Ką šiemet siūlo Metų knygos rinkimai? Balsavimas įsibegėja, o kaip įvertinti nominuotas knygas tiems skaitytojams, kurie laukia ir nesulaukia jų ilgose eilėse? Alternatyva – gyvi susitikimai su autoriais. Vasario 2 d., antradienį, 14 val. Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje (Laisvės al. 57) galite susitikti su vienu iš jų – rašytoju ir istoriku Tomu Vaiseta. Kurio debiutinė knyga „Paukščių miegas“ šįmet pateko tarp penkių kūrinių, pretenduojančių laimėti šių metų suaugusiųjų kategorijoje.

Kuo „Paukščių miegas“, mano akimis, išsiskiria iš kitų pretendentų ir kodėl galėtų būti svarbus kiekvienam iš mūsų? Kas kartą kai iš gerokai už save vyresnės kartos atstovų išgirstu frazę, kad –„prie ruso buvo geriau nei dabar“*, suglumstu ir imu domėtis argumentais, kodėl, dažniausiai sulaukiu apeliavimo tik į skaičius, t.y. į materialius dalykus. Apie tai, kad tada „visi turėjo darbus“, „maistas buvo daug pigesnis ir galėdavai pragyventi“, „gaudavai butą“, ir kartais (!) – „anksčiau nebūdavo tiek nusikaltimų, žmogžudysčių, avarijų“ arba (!!) „tiek žmonių neemigruodavo.“

Ką visuo tuo noriu pasakyti? O gi tai, kad – ne tik istorijos vadovėliai, bet ir tokius dalykus kalbantys žmonės neretai užmiršta papasakoti – kaip jie anuomet, sovietmečiu, savo nelaisvoje šalyje jausdavosi? Tik skaičiai, daiktai, kainos, statistikos. O kur Jūs? Jūsų ir jūsų tėvų, senelių ir vaikų jausmai, nuotaikos, būsenos? I, II pasaulinis karas, okupacijos, trėmimai, brolių išėjimas į miškus ir t. t. Natūralu, kad blogas emocijas esame linkę slopinti, nustumti į tamsiausius sąmonės ir pasąmonės užkaborius. Tačiau, kai atsargiai pradedu klausinėti apie jų savijautą tais laikais, pradeda dėliotis visai kitoks jausmų pasaulis, paprastai paneigiantis, pirmąjį, materialųjį.

„Paukščių  miegas“ arba devynios nutylėtos jausmų istorijos

Tomo Vaisetos (g. 1984 m.) „Paukščių miegas” – autoriaus dar vadinama „būsenų istorija”. Knygos pavadinimas –tai metafora, nusakanti tikrovės ir sapno susiliejimą, ir apibūdinanti ne vieną mūsų istorijos tarpsnį, kaip būseną paukščio, kuris net ir miegodamas, viena pramerkta akimi turi sekti tykantį priešą” – rašoma jos anotacijoje. Taigi šioje knygoje svarbiausi tampa ne ekonominiai ir politiniai XX a. Lietuvos istorijos kontūrai, bet būtent – socialiniai, kultūriniai ir emociniai. Autorius prieš mūsų akis kuria anuometinės, nesaugios ir melagingos kasdienybės būsenų piešinį, nuo I-ojo pasaulinio karo priešaušrio, lenkų okupuoto pilkai elgetiško Vilniaus, kuriame grodavo žiogų orkestrai ir tarpukario Kauno, iki Nepriklausomybės atgavimo. O minėti ekonominiai ir politiniai kontekstai iškyla kaip fonas, kuriame skleidžiasi šis peizažas. Beje, knyga taip pat įvertinta Kazimiero Barėno literatūrine premija bei išrinkta Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtoja. O dabar metas paklaidžioti tarp sapno ir tikrovės – susipažinkime su keliais iš devynių apsakymų.

„Avietė”

„Jei saulės spinduliai krenta tiesiai į avietę, ji tampa kone permatoma, o tamsulys jos viduje nesunkiai įžiūrimas. Kodėl tik dabar tai supratau? Man galas! <…> Amžinybę trunkantis slapstymasis, alkis, skausmas, karštis, nuolatinis pažeminimo ir nusižeminimo jausmas, negrįžtamai prarasta kasdienybė, užmirštas žmogaus artumas, sugyvulėjęs kūnas, baime užnuodytas sąmonės siautulys – viskas kaip elektros iškrovos jėga perėjo per mane ir atėmė paskutines jėgas. <…> Pabundu nuo smarvės. Savo išmatų smarvės. Dvokas nevimdo, priešingai – jis tapo vieninteliu mano sąjugininku. Jis veikia kaip amomiakas – padeda atgauti sąmonę ir stimuliuoja jei ne mąstymą, tai bent pastangas tikėti savo instinktais. Kad jie visada kovoja už gyvybę, o neprašosi mirties. (p. 53-54)

Metafizinis fiziologiškumas, kaip pasakytų Gintaras Beresnevičius. Šiek tiek primenantis Parulskio kūniškumo estetiką kažkur visai šalia kvėpuojant motinai mirčiai. Kas yra avietė? Kokia situacija čia vaizduojama? „Avietė“ – tai nusikaltėlių žargonas, reiškiantis slėptuvę, – kaip teigia autorius viename interviu. Kas joje galėdavo slėptis, pagalvokite patys. Lietuviai, vengiantys tremties, partizanai, žydai..? Užuomina – šį apsakymą įkvėpė Abraomo Suckeverio knyga, susijusi su Vilniaus istorija. Nepaisant to, į kokį XX a. Lietuvos istorijos laikotarpį nusikelsite, tai gali būti universali istorija, įveikianti laiko ribas ir pralaužianti tautų skirtumus – nuolatinės baimės, persekiojimo ir išgyvenimo instinkto istorija. Pasakojimas iš pirmo asmens perspektyvos, skirtingų pojūčių įtampa ir kaita, leidžia mums įsijausti ir nelikti abejingiems to, įstrigusio lyg musei kokiame voratinklio kokone, arba persigandusio žmogaus, it paukščio, miegančio primerkta viena akimi, būsenai.

„Šaukštas”

„Šnabždėdamas meilės priesaiką, atsiguliau šalia ir švelniais judesiais, lydimais Vilės virpulio, praskleidžiau jos chalatą ir nusmaukiau kelnaites. Mano mažoji Vilė, gležna pušies atplaišėlė – šilkinės odos keliu ėjau pas ją, kai staiga durys atsivėrė ir tarpdury išdygo senė. „Atnešk šaukštą!” – draugas giditojas suklykė kaip laukinis žvėris tokis aš girdėdavau pas mus namose miške toliau dusavo draugas gyditojas duris užsitrenkė ir jis staigiai durė man per visus vidurius nuėjo didelis skausmas lig būtu i kištas ka tik iš krosnies ištrauktas ikaitęs žarsteklis neturėjau jėgų surikti visas jėgas buvau praradusi.” (p. 92-93)

Kai pirmą kartą perskaičiau šias eilutes, pagalvojau, kad čia kalti eiliniai mano miego išsilgusių akių viražai… Kai raidės pradeda lietis, ilgosios virsta trumpusiomis, kableliai dingsta… Bet kai įpusėjau puslapį, supratau, kad anaiptol, čia ne pavienės korektūros klaidos. Miegai išgaravo, prasimerkiau plačiau ir ėmiau skaityti dar sykį. Jaučiau sunkiai paaiškinamą drebulį, Vilės baimę, sumišusią su skaumu ir bejėgystę, kai vardai, kuriais vadiname žmones, lyg ir nusipelnusius mūsų pasitikėjimo nebetenka prasmės. Už „draugo” slepiasi „priešas”. Už „gydytojo” – „beprotis”. Ir visa tikrovė apvirsta aukštyn kojomis. Toks buvo sovietmetis – nesaugus ir melagingas..Ir kol kas nepamenu, kada tokį paveikų žaidimą su kalba būčiau skaičiusi apsakymuose.

Vaiseta, Tomas. „Paukščių miegas“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 127 p.

*Šiuo pasakymu nenorima įžeisti tautiniu pagrindu, apeliuojama į istorinį, politinį kontekstą, XX. a. Lietuvos okupacijos laikotarpį. Tautybė šiuo atveju vartojama kaip nuoroda į – svetimos šalies okupacinę politiką, todėl priklausomai nuo istorinio konteksto, gali būti kitokia, t.y. nesutapatinama tik su viena minėta šalimi.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: