Šių metų vasaros pabaigoje minėsime 1914-1918 m. karo, dar kitaip vadinamo Didžiuoju karu, 100-ąsias metines. Tuo tarpu prieš šimtą metų, skaičiuojant nuo šiandienos datos, t.y. birželio 28-osios, Sarajeve buvo nužudytas Austrijos erchercogas. Istorijos vadovėliuose, šis nužudymas traktuojamas kaip Pirmojo pasaulinio karo atspirties taškas, kuris suteikė pradžią tolimesniems karo įvykiams.
1914-1918 m. laikotarpio nevalia nugramzdinti užmarštin, kadangi šie ketveri metai, Pasaulinio karo tąsos metai, turi neginčijamą įtaką istorijai. Tiesa pasakius, XX amžius iš tiesų prasidėjo tik pasibaigus šiam karui, juk pirmieji žingsniai į naująjį amžių tebuvo ramaus XIX amžiaus tąsa. Gyvenusieji devynioliktojo šimtmečio nuotaikomis ir tebeminėdami Napoleono žygius bei tikėjusieji, kad 1914-ųjų konfliktas užges per kelias savaites, susidūrė su žiauria realybe.
Mūšių laukų nebepuošė ryškiaspalviais kostiumais ir žvilgančiais ginklais pasipuošusių kareivių rikiuotės, žygiuojančios pagal būgnų taktą. Kulkosvaidžiai, spygliuotos vielos, rankinės granatos ir nuodingosios dujos nuplėšė anuomet karinę tarnybą gaubusį romantizmo šydą.
Taigi nuo ko viskas prasidėjo?
1914-ųjų birželio 28 dieną, Habsburgų dinastijos įpėdinis Austrijos erchercogas Francas Ferdinandas, kurio visas vardas buvo Francas Ferdinandas Karlas Liudvikas Jozefas Habsburgas, kartu su žmona Sofija atvyko į Sarajevą, tuomet Austrijai priklausiusį Bosnijos ir Hercegovinos miestą, aptarti šalių karinės strategijos. Septynių Serbijos studentų grupelė, priklausiusi slaptai „Juodosios rankos‟ orhanizacijai, pasiryžo pasistengti, kad erchercogas iš Sarajevo gyvas neišvažiuotų.
Atvykę į Sarajevą, Francas Ferdinandas su žmona Sofija lydimi kortežo pasuko link miesto tarybos rūmų. Kelionę pertraukė jaunuolis, priklausęs sąmokslininkų grupuotei, jis puolė prie erchercogo automobilio ir sviedė į jį gėlių puokštėje paslėptą granatą. Tačiau sprogmuo nepasiekė savo taikinio, granata sprogo prie gretimo automobilio, sužeisdama du austrų didikus.
F. Ferdinandas tęsė numatytą kelionę po išpuolio. Po priėmimo miesto taryboje, erchercogas nusprendė nuvykti į ligoninę aplankyti du sužeistus asmenis iš savo svitos. Jesus Hernandez, knygoje „Pirmasis pasaulinis karas‟, Didžiojo karo pradžios taškui suteikia įdomią interpretaciją – vairuotojo klaida. Tą dieną tarnybinį automobilį vairavo Fransas Urbanas. Iš anksto nenumatytoje maršruto dalyje vairuotojas apsirikęs pasuka ne į tą gatvę. Kad grįžtų į teisingą kelią, jis iš gatvės letai išvažinėjo atbulomis. Atsitiktinumo dėka tą akimirką netoliese sukinėjosi minėtos studentų grupės narys Gavrilas Principas. Jis atpažįsta Habsburgų imperijos paveldėtoją, stveria savo pistoletą ir šauna du kartus – į erchercogą ir į jo žmoną. 1914-ųjų birželio 28 dieną Austrijos-Vengrijos imperijos valdovas mirtinai nukraujavo Sarajeve.
