Aštuoniolika valandų. Nuo aušros iki vidurnakčio.
Tiek laiko gyvensite Italijoje skaitydami šią knygą. Kartu su jos autoriais prabusite triukšmingame pietinės Romos kvartale, eisite į barą puodelio espreso, sveikinsitės su kaimynais, aiškinsitės itališko cornetto kremo paslaptis, gyvensite šio didžiulio, labai seno ir elegantiško miesto ritmu. Eisite pietauti, studijuosite teisingus ir neteisingus patiekalų valgiaraščius Romos centre, gersite aperityvą Amžinojo miesto rūmuose ir terasose. Galiausiai pasijusite tarsi filmo „Didis grožis“ (La grande bellezza) veikėjai ir, galimas daiktas, įsimylėsite Romą, Italiją.
O paskui… Paskui išgyvensite įtampos ir pykčio akimirkas. Kitaip ir negali būti, nes „Romanas su Italija“ pulsuoja tuo, ką italai vadina amore e odio – meilė ir neapykanta, nes tuos pačius via Appia Antica, senojo Apijos kelio, akmenis prieš du tūkstančius metų mynęs poetas Publijus Ovidijus Nazonas lotyniškai rašė: Odero, si potero; si non, invitus amabo – „Neapkęsiu, jeigu galėsiu, o jei ne – įsimylėsiu.“
Ši knyga – lyg keturiomis rankomis sugrota Domenico Scarlatti sonata – parašyta moters ir vyro, todėl tie patys itališko gyvenimo epizodai pateikiami visiškai skirtingai. Istorijos apie tai, ką reiškia Italijoje būti donna, moterimi, lankytis pas ginekologą, leisti sūnų ir dukrą į mokyklą, apie vyriškas laimės paieškas Palerme ir susidūrimus su priešingų politinių pažiūrų atstovais, apie tai, kas yra popietės miegas pisolino ir kas nutinka jo nepaisantiems, daug kitų įvykių ir kelionių po Apeninus – visa tai papasakota su šmaikščia ironija.
Perskaitę šią knygą ir praleidę vieną dieną Romoje, nė nepajusite, kad dviejų lietuvių romanas su Italija užtruko ketvirtį amžiaus.
Paulius JURKEVIČIUS – žurnalistas, rašytojas, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentu Romoje ir Vatikane, vėliau bendradarbiavo su dienraščiu „Verslo žinios“, savaitraščiu „Veidas“, „Žinių radiju“. Šiuo metu – naujienų portalo 15min.lt apžvalgininkas. Išleido knygas: „Staltiesės ritmu“ (2010), „Italija“ (bendraautoris, 2012), „Sava Roma“ (bendraautoris, 2014), „Knyga apie ypač tyrą“ (2015), „Dėl skonio ginčijamasi“ (2017).
Ieškokite istorijos! Visur, kur tik lankysitės ir matysite aikštes, fontanus, skersgatvius, ieškokite aistrų, dramos, tragedijos su laiminga pabaiga arba šiek tiek liūdnos komedijos! Net pats mažiausias miestukas turi savo antikos šmėklas, viduramžių egzekucijų vietas, Renesanso didvyrius arba didvyres, kraują stingdančias keršto istorijas. Ieškokite personažų, galinčių visiškai kitokia šviesa nužerti gatvės, kuria dabar einate, grindinį, bažnyčią, kurioje manote rasti vieną nukryžiuotąjį, o ten – daugybė nelaimingųjų – istorijos nukryžiuotųjų vardų, pavardžių, datų. Jeigu žiūrėsite į akmenį kaip į akmenį, į klauptus kaip į klauptus, į aikštės kvadratą kaip į kvadratą, jeigu atsisakysite išgerti istorijos svaigalų, ką gi – būsite pasmerkti nuoboduliui. Akmeniniam, mediniam arba kvadratiniam turistiniam nuoboduliui. PAULIUS
Jurga JURKEVIČIENĖ – žurnalistė, rašytoja, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente Romoje, rašė portalui lrytas.lt, žurnalams „L’Officiel“, „Ieva“, „Stilius“, bendradarbiavo su „Lietuvos ryto“ televizija. Šiuo metu – naujienų portalo 15min.lt rubrikos „Vakarienė pas Jurgą ir Paulių“ bendraautorė. Išleido knygas: „Italija“ (bendraautorė, 2012), „Sava Roma“ (bendraautorė, 2014), „Itališkos elegancijos kodas“ (2015), „Stilingi egoistai“ (2017).
Mūsų pirmųjų namų via Aurelia šalia etruskų nekropolio nuoširdžiai nekenčiau. Jau pirmąją savaitę mane ištiko panikos priepuolis – esu įkalinta. Rustico – kaimiško stiliaus namas, akmenimis ir etruskų mūrų liekanomis nubarstyti takeliai, migdolų ir kivių medžiais žydinčios kalvos aplinkui, apelsinmedžių alėja nuo pat cancello – metalinių vartų iki šeimininko Ciro namo – tik išoriškai atrodė svaiginamai. Kasdien bliaunančios avys, katės, du milžiniški šunys maremanai neleido abejoti – itališka tenuta – privati valda – verta filmo.
Ciro, Romos priemiesčio Ladispolio nekilnojamojo turto agentas, džiaugėsi padaręs gerą darbą – apgyvendinęs savo plantacijoje akredituotus žurnalistus – ir kas rytą po mūsų miegamojo langais birbindavo traktorių. Praskleisdavau užuolaidą, o jis šypsodavosi man lyg princas ant balto žirgo: buongiorno, giornalista Jurga – sveika, žurnaliste Jurga.
Ciro, o dar labiau jo žmona Agostina tarėsi mums suteikę svajonių būstą už minimalią nuomos kainą. Galbūt… Bet kur čia mano svajonių Italija, kur spindinčios vitrinos, kur mada, kokiais čia aš vilkėsiu drabužiais, kokius avėsiu batelius?.. JURGA
Siūlome paskaityti knygos ištrauką.
[Paulius] …
salvės, bombos, pasalos
Yra tokių dienų, kurios kalendoriuje nepažymėtos, bet yra atmintinos. Šis birželio penktadienis yra būtent tokia diena. Tai, kad mes taikiai grįžtame į namus iš piazza Epiro turgaus nešini daržovėmis ir aštuonkojais, nereiškia, kad šiandien yra įprasta vasaros pradžios diena.
Per daugelį metų, praleistų Romoje, įsitikinau, kad penktadienis yra pati nenormaliausia savaitės diena, – ji prasideda vienaip, o pasibaigia nežinia kaip. Apie šią dieną verta susirinkti išankstinę informaciją – laikraščiuose, internete, televizijos žinių laidose. Penktadienis Romoje yra tradicinė valstybės konvulsijų ir mėšlungio diena. Jeigu valstybėje kažkas neveikia arba veikia blogai, visą savaitę – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – apie tai nutylima. Šeštadienis ir sekmadienis yra poilsio dienos. Lieka penktadienis – streikų, taikių manifestacijų, nirtulingų demonstracijų, aršių protestų, politinių hepeningų, partijų, visuomeninių susivienijimų, profesinių sąjungų, įvairių įvairiausių valstybės institutų konvulsijų diena.
Konvulsijos tampo ne tik žmones ir jų veiklą žemės paviršiuje. Netgi žemės drebėjimai dažnai vyksta būtent penktąją savaitės dieną. Pavyzdžiui, Val di Noto žemės drebėjimas Sicilijoje – pati žiauriausia seisminė nelaimė Italijos istorijoje – įvyko būtent penktadienį. Sunku paaiškinti, kodėl tokie dalykai atsitinka tą, o ne kitą dieną. Manyčiau, geriausia nepradėti ieškoti priežasčių ar dėsningumų, nes gresia vidutinio lengvumo nervų sutrikimai ir konkreti išvada: geriau šioje valstybėje negyventi.
Bet mes šioje valstybėje gyvename… Čia toks įsisenėjęs mūsų romanas su šia valstybe… Kita vertus, penktadienio juk neišbrauksi iš savaitės, kaip neišbrauksi ir pirmadienio. Todėl aš stengiuosi ketvirtadienio vakarą arba, blogiausiu atveju, ankstų penktadienio rytą surinkti vertingos informacijos apie numatomas valstybės konvulsijas, jų formas ir intensyvumą. Šia informacija mielai pasidalinu su šeimos nariais, kaimynais, kolegomis.
Todėl kai ties vakariniu piazza Epiro turgaus išėjimu gaunu pirmąją vandens salvę, o Jurga leipsta juokais, bet tik tol, kol ir jos blauzdas po plonu šifonu perlieja iš vandens pistoleto, o gal iš vandens kulkosvaidžio, ką aš žinau, – būtent tą šlapią akimirką pradedu suvokti, kad šiandien yra penktadienis, atmintina diena, kuri nepažymėta kalendoriuje.
Gavettoni. Vandens mūšiai. Kartą per metus, ryte, paskutinę mokslo metų dieną.
Vandens kautynės dažniausiai vyksta tarp mokinių, aplaistant ir mokytojus, o praeiviai juokiasi. Bet mūsų atvejis buvo kitoks, mes atsidūrėme netoli De Chirico meno licėjaus. Giorgio De Chirico tapė paveikslus – fantastiškas metafizines enigmas, o jo vardu pavadinto licėjaus mokiniai – fantastiškai išradingi ir kūrybiškai pasiutę, daug labiau pasiutę negu, tarkime, gamtos mokslų arba kalbų licėjaus moksleiviai. Atsidūręs jų siautulio epicentre sausas iš balos neišbrisi. Ne perkeltine, o tikrąja žodžio prasme!
Niekaip negalėjau išsiaiškinti šios gaivališkos ir šlapios tradicijos pavadinimo prasmės. Yra toks itališkas posakis fare la gavet-ta – sunkiai, vargingai kilti karjeros laiptais, laukti savo valandos. Kai politikas prašosi išrenkamas į parlamentą, jis neišvengiamai vartoja šį posakį, dėsto apie vargingą jaunystę ir pasiaukojimo pavyzdžius anglių kasyklose, kariuomenėje, pomidorų plantacijose. Žodis fare reiškia „daryti“. Žodis la gavetta – kareiviškas katiliukas.
Gavettoni – didžiųjų kareiviškų katilų diena. Nekontroliuojamos, nedraudžiamos, nenuspėjamos mokyklų pasaulio konvulsijos, linksmos jaunimo saturnalijos. Jeigu tai būtų pasilaistymas, gaivus apsišlakstymas karštą birželio rytą… Jeigu tai būtų uno scherzo – juokas juokais… Bet šiame labai sename mieste niekada nežinai, kada juokai prasideda, ir dar mažiau žinai, kada jie baigiasi… Ypač, jeigu tai vyksta penktadienį.
Romėnų vandens dievo Neptūno kariauna mūšiui ruošiasi iš vakaro. Kruopščiai kaupiamas arsenalas: vandens pistoletai ir šautuvai, plastikiniai maišeliai ir buteliai, skutimosi putos, įvairūs nuplaunami ir sunkiai nuplaunami dažai, A kategorijos kiaušiniai. Ruošiami rūbai, kuriuos po gavettoni susirėmimų
teks išmesti.
Vandens bombos šiandien sproginėja visoje Italijoje, bet Romoje šis reiškinys pats aršiausias. Viena priežasčių, matyt, yra nasone – nosis. Didelę kuprotą nosį primenantis senoviškas vandens čiaupas yra vienas Amžinojo miesto simbolių. „Nosys“ išsimėčiusios po visą miestą, jų iš viso yra beveik 3000, todėl „šovinius“ iššaudę gavettoni kariai gali juos bematant papildyti.
[Paulius] …
mokau mokytoją fantazijos
Kai pirmąsyk išvydau gaivališką vandens stichijos protrūkį mokslo metų pabaigos proga, man kilo įvairių klausimų. Kas leido? Kodėl leido? Kodėl neuždraudžia? Kur slapstosi mokytojai? Ir panašių.
Dabar, grįždamas iš piazza Epiro, stebiu pasiutusius De Chirico licėjaus mokinius ir jų šlapias šunybes, bet jau nebesistebiu. Ir jau nebesipiktinu netgi po to, kai jie sugadina perlamutro spalvos Jurgos sijoną, o mane pašventina keliomis vandens čiurkšlėmis.
Šiame mieste draudžiama lesinti balandžius, merkti kojas į fontaną, įeiti į banką su mobiliuoju telefonu kišenėje, yra begalė kitų keistų draudimų, reguliuojančių įvairias gyvenimo sritis. Užtat nedraudžiama reikšti emocijas! Šito tai jau ne… Civis Romanus Sum! Aš esu Romos pilietis! Mano prigimtinė teisė – viešai reikšti emocijas. Džiaugtis, pykti, protestuoti, nesutikti, verkti, juoktis, žavėtis, šlykštėtis.
Mokykla yra valstybės institucija, todėl ir jai galioja ta pati emocijų laisvės privilegija. Vis dėlto mokykla, mokytojai, vadovėliai, mokyklinės tradicijos yra būtent ta sritis, kurią atvažiavus į Italiją paturistauti porą savaičių arba porą mėnesių kažin ar greitai ir sėkmingai pavyks perprasti. Ir man ne išsyk pavyko. Kartais itališka mokykla man atrodydavo tobula. Bet jau kitą dieną – beviltiška. Kiek vėliau – verta pagyrimų, o paskui ir vėl – smarkiai atsilikusi.
Itališkos mokyklos spindesį ir skurdą pavedėme ištirti Simonui. Na, jeigu jau kalbėsime sąžiningai, Simonas neturėjo jokios pasirinkimo laisvės. Vieną karštą, labai karštą rugsėjo pabaigos dieną jis buvo paimtas ir panardintas į scuola elementare – pradinės mokyklos – sūkurį, tiksliau – pasodintas į terza elementare – trečios pradinės klasės suolą.
Mokykla buvo vaizdingoje vietoje: tarp Lacijaus kalvų, ties via Aurelia posūkiu, akacijų ir bambukų giraitės pakraštyje. Taip, tai buvo gana įdomi vieta, penkiasdešimtasis valstybinio plento ss1 kilometras. Tiesa, dar nepaminėjau, kad aplink mokyklą plytėjo ‘trebbiano’ veislės vynuogynai, artišokų plantacijos, o kelią tapybiškai rėmino Viduržemio jūros pušys – aukštos, grakščios, nugenėtais kamienais, tarsi su kepurėmis. Vakarais prie mokyklos rinkdavosi prostitutės. Seneliams pasakodamas apie mokyklą Simonas jas vadino le caramelle – karamelės, nes taip jas visi ten vadino. Bet tai, žinoma, didaktikos kokybei įtakos neturėjo. Bent aš taip manau…
Man labai patiko šios scuola elementare kraštovaizdis, aplinkinių augalų įvairovė, o Simonui šie dalykai kažin ar rūpėjo. Devynerių metų vaikui, mokėjusiam pasakyti itališkai buongiorno, arriverderci, grazie, prego, sono lituano, sono nato a Kaunas, ho nove anni, mi chiamo Simonas (laba diena, iki pasimatymo, ačiū, prašau, aš esu lietuvis, gimiau Kaune, man devyneri metai, mano vardas Simonas), pušys ir artišokai visiškai menkai rūpėjo.
Mes visi trys intensyviai mokėmės – aš mokiausi perprasti Italijos politinės sistemos ypatumus ir Vatikano akreditacijos procedūras, Jurga mokėsi mados pasaulio terminologijos ir artišokų ruošimo meno. Simonas mokėsi itališkoje scuola elementare.
Maždaug po trijų savaičių supratome, kad sunkiausiai sekasi būtent jam. Vaikas mums apie tai nė neužsiminė, gal nebūtume apskritai nieko sužinoję, jeigu ne maestra – pradinių klasių mokytoja Carla. Kai atvažiavau pasiimti Simono iš mokyklos, ji valdingu mostu man liepė prisėsti: C’è un problema – yra problema. Atsisėdau į mokyklos suolą ir pasiruošiau išklausyti apie išdaužytą langą, išteptas užuolaidas ar panašius devynmečių berniūkščių nusikaltimus.
Ir neatspėjau. Simono problema buvo daug didesnė. Niente da fare. Simone non ha fantasia... – Simonas beviltiškas. Simonas neturi fantazijos, – su bjauriai gedulinga užuojauta balse pareiškė mokytoja Carla. Aš kurį laiką tylėjau, paskui pasitikslinau: Mi perdoni, atleiskite, – ko jis neturi?
Maestra lediniu pradinių klasių mokytojos tonu pakartojo, kad Simonas yra visai beviltiškas, neturi fantazijos. Ir dar pridūrė: „Jam, matyt, trūksta emocijų…“
Aha! Štai kur šuo pakastas… Itališkoje mokykloje gali daug kas atsitikti. Mokinys gali iškrėsti įvairiausių šunybių, gali net kuriam nors vaikui kankorėžiu praskelti antakį, gali būti nepažangus arba nedrausmingas, arba ir viena, ir kita. Vieno dalyko jam neleidžia itališka mokykla ir itališka mokytoja: fantazijos ir emocijų trūkumo.
Sėdėdamas ankštame scuola elementare suole pajutau, kad kažkur ties gomuriu pradeda tvenktis pyktis. Beje, itališkai pyktis yra la collera. Taigi, supratau, kad man gresia la collera. Bet paskui nugalėjo smalsumas. Nutariau pasiteirauti mokytojos Carlos, kokiu būdu ji aptiko Simono problemą. Ir dar paklausiau: Come si manifesta? – kaip visa tai pasireiškia? Kokios yra fantazijos ir emocijų skurdo apraiškos?
Paaiškėjo štai kas. Maestra uždavė klasei rašto darbą tema „Mano mieliausias žvėrelis“. Kiekvienas mokinys turėjo aprašyti savo mylimą žvėrį ir aptarti, kodėl jis yra mylimas. Simono rašto darbe buvo maždaug dvidešimt žodžių: „Man patinka meška. Meška yra didelė. Ji gyvena miške. Miškas yra toli, todėl meška gyvena toli. Aš nebijau meškos…“ Ir panašiai.
La collera vėl užgulė gerklę. Keletą akimirkų kietai sučiaupęs lūpas tylėjau parietęs kojas prakeiktame scuola elementare suole. Prisiminiau, kad aš, porca miseria – velniai griebtų, – keletą metų dėsčiau prakeiktą italų kalbą keliose aukštosiose mokyklose – konservatorijoje, universitete, koledže. „Gerbiama maestra, atlikime paprastą eksperimentą: rytoj liepkite Simonui parašyti tą patį rašto darbą, bet ne itališkai, o lietuviškai. Aš atvažiuosiu jo pasiimti ir jums visą tekstą išversiu. Taip patikrinsime mokinio fantazijų ir emocijų pasaulį.“
Kitą dieną Simonas prirašė tris puslapius apie rudąją mešką, kuri, vargšė, gyveno miške, bet buvo sugauta ir pasodinta į narvą zoologijos sode, jai buvo labai liūdna, ir teksto autorius išgyveno liūdesio ir užuojautos jausmus ir…
Basta grazie – pakaks, ačiū, – nutraukė vertimą mokytoja Carla. Ji nusišluostė nosinaite akies kampučius ir pasakė: „Aš noriu atsiprašyti jūsų. Aš buvau neteisi. Simono fantazijos ir emocijos –
labai turtingos. Tik italų kalba per šias tris savaites dar silpnoka. Bet aš jam padėsiu kuo greičiau išmokti kalbėti ir fantazuoti itališkai.“
Kartą po daugelio metų susitikome su mokytoja Carla artišokų mugėje. Ji klausinėjo manęs, kaip sekasi Simonui. Paaiškinau, kad jos mokinys „be fantazijos“ sėkmingai baigė studijas Pizos universiteto Filosofijos fakultete. Maestra atsiduso: „Vadinasi, iš visos klasės jis vienintelis tapo dottore (daktaras, mokslinis laipsnis). Viešpatie, come ho sbagliato quella volta – kaip aš tada apsirikau…“
Aš nepykstu ant mokytojos. Jos dėka mes visi supratome ir išmokome vieną svarbią itališkos egzistencijos sąlygą: gali neturėti pinigų, gali nebūti nei protingas, nei gražus, bet jeigu nestokosi charizmos, jeigu būsi emocingas, būsi fantazuotojas, ką gi – tada Italijoje gyventi bus lengva ir gera.
[Paulius] …
laikas verkti ir laikas juoktis
Bet ne visada.
Taisyklės Italijoje yra nemėgstamas patiekalas. Sunkiai virškinamas. Galbūt todėl dažnai atsitinka taip, kad taisyklių išimčių yra kur kas daugiau negu pačių taisyklių.
Panašiai ir su emocijų raiška. Emocijos yra gerai, bet reikia žinoti, kada jos taikomos ir kokios yra taikymo išimtys. Pavyzdžiui, kapučino dėsnis. Apskritai kapučinas yra puikus kavos gėrimas, tačiau reikia žinoti jo vartojimo taisykles ir taisyklių išimtis. Pavyzdžiui: jeigu pietums suvalgei bistecca fiorentina – Florencijos bifšteksą su karštomis pupelėmis, tada kapučino geriau po pietų negerti. O jeigu buvo valgyta insalata – salotos su duona, tada galėtų būti taikoma išimtis ir kapučinas po pietų gal ir būtų leidžiamas.
Emocijos turi greitai sukilti ir greitai nurimti. Laiku išsprogti ir laiku išsivadėti.
Mokydamasis paskutinėje Romos Anneo Senecos klasikinio licėjaus klasėje Simonas jau buvo patyręs itališkų emocijų technologas. Bent mums taip atrodė. Tačiau vieną dieną jis iš mokyklos parėjo susikrimtęs ir nekalbus. Vaikščiojo rūškanas kelias dienas, galiausiai sekmadienį prabilo: „Negaliu pakęsti šitos isterikų šalies! Neįmanoma suprasti, kada reikia verkti, o kada juoktis… Blogiausia, jeigu nieko nedarai – nei verki, nei juokiesi…“
Vyko lotynų kalbos pamoka. Ją nutraukė mokyklos direktorė – net nepasibeldusi įgriuvo į klasę ir pasakė tragišką naujieną: vienos iš mokinių tėtį, policininką, traukinyje nušovė Brigate Rosse („Raudonosios brigados“ – kairiųjų radikalų teroristų grupuotė, siautusi Italijoje). Visa klasė drauge su mokytoja ir direktore tarsi mostelėjus dirigento lazdelei paplūdo ašaromis.
Visi iki vieno, išskyrus Simoną. „Mane irgi sukrėtė ši žinia. Gal net labiau už kitus. Bet jie visi taip garsiai bliovė, atrodė, kad lenktyniauja, kuris garsiau… Manyje kažkas užsiblokavo.“
Galiausiai visa klasė nuščiuvusi sužiuro į Simoną. Perchè non piangi? Non ti tocca? Kodėl tu neverki? Tavęs tai neliečia? Po visuotinio verkimo seanso prasidėjo visuotinio vieno neverkiančiojo pasmerkimo valandėlė.
Kita pamoka buvo fizinis lavinimas. „Jie lakstė po salę, žaidė tinklinį, šmaikštavo, juokėsi. Jie pamiršo, kad visai neseniai, vos prieš pusvalandį, plūdo ašaromis. Tarsi tai būtų įvykę pernai, – pasakojo Simonas. – Aš vienintelis atsisakiau žaisti tinklinį. Nenorėjau, tiesiog negalėjau žiūrėti į kamuolį. Mintyse toliau vyniojau įvykio sceną – du policininkai įeina į vagoną, sustoja prie įtartinų keleivių ir paprašo dokumentų. Įtartini keleiviai vietoj dokumentų išsitraukia pistoletus ir pradeda šaudyti. Tykšta kraujas, vagone – panika… Vienas žuvusiųjų – mano klasiokės tėtis…“
Tylėdamas išklausiau šią istoriją apie licėjaus emocijas ir policininką, kurį nukovė Brigate Rosse. Nežinau, ką pasakyti. Bet kažką turiu pasakyti. Turiu kažką patarti savo vaikui.
„Vaike, būk reaktyvus. Paleisk dūdas tada, kai reikia. Ir užsuk kranelį, kai jau nebereikia“, – sakau Simonui. Visiškai formaliai tai sakau. Nes ir pats šito meno neįvaldžiau. Nesu choristas, ir Simonas, matyt, irgi nėra choristas. Šios itališkų emocijų raiškos strategijos, matyt, taip ir liks neįvaldytos.
Jurga Jurkevičienė, Paulius Jurkevičius. Romanas su Italija. Ketvirtis amžiaus Romoje – kaip viena diena. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 345 p.
