Positivus jau dešimtmetį žinomas, kaip didžiausias muzikinis festivalis Baltijos šalyse. Čia yra lankęsi tokie grandai kaip Sigur Ros, Iggy Pop, Kraftwerk, Fatboy Slim, Moby, Sinéad O’Connor, Muse, Röyksopp, The xx ir kt. 2018 m. festivalis, nors šiek tiek ir susitraukęs dėl kelių netektų rėmėjų, pavarų nemažino ir žadėjo puikų tūsą. Šių metų headlineriai: Tove Lo, Years & Years, The Prodigy, Nick Cave & The Bad Seeds.
Atvažiuojame penktadienį, greitomis surenčiame palapines (velnias, vėl pamiršti metaliniai kuoliukai, gerai, kad nei vėjo nei lietaus), ir kaip tik ant Justino Jaručio koncerto. Justinas, tiesą sakant, šiek tiek nuvilia. Nors jo kūrybos (ypač solinės) neklausau ir apskritai, gyvas pasirodymas nuomonės pakeisti nepaskatina. Daugiau dėmesio skiriama paviršiniam bendravimui su publika, pašūkčiojimui, o kūriniai galvoje nepasilieka. Na ir nieko čia baisaus, gaila, tik, kad vienintelis lietuvis braliukų festivaly… Nors gerų naujosios kartos atlikėjų, atrodo, nors vežk, kad ir tas pats junior a, kurį po poros metų nors į Main Stage statyk.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Grįžtame į kempingą, kuris jau be galo be krašto pripildytas palapinių, užkandame prieš vakarą. Gal šiek tiek ir pasigailime išsirinkę vietą, pasirodo, visai prie pat poros latvių šešiolikamečių, kurie, be abejonės (no ageism), prioritetu laiko Rygos balzamą, ne muziką šalia Rygos. Na bet nebambėkime kaip nusivylę gyvenimu ir su jaunyste atsisveikinę Bingo klubo nariai, mūsų laukia MUZIKA!
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Tove Lo atlieka darbą nepriekaištingai – jaunatviška energija, spinduliuojamas įgimtas seksualumas, jautrių paaugliškų temų aktualizavimas ir pasiūlymas, kaip jas spręsti, dainose. Aišku, nuo get high all the time geriau jau susilaikyti. Linksminkimės ir liūdesį skandinkim saikingai. Šiaip tiek aš, tiek mano kolega, nesame didesni šių dienų popso gerbėjai, bet negaliu nesutikti su draugo teiginiu, kad net tas didžiųjų kanalų ir radijo stočių popsas, festivalio metu atliekamas daugiatūkstantinei miniai, skamba smagiau, įdomiau, profesionaliau, galų gale gyvai. Nelabai kada teko nusivilti, kad į Positivus pakviesta įžymybė vos vilktų kojas, o koncertą laikytų daugių daugiausia – išgėrusios minios palinksminimu.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Vakarą Main Stage scenoje uždarę Years & Years irgi atidirba sąžiningai. Koncertui įsibėgėjus, net susimąstai, gal tai visgi ne pudra ant atlikėjo veido, galgi tai tankiai veidą nusėjęs prakaitas? Kita vertus, Tove Lo būčiau sukeitęs su Years & Years, kurie, manding, labiau tiktų vakarui įsiūbuoti, ne jį uždaryti.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Šeštadienis prasideda jūra. Apskritai visos trys dienos buvo vos ne karštesnės, nei ką tik lankyta Graikija. Tik Baltijos jūra, ypač festivalinėje zonoje turėtų kukliai nuleisi putotas akis: vanduo – mutnas, pilna didesnių ir mažesnių akmenų, žaliuoja dumbliokai, gylio nėra nors mylias eik… Na tiek to, ne pliuškentis čia atvažiavome.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Muzikinį vakarą pradedame su The Barr Brothers. Jaukią cantri folk muziką papildo besileidžianti vakaro gaiva, gulime išsitiesę ant kilimėlio ir mėgaujamės momentu. Būna juk, kad išgirsti grupę ar konkrečią dainą, ir sakai sau, va šita tiktų per festivalį tingiai medituojant ant pievelės. The Barr Brothers, va, būtent taip puikiai ir „suėjo“.