Pirmasis pasaulinis karas užsiplieskė iš kibirkšties, kuri sukėlė gaisrų virtinę. Palaipsniui, jau iš anksčiau užsižiebę ir smilkę vaidai, išprovokavo karinį konfilktą, kuris įsivyravo pasauliniu mastu.
Tarptautinė padėtis ir įvykių eiga iki karo pradžios
Užsitikrinusi savo sąjungininkės Vokietijos paramą, Austrija-Vengrija pareiškė ultimatumą Serbijai, liepos 26 d., šeštą valandą po pietų, su reikalavimu atsakyti per 48 valandas, siekdama izoliuoti Serbiją. Austrijos-Vengrijos vyriausybė manė, kad pagrindinę slavų rėmėją – Rusijos imperiją – pavyks izoliuoti, jei ją diplomatiniais metodais paspaus Berlynas. Tuo tarpu pati Vokietija manė, kad jos sudaryta Trilypė Sąjunga silpsta, tuo metu, kai Antantė stiprėja ir ginkluojasi. Kaizerio vedama valstybė taip pat tikėjosi, kad kilus konfliktui Anglija ir Prancūzija liks neutralios, o Rusija nesikiš į konfliktą. Todėl Vokietija apsisprendė paremti Austriją-Vengriją karinio konflikto atveju. Austrai pirmieji mobilizuoja kariuomenę. Prancūzija nenorėjo veltis į konfliktą, tačiau buvo įsipareigojusi paremti Rusiją karo atveju. Jungtinė Karalystė nenorėjo galimo Prancūzijos pralaimėjimo, todėl buvo pasiryžusi ją paremti. Pasaulio valstybėse pradedamos dalinės mobilizacijos.
Tą pačią dieną – 1914 m. liepos 28 d., lygiai po mėnesio nuo erchercogo nužudymo Sarajeve – Austrija paskelbė Serbijai karą. Tapo akivaizdu, kad kovų išvengti nebepavyks. Pasaulio valstybėse tęsiamos milijoninės kareivių mobilizacijos. Liepos 31 d. masinio entuziazmo apimtos Europos sostinės ruošėsi karui. Karo aistra pasiekė epogėjų kitą dieną – rugpjūčio 1-ąją – Vokietijoje, kai šalis viešai paskelbė karą Rusijai.
Įdomus faktas: Pirmasis pasaulinis karas dar vadinamas „timetable war‟ terminu (galima versti „karas pagal grafiką‟), nes vokiečių kariuomenės organizavimas ir karinių veiksmų sėkmė tiesiogiai priklausė nuo Vokietijos geležinkelio pajėgumų ir darbo grafiko, nes į frontą kareiviai buvo vežami traukiniais. Vieno kariuomenės dalinio pėstininkams vežti reikėjo beveik tūkstančio vagonų, dviejų tūkstančių vagonų artilerijai ir ginkluotei gabenti, apie trijų tūkstančių vagonų perkelti kavalerijai ir dar šešių tūkstančių maisto atsargoms. Padauginę šių vagonų skaičių iš keturiasdešimties – tiek dalinių buvo Vokietijos kariuomenėje – galime įsivaizduoti, kokia organizuota turėjo būti šalies geležinkelio linijų sistema.
Didžiojo karo dalyviai
Pagrindiniai du kariaujančių pusių kariniai blokai: Trilypė Sąjunga, kuri iš pradžių buvo sudaryta iš Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, o 1882 m. prie jų prisijungė Italija (kuri vėliau perėjo į kitą kariaujančią pusę); ir Antantė, kurią sudarė Didžioji Britanija su Prancūzija, vėliau prie jų prisijungė Rusija, ir šalys suformavo trišalę sąjungą. Karo įvykių eigoje prie Antantės prisidėjo Portugalija, Serbija, Rumunija, Graikija, Japonija, Belgija.
Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Trilypė sąjunga suiro: Vokietija ir Austrija-Vengrija, kartu su prie jų vėliau prisijungusiomis Bulgarija ir Turkija, kovojo kaip Centrinės valstybės, tuo tarpu Italija 1915 m. prisijungė prie Antantės.
1917 m. pavasarį JAV įstojimas į karą Antantės pusėje, atliko svarbų vaidmenį lemtinguose karo įvykiuose.
Ketverius metus trukusio kruvino transo žiaurumas
Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus puikiai iliustruoja to meto tikri įvykiai. „Vokiečiai nusprendė, kad priešininkai, padėję veikti snaiperiams, pažeidė karo įstatymus. Vokietijos kareiviai ėmėsi žiaurių represijų prieš užgrobtų vietovių civilius gyventojus. Daug taikių gyventojų žuvo per tragiškus sušaudymus, kurie neretai virsdavo masinėmis žudynėmis, pavyzdžiui, Tamino mieste 1914 m. rugpjūčio 22 d. buvo nužudyti 348 vyrai, o kitą dieną Dinane žuvo 612 civilių, tarp jų buvo moterų ir vaikų‟, kaip teigia „Pirmasis pasaulinis karas‟ knygos autorius J. Hernandez.
Verta paminėti armėnų genocidą, vykdytą Turkijoje 1915 metais. Istorikai priskaičiuoja beveik du milijonus aukų, o turkai skaičių sumažina iki 200 000 ar net 50 000. Buvo vykdomi trėmimai, areštai, žudymai, kuriamos koncentracijos stovyklos, su siaubingomis gyvenimo sąlygomis, be vandens, be maisto. Peter Englund knygoje „Karo liūdesys ir grožis‟ aprašomi osmanų armijos kareivio Rafaelio de Nogaleso užfiksuoti armėnų genocido reginiai: „Šlaitas buvo nuklotas tūkstančiais pusnuogių, dar kraujuojančių kūnų, sumestų į krūvas, persipynusių paskutiniame mirties glėbyje. Tėvai, broliai, sūnūs ir vaikaičiai gulėjo ten, kur juos pakirto kulka arba žudikų jataganai. Ne vienam iš perrėžtos gerklės gyvybė tekėjo šilto kraujo pliūpsniais. Ant krūvų tupėjo būriai grifų, kurie lesė mirusiųjų ir mirštančiųjų akis, o jose, regis, vis dar atsispindėjo siaubas ir neapsakomas skausmas. Šunys aštriais dantimis draskė vis dar pusluojančius vidurius‟.
Kitas kraupumus iliustruojantis pavyzdys – vokiečių oro atakų rezultatai. 1917 m. birželio 13 d. penkiolika „Gotha‟ bombonešių pirmą kartą įvykdė misiją virš Londono ir per dieną numetė virš miesto 118 didelio galingumo bombų. Žuvo 162 žmonės, sužeista beveik pusė tūkstančio. Per visą karą dirižablių ir „Gotha‟ aukomis tapo 1 400 civilių britų.
Visi šie pavyzdžiai tik maža dalis to, ką tuomet turėjo iškęsti kariai pašaukti į tarnybą bei civiliai, likę namuose, tačiau taip pat pavojoje.
Ginklas, kėlęs kareiviams paniką
Be visų fronto baisybių, į karo hekatombą papuolusiems kareiviams paniką kėlė dar vienas siaubingas ginklas. Tai nuodingosios dujos, kurias kovai pirmąkart panaudojo vokiečiai 1915 m. balandžio 22 d. Tą kartą Ipro rytinėje dalyje per penkias minutes buvo išleista 170 tonų chloro. Plaučiuose imdavo kauptis skysčių, kvėpuoti darydavosi vis sunkiau, o medikai niekuo negalėdavo padėti ir bejėgiškai stebėdavo kaip merdėdavo dujų aukos.
