Senovės Graikija gyvavo prieš daugiau nei 2500 metų. Bet ji nebuvo nei šalis, nei imperija. Graikiją sudarė daugiau nei 1500 nepriklausomų miestų valstybių, išsidėsčiusių pietinėje itin didelio iš Europos žemyno į Viduržemio jūrą išsikišusio, pusiasalio dalyje. Mažesni pusiasaliai išsikišę iš pagrindinio Graikijos pusiasalio suformavo daugybę natūralių kranto linijų ir uostų. Nieko nuostabaus, kad graikai buvo puikūs jūreiviai ir žvejai. Kiekvienas miestas valstybė turėjo savitą valdžią, savus įstatymus, pinigus ir netgi savitą kariuomenę, tačiau visi kalbėjo viena kalba ir išpažino tą patį tikėjimą.
Kai kuriuos miestus valstybes, pavyzdžiui, Korintą, valdė karaliai. Kitus, tokius kaip kareivių miestas valstybė Sparta valdė taryba. Senovės Atėnai, vertingiausias iš visų senovės Graikijos miestų valstybių, pirmieji išbandė demokratiją. Vėliau vyrai galėjo balsuoti sprendžiant svarbius savo miesto valstybės reikalus, tačiau moterys balsavimo teisės neturėjo ir kartu su vergais ir smulkiais valstiečiais atlikdavo kitus kasdienius darbus, o vyrai dažniausiai užsiimdavo politika. Senovės graikai buvo labai ištikimi savo miestui valstybei.
Senovės graikai tikėjo tūkstančiais dievų, deivių ir kitų stebuklingų būtybių. Kad pagerbtų savo dievus, jie netgi statė šventyklas ir nuolat melsdavosi. Toks dievų gerbimas buvo kasdienio gyvenimo dalis, nes žmonės tikėjo, kad dievai kontroliuoja dangų ir žemę, ir gali bendrauti su žmonėmis bei pridaryti galybę problemų.
Per vidurį Graikijos pusiasalio driekėsi milžiniška kalnų grandinė. Žmonės tikėjo, kad mistinį senovės graikų pasaulį valdė nedidelė grupelė dievų, vadinamų dvylika Olimpiečių, kurie gyveno ant aukščiausio Olimpo kalno. Kai mitiniame pasaulyje reikėdavo atlikti svarbius sprendimus, taryba susirinkdavo ant Olimpo kalno, kad aptartų reikalus, o tai buvo itin graikiškas dalykas, nes graikai pirmiausia viską aptardavo, o tik tada skelbdavo karą ar paliaubas.
Apie savo dievus graikai pasakojo daugybę nuostabių mitų. Poseidonas, jūros valdovas, galėjo paprasčiausiai iškėlęs ranką sukurti naują salą. Apolonas kas rytą padėdavo pakilti saulei, o jo dvynė sesuo Artemidė kas naktį padėdavo pakilti mėnuliui. Tačiau dauguma dievų vengė Arėjo. Jį nelabai kas mėgo, bet jis buvo karo dievas, todėl jei tik buvo įmanoma, reikėjo palaikyti jį savo pusėje. Galingasis Dzeusas, visų dievų karalius, sukeldavo tikriausiai daugiau problemų už visus kitus, netgi daugiau, nei meilės deivė Afroditė. O šiais laikais mes turime daugybę nuostabių filmų ir knygų paremtų graikų dievais, deivėmis ir kitomis mitinėmis būtybėmis.
Graikų miestai valstybės vieningai kovodavo prieš bendrą priešą, tačiau ir tarpusavio karų nevengdavo, nebent tuo metu vykdavo Olimpinės žaidynės. Graikai išrado Olimpines žaidynes norėdami pagerbti Dzeusą ir į šį renginį žiūrėjo itin rimtai. Olimpinės žaidynės, kaip ir iki šių dienų, vykdavo kas keturis metus ir beveik visi graikų miestai valstybės siųsdavo savo komandas dalyvauti žaidynėse. Jei du ar daugiau miestų valstybių kovodavo viena su kita ir netrukus turėdavo prasidėti žaidynės, karas būdavo sustabdomas iki žaidynių pabaigos. Graikų Olimpinės žaidynės nebuvo vienintelės senovės Graikijos varžybos – graikai mėgo įvairaus pobūdžio sportines ir ne tik varžybas – bet šios buvo pačios svarbiausios. Kiekvienas miestas valstybė norėjo pasigirti, kad jų sportininkai (statulos, teatras, medžiagos) yra geriausios.
Niekada nebuvo vienos tokios šalies pavadinimu senovės Graikija. Iš tiesų Graikija buvo padalinta į mažus miestus valstybes, tokius kaip Atėnai, Sparta, Korintas ir Olimpija.
Kiekvienas miestas valstybė valdė save. Jie turėjo savo valdžią, įstatymus ir armiją. Taigi, senovės graikai, gyvenę Spartoje, pirmiausia save laikė spartiečiais, o tik paskui graikais.
Kaip žinoma, miestai valstybės tarpusavyje sutarė ne itin gerai ir dažnai vienas su kitu kovojo. Tačiau kartais jie susivienydavo, jog įveiktų galingesnį priešą, kaip pavyzdžiui, Persijos Imperiją.
Tik itin stiprus valdovas būtų galėjęs suvaldyti visą Graikiją. Vienas žmogus tą ir padarė 300-iais metais prieš Kristų. Tai buvo Aleksandras Makedonietis iš Makedonijos. Mokomas Aristotelio, jis užkariavo didžiąją dalį senovės pasaulio. Jo imperija tęsėsi nuo Makedonijos iki Egipto ir net iki Indijos. Jo sėkmė pelnė jam vieno geriausių pasaulio kariuomenės generolų visoje istorijoje vardą, o dėl jo milžiniškos valdžios helenistinė kultūra paplito po visą pasaulį.
Spartiečiai
Sparta, tai miestas, įsikūręs prie Peloponeso sąsiaurio Graikijoje. Senais laikais ši vieta buvo spartiečių, tuomet itin žinomų dėl savo galingų ir mirtinų karių, namai. Jų pareiga buvo ginti Spartą bet kokia kaina.
Kiek yra žinoma apie Graikijos istoriją, spartiečiai visad buvo mėgstami. Šiais laikais žmonės jų paveikslą susikurti gali pažiūrėję filmą „300“. O štai keletas faktų, rodančių, kodėl šių nuožmių karių istorija gyvuoja ir šiais laikais.
Galingiausiais spartiečiai tapo po to, kai 404 pr. Kr. Metais vykusiuose Peloponeso karuose nugalėjo Atėnus. Spartoje, fiziniai žmogaus gebėjimai buvo svarbesni už viską. Jauni berniukai, būdami vos 7-erių stodavo į karių gretas ir kęsdavo griežtas treniruotes iki kol sukakdavo 20.
Didžiavimasis fizinėmis savybėmis neapsiribojo tik berniukais. Spartos mergaitės, kurios turėjo daugiau laisvės nei dauguma to meto Graikijos moterų, galėjo treniruotis be drabužių, kaip ir spartiečiai berniukai, dalyvauti sporto šakose ir įgyti pradinį išsilavinimą.
Filosofai
Iš Graikijos kilo visa galybė neįtikėtinai įtakingų ir svarbių filosofų. Bet, kad būtų paprasčiau, sumažinome šį begalinį sąrašą iki trijų pagrindinių. Sokratas, Platonas ir Aristotelis turbūt lengviausiai atpažįstami Graikijos filosofai, kurių dėka susiformavo Vakarų filosofijos pagrindai. Susipažinkime su jais.
Sokratas geriausiai žinomas už tai, jog tikėjo, kad neišprusimas yra rimta grėsmė visuomenei. Vieni žymiausių jo žodžių „Tikroji išmintis mus aplanko tada, kai suvokiame, kiek mažai suprantame apie gyvenimą, save ir mus supantį pasaulį“. Jis vertė elitinius atėniečius ir politikus būti kritiškais ir abejoti savo pačių tiesomis. Deja, būtent dėl šio polemiško mąstymo jis buvo nuteistas mirties bausmei.
Platonas buvo Sokrato mokinys ir galiausiai pats tapo filosofu. Platonas, priešingai nei Sokratas, dokumentavo savo darbus, kurie suteikia mums žinių ne tik apie jį, bet ir apie jo mokytoją Sokratą. Savo gyvenimą Platonas paskyrė pagalbai žmonėms, siekiantiems pasitenkinimo ir atkakliai siekė visuomeninių reformų. Jis atrado geriausią kelią į valdžią bei sąžiningos ir teisingos visuomenės kūrimą. Platonas įsteigė nuosavą mokyklą pavadinimu „Atėnų akademija“.
Aristotelis buvo Platono mokinys, o vėliau tapo Aleksandro Makedoniečio patarėju. Jo darbai apėmė daugiau sričių, nei vien filosofiją ir padarė didelę įtaką mokslui. Viena žymiausių jo temų „Aukso vidurys“ – mokantis saikingumo visame kame. Kaip ir Platonas, Aristotelis irgi įsteigė savo mokyklą pavadinimu „Licėjus“.
Hipokratas ir medicina
Hipokratas žinomas, kaip „Medicinos tėvas“. Jis buvo graikų gydytojas, kuris gyveno nuo maždaug 460 m. pr. Kr. Iki 375 m. pr. Kr. ir pirmasis pradėjo žiūrėti ir elgtis su medicina, kaip su mokslo sritimi, paneigdamas to meto istorijas, jog tai antgamtiniai padariniai. Pasitelkdamas racionalumą ir atlikdamas eksperimentus jis sugebėjo išvystyti pradinį supratimą apie ligas ir kūno veiklą. Jis tapo vienu svarbiausių žmonių medicinos istorijoje.
Graikijos teatras
Senovės Graikijoje teatras buvo neatskiriama bendruomenės dalis. Jis leido tyrinėti žmogaus būklę ir galiausiai suformavo rimtesnį paties pasaulio suvokimą. Tai buvo taip svarbu, jog senovės Graikijoje vyko „Dioniso festivalis“, kurio metu Dievo Dioniso garbei buvo atliekami dramatiškų tragedijų pasirodymai. Tuo metu buvo trys svarbūs dramos žanrai: komedija, satyra ir, be abejonės, pati populiariausia, tragedija. Žymiausiais Graikijos dramaturgais laikomi trys tragedijų kūrėjai: Eschilas, Sofoklis ir Euripidas.
Visi graikai kalbėjo ta pačia kalba ir jie tikrai mėgo girtis. Tiesą sakant, jie ir turėjo kuo pasigirti. Graikai padovanojo mums galybę nuostabių dovanų, tokių kaip Olimpinės žaidynės, demokratija, teatras, komedija ir tragedija, vienratis, abėcėlė, pažanga mokslo ir medicinos srityse, architektūriniai stebuklai, kaip pavyzdžiui graikiškos kolonos, neįtikėtini mitai, pasakos ir pasakėčios apie legendas bei herojus. Jų kultūra buvo tokia, kurios visi pavydėjo ir kurią kopijavo visos kitos senovės kultūros.
Taip pat skaitykite: Atrasti 9000 metų senumo medžiotojos palaikai kelia klausimus dėl priešistorinių lyčių vaidmenų
