Lietuvoje išleidžiamas žydų kilmės vokiečių rašytojo Ulricho Alexanderio Boschwitzo (1915–1942) romanas, sukurtas per kelias savaites po 1938-ųjų lapkričio pogromų Vokietijoje. Knyga „Keleivis“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, leidykla „Baltos lankos“) suteikia progą iš arti pažvelgti į sukrečiančią to meto situaciją, pajusti knygos herojaus ir visų jo likimo ištiktų žmonių išgyvenimus. Tai stojiško liūdesio ir žmogiškosios ištvermės grožio kupinas, įspūdingas ir jaudinantis ano laiko meninis liudijimas.

Knygos anotacijoje rašoma: „Žydas Otas Zilbermanas, gerbiamas Vokietijos visuomenės narys, per 1938-ųjų lapkričio pogromus išvarytas iš namų, praranda ir savo verslą. Su pilnu portfeliu pinigų, negalėdamas pabėgti į užsienį, jis blaškosi po Vokietiją, leidžia dienas traukiniuose, peronuose, stočių restoranuose. Keliaudamas susiduria su pabėgėliais ir naciais, su gerais ir blogais žmonėmis. Pokalbiuose, į kuriuos leidžiasi ir kurių klausosi iš šalies, kaip gyva iškyla siaubinga tikrovė. Zilbermanas suvokia, kad ištrūkti nepavyks, tačiau iš padorumo, o gal ir naivumo, žūtbūt tiki žmogaus teisėmis. Tebetiki ir tada, kai, nualintas baimės ir persekiojimo, praranda ne tik turtą, garbę, orumą, bet galiausiai ir protą.“

Vokiškojo leidimo leidėjo žodyje pabrėžiama, kad „Keleivis“, ko gero, – pirmasis 1938 metų lapkričio 7–13 dienų Vokietijoje ir Austrijoje vykdytų piktadarybių liudijimas. SA ir SS nariai gavo įsakymą, apsimetus civiliais, padeginėti sinagogas, plėšti žydų parduotuves bei dirbtuves, atiminėti jų turtą, – prasidėjo sistemingas žydų persekiojimas.

Kai Vokietijoje likusiems žydams galiausiai paaiškėjo, kad tik bėgdami iš šalies jie gali išsigelbėti, užsidarė visos durys. Legaliai įvažiuoti į Europos šalis jiems tapo beveik neįmanoma. Būtent tokioje beviltiškoje padėtyje atsiduria romano herojus Otas Zilbermanas. Tačiau kurdamas jo paveikslą Ulrichas Alexanderis Boschwitzas ne tik akivaizdžiai parodo spąstus, į kuriuos pakliuvo šimtai tūkstančių Vokietijos žydų, – jis įnirtingai susiremia su savo paties likimu ir atsigręžia į savo šeimos istoriją.

Otas Zilbermanas – Berlyne gyvenantis prekybininkas, pasiturintis, žydų kilmės, bet vokiškų pažiūrų. Jis kariavo Pirmajame pasauliniame kare ir buvo apdovanotas Geležiniu Kryžiumi, prieš naciams užgrobiant valdžią buvo gerbiamas Berlyno vidurinės klasės atstovas. U. A. Boschwitzo tėvas taip pat buvo pasiturintis prekybininkas. Žydiška kilmė, nuo 1933-iųjų pakeitusi šeimos likimą, niekada neturėjo reikšmės, jis netgi buvo priėmęs krikščionybę. Todėl tyčinis brutalus žydų išstūmimas iš visuomenės, stigmatizavimas ir vis didėjantis persekiojimas, kurį teko patirti Boschwitzui, sukėlė rašytojui didžiulį šoką.

Nacionalsocialistams užgrobus valdžią, Ulrichas su motina iki 1935-ųjų lieka Vokietijoje. Paskelbus Niurnbergo rasinius įstatymus, jie nedelsdami emigruoja į Švediją, o po metų persikelia į Oslą. Ten Ulrichas Boschwitzas parašo savo pirmąjį romaną Žmonės šalia gyvenimo (Menschen neben dem Leben), kurį visai netrukus, 1937 metų vasarą, pasirašytą Johno Graneʼo slapyvardžiu, išleidžia viena švedų leidykla.

