Sovietų Sąjunga išties buvo supervalstybė. Ne todėl, kad ji būtų buvusi kažkuo gera, o tiesiog ji turėjo begalinius gamtos išteklius ir daugybę žmonių. Visa kita buvo tiesiog begalinis smurtas, apvilktas begaline sovietine propaganda, daugybė vagysčių ir vergiškas begalės žmonių darbas. Apie vagystes aš parašysiu gal kokį kitą kartą, bet šiandien – tiesiog truputis apie kai kuriuos SSRS pasiekimus bei didžiuosius mokslininkus ir konstruktorius, kurie vis būdavo šlovinami propagandos.
Sovietinės kosminės programos tėvas, raketų konstruktorius Sergejus Koroliovas nuolat būdavo pristatomas kaipvisos sovietinės kosminės programos simbolis, panašiai, kaip ir Jurijus Gagarinas.
Stalino režimo metais Sergejus Koroliovas buvo suimtas, tardomas NKVD, kankinamas ir verčiamas dirbti šaraškėje (taip buvo vadinamos NKVD priklausančios slapts įstaigos). Tardytojas, bekankindamas Koroliovą, sulaužė jam pirštus ir žandikaulį. Daug vėliau, kai Koroliovui buvo daroma operacija, dėl netinkamai suaugusio žandikaulio gydytojai negalėjo jam padaryti intubacijos ir Koroliovas mirė.
Sovietinė propaganda nuolat pristatinėdavo Sergejų Koroliovą kaip sovietinį konstruktorių ir sovietinio mokslo bei inžinerijos veikėjų pavyzdį. Pasididžiavimas. Išties visa tai buvo šlykštus, pasibaisėtinas melas. Komunistinės sistemos veidmainiškumo pavyzdys – ji šį žmogų kankino, palaužė, o paskui pristatinėjo kaip savo pačios pavyzdinį atstovą.
Kitas sovietinis inžinierius, irgi raketų pramonės pasididžiavimas – Valentinas Gluško, irgi buvo kalinamas, kankinamas ir verčiamas kurti raketas NKVD kalėjime.
Nikolajus Kondratiukas, mokslininkas, kuris dar anksčiau sukūrė kosminių skrydžių teoriją, buvo kalinamas, išsiųstas į Gulagą, paskui į NKVD šaraškę, o galų gale, kai išėjo į laisvę – buvo pasiųstas į frontą, kur ir žuvo. Šio mokslininko darbais vėliau buvo paremta sovietinė skrydžių į Mėnulį programa.
Nuolat sovietinės propagandos visur kaišiotas reaktyvinis salvinis minosvaidis „Katiuša“ buvo sukurtas dviejų inžinierių, tačiau tie inžinieriai beveik niekur neminimi. Genrichas Langemakas ir Ivanas Kleimenovas, kurie tą minosvaidį kūrė, buvo sušaudyti NKVD poligone „Komunarka“ dar 1937 metais.
Sovietinis akademikas Nikolajus Vavilovas, kuris buvo vis šlovinamas, kaip didžiausias SSRS botanikas, mirė NKVD kalėjime 1943 metais nuo išsekimo. Sovietiniai tardytojai jį marino badu ir troškuliu. Tiesiog šiaip, nes mokslininkas ir inteligentas.
Dešimtis metų sovietinė propaganda vis skleidė visokį propagandinį mėšlą apie tai, koks didelis sovietinio mokslo pasididžiavimas buvo Nikolajus Vavilovas – daugybės tarptautinių mokslinių organizacijų narys. Visa ta propaganda buvo klaikus veidmainiškumo koncentratas.
Vienas iš garisausių sovietinių režisierių Vsevolodas Mejerholdas, kuriuo propaganda irgi taip pat nepasidrovėdavo pasigirti, buvo nužudytas Lubiankoje 1940 metais. Per tardymus jis buvo kankinamas tol, kol prisipažino esantis Didžiosios Britanijos bei Japonijos šnipu. Oficialiai jis buvo nuteistas sušaudymui, tačiau sadistai NKVD tardytojai ir po to mėgauvosi kankinimais. Po nuteisimo, Vsevolodui Mejerholdui jie pirmiausiai laužė pirštus ant rankų, o paskui paskandino atmatose. Jam tuo metu buvo 65 metai.
Sovietinės branduolinės bombos – jos buvo kuriamos koncentracijos stovyklose ir NKVD kalėjimų laboratorijose. Levas Landau, svarbiausias jų konstruktorius, buvo suimtas 1938 metais. NKVD tardytojai jam sulaužė du šonkaulius ir pažeidė stuburą. Po tų kankinimų jis iki gyvenimo galo negalėjo normaliai vaikščioti.
Tos sovietinės branduolinės bombos buvo kuriamos NKVD šaraškėse įkalintų mokslininkų, o gaminamos iš urano, iškasto kasyklose, kuriose nuo apsinuodijimų mirdavo šimtai tūkstančių žmonių. Tokiose sovietinėse urano kasyklose, kaip Butugyčagas* vidutinė kalinių išgyvenimo trukmė siekdavo vos kelis mėnesius.
