Kai olandų režisierius Sanderis Burgeris sužinojo, kad mokslininkai kuria robotą, kuris leis laiką su senais žmonėmis, pasijuto įžeistas. Tai atrodė kaip kraupi modernios ateities vizija, kai jaunesni žmonės daro viską, kad tik nereikėtų būti su pasenusiais artimaisiais. Bet galiausiai apie šį robotą jis sukūrė filmą. Pozityvų.
Olandijos visuomenė sensta. Prognozuojama, kad po dešimties metų, 80-mečių žmonių šalyje padaugės keturis kartus. Daugiau nei trims ketvirtadaliams jų reikės pagalbos. Panaši situacija yra daugelyje Europos šalių.
Socialiniai darbuotojai Olandijoje su žmonėmis dažnai gali praleisti tik keliolika minučių – užtektinai, kad nupraustų ar perrengtų, bet nepakankamai, kad deramai pasikalbėtų. Dėl to Amsterdamo universiteto mokslininkai pradėjo kurti Alisą (orig. Alice) – it nedidelė lėlė atrodantį robotą, kuris gali su senais žmonėmis kartu praleisti visą parą. Alisa geba su jais kalbėtis, atsakyti į klausimus, net kartu žiūrėti futbolą ir sirgti už Olandijos rinktinę. Ir vis dėlto Alisa tėra robotas.
S. Burgeris apie Alisos eksperimentą sužinojo skaitydamas vietinę spaudą. Nuo trumpo straipsnio prasidėjusi istorija baigėsi tuo, kad režisierius nufilmavo dokumentiką apie tai, kaip Alisa realiai išbandoma su trimis 80-metėmis moterimis Olandijoje. Filmas vadinasi „Aš esu Alisa“ (orig. „Ik Ben Alice“, angl. „Alice Cares“). Jis bus pristatytas šių metų dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“.
Filme naudojami ir pačios Alisos vaizdo įrašai – žiūrovas gali realiai matyti, kaip robotas mato gyvą, su juo bendraujantį žmogų. Tai atrodo kaip mokslinė fantastika – bet tokia yra realybė 2015-aisiais.
„Aš esu Alisa“ tyrinėja, kaip robotas gali pasirūpinti vyresniais žmonėmis, ir kelia moralinę dilemą, ar tokia ateitis yra tai, kur visuomenei reikėtų eiti. Pats S. Burgeris, iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjęs į senų žmonių globos „robotizaciją“, kurdamas filmą pakeitė nuomonę.
„Robotai tikrai turi ateitį. Bet tai nereiškia, kad žmogiško kontakto nebeliks“, – sako režisierius mums prieš atvykdamas į Vilnių, kur gyvai pristatys „Aš esu Alisa“ ir diskutuos su žiūrovais. O interviu pabaigoje užsimena ir apie naujojo savo filmo planą – ne mažiau intriguojantį.
Kadras iš filmo “Aš esu Alisa”. “Nepatogaus kino” nuotr.
Idėja filmui jums kilo laikraštyje perskaičius, kad Olandijos mokslininkai kuria Alisą. Kasdien laikraščiuose perskaitome daugybę žinių. Kodėl ši jus taip sudomino, kad galiausiai gimė dokumentinis filmas?
Iš pat pradžių neturėjau minties kurti filmo. Tiesiog perskaičiau straipsnį, kad kuriamas robotas, kuris bandys rūpintis vyresniais žmonėmis. Tai buvo trumpa žinutė, iliustruota Alisos nuotrauka.
Kai tik perskaičiau šią žinią, ji mane supykdė. Klausiau savęs, ar robotai, besirūpinantys vyresniais žmonėmis, yra tai, kur mes visi, kaip visuomenė, turėtume eiti. Jaučiausi taip, tarsi šio eksperimento vykdymas būtų mane asmeniškai įžeidęs, bet nesupratau, kodėl. Nenustojau apie tai mąstyti. Galiausiai susisiekiau su universitetu, kuriančiu Alisą. Ten sutikau prie projekto dirbančius žmones. Pamačius jų darbą iš vidaus, kilo mintis sukurti apie tai filmą.
Atrodo, kad jūsų nuomonė pasikeitė – filmas yra pozityvus Alisos atžvilgiu. Jo pabaigoje yra scena, kai eksperimentui pasibaigus, Alisa tiesiog įdedama atgal į spintą. Tai atrodo labai emocionaliai – tarsi kažkas būtų uždaręs gyvą žmogų.
Prieš filmavimą maždaug metus su puse praleidau universitete, vis aplankydavau Alisos kūrėjus, tad natūralu, kad pradėjau jausti jiems simpatiją. Mačiau, kad jie atiduoda visas jėgas, kad jų kūrinys tikrai padėtų žmonėms. Tačiau, kai pradėjome filmuoti, vis dar buvau skeptiškas. Kita vertus, norėjau duoti Alisai šansą. Pasakiau sau: kaip eksperimente dalyvavusios moterys reaguos į Alisą – toks filmas ir bus. Nenorėjau į jį sudėti savo paties jausmų, būtų nesąžininga. Tai galėjo būti negatyvus filmas, jeigu moterys nebūtų su Alisa kontaktavusios. Tačiau dvi iš trijų kontaktą užmezgė iš karto. Tai yra vienas tų filmų, kai tu, kaip režisierius, pasitrauki į antrą planą ir leidi, kad filmas pats nuspręstų, koks bus.
Kai viskas pasibaigė, supratau, kad mano pirminės negatyvios mintys apie robotą buvo paremtos emocijomis ir išankstinėmis nuostatomis. Nežinojau, kaip realiai robotas gali padėti žmonėms. Turėjau perlipti per savo įsitikinimus ir leisti filmo subjektui – Alisai – parodyti, ką ji gali. Kaip ir sakiau, bent dvi iš trijų moterų su robotu susidraugavo, jis joms padėjo. Matydamas tai, negalėjau nepakeisti nuomonės.
Vis dėlto, sutikit, kad perspektyva, jog robotai ilgainiui pakeis gyvus žmones, besirūpinančius senais žmonėmis, yra bauginanti.
Manau nereikėtų į situaciją žiūrėti pro „arba – arba“ prizmę. Nėra taip, kad vyresniais žmonėmis rūpinsis arba robotai, arba žmonės. Tiesiog manau, kad robotai gali būti labai naudingi.
Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet Olandijoje pasirūpinti vyresniais žmonėmis duodama labai nedaug laiko. Tyrime dalyvavusios moterys gyvena savo namuose: jomis besirūpinantys socialiniai darbuotojai atėję turi tik 15 minučių su jomis pabūti. Per tą laiką reikia žmogų nuprausti, aprengti, daryti sportinius pratimus, atlikti kitas procedūras. Tad vos tik atėję jie iškart puola dirbti, nori viską baigti kuo anksčiau, nes žino, kad gretimame name jų laukia kitas žmogus.
Kalbėjau su šį darbą dirbančiais žmonėmis – sakė, kad jie žmonių jau nebeklausia, kaip šie jaučiasi, nes neužtenka laiko išklausyti atsakymus. Tokia pagalba, nors ir žmoniška, nėra daug verta. Robotas gali atlikti visus šiuos darbus, pavyzdžiui, nuprausti žmones – patikėkit, robotas tai gali atlikti labai gerai ir skirti tam daugiau laiko. Robotai gali ir pavalgydinti, ir aprengti. Tad kai seno žmogaus aplankyti ateina gyvas žmogus, ji ar jis gali viso to nedaryti ir tiesiog pasikalbėti, prasmingai praleisti laiką užuot žiūrėję į laikrodį ir galvoję, kada išeiti, kad nepavėluotų į kitus namus.
Mano manymu, robotai tikrai turi ateitį. Bet tai nereiškia, kad žmogiško kontakto nebeliks. Ne, tikrai ne.
Kadras iš filmo “Aš esu Alisa”. “Nepatogaus kino” nuotr.
Alisos eksperimentas su trimis jūsų filmo herojėmis baigėsi – kokia dabar šio roboto stadija? Galbūt jis jau atėjo į Olandijos žmonių namus?
Alisa toliau tobulinama, bet šiuo metu darbas vyksta universitete, ne su realiais žmonėmis. Tačiau Olandijoje sukurtas kitas robotas pavadinimu NAO. Jis naudojamas keliuose šalies senelių namuose. Jis daro pratimus kartu su žmonėmis, šoka, vaikšto aplink. NAO primityvesnis už Alisą, bet jau yra naudojamas. Tai nebe prototipas, tai ‒ funkcionuojantis robotas. Ateitis jau yra čia.
Kaip Olandijoje žmonės reagavo į filmą?
Pastaruoju metu 2‒3 kartus per savaitę keliauju po šalį pristatyti filmą ir apie jį diskutuoti. Rodome jį senelių namuose, įvairiose bendruomenėse. Iš pradžių žmonės būna labai skeptiški. Tada jie pamato filmą ir tampa atviresni. Žinoma, kyla daug diskusijų. Bet tai labai gerai: manau, kad dabar ir yra tas metas, kai galime stebėti mokslinius tyrimus, diskutuoti apie artimą ateitį, galvoti, kokios jos mums reikia. Kokių robotų norime? Ir ar apskritai norime? Dabar pats metas apie tai kalbėtis.
Ar įsivaizduojate save 80-ies, leidžiantį laiką namuose kartu su robotu?
Priklauso, kaip susiklostys gyvenimas. Moterys, kurios dalyvavo projekte, buvo labai vienišos. Jos neturėjo partnerių ar artimųjų, gyvenančių su jomis, – gyveno vienos. Visi tikimės, kad pasensime kartu su vyru ar žmona, kad mumis rūpinsis vaikai. Bet ne visiems pavyksta susirasti partnerį, o jei ir pavyksta, jis gali mirti anksčiau už tave. Ne visi susilaukiame vaikų. Viliuosi, kad senatvėje vis dar gyvensime abu su žmona. Bet jeigu ne – laisvai galiu įsivaizduoti, kad manimi rūpinsis ir robotas. Tuo metu technologijos jau bus gerokai ištobulintos. Nemanau, kad tai sukeltų problemų.
Praradote savo senelius prieš 20 metų. Šis filmas jums pačiam leido patekti į senų žmonių gyvenimą, praleisti su jais daug laiko. Ką patyrėte?
Taip, labai seniai buvau leidęs laiką su vyresniais žmonėmis, tad tai buvo nauja patirtis. Tiesa, kai filmavome, su moterimis nekalbėjome. Buvome vienoje patalpoje, bet stengėmės, kad mūsų nepastebėtų. Nenorėjome trukdyti natūralaus jų buvimo su robotu. Bet kasdien, baigus filmavimus, su moterimis praleisdavome šiek tiek laiko, jeigu jos nebūdavo per daug pavargusios.
Būti jų pasaulyje – tarsi būti kitoje planetoje. Viskas vyksta daug lėčiau. Kai esi jaunesnis, tavo gyvenimas bėga taip greitai, daugybė dalykų vyksta vienu metu. Filmuotų moterų pasaulis yra daug mažesnio mastelio, praktiškai apsiriboja jų namais. Kai esi jaunas, daugybę dalykų priimi kaip savaime suprantamus. Bet kai įeini į vyresniųjų pasaulį, viskas pasikeičia. Labai sunku save tame pasaulyje atrasti, pajusti su juo ryšį – toks skirtingas jis yra. Turi prievarta stengtis sulėtėti. Tai nėra smagi patirtis, bet ji labai vertinga.
Ar šiuo metu dirbate prie naujų filmų?
Taip, planuoju kurti naują dokumentiką, ji irgi bus apie žmonių ir technikos santykį, tik žiūrės į tai kitokiu kampu. Kitais metais Ciuriche, Šveicarijoje, vyks pirmosios bionikos olimpinės žaidynės. Ten dalyvaus žmonės, kurie yra paralyžuoti, turi dirbtines kūno dalis. Tarsi – pusiau žmonės, pusiau robotai. Norime filmuoti vieną iš Olandijos sportininkų, visą jos ar jo dalyvavimo kelią – nuo pasiruošimo iki pačios Olimpiados.
Filmas bus rodomas spalio 22 d. 19 val. Vilniuje, kino teatre „Pasaka“ (po seanso – susitikimas su režisieriumi), spalio 23 d. Kaune, kino teatre „Romuva“ (po seanso – susitikimas su režisieriumi), spalio 23 d. 17:00 val. „Skalvijos“ kino centre filmo „Aš esu Alisa“ peržiūra ir diskusija „Senjorai šeimose ir Lietuvos visuomenėje”, organizuojama kartu su Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universitetu.