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Nejučia ateina beveik vidurnaktis, ir neramios skruzdėlytės bėgioja po kūną. Laukiame The Prodigy. Baugią tylą, pagilintą ekranuose šmėžuojančio grupės voro-logotipo, kartkartėm pertraukia įsisiautėję fanai, pažerdami neaiškius latviškai-angliškus šūksnius. Vakarėlis galiausiai prasideda, ir iš karto – hitu Omen. Neilgtrukus scenoje atsiradus keletui pankiškojo pogo zavadylų, įtampa dar labiau pakyla, ir prasideda nevaržomos šėlionės, dainos apogėjuose fanams pradėjus daužytis vieniems į kitus. Senas geras pogas. Nors ir šiek tiek susintetintas tuo, kad klausytojai – ne vien electro punk mėgėjai, bet ir atėję iš šalies.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Visgi ribos griežtai nubrėžtos: poginasi tik to norintys kariai, kiti susidomėję stebi egzotišką reginį, nelyg maorių priešo įbauginimo šokį. Mintyse lyginu šį grupės pasirodymą su tuo, kurį patyriau prieš šešerius metus Žalgirio arenoje. Energijos tikrai nesumažėjo, o vietomis atrodo, kad festivalio erdvė net labiau tinkama išsitaškyti nei sterili salė. Azartiškas grupės narių bendravimas su fanais nemąžta iki paskutinės minutės, ir į palapines einame miegoti kaip po gero baliaus – pavargę, nusitrypę, praradę klausą, bet, svarbiausia, su vos pastebima pasitenkinimo šypsena.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Sekmadienį atsirenkame tris pasirodymus. Pradedame nuo Dagamba, puikiai supinančia klasikinės muzikos motyvus su populiariausiais roko kūriniais. Nors ta jų simbiozė ir skamba kaip klišė, mikstūrą instrumentinė latvių grupė daro atsidėjusi ir profesionaliai, be to, gerai susidėliojusi eiliškumą, dainos viena kitos neužgožia, bet ir neina kaip lygus sviesto mostas. Puiki vakaro pradžia.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Antroji atrinkta grupė – Confidence man iš Australijos. Confidence man jau buvau klausęs Spotify, patiko atsainus electro dance bytas, kuris išjudina net nelanksčiausių kojų ir nepajudinamų klubų savininką. O per festivalį man šis duetas apskritai tapo atradimu: Confidence man ne tik muzikuoja, bet ir patrakusiai viso pasirodymo metu šoka! Kas čia keisto, kad šoka, – pasakys skaitytojas. Keisto gal ir nieko, bet du pagrindiniai atlikėjai neįtikėtinai smagiai kratosi per savo neįtikėtinai paprastus, linksmus, šiek tiek į jaunimą taikytus kūrinius, vis tik sudėtus profesionaliai ir neblankiai. Prognozuoju jiems smagią ateitį.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Nick Cave & The Bad Seeds koncertas, kurio, žinoma, laukiau labiausiai, buvo apskritai kažkas iš kitos dimensijos. Taip įsijautusio, atsidavusio, bendraujančio, skęstančio vienodai savy ir minioj, šėlstančio be ribų ir nebūtinai politkorektiškai koncertmeisterio seniai nemačiau, jei apskritai kada teko. Gal ir neatliko tokių epinių kūrinių kaip Swetheart Come, Fifteen Feet of Pure White Snow ar O Children, bet jų per dviejų valandų koncertą (programoje buvo planuojama 1,5 val) nė per juodymą nepritrūko. Cave puikiai supranta tai, ką daro ir geba išspausti 100 proc. iš visų savo kūrinių. Pvz. papasakoja apie kūrinį ne taip, kaip tai darytų eilinis lietuvis atlikėjas, bet Papasakoja apie kūrinį taip, kad net jo nežinodamas, imi intuityviai-asociatyviai suprasti, kame čia avietės. Ir kokį puikų performansą N. Cave padarė su minia! Iš pradžių šventino vaikus, po to išsirinko Stagger Lee veikėjus, galiausiai iš minios ant scenos atsivedė šūsnį fanų ir, atskirai, vieną merginą, kuriai, matyt, viso to jau buvo per daug, ir apsiašarojusi palaimingai verkė Nickui ant peties. Tuo tarpu atvestieji ant scenos irgi nebuvo šiai našta – įprasmindavo paskutiniuosius atliekamus kūrinius, šauniai padiriguojant vakarėlio maestro N. C.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Atskirų pagarbos žodžių turėtų susilaukti ir The Bad Seeds kolektyvas, bet koncerto apžvalgą užbaigsiu prie tualetų nugirstu trumpu pokalbiu:
– Vau, koks tu atrodai pavargęs!
– Aš ir esu. Ir esu. Tas koncertas. Jis buvo geriausias, kokį kada teko regėti/klausyti (versta iš anglų k.).
Buvo tikrai MAX Nice.