Dauguma sovietinių aviacijos konstruktorių buvo susodinti į NKVD kalėjimus. Tarp jų – Andrejus Tupolevas, Vladimiras Miasiščevas, Nikolajus Polikarpovas, Semionas Lavočkinas, Vladimiras Petliakovas, Robertas Bartinis. Kai kurie, kaip kad Pavelas Suchojus, nors ir nesuimti, buvo tiesiog priversti dirbti tose pat šaraškėse kartu su įkalintais kolegomis.
Andrejus Tupolevas buvo verčiamas prisipažinti, kad pardavinėjo savo brėžinius užsienio žvalgyboms. Jo žmona buvo suimta ir pasodinta į Butyrkos kalėjimą. Tardytojai jam pasakė, kad arba jis prisipažins, arba jo žmoną išsiųs į lagerį, o abu jo vaikus atiduos į vaikų namus. Tupolevas prisipažino, kaip ir visi kiti.
Praktika, kai mokslininkus ir inžinierius suimdavo, kankindavo, kartu suimdavo ir jų šeimos narius, o paskui šantažuodavo – būdavo įprasta NKVD. Tie, kurie nepasiduodavo kankinimams, pasiduodavo šantažui, norėdami išsaugoti savo artimųjų gyvybes. O paskui, po daugelio metų, sovietinė propaganda skelbdavo apie tai, kaip atsidavę jai buvo tie konstruktoriai ir mokslininkai, kaip jie stengėsi ir koks jie didis pavyzdys visiems.
Kai kuriems pasisekdavo gal vos vos geriau – režimas kažkodėl apsiribodavo tik grubiu šantažu. Daugybė asmenybių dirbo režimui, kol jų artimieji buvo uždaryti į kalėjimus ar lagerius. Kai kuriems pasisekdavo daug mažiau.
Tatjana Okunevskaja, viena iš Stalino laikų kino žvaigždžių, buvo suimta 1948 metais, apkaltinta antisovietine agitacija ir propaganda. Kadangi ji buvo kritusi į akį Lavrentijui Berijai, šis ją išsivežė į savo vilą, išprievartavo, o paskui išsiuntė į lagerius. Daugybė kitų moterų buvo taip pat išprievartautos to paties Berijos, tačiau taip ir liko nežinomos.
Leonas Termenas, pirmo pasaulyje elektroninio muzikos instrumento, termenvokso (dar žinomo, kaip tereminas), kūrėjas, buvo kalinamas Butyrkos kalėjime, o paskui išsiųstas į Kolymos kasyklas. Dar paskui jis buvo įkištas į tokį patį NKVD kalėjimą-šaraškę, kur turėjo kurti pasiklausymo įrenginius, naudotus to paties NKVD.
Kai paskui jis išėjo į laisvę ir vėl bandė kurti naujus termenvokso modelius, kažkurio teatro direktorius jam ciniškai pareiškė: elektros prietaisai turi būti naudojami kankinimams, o ne muzikai.
Netgi dabartinio Rusijos herbo autorius Jevgenijus Uchnaliovas buvo kadaise paskelbtas liaudies priešu – 1948 metais nuteistas 25 metams nelaisvės ir išsiųstas į Vorkutos anglies kasyklas. Tuo tarpu dabartinė Rusija, kurios herbą Jevgenijus Uchnaliovas kūrė, jau ima didžiuotis Josifo Stalino nusikaltimais.
Sovietinis režimas ne šiaip žudė ir kankino žmones. Jis juos kankindavo taip baisiai, kad galų gale priversdavo juos dirbti jam, kurti jam, net šlovinti jį. Budeliai pasiekdavo to, kad jų pačių kankinti aktoriai filmuodavosi propagandiniuose komunistų filmuose, o nukankinti mokslininkai bei inžinieriai kurdavo tam pačiam režimui ginklus ir šnipinėjimo priemones.
Auką priversti dirbti budeliams, o paskui iš to kurti budelių šlovinimo propagandą – štai kas yra klaikiausia visame tame. Aš neįsivaizduoju, kas gali būti dar veidmainiškiau.
———
* Butugyčagas (rus. Бутугычаг) – 1945-1955 Magadane (Kolymoje) veikęs lageris, skirtas urano gavybai. Dėl labai didelio įslaptinimo (kadangi buvo susijęs su branduoline SSRS programa) duomenų apie tą lagerį labai mažai, tačiau spėjama, kad į jį išvežta apie 380 tūkstančių žmonių, iš kurių išgyveno vos apie 30-40. Kai kuriais periodais žūstančių skaičius (nuo išsekimo, šalčio ir radioaktyvumo sukeltų ligų) šiame lageryje siekdavo apie 300 žmonių per dieną. Lageris buvo uždarytas po to, kai SSRS atrado žymiai didesnius urano telkinius kitose, lengviau pasiekiamose vietovėse.
rokiskis.popo.lt
Taip pat skaitykite: Septyni komunizmo stebuklai, paradigmos pokytis ir prasmė iš konteksto
