Į festivalį Positivus sugrįžtu jau trečią kartą. Su kita kompaniją, su kitu amžiumi, su kita muzikine branda. Festivalis visad būdavo tarsi tam tikras sėkmingo renginio orientyras. Ar kas nors pakito?
Kaip tikra darbo liaudis atvažiuojame penktadienį jau gerai įvakarėjus. Suskumbame statyti palapines. Laikiniesiems namams tapus vertikalesniems, pasigirsta vienas kitas veik nekaltas „pšššš“, ir šventas radleris pirmą kartą muzikalųjį savaitgalį pakrikštija skrandį savimi. Lįsdami į visus atsivežtus šiltesnius drabužius, truputį pafilosofuojame apie Golfo srovę, negrįžtamai pakeitusią savo trajektorijas ir sugriovusią keturių savitų lietuviškųjų sezonų idilę, bet gaišuoti nėra kada – ant scenos jau ruošiasi žengti Pixies. Jie neleis mums sušalti.
Ⓒ Aidos Januševičiūtės nuotr.
Nemeluosiu teigdamas, kad Pixies klausau dažniau nei kartą per pusmetį. Tai veikiau akimirkos grupė. Jos noris tada, kada, atrodo, jos visai nereikia, o neklausai tada, kai, atrodo, dainos tekstas stačiai perpasakoja tavo išgyvenimus. Pixies per savo ilgą karjerą ne tik sugebėjo išlikti stiprūs ir gyvybingi, bet ir prikūrė visą eilę totaliai skirtingo žanro kūrinių, varijuojančių nuo meilės baladžių iki punk‘o. Iš pradžių judame kiek nedrąsiai, juk su Pixies nei vienas nebuvome susitikę gyvai, ir kaip kad su garsiaisiais-tamsiaisiais Swans negali būti tikras, ar atlaikysi tūžmastį akistatoje vienas prieš vieną. Visgi daina po dainos, akordas po akordo, klyksmas po klyksmo vis labiau įsitraukiame į latviškąją muzikos orgiją, ir te liežuvis iškrenta tam, kas apkaltins tą vakarą blankà.
Ⓒ Aidos Januševičiūtės nuotr.
Atlaikę du temperatūrinius antpuolius (speiginį naktinį ir sacharišką rytinį) išlendam iš miegmaišių. Užkandame ir apžvelgiame šiandienos (šeštadienio) programą, o laukia ne tiek ir mažai: Kamasi Wasington, Rae Sremmurd, Austra, Ellie Goulding.
Ⓒ Aidos Januševičiūtės nuotr.
Besišildydami prie jūros ir bedegustuodami miestelio kavinaitės žuvytes, deja, į Kamasi nespėjame. Nieko tokio, juk esame čia ne dėl statistikos. Užtat broliukų reperių duetas Rae Sremmurd atperka mūsų ausų tingulį, ir apdovanoja jas ir jų pusseseres akis dviejų juodųjų bitlų pasirodymu. Vyrukai negaili judesių, o autentiškos manieros neigiamai paveiktų nebent gaujofobiškas Gedvydo akutes…
Ⓒ Aidos Januševičiūtės nuotr.
Nordea scenoje koncertavusi kanadiečių grupė Austra palieka daugiau nei malonų įspūdį. Ji, nelyg Susanne Sundfør, užburia stebukinga skandinaviškos elektronikos arfa, trolių šėlu ir publikos pajauta. Šoki ir niekur nesinori eiti, net į beprasidedantį Ellie Goulding koncertą pagrindinėje erdvėje. Austra tikrai atsiras mano Spotify grojaraštyje.
Ⓒ Aidos Januševičiūtės nuotr.
Prieš Goulding pasirodymą buvau nusiteikęs skeptiškai. Na ne man tas glamūrinis popsas. Tos ryškiai dažytos kasos ir dailiai sukirptos suknios. Tas švelnus balselis ir dainos apie meilę ir jausminius virsmus. Visgi Ellie tą vakarą atidirbo. Ir ne už vieną, o bent už dvi. Jos buvo pilna visur, ji šokinėjo kaip dvylikametė, darė pritūpimus, bendravo, gundė ir juokėsi. Net balsas, nors ir lengvai prikimęs, skambėjo tikriau ir geriau, nei įrašuose. Nors mergina ant scenos atidirbo kiekvieną jai pervestą buvusį latą, įkyri mintis nepraėjo: tai, ką pasakoja Ellie, skirta ne man, kažkam kitam, gal mano buvusiom klasiokėm ar grupiokėm, gal kai kuriem draugam ir pažįstamiem, bet ne man. Vienaip ar kitaip, E. G. viską atidirbusi iki trupinių, ji, nelyg E. K. G., retai teklysta ir ja galima pasitikėti.
Ⓒ Aidos Januševičiūtės nuotr.
Kad jau turėjome įsigiję balzamo, tai kur čia nepasitepsim priešnakt, aptarimą bedarydami. Smagiai šūkaliodami: Marco!, Polo!, įsitaisome draugą škotą, beieškantį savo dienos senumo chebros, gal šiek tiek įzvimbusį ir pašalusį, ir vis dėlto pasakojantį įvairias pakankamai įdomias istorijas. Pasidalinę maistu ir šiltais žvilgsniais, palydime prašalaitį akimis ir viliamės nerasiantys šio sušalusio į ragą kur nors griovyje. Beje, škotas skelia smagią sentenciją: nors Positivus didžiausias festivalis Pabaltijyje, tai kartu mažiausias jo lankytas festivalis. Žodžiu, be seno gero draugo reliatyvumo – nei žingsnio, nei mažyčio Marko Polo.
Ⓒ Aidos Januševičiūtės nuotr.
Pasimėgavę festivalio pramogomis, maistu ir puikia MEDIA zona (gėda pelėda, lietuvių festivaliai), grįžtame į sekmadieniškai aprimusį festivalį. Julia Jacklin (melancholiška country dainininkė) mūsų išties vos neužmigdo, tad bežiovaudami keliaujame į lietuvių mylimą Jose Gonzalez pasirodymą. Jis, nors irgi žaisdamas ramà, jau visai kitaip sulenda, kaip galąstas peilis į kumpį. Jose netgi pagroja keletą puikių skolintų Massive Attack ir The Knife kūrinių, taip iki galo sudrėkindamas emocingą klausytojų auditoriją. J. G. turi kažką fenomenalaus, savybę panašią į gebėjimą iš stiklinaitės padaryti bokalą, ir ne bet kokį, bet sklidiną kvapnios ramunėlių arbatos.
Ⓒ Aidos Januševičiūtės nuotr.
Pasisotinę muzika, jūra ir visa supančia nuotaika, o The Lumineers ir ALT-J, deja, palikę vietiniam jaunimui, sekmadienio vakarą patraukiame atgal į Kauną. Kaip nedaugžodžiaujant apibūdinti Positivus 2017? Tai nesistengiantis pataikauti masėms ir visgi puikiai suorganizuotas populiariosios muzikos įvykis, kurio metu „pššš“ (atidaromos skardinės) garsas toli gražu nebus pirmoje vietoje. Tai jau keliolika metų sugebantis kažką naujo pasakyti festivalis, o ar tai padaryti yra lengva, galite atsakyti ir patys.
Ⓒ Aidos Januševičiūtės nuotr.
p . s. draugams labai patiko švarūs Toi-Toi
