„Juodas telefonas“ (The Black Phone) – vienas geriausių ir įspūdingiausių šiais metais mūsų kino sales pasiekusių amerikiečių sukurtų siaubo filmų, kurį režisavo Scottas Derricksonas, įtraukdamas savo paties traumuojančios paauglystės prisiminimus. Lietuviškuose kino ekranuose neseniai pasirodžiusi siaubo drama pasakoja apie sadistinį žudiką, kuris grobia vaikus, įkalina juos garsui nepralaidžiame rūsyje ir vėliau žiauriai nužudo. Pagrobėjo personažas taip pat sukurtas remiantis realiu žudiku, Amerikoje prievartavusiu ir žudžiusiu berniukus. Filmo intriguojanti detalė – juodas telefonas, kabantis ant rūsio sienos nupjautais laidais ir pasak pagrobėjo – sugedęs dar jo vaikystėje. Tačiau telefonas pradeda skambėti ir taip pamažu suteikia viltį paskutiniajam pagrobtajam. Telefonas simbolizuoja tarsi išsigelbėjimo ratą, viltį, kurios kiekvienam iš mūsų kažkuriuo metu reikėjo paauglystėje.
Filmo pagrindinis veikėjas, 13-kos metų berniukas Finis Bleikas (vaid. Mason Thames), mirus mamai gyvena su savo sese ir geriančiu bei smurtaujančiu tėvu. Būdamas gudrus, tačiau labai drovus, Finis yra užgauliojamas ir skriaudžiamas mokykloje kitų berniukų. Priešingai nei Finis, jo sesė Siuzė (vaid. Madeleine McGraw) yra labai drąsi ir ryžtinga mergaitė. Paveldėjusi iš savo motinos pranašingus sapnus, Siuzė gali tiksliai susapnuoti įvykius, kurie jau įvyko ir apie kuriuos kol kas niekas dar nieko nežino. Grobikui (vaid. Ethanas Hawke) pagrobus jos brolį Finį, Siuzė ryžtasi susapnuoti šį įvykį ir išaiškinti pagrobėją, bei taip išgelbėti savo brolį. Tuo tarpu Finio paskutinė viltis yra sugedęs telefonas, per kurį jam skambina buvusios pagrobėjo aukos ir stengiasi savo patarimais apsaugoti Finį nuo tos pačios lemties.
Nors šis siaubo filmas turi originalų scenarijų, tačiau čia taip pat galime įžvelgti ir panašumų bei sąsajų laiko dvasia su Netflix šedevru „Keisti dalykai“ ar su Stiveno Kingo siaubo kūriniu ,,Tas“ (It). Pirmasis panašumas atsispindi pagrobėjuose, jog abiejų filmų ,,pagrindiniai blogiukai“ sudomina vaikus savo išvaizda (filme ,,Tas“ pagrindinis veikėjas buvo klounas, o ,,Juodame telefone“ – magas), ir taip sukaustydami jų dėmesį juos pagrobia. Taip pat abiejuose filmuose pagrobėjai turėjo skiriamąjį ženklą – balionus, ,,Juodame telefone“ – juodi, o filme ,,Tas“ – raudoni balionai. Tačiau vienas iš pagrindinių ir aiškiausių panašumų, tai geltonu lietpalčiu vilkintis vaikas, dviračiu važiuojantis gatve. Filme ,,Tas“ tai buvo berniukas, kurį pagrobė klounas ir kurio vėliau ieškojo jo brolis, o filme ,,Juodas telefonas“ tai buvo sesė Siuzė, išvažiavusi ieškoti savo pagrobto brolio Finio.
Šie panašumai nėra tik atsitiktinumai. Filmas ,,Juodas telefonas“ yra pastatytas remiantis Joe Hill parašyta trumpa istorija dar 2004-siais metais. Joe Hill – amerikiečių rašytojas bei rašytojo Siveno Kingo sūnus. Tiek tėvas, tiek sūnus yra pasižymėję siaubo istorijų kūrime ir rašyme, tad šis Joe Hill kūrinys nebuvo jo paties darbų kolekcijos papildymas, bet greičiau garbės atidavimas savo tėvui Stivenui Kingui, kuris davė pradžios tašką ir įkvėpimą naujoms siaubo istorijoms.
Filme taip pat yra rodomas aiškus vaikų savarankiškumas ir jaunystės pranašumas. Vaizduojant Finio ir Siuzės šeimą, parodoma, kad vaikai vienas kitu rūpinasi labiau, nei jų tėvas. Netgi patys vaikai rūpinasi savo tėvu. Toks stiprus ir aiškus vaikų vaidmuo išryškintas ne be reikalo. Šio filmo režisierius Scott Derrickson, skaitydamas vos 30 puslapių istoriją, parašytą Joe Hill, suprato, kad šioje istorijoje puikiai nuguls jo paties paauglystės prisiminimai iš Denverio, Kolorado valstijos miesto aštuntajame dešimtmetyje. Režisierius, tuo metu būdamas jauniausias iš 13 berniukų, gyvenusių tame pačiame bloke, prisimena visur esantį smurtą – tiek namuose, tiek už jų ribų. Visuomet visur vykdavo nuolatinės patyčios, o susitikę draugai apžiūrinėdavo vienas kito žaizdas, kurias padarė jų pačių tėvai ir tiesiog nueidavo žaisti futbolo – tai buvo įprastas gyvenimas. Visus šiuos aspektus režisierius kuo patraukliau stengėsi sudėti į ,,Juodo telefono“ istoriją, kurioje iš dalies kalbama apie paties režisieriaus vaikystės traumas.
Taip pat atskirą istoriją turi ir ,,Juodo telefono“ pagrindinis veikėjas – Grobikas. Joe Hill rašytoje istorijoje šis personažas buvo sukurtas pagal serijinį žudiką John Wayne Gacy, kuris septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose išprievartavo, kankino ir nužudė mažiausiai 33 jaunus vyrus ir berniukus. Jis dažniausiai pasirodydavo vaikų ligoninėse ir labdaros renginiuose vilkėdamas klouno kostiumą. Perskaitęs istoriją, režisierius buvo nusprendęs, kad filme pagrobėjas taip pat turėtų būti klounas, bet visgi rašytojas Joe Hill tam paprieštaravo ir taip atsirado mago vaidmuo. Taip pat režisieriui kilo mintis, kad blogiukas negali būti savimi be savo kaukės, kuri dengtų jo veidą. Tad Grobiko veidas tapo uždengtas, ko pasėkoje reikėjo tokio aktoriaus, kuris savo gestais, žvilgsniu, o svarbiausia – balsu, galėtų perteikti aiškiausias, žiaurumu perpintas, emocijas. Tam kuo puikiausiai tiko aktorius Ethan Hawke ir Grobiko vaidmuo atiteko jam. Visgi iš pradžių Ethan Hawke nebuvo linkęs sutikti su blogiuko vaidmeniu, tačiau išvydęs kaukes ir pamatęs jose kažką ypatingo ir paslaptingo – nusprendė imtis šio personažo.
Taigi, jeigu patinka Stiveno Kingo kūryba, verta suteikti šansą ir peržiūrėti šį filmą, sukurtą pagal istoriją, skirtą pagerbti jo indėlį į siaubo istorijų kūrimą. Taip pat iš arčiau pasižiūrėsite į režisieriaus Scott Derrickson vaikystės išgyvenimus, kurie privers susimąstyti. Žinant šio filmo priešistorę ir užkulisius – filmo veiksmas tikrai privers jūsų odą pašiurpti. Filmas kino teatruose pasirodė tik šių metų birželio 24 dieną, tad dar turite laiko išvysti šią siaubo dramą didžiuosiuose Lietuvos kino ekranuose.