Knygos sėkmė U. A. Boschwitzui leidžia išvykti į Paryžių, kur keletą semestrų jis studijuoja Sorbonoje. Paryžiuje gyvena ir romano herojaus Oto Zilbermano sūnus, veltui mėginantis išrūpinti tėvui ir arijei motinai leidimą gyventi Prancūzijoje. Kadangi sūnaus pastangos neduoda vaisių, Otas Zilbermanas bando vykti ten nelegaliai, tačiau jį sučiumpa belgų pasienio saugotojai. Atrodo, ir ši scena paremta asmenine patirtimi – pasakojama, kad Ulrichas Boschwitzas pats buvęs sugautas muitininkų kertantis Liuksemburgo sieną.

Romane yra ir daugiau autobiografinių ir šeimos istorijos bruožų. Otą Zilbermaną apėmusi neviltis ir padėties be išeities suvokimas, sužinojus apie lapkričio pogromus, persmelkė ir U. A. Boschwitzą. Išsyk po lapkričio pogromų jis tarsi karštligės svaiguly vos per keturias savaites parašo „Keleivį“, kuris jau 1939 metų pavasarį pasirodo Londone pavadinimu The man who took trains, o 1940-aisiais JAV pavadinimu The Fugitive. Boschwitzas, kaip atrodo, jaučiasi turįs stoti prieš bejėgiškumą ir savo romanu paliudyti apie nusikaltimus, kurie vyksta Vokietijoje ir Austrijoje ir į kuriuos taip gąsdinančiai abejingai ar mažų mažiausiai pasyviai žvelgia pasaulio bendruomenė.

Knygos herojus Otas Zilbermanas įkūnija to meto bevardes aukas. Bet jo paveiksle atsispindi ir vidiniai prieštaravimai, draskantys patį rašytoją. Nei Otas Zilbermanas nėra perdėm simpatiškas žmogus – kartais jis netgi niekina savo nelaimės draugus, nei visi vokiečiai, kuriuos jis sutinka beprasmiškose bėglio kelionėse, nėra būtinai blogi. Jis susiduria su įvairiausiais vokiečių visuomenės tipais: tais, kurie aktyviai užsikrauna kaltę ir daro nusikaltimus, politiniais pakeleiviais, įbaugintais, paklūstančiais žmonėmis ir drąsiais, empatiškai tiesiančiais pagalbos ranką. Tai rašytojo žvilgsnis į šalį ir žmones, kuriuos jis tebelaiko sava šalimi ir savais žmonėmis.

Tuo metu Boschwitzui dvidešimt vieni. Jaunuolis, sėdintis vienas Paryžiuje ir įnirtingu rašymu bandantis stoti prieš artėjančią katastrofą. Mirtis ar gyvenimas – abi galimybės atrodo vienodai tikėtinos, ir jis tai puikiai suvokia. Bet prieš nusileidžiant uždangai likimas dar yra paruošęs jam keletą baisių ir absurdiškų vingių.

1939 metais, prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Boschwitzas paskui motiną emigruoja į Angliją. Kaip beveik visi nuo nacių režimo pabėgę vokiečiai, abu su motina internuojami. 1940 metų liepą jis pergabenamas į internuotųjų stovyklą Australijoje. Nuo 1942 metų kai kurie internuotieji atgauna laisvę. Boschwitzas ilgai delsia, bijodamas karo ir ilgos kelionės laivu, galbūt ir dėl kitų priežasčių, kurios nėra žinomos. Jis be paliovos rašo ir vienam kolegai belaisviui prisipažįsta, kad dar labiau nei netekti gyvybės jis bijo prarasti savo paskutinį rankraštį.

Ulrichas Boschwitzas žuvo 1942-ųjų spalį.

Išlikęs „Keleivio“ rankraštis nuo XX a. septintojo dešimtmečio saugotas Vokietijos nacionalinės bibliotekos Išeivijos archyve, kur 2015 m. atrastas iš naujo. Pirmąkart šis reikšmingas literatūrinis epochos dokumentas Vokietijoje išleistas tik 2017-aisiais.

(parengta pagal romano „Keleivis“ vokiškojo leidimo leidėjo Peterio Grafo įžanginį žodį)

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: