Lo. Li. Ta. Lolita. Vardas, žinomas beveik kiekvienam. Vardas, tapęs popkultūros ir masinio vartojimo simboliu. Vardas, tapęs preke. Bet svarbiausia, Lolita yra vardas, amžiams susietas su nuodėme, suteptas, nešvarus, ir visgi, viliojantis.
Taip ir jautiesi skaitydamas Vladimiro Nabokovo romaną „Lolita“. Suteptas, nuodėmingas skaitytojas, kuriam buvo leista pažvelgti į vieną keisčiausių, labiausiai šokiruojančių istorijų XX amžiaus literatūroje. Nors puslapius verti atsargiai, lyg vengdamas sužinoti daugiau, nei pagrindinis veikėjas jau papasakojo, vis dėlto, jautiesi įtrauktas į knygą. Ir koktu, ir įdomu, o kas gi įvyks toliau?
Skaitome Humberto Humberto išpažintį. Ilgą ir negailestingą. Reikia pripažinti, kad pats romanas parašytas nuostabiai. „Lolita“ yra vienas gražiausių romanų anglų kalba, parašytas ne anglakalbio rašytojo. Nors ir labai gražia kalba parašytas romanas, jį skaityti gana sunku. Kur buvęs, kur nebuvęs ateina suvokimas, kad tai yra istorija apie painius ir erotiškus suaugusio vyro ir jaunos mergaitės santykius. Kadangi, pasakojama pirmuoju asmeniu, Humbertas dažnai manipuliuoja pasakojimu ir skaitytojas gali labai lengvai užsimiršti apie ką iš tikro yra šis tekstas. Įsiskaičius atidžiau, lengva pastebėti, kad Lolitos arba Doloresos (tikrasis mergaitės vardas) tekste beveik nėra. Už ją kalba, mąsto ir jos veiksmus apibūdina Humbertas. Tad kyla klausimas: ar skaitytojas gali pasitikėti Humberto žodžiais, ar galima tikėti jo pateikta santykių versija? Nežinome, ką mąsto Doloresa, užtat galime puslapis po puslapio nardyti Humberto mintyse ir potyriuose.
„Lolita“ dažnai vadinama pornografine novele, savo turiniu šokiravusia pasaulį, tačiau pornografija joje tikrai nekvepia. Greičiau pajusite supuvusios moralės tvaiką, kurį skleidžia egoistiška Humberto asmenybė, apsėsta idėjos apie Lo. Li. Tą. Humbertas nemato asmens, žmogaus, galiausiai, vaiko, jis regi tik Lolitą – idėją apie nimfetę, mergaitę, kuri, pasak Humberto, žino, kad yra nimfetė ir tuo naudojasi. Lolita žino, kad Humbertas jaučia jai silpnybę ir naudojasi juo, o jis savo ruožtu naudojasi ja. Tačiau, prisiminkime, kad istoriją pasakoja vyras, užmezgęs romaną su dvylikamete. Vėlgi, ar mes tikime juo?
Lengva užsimiršti, kad tai istorija apie mergaitės ir vyro santykius, nes tai ne vienintelė romane analizuojama tema. Labai sumaniai Nabokovas šią knygą pavertė amerikietiškos kultūros ir gyvenimo būdo analize bei satyra. Masinė gamyba, vartotojiškumas, Holivudo ir garsenybių kultas, greitai paruošiamas maistas romane priešinami su aukštąja europietiškąja kultūra ir menu, per kuriuos savo egzistenciją suvokė Humbertas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Europoje.
„Lolita“ – sukels įvairiausių minčių. Ne veltui ši knyga laikoma vienu geriausių XX amžiaus literatūros kūrinių. Du kartus ekranizuota – 1962-ais metais Stanley Kubricko ir 1997-ais Adriano Lyno. Knygoje analizuojama sudėtinga ir daugumai žmonių nepriimtina tema, tačiau tai nesutrukdė „Lolitai“ tapti vienu svarbiausių literatūros šedevrų. Labai rekomenduoju. Skaityti lengva nebus, bet intelektualinis malonumas garantuotas.
