvengiamumo ir jos grožio apibendrinimas. Serialas parodo, kad kiekvienas jo pagrindinis veikėjas gyvena prasmingą gyvenimą ir galiausiai miršta, kaip kad ir privaloma visiems žmonėms. Mirtis suprantama ne kaip bausmė ar kažkas, kas egzistuoja tik tam, kad sukeltų tam tikras žiūrovų emocijas. Vietoj to, „Šešios pėdos po žeme“ vaizduoja mirtį tokią, kokia ji yra: natūrali buvimo gyvam dalis. Viskas laikina ir paskutinės serialo „Šešios pėdos po žeme“ akimirkos skaudžiai primena, jog turime vertinti tai, ką turime, kol galime.
„Černobylis“ / „Chernobyl“ Lietuvoje filmuotas serialas pasakoja kraupiai realią istoriją apie katastrofą Černobylio atominėje elektrinėje, įvykusi 1986-ųjų metų balandžio dvidešimt šeštąją. Iš sovietinių radijo bei televizijos kanalų (jų tada buvo vos keli) jokių pavojaus signalų nebuvo siunčiama, tik po kelių dienų buvo pasakyta, kad Černobylio atominėje elektrinėje įvyko nedidelė avarija, situacija kontroliuojama, o Sovietų sąjungos vyriausybė sudarė specialią komisiją incidentui ištirti. Frankfurto miesto valdžia jau trečią avarijos dieną rekomendavo savo gyventojams neleisti vaikų žaisti į gatves, o tarybinė liaudis, praėjus penkioms dienoms nuo katastrofos miestų ir miestelių gatvėmis ramiausiai žygiavo gegužės pirmosios demonstracijoje. Maskvoje nuo Lenino mauzoliejaus šypsojosi Michailas Gorbačiovas, kuris tada tikrai žinojo tiesą apie katastrofos mastus ir buvo asmeniškai atsakingas už tai, kad liepė slėpti bet kokią informaciją apie mirtiną pavojų.
Iš pirmosios „Černobylio“ serijos sužinome, kad ir atominės elektrinės operatoriai (beje, visi diplomuoti fizikai) taip pat nesuprato, kaip reikia elgtis sprogus reaktoriui. Visi jie kaip mantrą kartoja jiems įkaltus žodžius: „Tarybiniai reaktoriai sprogti negali“.
Keturios pirmosios serijos skirtos detaliai katastrofos likvidavimo kronikai kai step by step principu stengiamasi kuo tiksliau restauruoti tragiškus įvykius, lemtingus sprendimus, cinišką politikų melą ir pasiaukojamus „likvidatorių“ žygdarbius, dėl valdžios pasirinktos taktikos paskui ilgam paliktus užmaršties zonoje.
Nors šį serialą sudaro tik penkios serijos, „Černobylis“ vis tiek padaro didelę įtaką žiūrovams. Seriale pasakojama Černobylio katastrofos istorija, ypač pabrėžiant biurokratiją, kuri pasirodė esanti visiškai neveiksminga tvarkantis su krize. Paskutinėje serijoje vaizduojamos abejingos SSRS pastangos priversti žmones už tai atsakyti. Galiausiai, atsakingais laikomi du žemesnio rango objekto darbuotojai, kai tuo tarpu visa sistema, kurioje jie egzistavo, ignoruojama. Melai, kurie sklido apie Černobylio objektą ir sąlygos, leidusios jam tapti tokiu nesaugiu, nebuvo aptariamos.
Taigi, Valerijus Legasovas, kovotojas, norėjęs pakeisti SSRS tvarkymąsi su branduolinėmis jėgainėmis ir serialo herojus, nusižudo. Iš esmės jis žino, kad pokyčiai, kurių jis trokšta, niekada neateis: žmonėms labiau patinka gyventi mele. Ir tai paprasčiausiai yra tiesa, su kuria jis negali susigyventi.
„Blekaderis“ / „Blackadder“ Situacijų komedijoje „Blekaderis“ Aktorius Rovanas Atkinsonas įkūnijo klastingą Edinburgo grafą Edmundą.
Nors kiekvieno „Blekaderio“ sezono veiksmas vyksta vis skirtingoje eroje, bendras serialo stilius išlieka palyginti pastovus. Paskutiniame serialo sezone „Blackadder goes forth“, antiherojus kartu su keletu kitų pažįstamų veidų atsiduria Pirmajame pasauliniame kare. Kadangi tai komedija, nesunku pamanyti, kad „Blekaderis“ tikrai ruošiasi sumenkinti baisiąją vaizduojamo karo prigimtį.
Bet iš tiesų serialas imasi visai priešingo metodo. Paskutinėje serijoje Blekaderis ir kiti pagrindiniai veikėjai suvokia, jog tuoj bus pasiųsti į savižudišką misiją. Didžiąją serijos dalį jie bando išvengti savo lemties. Tačiau paskutinėmis akimirkomis jie iššoka iš apkasų ir tikriausiai yra sušaudomi artilerijos ugnies. Nedaugelis serialų yra pakankamai drąsūs, kad pabaigoje nužudytu visus pagrindinius veikėjus, bet „Blekaderis“ būtent tai ir padarė.
Po transliacijos serialo finalas buvo plačiai pripažintas ne tik dėl savo drąsumo, bet ir dėl negailestingumo, kuriuo sugebėjo perteikti karo siaubą. Kareiviai kasdien siunčiami mirčiai, o „Blekaderis“ vienas iš serialų, pasiruošusių pilnai atvaizduoti realybę.
„Tvin Pyksas“ / „Twin Peaks“ 1990 m. išleistas serialas „Tvin Pyksas“ vis dar jaudina ir neramina žiūrovų protus. Davido Linčo ir Marko Frosto sukurta istorija tęsėsi 3 sezonus kaip serialas, kaip vienas pilnametražis filmas ir kaip kelios knygos. Tačiau, net nuosekliausi visų šių medžiagų tyrinėjimai neatsako į visus (vis dar neišspręstus) klausimus. Yra daugybė įvykių versijų ir kiekviena iš jų gali būti užuomina. 2017-aisiais serialo kūrėjai nusprendė šią televizijos klasiką grąžinti į ekranus bendradarbiaudami su „Showtime“. Šį sugrįžimą sudarė viso 18 serijų istorija, kurią režisavo originalaus serialo režisierius Davidas Lynchas, o rašant scenarijų jam talkino Markas Frostas, taip pat prisidėjęs prie pirmųjų sezonų kūrimo. Naujausių epizodų veiksmas vyksta praėjus ketvirčiui amžiaus po paskutinių įvykių mistiniame Tvin Pykso miestelyje, pilname gigantų, nykštukų, monstrų ir vaiduoklių.
Finalinės „Tvin Pykso“ akimirkos toli gražu nedžiuginančios. Nepaisant „The return“, kuris labiau panašus į tęsinį, o ne originalaus serialo siužeto pratęsimą, antrojo „Tvin Pykso“ sezono pabaiga viską vaizduoja gan baisiai. Iš pradžių mes manome, kad Deilui Kuperiui (Kailas Maklalanas) pavyko patekti į juodąjį namelį ir išgelbėti Anę Blekburn (Heter Greham) bei saugiai sugrįžti į Tvin Pyksą.
Tačiau paskutinėmis serialo akimirkomis mes matome, kad Deilas Kuperis jau nebėra tas smarkus FTB agentas, kurį pažinome serialo pradžioje. Jį paveikė Bobas, piktoji antgamtinė būtybė iš paties miesto vidurio, kuri atsakinga už Lauros Palmer mirtį. Paskutinėmis serijos akimirkomis „Tvin Pyksas“ tiesiog ištraukia kilimą iš po savo žiūrovų kojų. Esi įsitikinęs, jog stebi laimingą pabaigą ir tada suvoki, kad stipruolio herojaus absoliučiai nebėra. Jo vietoje liko tik visiško blogio vizija.
„Viceprezidentė“ / „Veep“ Tai amerikiečių politinės satyros komedijinis televizijos serialas, rodomas HBO nuo 2012 m. – iki 2019 m. Serialas sukurtas Armando Iannucci kaip jo komikso „The Thick of It“ adaptacija. „Veep“ pagrindinė veikėja – Selina Meyer, išgalvota JAV viceprezidente.
Serialo „Viceprezidentė“ pabaiga ne iš tų liūdnųjų, kurios pravirkdo. Paskutinę seriją serialas paskiria politikos tuštybei. Kai Selina (Džiulia Louis-Dreyfus) bando laimėti savo partijos prezidento rinkimus, ji atskleidžia, jog yra pasiryžusi paaukoti visus ir viską, kas jai turėtų rūpėti. Ji iškeičia savo įsitikinimus į kitų partijos padalinių palaikymą ir kaltina Garį (Tonis Heilas), kuris palaikė ją viso serialo metu, dėl to, kad FTB pradėjo jos labdaros fondo tyrimą.
Selina visus išduoda ir dėl to gauna, ko nori. Tačiau galiausiai žiūrovai supranta, jog jos pergalė visiškai nereikšminga, kadangi ji pelnyta paaukojant visus veikėjus, kuriuos jie spėjo pamilti. Nuo pat pirmos serijos „Viceprezidentė“ vaizduoja pasaulį, kuriame tai, kokią žinią perduoda įtakingas politikas mažiau svarbu nei tai, kokių aukštumų jis ketina pasiekti. Paskutinėje serijoje „Viceprezidentė“ tik dar labiau išryškina šią žiaurią temą ir kasasi į tamsias politinės Amerikos sistemos absurdiškumo gelmes. Žiūrovams, kurie sugebės peržiūrėti visą nerimą keliančią seriją, pabaigoje tikrai pajus gumulą stovintį gerklėje.
„Geroji vieta“ / „The good place“ Kai serialas „Geroji vieta“ tik pasirodė televizorių ekranuose, net visai palankiai įvertinę pirmąsias serijas žiūrovai nebuvo visiškai tikri dėl serialo ateities. Visgi „Geroji vieta“ nėra panašus į tipiškus, visada publiką atrandančius komiškus serialus, o ir originalus serialo siužetas pradžioje daugumai žiūrovų galėjo pasirodyti kiek per ambicingas. Tačiau nepaisant abejonių, serialas sulaukė didžiulio dėmėsio ir populiarumo bei užsitarnavo antrąjį sezoną, kurio „Gerosios vietos“ fanai nekantraudami laukė iki pat jo pasirodymo šių metų rugsėjį.
Serialo siužetas sukasi apie Eleanorą Šelstrop (jos vaidmenį atlieka talentingoji Kristen Bell), gan ydingos moralės moterį, kuri pabunda pasaulyje po mirties ir patenka į vadinamąją „Gerąją vietą“ – kitaip tariant, rojų. Maiklas, Gerosios vietos kūrėjas, pristatydamas jai šį į utopiją panašią vietą prasitaria, kad ji čia pateko už teisingai ir kilniaširdiškai nugyventą gyvenimą. Tačiau Eleanora suvokia, kad į Gerąją vietą pateko per klaidą, ir privalo slėpti savo toli gražu netobulą sielą, tuo pat metu stengdamasi tapti geresniu žmogumi nei buvo būdama gyva.
Kaip užbaigti serialą, kai pagrindiniai veikėjai visą laiką buvo mirę? Pasirodo, atsakymas į šį klausimą – nužudyti juos dar kartą. Paskutinėje „Gerosios vietos“ serijoje matome, kad visi keturi pagrindiniai žmogiškieji veikėjai galiausiai atvyksta į gerąją vietą. Ten patekus, jie išpildo kiekvieną savo kada nors turėtą troškimą. Tačiau galų gale jie supranta, jog yra pasiruošę judėti pirmyn ir visiškai nutraukti savo egzistavimą.
Serialo idėja televizijai gal net per daug svaiginanti, tačiau Chidi (Viljamas Džeksonas Harperis), profesorius, kuris viską puikiai paaiškina. Pagrindiniai „Gerosios vietos“ veikėjai lyg banga: po lūžio krante išnyksta, tačiau vandens lašeliai, kuriuos palieka matomi dar ilgai.
Serialo „Geroji vieta“ pabaiga yra apie susitaikymą su savo egzistavimo pabaiga. Tiksliau sakant, ji yra apie tai, kaip žmogus noriai atsisako savo tapatybės ir tampa gerąja visatos dvasia. Mirtis nėra pagrindinių serialų veikėjų pabaiga, tačiau paskutinėje serijoje jie nustoja egzistuoti tokiu būdu, kuris yra daug reikšmingesnis už paprastą fizinę mirtį. Serialas leidžia mums suprasti, kad jie visi priėmė šį sprendimą, bet tai nereiškia, jog žiūrovams dėl to ne liūdna.
„Skydas“ / „The shield“ Tai amerikiečių kriminalinės dramos televizijos serialas, kurio premjera įvyko 2002. Serialo „Skydas“ pabaigoje, niekas negauna to, ko nori ir tikriausiai taip ir turėtų būti. Paskutinėje serijoje matome, kad už nuodėmes buvo atlyginta. Serialas prasideda įvykiu, kai du policijos pareigūnai – Vikas Makis (Maiklas Chiklis) ir Šeinas Vendrelis (Valtonas Goginsas) – nužudo kitą policininką. Finale Šeinas ir Vikas, galų gale priversti sumokėti už savo nusikaltimą.
Šeino bausmė gali pasirodyti akivaizdžiai žiauresnė, nes kai policija jį apsupa jis nužudo savo šeimą ir nusižudo pats. Jo mirtis iš tiesų tikra tragedija, tačiau Viko bausmė yra visiškai kitokio pobūdžio pragaras. Jis nušalinamas nuo darbo specialiosiose policijos pajėgose ir visą likusį gyvenimą dirbs sėdėdamas prie stalo. Jis nebegalės ginčytis su narkotikų prekeiviais ar užgaulioti žemesnio rango gaujų narių. Dabar Vikui teks atlikti nuobodžius, bet reikalingus policijos darbus – ir jis neapkęs kiekvienos šio darbo sekundės. Jis gauna tai, ko nusipelnė, tačiau dėl to „Skydo“ pabaiga ne mažiau slegianti.
„Kaip aš susipažinau su jūsų mama“ / „How i met your mother“ Serialo „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“ pabaiga buvo itin laukiama. Tas iš dalies užlaikytas džiaugsmas, leidžiantis suprasti, kad Tedas (Džošas Radnoras) galiausiai prieis prie istorijos dalies susijusios su jo žmona. Pabaigoje mes matome pirmą jų susitikimą ir trumpą epizodą apie tai, kaip jam susiklostė gyvenimas su jo vaikų mama, kurią įkūnijo Kristin Milioti. Viskas miela ir romantiška, kaip kad gerbėjai ir tikėjosi.
Tačiau galiausiai serija atskleidžia, kad mama 2024 metais mirė. Ji kartu su Tedu sukūrė bendrą gyvenimą, bet ne tokį, kuriam lemta tęstis amžinai. Nors pastebimą vaidmenį Miliot suvaidino tik serialo pabaigoje, ji žiūrovams sudarė tokį milžinišką įspūdį, jog jos mirtis pasirodė esant itin liūdnas ir nesantaiką kurstantis įvykis. Visas serialas sukasi aplink mamos atvykimą ir kai publika pagaliau su ja susipažįsta, ji nenuvilia – tačiau serialo kūrėjų sprendimai dar ir kaip.
„Kaip aš susipažinau su jūsų mama“ paskutinė serija tapo dar labiau diskutuotina po to, kai buvo padaryta prielaida, jog po mamos mirties Tedas galiausiai ir vėl įsimylės Robin. Daugumai šis sprendimas skamba neįtikimai, labiausiai dėl visos papildomos įtampos, kuri sukosi aplink mamą. Tačiau jos mirtis daugumą gerbėjų vis tik privertė griebtis nosinaitės.
„Amerikiečiai“ / „The Americans“ Tai serialas, kuriame svarbiausia neišsiduoti, neatskleisti savęs ir labiau už viską siekti savo šalies gerovės, nustumiant jausmus į antrą planą. Tai rimtas konkurentas laurus skinančiam „Homeland“ televizijos serialui su taip pat įtemptu siužetu ir siekiu užtikrinti valstybės saugumą.
Serialo veiksmas vykta apie 80-uosius metus Amerikoje, Šaltojo karo metu. Pagrindiniai veikėjai Elizabeth (Keri Russell) ir Philip‘as Jennings‘as (Matthew Rhys) yra Sovietų Sąjungos KGB darbuotojai, kurie apsimesdami laimingais sutuoktiniais amerikiečiais savo gyvenimą kuria Vašingtono priemiestyje. Sukūrę šeimą, vardan geresnių darbo rezultatų ir patikimos priedangos KGB šnipai rimtai sunerimsta, kai į jų kaiminystę atsikrausto FTB agentas su šeima. Telieka atsakyti į vieną klausimą – ar tai tėra tik sutapimas?
„Amerikiečiai“ sukurtas buvusio CŽV agento Joe Weisberg‘o į plačiuosius vandenis išplaukė kai vykdomasis prodiuseris Graham‘as Yost‘as perskaitė Weisberg‘o serialo scenarijų, kurį jis apibūdino kaip „erzinančiai“ geru. Anot scenarijaus autoriaus iš tiesų tai serialas apie santuoką. Serialo branduolys yra santuoka, tarptautiniai santykiai tėra žmonių santykių alegorija. Kartais kai susiduriame su sunkumais savo šeimoje, jausmas būna tarsi esi tarp gyvenimo ir mirties.
Jei pateiktume paprastą ir faktinį pasakojimą apie tai, kas nutinka serialo „Amerikiečiai“ pabaigoje, ji gali pasirodyti ne tokia ir bloga. Pačiame serialo centre esantys Rusijos šnipai Filipas (Metjus Risas) ir Elžbieta (Keri Rasel), sugeba saugiai sugrįžti į SSRS po to, kai daugelį metų praleidžia gyvendami kaip amerikiečiai. Tačiau, kad paspruktų, jie turi visiškai atsisakyti gyvenimų, kuriuos susikūrė Jungtinėse Valstijose. Jų dukra, kuri turėjo kartu su jais keliauti į SSRS, nusprendžia pasilikti ir ne aišku ar jie dar kada nors pasimatys.
Giliau pasikapsčius pabaigos emocijose atsiskleidžia tikroji tragedija. Filipas turi pasakyti savo geriausiam draugui, kad metų metus jam melavo ir patikėti sūnų, kurį palieka. Negana to, bendruomenė, į kurią jie sugrįžta yra per plauką nuo žlugimo. Visi melai ir nusikaltimai, kuriuos jie darė dėl savo gimtos tautos gerovės bus nieko verti. Jungtinėse Valstijose jie susikūrė savo gyvenimus, buvo priversti juos apleisti dėl šalies, kurioje negyveno daugelį metų, o tada… ta šalis, skylanti iš vidaus, aiškiai parodo, kad jai jie visai nerūpi. Tai triuškinantis galutinis smūgis.
„Likusieji“ / „The leftovers“ Serialas pasakoja apie mažo Amerikos miestelio gyventojus praėjus trims metams po paslaptingo įvykio, kai staiga nuo žemės paviršiaus paslaptingai dingsta du procentai pasaulio gyventojų. Tiems, kurie liko, tenka susitaikyti ne tik su nežinia ir mylimųjų netektimi, bet ir gyventi šalia keisto miestelio bendruomenėje susiformavusio kulto, kurį išpažįstantieji tylos įžadais gerbia dingusiuosius ir persekioja su jais susijusius žmones.
Serialas sukurtas pagal po paties pavadinimo Tomo Perrottos romaną. Tiek knygos, tiek serialo nuotaika atitinka temą – jie depresyvūs, niūrūs, tamsūs. Čia svarbiausia ne veiksmas, o emocijos, kurių dauguma yra neigimas, pyktis, abejonės. Serialo sezono kone neįmanoma pažiūrėti vienu prisėdimu, sunku išsėdėti ir vieną seriją nepadarius pertraukėlės. Ir ne dėl to, kad serialas neįdomus ar ištęstas – tiesiog jame per daug slogių emocijų. Nors serialo herojai iš paskutiniųjų bando kabintis į gyvenimą po paslaptingo įvykio, visi puikiai supranta, kad taip, kaip anksčiau, nebebus niekada.
Paskutinė serialo „Likusieji“ serija turi laimingą pabaigą, tačiau ji pasiekiama tik patyrus galybę sukrėtimų. Serialo veiksmas vyksta ateityje po dešimties metų, o Nora (Kerė Kūn) gyvena ramų, atokų gyvenimą Australijoje. Tas gyvenimas rimtai sutrikdomas, kai lyg iš giedro dangaus pasirodo jos buvęs vaikinas ir gyvenimo meilė Kevinas (Džastinas Teru). Visas serialas sukasi aplink šių dviejų veikėjų praeities naštą, o ta praeitis tikrai sunki.
Kai jie galiausiai susitaiko, tai milžiniško palengvėjimo akimirka ir priminimas, kaip toli jie abu nuėjo. „Likusiųjų“ scena vyksta pasaulyje, kuriame 2% žmonių populiacijos neišaiškinamai dingsta, o serialo pabaiga nepateikia jokio tikslaus atsakymo. Vietoj to mums leidžiama suprasti, kad svarbiausia, kaip jaučiasi veikėjai ir ar jie pajėgs įveikti sunkumus, kuriuos patyrė. Kevinui ir Norai ir anksčiau buvo sunku, bet pabaiga parodo, kad galbūt, tik galbūt, dar yra vilties. Pabaiga optimistiška, tačiau tokia, kuri išryškina gilų liūdesį, kuriuo abu veikėjai dalinosi serialo metu.
„Kai jie mus mato“ / „When they see us“
Tikrais įvykiais paremta keturių dalių drama neabejotinai sukrės kiekvieną. Pasakojimo centre – 1989-ųjų balandžio 19 d. Niujorko Centriniame parke užpulta ir išprievartauta baltaodė moteris. Dėl nusikaltimo apkaltinti penki nepilnamečiai juodaodžiai, kurie iš tikrųjų prie šio užpuolimo neprisidėjo. Prokuroras teismo proceso metu vaikinus padalijo į dvi grupes. Visiems jiems buvo pateikti skirtingi kaltinimai, susiję su užpuolimu. Keturi iš jų buvo apkaltini išžaginimu. Pasimetę ir nuvargę ilgų tardymų metu, ilgą laiką be kąsnio burnoje, jaunuoliai prisiėmė jiems pateiktus kaltinimus, ir prisipažino nusikaltę. Vaikinams skirtos maksimalios bausmės, įmanomos nepilnamečiams, tačiau vienas iš penketuko, Kevinas, tądien, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, jau buvo sulaukęs šešiolikos, todėl buvo teisiamas kaip suaugusysis, ir savo bausmę atliko kalėjime. Tik praėjus trylikai metų jaunuoliai žengė į laisvę, o galutinai su miestu atsiteista tik 2014-aisiais, praėjus dvidešimt penkeriems metams. Istorija rodo keturis jaunus vyrus, bandančius iš naujo kurti savo gyvenimus turint seksualinio nusikaltėlio etiketę.
Nuostabus visos kūrybinės komandos darbas, pradedant puikia aktorių vaidyba ir baigiant kokybišku operatorių darbu, dar labiau sustiprina šios dramos keliamą įspūdį. Daug dėmesio skiriama ne tik pagrindiniams įvykiams, bet ir kaltinamųjų šeimoms, visų patiriamiems išgyvenimams. Skirtingi šeimos narių poelgiai ir požiūriai į susiklosčiusią situaciją priverčia susimąstyti. Istorijos stebėjimas žinant, kad kaltinamieji yra nekalti, galybė vaizduojamų stereotipų ir neteisybės kelia daugybę jausmų, todėl papasakota istorija be abejo sukrės net ir didžiausius skeptikus, ypač turint omeny, kad serialas paremtas tikrais įvykiais.
Serialo „Kai jie mus mato“ pabaigą būtų galima apibūdinti kaip laimingą. Centrinio parko penketukas, septynerius metus praleidęs už grotų, pagaliau atleistas nuo bausmės už moters išprievartavimą ir tikrasis nusikaltėlis sulaukia teisingumo. Pabaigoje jų istorija atrodo tokia, dėl kurios reikėtų džiūgauti. Tačiau tas džiaugsmas labai brangiai kainavo. Viso serialo metu matomus jaunuolius sistema, sukurta taip, kad apie tokius juodaodžius jaunus vyrus kaip jie automatiškai galvotų tik blogai, pavertė žvėrimis.
Šie veikėjai buvo sutraumuoti ir tai, kad galiausiai gavo bausmės atleidimą, neištrina visko, kas jiems nutiko. „Kai jie mus mato“ parodo nusikaltimą, kuris buvo padarytas šiems berniukams ir tai, ką jis atskleidžia sukrečia. Jie negalėjo apsiginti, todėl juos pasiglemžė baisi įstaiga. Faktas, kad jie buvo iš ten paleisti nelabai guodžia.
„It‘s a sin“ Televizijos serialas apie AIDS krizę niekada nebuvo skirtas smagiai praleisti laiką, bet „It‘s a sin“ yra siaubą keliantis priminimas apie tai, kokios buvo ankstyvosios AIDS dienos Jungtinėje Karalystėje. Seriale pasakojama apie grupelę jaunų, homoseksualių londoniečių, kurie džiaugiasi, jog gali gyventi būdami tokie, kokie yra. Tačiau palengva įsiveržia AIDS ir iš esmės pakeičia tuos gyvenimus bei visą juos supantį pasaulį.
Serialo pabaigoje, keletas pagrindinių veikėjų jau mirę. Paskutinės serialo akimirkos rodo, kaip pagrindinis herojus pasiduoda virusui. Kadaise buvęs energingas, pasitikintis savimi ir pilnas gyvybės… o dabar jis miršta vienas savo vaikystės miegamajame, atskirtas nuo draugų, kurie myli jį iš visos širdies. „It‘s a sin“ pasakoja apie tai, ką reiškė toje eroje būti homoseksualiu ir kaip AIDS naujai apibūdino visą žmonių kartą. Taip pat serialas pasakoja ir apie kelis jaunus vyrus, kurių gyvenimai buvo tragiškai sutrumpinti. Finalas sudeda šį liūdesį į vieną žiaurų ir nepamirštamą akcentą.
Taip pat skaitykite: 10 neįtikėtinai puikių serialų, kuriuos galbūt praleidote pro akis
