Tikėjimo ir pasišventimo galia yra tokia stipri, jog gali žmogui suteikti motyvacijos ir įkvėpimo pakeisti kažką savo kasdienybėje ar net visame gyvenime. Esant bendruomenėje, kurioje galima rasti daugybę bendraminčių, gali padėti užpildyti pilnatvės jausmą, pagerinti nuotaiką, praplėsti draugų ratą ir daugybę kitų dalykų, dėl kurių žmones ryžtąsi atrasti dvasinį pasaulį. Galiausiai nebeesi vienišas, nesuprastas, o vietoj to esi kažko daugiau dalimi. Ne tik mums žinomos pasaulyje egzistuojančios religinės bendruomenės, bet ir sektos vienaip ar kitaip siekia įprasminti savo tikslus. Neretai nekaltai prasidedančios sektos su, atrodo, puikiomis idealogijomis ir užsibrėžtais siekiais, nuklysta arba prisidengia netikromis veiklomis savo pagrindinį darbą. Viena iš tokių sektų yra Aum Shinrikyo (liet. Aum Sinrike), kuri meistriškai kūrė pražūtingus planus prieš nekaltus žmones. Tai, kas prasidėjo nuo kilnaus tikslo – virto baisia Japonijos istorijos dalimi.
Pagrindinis ir visos sektos lyderis buvo Šoko Asahara (angl. Shoko Asahara). Jis ryžosi įkurti šią sektą, nes tikėjo, kad yra pirmasis po Budos, kurį ,,nušvietė“. O kas iš tikrųjų buvo Š. Asahara? Jis gimė pietų Japonijoje, sulaukęs mokyklinio amžiaus lankė neregių pensionatą, kuriame buvo vienintelis matantis (tiesa, regėjo tik viena akimi). Jau vaikystėje jis mėgo kelti intrigas, būti jų iniciatoriumi, bandydavo priversti akluosius konfliktuoti tarpusavyje, įsivelti į muštynes. Charakterio savybės ir vertybės jau formavosi nuo pat mažų dienų. Kai jam nepavyko įstoti į norimą universitetą, nenuleido rankų ir vis tiek stengėsi įgyti išsilavinimą. To pasekoje, jis mokėsi Kinų medicinos paslapčių. Tačiau jo žingeidumas mokslams ties tuo nesibaigė, todėl daug keliavo, Himalajuose studijavo budizmą ir induizmą, mokėsi jogos, sutiko įvairius religinius lyderius, tarp kurių susipažino ir su Dalai Lama. Iš pažiūros galima pamanyti, jog toks protingas jaunuolis turėjo pasiekti daug tiek asmeniniame, tiek dvasiniame gyvenime. Tačiau jis turėjo sau kitokių planų.
Šis japonų kultas dar vadinamas ,,Aukščiausiąja tiesa“. Prisidengusi jogos ir meditacijos veiklomis, gaunant pripažinimą visuomenėje ir religinį statusą, šis kultas ruošėsi žiauriems ir pavojingiems tikslams. Š. Asahara, arba dar kitaip žinomas kaip tiesiog ,,Aum“ (šios sektos pasekėjai taip pat buvo taip vadinami), buvo šventai įsitikinęs, jog pasaulio pabaiga yra visai arti, jog milžiniški veidrodžiai atsmosferoje nusitaikys į Žemę ir padegs ją, o ,,Aum“ pasekėjai yra vieninteliai žmonės, kuriems pasiseks išgyventi apokalipsę turėjusią įvykti tarp 1996-2003 metų. Įvairūs įsitikinimai ir ,,svaičiojimai“ nuvedė net iki fiziko išradėjo Nikolo Teslos archyvų, kuriuose tikėjosi rasti informacijos apie mašinas, sukeliančias dirbtinius žemės drebėjimus. Sekta netgi nusipirko žemės Australijoje, kurioje ieškojo urano su kuriuo galėtų pagaminti branduolinę bombą. Taip pat tikėjo, jog JAV užpuls Japoniją ir pradės III pasaulinį karą, todėl sektai būtinai reikia tam ruoštis – apsiginkluoti. Toks stiprus tikėjimas Š. Asahara vedė žingsnis po žingsnio prie masinių žudynių, kurios net praėjus 20 metų, japonų širdyse vis dar laiko gyvas nuoskaudas ir baimės jausmą.
,,Aum“ bendruomenė ne tik meldėsi ir praktikavo savo tikėjimą, tačiau prie to pačio užsiėmė elektroninių prekių parduotuvių ir restoranų verslu, valdė gamyklas, iš savo narių reikalavo, jog asmeninius turtus ir palikimą užrašytų sektai. Verta pastebėti, jog sektos nariai dažnai būdavo jauni, protingi universitetų studentai ir absolventai, dažnai iš elitinių šeimų, kurie siekė prasmingesnio egzistavimo. Todėl Š. Asaharai buvo nesunku manipuliuoti jaunais protais ir įvaldė šį meną taip meistriškai, jog tūkstančiai prisijungė į grupę. O pinigų ir įvairių išteklių ,,Aum“ sektai netrūko ir ruoštis masinėms atakoms niekada nestigo nei žmonių, nei idėjų.
Didelę sektos dalį, kaip ir buvo minėta, Š. Asahara manipuliavo ir naudojo įvairius metodus užtikrinti narių lojalumą ir pasišventimą sektai. Vienas iš metodų tai žiaurūs fiziniai kankinimai, kuriuos patyrė kadaise krikščioniškieji atsiskyrėliai. Juos pakabindavo aukštyn kojomis, panardindavo į verdantį vandenį, vėliau į šaltą vandenį. Tokiomis priemonėmis lyderis įtikinėdavo, jog tai vienas iš būdu prisiliesti prie Dievo ir įgyti nepaprastų fizinių jėgų, pavyzdžiui, net galimybę skraidyti. Tačiau ne viskas klostėsi kaip sektantai įsivaizdavo. Vienas iš besipraktikuojančių sektantų, bandęs tokią procedūrą ne tai, kad neįgijo jokių fantastiškų galių, neišmoko skraidyti, o nuo tokių baisių sąlygų tiesiog mirė. Š. Asahara, žinoma, negalėjo pripažinti, kad praktikuojantis asmuo padarė viską teisingai. Vietoj to, jog pripažintų savas klaidas, miręs asmuo slapta buvo sudegintas. Tai buvo pirmoji auka. Tačiau sektos nario bičiulis negalėjo susitaikyti su įvykusia ir bandoma nuslėpti mirtimi, todėl nusprendė palikti sektą, bet jai nesutikus, buvo nužudytas. Sektantams kažkaip reikėjo paaiškinti tokius siaubingus veiksmus, tad jje įtikėjo, kad žmogžudystė padeda išgelbėti žmogų nuo viso blogio esančio pasaulyje, jį išlaisvina, todėl jie tik daro paslaugą. Visomis išgalėmis, bandydamas apsaugoti savo sektą, Š. Asahara ir kitus sektos narius toliau baugino, kankino, net turėjo specialiai įrengtas patalpas, kuriose tai darė. Tačiau žmonės, kurie sugebėjo ištrūkti iš sektos gniaužtų arba bent jau bandė tai padaryti, kartu su giminaičių pagalba pasamdė jauną advokatą T. Sakamoto, kuris pateikė ,,Aum“ ieškinį. Sekta šį advokatą, jo žmoną ir 14 mėnesių vaiką paliepti Š. Asaharos, nužudė. Na jų teigimu, jie jų nežudė, o išgelbėjo nuodėmingųjų sielas. Sektos lyderis tikėjo tiesos reikšme ir teigė, jog jis ir tik jis vienas skleidžia tikrąją tiesą, todėl ja reikia sekti ir vadovautis.
Sektos nariai taip stipriai tikėjo skleidžiama Š. Asaharos tiesa, jog patys ėmėsi verbuoti paprastus žmones, priešus, jų kritikus. Jie taip stipriai norėjo perimti valdžią į savo rankas, jog buvo pasiryžę tam viską atiduoti, bet gal suveikė ir tas faktorius, jog nepavykus privilioti naujų narių, lyderis nubaus. Po mažu Š. Asaharos alkis imtis naujų veiksmų tik augo ir pribrendo pirmajam išpuolimui 1994 m. birželio mėn. prieš budistų sektą pavadinimu ,,Žmogaus laimės tyrimo institutas“, kuriai vadovavo Soka Gakkai. ,,Aum“ norėjo perimti jų žemę esančią Matsumuto mieste, jog patys galėtų ten įsikurti, tuo pačiu nužudyti S. Gakkai. Nesutikus gražiuoju, S. Gakkai sektantai vis tiek stengėsi priešintis, rinko gyventojų parašus, jog jie nesutiktų su iškeltomis sąlygomis palikti gyvenvietę. ,,Aum“ sektą taip pat nesiruošė nusileisti ir nusprendė nubausti visus, kurie jiems nepaklūsta su zarino dujomis. Jie išpurškė jas prie teismo rūmų ir 3 teisėjų namų. Aukų ir nukentėjusių nepavyko išvengti – 7 žmonės mirė ir 144 buvo sužeisti. Visiems buvo aišku kas tai padarė, išskyrus, kaip bebūtų keistą, policiją. Gavus anonimišką laišką, kuriame detaliai buvo išdėstyta įvykio informacija, nepastumėjo pareigūnų imtis didesnių veiksmų, nes bijojo susidurti su ,,Aum“ ir patiem patirti galima jų terorą. Vietoj to, kad būtų pradėta byla, ,,Aum“ sektą jie vadino taikia.
O didžiausią žalą ši sekta sukėlė Tokijuje 1995 m. kovo mėn. rytinio piko metu vienoje iš pasaulio judriausių keleivinių sistemų, ,,Aum“ nariai į tvirtas dežutes, kurios atrodė lyg būtų pietų dėžutės, ir nedidelius buteliukus, įmontavo zarino dujas. Juos nusprendė palikti penkiose metro mašinose, trijose skirtingose metro linijų atkarpose ,,Kasumigaseki“ stotyje. Tokį maršrutą pasirinko neatsitiktinai, tose atkarpose buvo įsikūrusios miesto ministerijos. Nusikaltėliai dujas paliko kartu su skėčiais planuotose vietose. Pradėjus tekėti skysčiui, liudytojai pasakoja, kad metro atrodė lyg mūšio laukas, žmonės panikavo ir kraujavo. Žuvo 13, o sužeistų buvo apie 6 tūkst. žmonių.
,,Aum“ įvykdė daugybę nusikaltimų, įskaitant 10 incidentų, dėl kurių įvyko viena ar daugiau žmogžudysčių. Ši sekta yra plataus masto nusikaltėliai, kuri žudė, turėjo begalę nelegalių ginklų, sprogmenų ir narkotikų, valdė gamyklas, kurios dideliais kiekiais gamino zarino dujas, sukčiavo ir vagė. 1995 m. dėl išpuolio metro Š. Asahara buvo suimtas už vaidmenį atakoje. Pats Š. Asahara teigė, jog taip elgėsi, nes norėjo perimti Japoniją, o po to ir visą pasaulį. Bet jo svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Teismas byla nagrinėjo aštuonerius metus, nuo 1996 m. – 2004 m., kol galiausiai buvo nuteistas mirties bausme, kuri įvygdyta šių metų liepos 6 -ją.
Šios atakos, o ypač 1995 m. įvykęs metro nenusakomo žiaurumo ataka sukrėtė Japoniją , nes ji tuo laikotarpiu didžiavosi žemu nusikalstamumu. Tuo metu buvo suabejota policijos veikla ir operatyvumu, kėlė klausimus kodėl pareigūnams nepavyko to įtarti anksčiau, nes grupuotė jau buvo žinoma dėl savo negailestingų išpuolių su kūną paralyžuojančiom dujom. Metro savo vyro netekusi moteris „The Japan Times” teigė, kad šaliai gręsia nauji išpuoliai, jeigu japonai pamirš šį įvykį. O pamiršti jo tikrai nevalia, nes daugelis žmonių dar iki šiol jaučia pasekmės šio išpuolio, susiduria su galvos skausmais, potrauminiu streso sindromu ir skundžiasi kitais sutrikimais.
Nors ši sekta jau nebeegzistuoja, tačiau yra randama jos kitų atmainų, veikiančių iki šiol. 2007 m. buvo įkurta mažesnė grupuotė ,,Hikari no Wa“ (liet. Vaivorykštės šviesos ratas), kuriai vadovauja buvęs ,,Aum“ atstovas spaudai ir Š. Asaharos įpėdinys Fumihiro Joyu. Jis tikina, jog jie tiki į visai kitus dalykus ir negarbina Š. Asaharos. Ši grupuotė yra teisėta Japonijoje, nors yra priskiriama pavojingoms religijoms, kurioms taikoma griežta priežiūra. Kai kurie skaičiavimai teigia, kad tarp jų yra apie 1500 sekėjų, o ataskaitose šis skaičius lėtai auga.
Taip pat skaitykite: „Išsiaiškinimas: Scientologija ir tikėjimo kalėjimas“ visa tiesa apie populiariąją religiją
