XIX a. pabaigoje Bremas Stokeris parašė fantastinį siaubo romaną „Drakula“, kurio dėka iki šių dienų yra kuriama daugybė filmų apie vampyrus. Vienu iš sėkmingiausiu tapo 1992 m. filmas „Bram Stoker’s Dracula“, kuris pelnė tris Oskarus ir savo populiarumu inspiravo kitus filmų kūrėjus sukurti kažką panašaus. Filmai „Dracula: Untold“ ir „Renfield“ tapo nesėkmingais bandymais atvaizduoti Drakulą. Šie filmai nesulaukė žiurovų meilės ir iš bilietų pardavimo surinktos lėšos neatitiko filmo kūrėjų iškeltų lūkesčių. Tačiau visai nesenai kino teatruose pasirodė filmas „Paskutinė Demetros kelionė“, kurio siužetas ir įvykių eiga yra panaši į Bremo Stokerio romano „Drakula“ septintajį skyrių. Tad trumpam nusikelkime į jūrinę kelionę bei apžvelkime esminius filmo aspektus.
Trumpai aptarkime filmo siužetą, kuris mus nukelia į laivą „Demetra“ ir ten vykstančias keistenybes. Kapitono Elioto sprendimas plukdyti 50 dėžių iš Varnos uosto į Londoną tampa lemtingu. Sutikęs su neįprastai didele suma ir nepaklausęs vieno iš atsisakiusio plaukti laivu samdinio perspėjimo dėl drakono emblemos ant dėžių, laivas vis tiek išplaukia į mirtiną kelionę. Paskutinę minutę į laivą priimtas daktaras Klemensas tampa savotišku lyderiu tuomet, kai reikia priimti sprendimus kovojant su demonišku padaru, kurį vienoje iš dėžių rasta mergina pavadino „Drakula“. Ši papasakoja istoriją apie Drakulos istoriją ir jo ketinimus. Naktimis pabundantis ir kraują siurbiantis padaras pradeda kėsintis į visus gyvus organizmus laive. Nužudyti gyvūnai ir sukandžioti laivo įgulos nariai tampa kasdienybe su kuria tenka susitaikyti. Nei šautuvai, nei peiliai nepadeda sustabdyti pabaisos, kurios įkandimas tampa mirtinu dalyku ir saulei patekant aukos kūnas paprasčiausiai sudega.
Galiausiai artėjant link Anglijos krantų įgula surengia paskutinį šturmą ir parengia pasalą pabaisai. Bendru sutarimu yra nusprendžiama paskandinti laivą tam, jog Drakula nepasiektų kranto. Galiausiai visa likusi įgula kyla į paskutinę kovą, kuri baigiasi tuo, jog vienintelis Klemensas išgyvena, o pabaisa vis dėlto lieka gyva Filmo pabaigoje yra paliekama intriga ir galimybė išvysti dar vieną filmo dalį ateityje, nes Klemensas pasiryžta sumedžioti pabaisą, kuri Londone siekia ieškoti naujų aukų.
Šio filmo idėja jau kilo prieš kelis dešimtmečius, tačiau pats filmas buvo pradėtas statyti tik prieš dvejus metus. Susitarus su filmų kūrimo įmonė „Universal Pictures“ filmo idėja pasidarė reali ir jau šių metų rugpjūčio 11 d. filmas pasirodė JAV kino teatruose. Pats filmas labiausiai išsiskiria savo įtemptu siužetu ir fantastiniais elementais, kurie sukuria intrigą iki pat filmo pabaigos, o įvykių eiga yra gana nenuspėjama ir tai priverčia žiūrovą nenuleisti akių. Scenarijus ir įvykių eiga yra vystoma tolygiai ir taip yra nuolat artėjama prie kulminacijos. Garso takelis padeda sukurti dar didesnę įtampą ir bauginantį jausmą. Patys vaizdiniai elementai sukuria tikroviškumo iliuziją, o fantastiniai elementai pasitelkus CGI efektus yra išpildyti gana gerai. Pats filmas nėra perspaustas daugybės nereikalingų fantastinių elementų, o tai yra didelis pliusas, nes yra sukuriamas didesnis tikroviškumo jausmas. Didelį įspūdį paliko Drakulos atvaizdavimas. Filme Bremo Stokerio „Drakula“ vampyras turėjo žmogaus bruožus, o šiame filme tai buvo labiau panašu į demoną. Toks Drakulos apipavidalinimas iš dalies atrodo dar įspūdingiau ir dar labiau baugina žiūrovus.
Vis dėlto didžiausią įspūdį palieką veikėjų dialogai, kurie yra įvairiapusiški ir sukelia teigiamą emociją. Visa tai sukuria gerai parinktas aktorių kolektyvas, kurio pagrindine žvaigžde tampa aktorius Corey Hawkinsas. Šis laivo daktarą įkūnijęs aktorius turbūt daugeliui žmonių yra labiausiai žinomas iš serialo „The Walking Dead“ ir filmo „Straight Outta Compton“. Aktorius šiame filme parodė puikius aktorinius sugebėjimus, kurie labiausiai atsiskleidė dialogų metu. Taip pat šiame filme yra ir kitų puikių bei žinomų aktorių. Pagrindinio kapitono Elioto vaidmenį suvaidino Liamas Cunninghamas, kuris yra žinomas iš serialo „Sostų karai“. Antrajį laivo kapitoną įkūnijo Davidas Dastmalchianas, kuris yra žinomas iš tokių filmų kaip „Prisoners“ ar „Ant-Man and the Wasp: Quantumania“. Reikia pripažinti, jog aktorių kolektyvas tikrai padarė gerą darbą įkūnydami savo personažus.
Vis tik liūdna, jog tam tikri filmo veikėjai šiek tiek išnyko iš bendro paveikslo ir buvo nustumti į antrą planą. Taip pat galima atkreipti dėmesį į filmo pabaigą ir paskutinę sceną, kurioje yra lyg sufleruojama apie galimą filmo tęsinį. Toks sprendimas kartais atrodo juokingai, nes tai daug priklauso nuo filmo pasisekimo ir surinktų pinigų iš bilietų kasų. Nesurinkus reikiamo biudžeto ir nesulaukus teigiamų įvertinimų filmo tęsinys dažniausiai lieka neįgyvendintas ir filmų pabaigose paliekama intriga dažniausiai lieka lyg neišpildytas pažadas žiūrovams.
Filmo režisierius André Øvredalis jau anksčiau yra pasižymėjęs kaip siaubo filmų kūrėjas, kuris sulaukė nemenko pripažinimo ir daugybės apdovanojimų. Tokie filmai kaip “The Autopsy of Jane Doe” ar „Scary Stories to Tell in the Dark“ sulaukė didelio susidomėjimo ir parodė šio režisieriaus savitą braižą. Nors šį filmą galima įvertinti teigiamai, tam tikrus minusus vis tiek galima įžvelgti.
Įvertinus esminius filmo aspektus galima teigti, jog šis įtempto siužeto kūrinys yra neblogas knygos Bremo Stokerio „Drakula“ perteikimas. Vampyrų mėgėjai tikrai turėtų pajausti ir pamatyti visai kitaip atrodančią kraujo ištroškusią pabaisą ir fantastinius elementus, kurie susikerta su siaubą keliančiu siužetu.
