Hinduizmas yra sudėtinga religinė sistema, turinti daugybę tradicijų ir ritualų. Tarp šių egzistuoja mirties ritualai, kurie susideda iš konkrečios ceremonijos vykdymo ar aukojimo. Vienas iš šių aukų ritualų, skirtų našlei, vadinamas sati. Tai ritualas, kuriame moteris įrodydama savo ištikimybę privalo susideginti kartu su savo vyru jo laidotuvių ceremonijoje, kad atleistų jį nuo visų jo nuodėmių. Esą ši auka yra nuoroda į žmonos atsidavimą savo vyrui.
Sati praktika sukėlė diskusiją, ar tai yra tracinis religinis ritualas, ar nepriimtina induistų praktika. Ritualo gynimas slypi šventuose tekstuose, kuriuos skaito dauguma induistų. Argumentai „prieš“ grindžiami kintančiomis socialinėmis normomis. Nuo to laiko, kai tradicija pirmą kartą buvo praktikuojama iki šiuolaikinių laikų, tai tapo prieštaringu ir galų gale neteisėtu ritualu.
Egzistuoja 1028 giesmynai dešimtyje knygų, kurias kunigai parašė konkretiems ritualų poreikiams. „Rig Veda“ yra vienas iš giesmynų, kuriame pateikiamas fragmentas, pavadintas „Sati“ giesme. Jame teigiama:
„Išleiskite šitas moteris, kurių vyrai yra verti ir gyvena. Leiskite žmonom iš pradžių mindyti laužą be jokio skausmo ir gražiai atrodyti“.
Ši eilutė sako, kad ištikimos žmonos turėtų įstoti į savo mirusių vyrų gretas ir tai priimti kaip asmeninę auką dėl savo vyro. Tai suprantama kaip argumentas ritualo naudai. Rig Veda rašto knygoje šis ritualas yra apibūdinamas kuomet žmona, įeinanti į laidotuvių laužą naudojamą mirusio deginimui. Siaubą kelinti tradicija buvo praktikuojama, nes ji buvo išsamiai aprašyta Šventajame Rašte. Tam sukurtas buvo net himnas, kelios arijos.
Sunku nustatyti moterų, iš tikrųjų atlikusių šį ritualą skaičių. Duomenų rinkimas prasidėjo tik XIX amžiuje, todėl apsunkino aukų nustatymo procesą iki to laiko. 1815 m. užregistruotų deginimų skaičius buvo 378, o 1818 m. – trigubai 839. Tradiciškai ritualą vykdė aukštesnės kastos moterys. Buvo atliktas tyrimas, siekiant įrodyti šį reiškinį. 1823 m. tradicijos tyrimas parodė, kad 64% šie įvykiai yra pagrindiniai tarp brahminų (mokytojų), kayasths (karių/valdovų), vaidyas (ūkininkų/ prekybininkų).
Britanija pradėjo kolonizuoti Indiją septynioliktame amžiuje, tačiau iki XIX a. Britanijos įtaka pasiekė savo viršūnę. Kolonizacija atnešė ypatingą požiūrį, ypač krikščionišką ir vakarietišką, ir tai sukėlė prieštaravimus dėl indų praktikos ir tradicijų. Sati buvo vienas iš klausimų, kurie pasiekė tašką, kai Britanija nusprendė sukurti įstatymą, draudžiančią šią praktiką. 1829 m. Sati buvo oficialiai uždrausta. Šio ritualo panaikinimas buvo laikomas puiku momentu Indijos moterims arba religijos laisvės apribojimu to išpažinėjams. Tradicijos likvidavimas laikomas naudingu, nes daugelis žmonių tai suprato kaip neatlygintiną ritualą, kurį reikia praktikuoti. Kai kuriais atvejais našlei buvo padaryta išimtis. Nuo kolonizacijos laikų padidėjo supratimas, kuris palaikė draudimą.
Sati gynimas yra pastebimas tokiuose tekstuose kaip didysis epas „Mahabharata“ arba šventuosiuose tekstuose kaip „Rig Veda“ ir „Atharva Veda“. Kadangi šie darbai yra laikomi autentiški induizmo tradicijai ir jie iliustruoja fragmentus, skatinančius praktikuoti ritualą, kuris nebuvo laikomas neteisingu praktikuoti. Kita vertus, net prieš kolonizaciją į Indiją ir įvedant vakarietišką išsilavinimą, naujos idėjos ir nuomonės skatino anti-sati požiūrius, todėl oficialiai tai uždrausta. Įtakingų žmonių įsitikinimai ir jų pastangos uždraudžiant našlių deginimą rodo reformuojančios tautos kitokį požiūrį. Be to, šio ritualo uždraudimas ir diskusijos, kurias jis padarė, sukėlė didesnį informuotumą apie moterų teises Indijoje. Mirties ir tikėjimo derinys daro neįtikėtinai prieštaringas tradicijas, kurios pritraukė viso pasaulio dėmesį. Akivaizdu, kad tai ritualas, turėjęs gilias šaknis.
Taip pat skaitykite: ,,Aum Sinrike“ – kaip jogos guru tapo itin pavojingu teroristu
