1985 metais Margaret Atvud išleido distopinį romaną „Tarnaitės pasakojimas“, apie ateities visuomenę, kurioje patriarchalinė ir totalitarinė grupė nuverčia Jungtinių Valstijų vyriausybę ir sukuria naują tautą vadinamą Gileadu. Praėjus daugiau kaip 30 metų istorija buvo pritaikyta televizijai; serialo, irgi pavadinto „Tarnaitės pasakojimu“, premjera įvyko 2017 metų balandžio 26 dieną ir serialas iškart tapo tikra sensacija.

Veiksmas vyksta Gileado respublikoje, kuri yra įsikūrusi buvusioje JAV teritorijoje. Didelės taršos padariniai atsiliepė vaikų gimstamumui ir susilaukti vaiko pasidarė ypatingai sunku. Moterys, kurioms pavyko susilaukti vaikų tapo itin vertinamomis, tačiau jų gyvenimas tapo tikra kančia ir kalėjimu. Šioje vietoje vyrauja griežtas totalitarinis rėžimas, kurį kontroliuoja visoje teritorijoje pasiskirstę ginkluoti vyrai. Tie, kurie bando pasipriešinti įvestam rėžimui yra ištremiami į užterštas valstijos dalis, kuriose jų laukia mirtis arba tiesiog sulaukia žiaurios egzekucijos, kurių pagalba sėjama baimė ir skatinamas kitų paklusnumas.

Istorija pasakoja apie tarnaitę Džunę (Elizabet Mos), kuri Gileade žinoma tik Ofredos vardu – kuris reiškia „Fredo“ (angl. Of Fred), kadangi techniškai ji priklauso savo viršininkui Fredui Voterfordui. Ši situacija susiklostė įsisiautėjus nevaisingumo epidemijai, kuomet moterys vis rečiau ir rečiau sugebėdavo išnešioti savo vaikus iki gimimo termino. Sukūrus Gileadą, tos, kurios neseniai įrodė, jog yra vaisingos – Džunė prieš kelis metus su vyru Luku (O. T. Fagbenelis) susilaukė vaiko – yra priverstos tapti tarnaitėmis. Paskirta būti Voterfordų poros tarnaite, Džunė verčiama mylėtis su savo Viršininku, kad galėtų pastoti ir pagimdyti porai vaiką.

The Handmaid’s Tale 5

Šis serialas stipriai paliečia feministines temas. Moterys čia vaizduojamos be jokios galios, visa valdžia priklauso vyrams. Aukštų rangų pareigūnų žmonos taip pat turi laikytis griežtos tvarkos, nors jų statusas ir daug aukščiau už tarnaites. Naujai kuriamoje visuomenėje tarnaitės yra dviejų tipų: vienos yra vaisingos ir jos turi vilkėti raudonus apsiaustus, o kitos yra nevaisingos ir turi atlikti daugumą darbų namuose. Gatvėse gausu ginkluotų vyrų, kurie prižiūri tvarką visoje teritorijoje ir moterys yra stipriai išnaudojamos, joms nerodoma pagarba ir nuolankumas.

„Tarnaitės pasakojimas“ iškart po išleidimo sulaukė itin puikių atsiliepimų bei surinko daugybę apdovanojimų nominacijų ir pergalių. Kartu su kritikų pripažinimu, serialas pritraukė didžiulę auditoriją, kuri išsilaikė per visus keturis sezonus. Dar net prieš ketvirtojo sezono premjerą serialas buvo atnaujintas penktam sezonui (pasak „Deadline“).

Serialas turi galybę gerbėjų, bet net ir patys ištikimiausi iš jų tikriausiai nežino visos už distopinės dramos užkulisių slypinčios informacijos. Tiems, kam smalsu, štai neatskleista „Tarnaitės pasakojimo“ tiesa.

The Handmaid’s Tale 2

Kūrėją Briusą Milerį ši istorija traukė ne vieną dešimtį

Serialo kūrėjas Briusas Mileris televizijoje nėra svetimas – jis dirbo su daugybe populiarių televizijos šou, pavyzdžiui, „Ligoninės priimamasis“, „Everwood“ ir „Šimtukas“ – tačiau „Tarnaitės pasakojimas“ buvo pirmasis jo sukurtas serialas. Pasirodo, Mileris įsivaizdavo, kaip ši istorija atrodytų didžiuosiuose ekranuose dar prieš gaunant galimybę paversti tai tikrove.

Pokalbyje su „The Dreamcage“, kurio metu reklamavo pirmąjį serialo sezoną, Mileris paaiškino, kad koledže ši knyga buvo skirta „naujosios fantastikos“ pamokai ir jis ją įsimylėjo. „Man be galo patiko ši istorija. Visada buvau didelis knygų, kuriančių postapokaliptinį pasaulį, gerbėjas. Baigęs mokyklą per keletą metų perskaičiau knygą dar porą kartų. Margaret Atvud iš tikrųjų buvo vienas iš žmonių, išmokiusių mane rašyti ir mąstyti kaip rašytojui… Kai pradėjau karjerą televizijoje, pagalvojau, „Tai būtų itin puikus serialas“.

The Handmaid’s Tale

Aiškindamas, kad jį tiesiog sužavėjo mintis pasinerti į visas tas detales ir „užuominas“ pateikiamas knygoje, Mileris įžvelgė daug apimantį pasaulį kaip puikią vietą tyrinėjimams. Tačiau labiau už viską jį traukė Atvud sukurti veikėjai.

„Viskas sukasi aplink žmones, gyvenančius šiame pasaulyje ir apie tai kaip jie išgyvena bei įstringa dėl savo pačių pasirinkimų“, sakė jis. „Norėjau papasakoti istoriją apie tai kaip žmonės išgyvena šiuos potyrius ir kaip jie pagaliau pasiekia kitą pusę gyvi, o kai kurie net ir su nesugadinta tapatybe. Būtent tai knygoje man labiausiai patiko – pabaigoje suprasti, kad Ofred išlaikė save gyvą“.

„Tarnaitės pasakojimas“ ir anksčiau buvo adaptuotas didiesiems ekranams

Kartu su daugybe adaptacijų teatrui (įskaitant 2002 metų pasirodymą Jungtinės Karalystės teatre „Haymarket“), „Tarnaitės pasakojimas“ taip pat buvo adaptuotas į menkai težinomą filmą.

Filmas tokiu pačiu pavadinimu, režisuotas Volkerio Šliondorfo, buvo išleistas 1990 metais. Ofredą (kurios tikrasis vardas šioje versijoje yra Keitė) įkūnijo Nataša Ričardson, Sereną Džoi įkūnijo Faji Danavei, Viršininko vaidmenį atliko Robertas Diuvalas, o tetos Lidijos – Viktorija Tenant.

The Handmaid’s Tale 3

Filme gan tiksliai laikomasi knygoje aprašytų įvykių (paskutinė scena kiek kitokia), panašiai kaip ir pirmajame serialo sezone. Tačiau priešingai nei serialas, filmas sulaukė ne itin didelio palaikymo – „Rotten Tomatoes“ balų matuoklyje surinko tik 32% (palyginimui, visas serialas gavo 83%, o vien pirmasis sezonas – 94%).

Žiūrint į filmą iš retrospektyvos (panašiai tuo metu, kai buvo ruošiamasi išleisti serialą), „La Movie Boeuf“ apibendrino filmą: „Šliondorfo pateikimas tuščiai nuobodus ir blankus, netgi abejingas, lyg jis būtų manęs, jog Atvud vizija yra pakankamai kinematografiška“.

Filmavimo aikštelės dizainas įmantriai detalus

„Tarnaitės pasakojimo“ dailininkų komanda nešvaistė nei lopinėlio erdvės bei užtikrino, kad kiekvienas aikštelės kambarys būtų kupinas užslėptų reikšmių ir žinučių. 2017 metų pokalbyje su „Architectural Digest“ vyriausioji serialo dailininkė Džiulė Bergof paaiškino keletą tokių užslėptų minčių.

Pavyzdžiui, Viršininko kabinetas, kuriame pirmajame sezone Ofreda dažnai lankosi, pripildytas daiktų, nepasiekiamų moterims: knygų, meno, alkoholio, kūrinių su seksualiniu turiniu. Ofredos miegamasis panašiu stiliumi irgi primena apie tai, ko ji negali turėti – ypač kaip iš jos buvo atimtas ankstesnis gyvenimas.

Bergof paaiškina, „Mes kambaryje pastatėme rašomąjį stalą, bet ji negali rašyti. Tai kaip kokie likučiai, prisiminimai: „Buvau rašytoja, redaktorė. O dabar negaliu net atsisėsti ir rašyti…“ Jie nenori, kad būtum išdidi, todėl mes paprasčiausiai palikom ant sienos veidrodžio formą, jog kiltų jausmas, jog ten kažkada kabojo veidrodis“.

The Handmaid’s Tale 7

Atvud istorijos pagrindas neišgalvotas

Nors 1985 metų Atvud kūrinys akivaizdžiai yra išgalvota istorija, dauguma siaubingų knygos detalių paimtos iš tikro gyvenimo, autoritarinio elgesio su moterimis, pavyzdžių. 2017 metais pokalbyje su „The Guardian“ Atvud sakė, „Kai knyga buvo pirmą kartą išleista, ji atrodė neįtikima. Tačiau rašydama ją pasirūpinau, kad joje nebūtų nieko tokio, ko žmonės kažkur ir kažkada nėra darę“.

„Stylist“ neseniai išplatino itin detalų straipsnį, kuriame gilinamasi į tam tikrus istorinius siaubus, kuriais rėmėsi Atvud. Kalbant apie priverstinį aprangos kodą Gileado tarnaitėmis jame rašoma: „Religinė apranga moterims gali būti ir vis dar yra priverstinė tam tikrose labiau konservatyviose bendruomenėse; pavyzdžiui, Amišai reikalauja, kad moterys vilkėtų ilgas sukneles, pasiūtas iš tamsios medžiagos ir kasdien prisidengtų galvas“.

The Handmaid’s Tale series

Dar siaubingesnis pavyzdys tai priverstinė surogacija, tam kad labiausiai privilegijuoti galėtų auginti vaikus. „Stylist“ straipsnyje rašoma: „Australijoje, dar 1970-iais, vietiniai vaikai buvo teisėtai vagiami iš savo namų ir nugabenami į religines institucijas arba paskiriami baltųjų šeimoms. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki vėlyvųjų 1970-ųjų panašios programos veikė Amerikoje ir Kanadoje… nepamirškime ir Magdalenos prieglaudos namų Airijoje, kuriose jaunos merginos buvo baudžiamos dėl savo „nedorybių“ į vergovę panašiomis sąlygomis. Kūdikiai, kurių jos laukėsi, buvo iš jų paimami ir atiduodami šeimų globai visame pasaulyje – su vien 2000 jų gabenamų skersai per Ameriką“.

Ir čia tik keletas pavyzdžių – pilnas „Stylist“ sąrašas siaubingai ilgas.

Serialas bandė paversti Gileadą įvairesniu

Romane, visi juodaodžiai buvo išvyti iš Gileado, paliekant tik baltuosius pagrindinius veikėjus. Taip pat, Atvud romane nėra jokių LGBTQ veikėjų. Visi, kas yra matę serialą žino, kad televizinėje versijoje viskas kiek kitaip – pokytis, kuris Mileriui atrodė gyvybiškai reikalingas. 2017 metais „TIME Magazine“ jis sakė: „Koks skirtumas tarp serialo apie rasistus kūrimo ir rasistinio televizijos serialo, kuriame nėra nei vieno juodaodžio veikėjo?“

Ironiškai, būtent tai, kaip serialas susidoroja su rasinėmis problemomis, sulaukia daugiausiai kritikos. 2017 metų „Guardian“ straipsnyje pabrėžiama, kad tai, ką patiria tarnaitės yra itin panašu į tai, ką juodaodės moterys vergovės metu patirdavo kasdien – tačiau ši paralelė seriale visiškai ignoruojama. „Nei viena iš šių detalių nėra Atvud vaizduotės kūrinys ar rašytiniai Milerio pagražinimai; tai yra būtent tai, kas vyko per 245 metus vergovės Jungtinėse Valstijose – tik kad ne baltosioms, o juodaodėms moterims“, rašoma straipsnyje. „Argi tuomet nėra keista, nei atvirai pripažinti šios istorijos, nei susiremti su šiuo palikimu ekranuose?“

„Vulture“ irgi iškėlė šį klausimą 2017 metais: „Seriale rasiniai Džunės šeimos skirtumai ar tai, ką reiškia būti juodaode tarnaite, nėra aptariami… Tačiau realybėje labiau interesuojamasi į vidinį baltaodžių moterų pasaulį juodaodžių žmonių sąskaita, kurie atpažįsta Gileadą ne kaip galimą siaubingą ateitį, bet kaip kažkada Amerikoje gyvavusią realybę“.

Mos vaidmeniui atsisakė makiažo

Mos dėl savo nepakartojamo pasirodymo įkūnijant Džunę, kurios vaidmeniui prireikė daugybės priartintų veido kadrų, kai ji vieną po kito patiria įvairius išbandymus, sulaukė daug dėmesio. Kiekviename iš priartintų kadrų, Džunės emocijos – nesvarbu ar tai būtų sielvartas, įsiūtis ar, itin retai, džiaugsmas – visiškai akivaizdžios. Dar vienas dalykas, kuris aiškiai matosi šiuose priartintuose kadruose, tai kad Džunė yra be makiažo. Natūraliai tarnaitei nebūtų leista dažytis – kadangi tuštybė tarnaitėms nėra leidžiama.

Veikėja be makiažo kine ar televizijoje nėra nauja, tačiau retai kada aktoriai neturi visiškai jokio makiažo (minimalus makiažas paprastai aktoriui atliekamas dėl filmavimo tikslų, kartais netgi tam, jog sukeltų įspūdį, jog ant veikėjo nėra jokio makiažo). „Tarnaitės pasakojimas“ pasitelkia daug natūralesnį būdą ir Mos daugumoje scenų visiškai atsisako makiažo. O jei kažkiek jo ir uždedama, tai tik tam, kad Mos atrodytų labiau pavargusi.

Kaip Mos 2017 metais sakė „Yahoo! Style“, „Jei mažai miegi, nes nuolat ari kaip arklys, o po akimis atsiranda juodi ratilai – kuo jų daugiau, tuo geriau. Turi atrodyti prislėgta. Tiesą sakant, vieną naktį gerai pamiegojau. Atėjau į darbą, o mano vizažistė pasakė „O, Dievulėli“ ir buvo labai nusivylusi, kad po akimis neturėjau tų tamsių ratilų, kurių mums reikėjo“.

Mos įsiminė visą savo įgarsinimo dialogą

„Tarnaitės pasakojimas“ yra puikus pavyzdys, koks galingas gali būti įgarsinimas, tinkamai jį panaudojus. Su Džunės įgarsinimu publikai suteikiamas svarbus žvilgsnis į tai, kokia iš tiesų ji yra viduje, o ne vien į „tapatybę“, kuri jai primetama būnant tarnaite. Kalbėdamas apie nustebimą, kaip tobulai įgarsinimas tiko scenoms, Mileris 2017 metais „Vuture“ pasakė, „Filmavome Lizę sėdinčią kambaryje, tyliai patiriančią įvairias emocines stadijas, o tada peržiūrėjau sceną kartu su įgarsinimu ir viskas tiko puikiai. Pasakiau: Na ir pasisekė!“

Tačiau tai visai nebuvo sėkmė – pasirodo, Mos įsiminė visą savo įgarsinimo dialogą, kad galėtų mintyse jį kartoti filmuojant scenas, kurios vėliau bus sujungiamos su įgarsinimu. „Galybė paragrafų, kuriuos ji įsiminė ir patyrė daugybę įvairių emocijų tiesiog tyliai sėdėdama“.

Mos apie šį žygdarbį atsiliepia kiek kukliau. Ji sakė „Vulture“: Tai dalis scenarijaus. Kodėl turėčiau to neįsiminti? Kaip kitaip man žinoti, ką aš galvoju? Sėdžiu ten 30 sekundžių. Turiu apie ką nors galvoti… Tiesiog maniau, kad tai dalis mano darbo“.

2016 metų rinkimai paveikė serialą

Išleidimo metu dauguma žmonių matė serialą „Tarnaitės pasakojimas“ kaip atsaką į 2016 metų rinkimus, kurių metu Donaldas Trampas – tariamas prievartautojas, be visų kitų dalykų – buvo išrinktas prezidentu. Trampas buvo ne tik apkaltintas išprievartavimu ir seksualiniu užpuolimu – vienas iš daugybės siaubų, kuriuos kenčia tarnaitės – tačiau dauguma jį palaikančių tiki tokiais dalykais kaip abortas ir kiti moters kūno kontroliavimo būdai, o tai yra „Tarnaitės pasakojimo“ romano, serialo ir filmo įkvėpimas.

Tai intriguojantis ryšys, bet greičiausiai ir neteisingas. „Hollywood Reporter“ 2017 metais pastebėjo, kad didžioji dalis pirmojo sezono buvo išleista dar prieš išrenkant Trampą, tokiu būdu netyčia tampant „vienu aktualiausių pastarųjų metų serialu“. Tačiau kai aktorių ir kūrėjų komandos sugrįžo antrajam sezonui, bendra atmosfera filmavimo aikštelėje buvo kiek kitokia, o tie rinkimų rezultatai neabejotinai šmėkščiojo kai kurių galvose, kuomet pastebimi panašumai atsiskleidė ir kasdienėse antraštėse.

Samira Vaili, įkūnijanti Morą (dar viena tarnaitė ir artima Džunės draugė), 2017 metais kalbėjo su „Vanity Fair“ apie tai, kaip rinkimai visus paveikė. „Sugrįžus į serialą galvojome… „O, Dieve, dabar atsirado tik dar daugiau atsakomybės“. Kad serialas būtų puikus ir turėtų visą sąžiningumą, kurį ir turi turėti“.

„Tarnaitės pasakojimas“ pasiekė „Emmy“ rekordą

2017 metų „Emmy“ apdovanojimuose „Tarnaitės pasakojimas“ tiesiog nušluostė visiems nosis. Iš 13 nominacijų serialas laimėjo aštuonias, įskaitant tris vaidybos kategorijas (Mos, Anai Daud ir Aleksis Bledel), režisūrą, scenarijaus rašymą ir kino dailę bei daugybę kitų. Serialas taip pat laimėjo itin trokštamą Geriausio draminio serialo apdovanojimą – dažniausiai pristatomą pabaigoje.

Su šiuo laimėjimu serialas tapo pirmuoju kino platformų serialu kada nors laimėjusiu Geriausio draminio serialo apdovanojimą „Emmy“. Kadangi kino platformos tampa vis žinomesnėmis – ir toliau kuria apdovanojimų vertą turinį – šis rekordas yra vienas tokių, kurie gali atsidurti istorijos vadovėliuose.

Užkulisiuose po laimėjimo Mileris sakė (pasak „Deadline“): „Tai, kaip „Hulu“ elgiasi su mūsų serialu, jie yra drąsūs ir palaikantys, ir tikrai įsipareigoję sukurti ką nors įdomaus. Jei kino platformos ir toliau taip darys, nematau „Emmy“ apdovanojimų, kuriuos jie gali pelnyti, limito“.

Nėra suplanuota, kiek sezonų sudarys „Tarnaitės pasakojimą“

Pirmasis „Tarnaitės pasakojimo“ sezonas perteikia visus romano įvykius – todėl antrasis sezonas apskirtai gerbėjams buvo nelauktas malonumas. Dabar, kai pakeliui jau yra ir penktasis sezonas, Mileris sako, kad šiuo metu jis dar nemato serialo pabaigos.

Jis neseniai sakė žiniasklaidai: „Aš tikrai neturiu galvoje tam tikro sezonų skaičiaus. Visada maniau, kad turiu, bet manau, kad tai pandemijos sukeltas pokytis. Maniau, kad turiu pradžią, vidurį ir pabaigą – ir vis dar manau, kad pabaigą maždaug irgi turiu – tiesiog keliaujant pirmyn link dar labiau žavinčių istorijos etapų atrandu daugiau įdomių kelių ir dalykų, kuriuos norisi parodyti“.

Mileris tęsė pareikšdamas, kad yra ir kitas žmogus, itin svarbus sprendžiant kiek ilgai tęsis serialas. Jis sakė, „Kai pasakiau, kad serialas tęsis tiek, kiek norės Lizė (Mos), tai buvo pandemijos ir viso to darbo, kurį ji padarė šiais metais, rezultatas. Ji nusipelnė, kad rašyčiau jai kiek tik panorės. Šiai metais ji to nusipelnė. Aš rašysiu jai gražius žodžius tiek ilgai, kiek ji norės juos ištarti“.

Akivaizdu, kad Mileris didžiuojasi savo darbu, kurį įdėjo į „Tarnaitės pasakojimą“ ir sutinka tęsti tyrinėjimą kiek galima ilgiau. Anksčiau minėtame pokalbyje su „The Dreamcage“ vos išleidus serialą, jis tikriausiai geriausiai apibendrino savo mąstyseną.

„Dievinau šią istoriją 35 metus“, sakė jis. „Maniau, kad ji nuostabi ir man pasisekė bei yra tikra garbė dabar būti to dalimi“.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: