Skaičiau Marijos knygą bjauriausiu metų laiku, kai pilka, šlapia, o į darbą vis tiek reikia. Skaičiau traukiny, kasdien po truputį, ir su kiekvienu puslapiu darėsi vis liūdniau.
Laimė, džiaugsmas, meilė – neradau nieko, kas praskaidrintų nesibaigiančią žiemą ( spoiller allert: neišsigąskit dar, viskas bus gerai). „Bet gal man taip ir reikia?“ – galvojau sau. Gal kartais “taip ir reikia” mums visiems – pasinert į kitų žmonių šūdus, kad apsikuoptume savus? Ne šiaip pabraidyt, o nert normaliai, ant galvos, pasipliuškent, paplaukiot – šuniuku ir varlyte, o paskui dar ir ant nugaros – ir išplaukt švaresniais, kaip po purvo vonios. Skaisčia oda ir lengvesne galva.
Plaukiot po knygos veikėjų kolektyvinį šūdų baseiną nėra labai gera. Nepatogu tiesiog. Nuo svetimų intymių minčių ir išgyvenimų išpila raudonis, lyg ką negero darant, lyg … (ieškau knygos stilistika atitinkančio palyginimo) – masturbuojantis, nerimaujant, kad kas nors užtiks: „Bergždžiai mėgini prisiversti gyventi šioje akimirkoje <…> Todėl stengiesi užpildyti jį cigaretės dūmu, svaiginančiu vynu, triukšmu, vienanakčiais nuotykiais, prasmingais pokalbiais (prieš TAI ir po TO) <…> ar nepavargai apsimetinėti?“ (Prarastas rojus) Ir ne dėl to, kad išpažintys vulgarios „Pats sau atrodai kvailai. Pamėgini atkartoti pasitenkinimo išraišką. Prieš.. ir po orgazmo. Pasmaukai. Parūkai. Vis dar žiūrėdamas į veidrodį“ (Adomas), o todėl, kad verčia pagalvoti apie tai, ką esam linkę pamiršt.
Apie ką šita knyga, įsivaizduoju jus klausiant. Pilna religinių aliuzijų (nieko nepadarysi, viena jų užkoduota autorės varde ir nuo šių sąsajų jai sunkiai sekasi, o gal ir nesinori išsivaduoti), bet tarsi ir nieko gero iš to Dievo, kai nėra nieko švento. Geriau pagalvojus, gal dėl to knygoje nėra ir herojų, vien veikėjai, kurie geria, rūko, keikiasi ir mylisi, kartais viską darydami beveik vienu metu.
Religija įkyriai braunasi į lyderių gretas, bet laimi tai, kas nejauku, nešvaru kažkaip, tai, ko bijom. Vienatvė ir išprotėjimas. Jų ryšys. Depresija, liūdesys ir melancholija. Daugiabučiai, laiptines. Miestas. Nesveiki santykiai – tarp draugų, svetimų, tėvų ir vaikų. Nesveika vaikystė. Nesveika ir Lietuva, kurios liga atskleidžiama per nacionalinį lietuvio portretą – labai nepatogų, bet įtikinantį: „Virgis: Nu, sūka, ateini čia! Susipažinkit, Virgis. Vidutinio amžiaus, statistinis lietuvis. <…> du metus atidulkintas kariuomenėje, grįžęs tuoj pat susirado moterį. Vedė. Apsigyveno pas jos tėvus. Uošvis įdarbino staliaus padėjėju vietinės reikšmės baldų gamyklėlėj.“ (Virgis)
Meilė? Galbūt, bet ne tokia kokios tikimės.
Tai iš kur ta malonė ir kas jos pilnas? Esu tikra, kad atsiras ne vienas svarstantis, ar tai autobiografija. Galiu užbėgti įvykiams už akių ir pasakyt, kad taip. Ir norėdama palikti intrigos bei nusimest atsakomybę už tokią tiesmuką interpretaciją, pridėsiu: galbūt. Kai kas tikrai įvyko, kažkas būtinai atpažins save, kažkam tai nepatiks. Bet šita autobiografija kitokia, kolektyvinė. Čia vienas dienoraštis nėra tik vieno – atrodo, kad jį po žodį rašėme visi. Ne dėl to, kad lengva susitapatinti su veikėjais ar situacijomis – anaiptol. Greičiau todėl, kad tarp eilučių slepiasi jausmai, kurių nemoku įvardinti, bet kurie, tikiu, nesvetimi daugeliui. Iš ten štai ir toji malonė -atpažinti būseną, ir suprasti, kad ne tau vienam taip būna. Arba atvirkščiai – skaityt ir galvot “man taip nebuvo ir nebus”, nesuprast ir džiaugtis, kad nesi toks, kaip aprašytieji.
Kur pažvelgsi – ten malonė.
Skaičiau vėl pavasarėjant – atradau malonę muzikoj, kurios ten sočiai (Marija lyg ir bando sukurti nuotaiką ne tik žodžiais, bet ir sufleruodama tinkamas dainas, ir jai tai sekasi). Patyriau malonę besijuokdama iš daugybės komiškų situacijų ir posakių, nors kai kurie jų daug kartų girdėti ar skaityti.
Skaitykit vasarą, kai viskas neatrodo taip juoda, kaip iš tikrųjų yra. Malonių ten daugiau, skaitykit ir atraskit savas. Ir būsite malonės pilni.
Ačiū, Marija, malonės pilnoji.