Chlorą vėliau pakeitė daug pavojingesnės fosgeno dujos. Tačiau pavojingiausias cheminis elementas, per Pirmąjį pasaulinį karą naudotas žudyti, buvo ipritas, dėl gelsvos spalvos ir skleidžiamo svogūno ar garstyčių kvapo, pavadintas garstyčių dujomis. Šios dujos buvo pražūtingos dėl to, kad iškart fiziškai žalodavo žmogaus kūną, žala buvo baisi. Dujos labiausiai pažeisdavo minkštuosius audinius, akis ir genitalijas.
Peter Englund knygoje „Karo liūdesys ir grožis‟ pateikiami Sofijos Bočarskajos, rusų armijos medicinos seselės susidūrimas su fosgeno dujomis: „Sofija nusileidžia į apkasus ir ten išvysta kūnus, daugybę kūnų: kai kurie su rudomis uniformomis, kiti pilkomis vokiečių. Lavonų ji buvo mačiusi ir anksčiau, bet čia kažkas kitaip. Kūnų pozos tokios iškreiptos, nenatūralios, bylojančios apie didelę kančią, kad žmones vos galėjome atskirti vieną nuo kito. Tos pačios dujos, atėmusios gyvybę rusų kariams, paskui tapo prakeiksmu puolantiems vokiečiams‟. Tai buvo dujos, kurių gamintojas „IG Farben‟. Jie panaudojo produktus, likusius po tekstilės dažymo proceso. Dėl šių dujų plaučiuose išsiskiria daug skysčio, ir sunkiai apsinuodiję žmonės uždūsta – tarsi prigeria savo pačių kūne.
Karo kaina
Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 m. lapkričio 11 dieną. Tą pačią dieną ėmė ryškėti baisios ir nepataisomos karinio konflikto pasekmės. Svarbiausias ir šiurpiausias buvo karo aukų skaičius, neturėjęs precedento per visą žmonijos istoriją. Dviem kariams – vokiečių leitenantui Meyer ir prancūzų kapralui Peugeot teko nepavydėtina „garbė‟ pradėti begalinį Pirmojo pasaulinio karo aukų sąrašą. Užbaigus šį sąrašą matoma, jog iš 68 milijonų mobilizuotų vyrų, kuriuos surinko kare dalyvavusios šalys, žuvo daugiau nei 8 milijonai, buvo sužeista 21 milijonas. Apskaičiuota, kad kasdien žūdavo apie 5 500 kareivių. Kalbant apie bendrą aukų skaičių, dar reiktų pridėti apie du milijonus žuvusių civilių.
Didysis karas atnešė ne tik šiurpių mirties, bet ir materialinių nuostolių, kurių apskaičiuoti neįmanoma. Vien Prancūzijoje buvo nuniokoti du milijonai hektarų derlingų laukų ir pusė milijono hektarų miško, sugriauti trys milijonai gyvenamųjų pastatų.
Ir galiausiai…
„Karas, kuriuo baigsis kiti karai‟ – tuomet buvo garsiai skanduojama, tačiau šis tebuvo dar didesnio Antrojo pasaulinio karo preliudija, nusiaubusio dar daugiau šalių ir gerokai padidinusio aukų skaičių. Žiauri 1914-1918 m. kova nedavė taikos. 1919-aisiais paskelbiant taiką padarytos klaidos tapo gera dirva Antrajam pasauliniam karui. Vokiečių nacijos paniekinimas ir jos revanšo troškimas sudarė sąlygas nacizmui iškilti. Be to, gigantiškoji Rusija patyrė tokią skaudžią karinę nesėkmę, kad kilus reakcijai žlugo valstybės sistema – panaikinama caro valdžia ir atsiranda komunizmas.
Įsivaizduokime, kad šių dviejų totalitarinių režimų – vieno žlugimo, kito atsiradimo pokyčių nebuvo ir karas nevyko. Tuomet suprasime, kokios lemiamos įtakos 1914-aisiais prasidėjęs karas turėjo pasauliui, kuriame gyvename šiandien.
