Sunku pasakyti, kada buvo sukurtas pirmasis pasaulyje filmas apie herojų klajones, bet terminas „kelio filmas“ atsirado tikrai seniai.
Ko gero, į jokią jaučio odą nepavyktų surašyti visų tokių filmų, taip pat išvardinti juose papasakotus kelionių maršrutus. O ir priežastys palikti namus ir leistis į varginančias odisėjas – labai skirtingos.
Vieni per visą Ameriką keliavo, susikrovę į sunkvežimį nedidelį užgyventą turtą, todėl, kad Didžiosios ekonominės depresijos metu neteko savo būsto (Jonho Steinbecko romano ekranizacijoje „Rūstybės kekės“, 1940), kiti bėgo nuo teisingumo arba persekiojančių priešų, o trys hipiai kultiniame filme „Nerūpestingas keliautojas“ (Easy Rider, 1969) dviem motociklais keliavo į šventinį karnavalą, bet tikslo nepasiekė.
„Motociklininko dienoraštyje(Diarios de motocicleta, 2004) vienu motociklu po Lotynų Ameriką keliavo apie pasaulinę revoliuciją dar tik svajojantis jaunasis Ernestas Čė Gevarą kartu su bičiuliu Albertu Granado.
O štai Žiulio Verno romano „Per 80 dienų aplink pasaulį“ ekranizacijose profesoriui Filui Fogui ir jo tarnui Paspartu teko daug kartų keisti transporto priemones: iš Londono nuotykių ieškotojų porelė išvyko traukiniu, vėliau skrido oro balionu, plaukė garlaiviu, keliavo Indijoje net ant dramblio nugaros. Ir viskas tik tam, kad laimėtų lažybas.
Prisiminkime dešimtuką garsių filmų, kuriuose „kelio filmo“ formulė įgyja įvairiausius pavidalus.
10. „LĖKTUVU, TRAUKINIU IR AUTOMOBILIU (Planes, Trains & Automobiles, 1987)
Aktorius Steve’as Martinas gerus tris dešimtmečius buvo vienas žymiausių amerikietiškos komedijos lyderių, gerai jautęsis ir ekscentriškos klounados pasaulyje, ir galėjęs vaidinti visai ne komiškus personažus.
Režisierius Johnas Hughesas išgarsėjo pašėlusiomis komedijomis, skirtomis paaugliams ( „Šešiolika žvakių“, „Pusryčių klubas“ ir pan.). Anksčiau ar vėliau S. Martino ir J. Hugheso kinematografinės trajektorijos turėjo susikirsti.
Tai ir atsitiko kuriant dar vieną komediją „Lėktuvu, traukiniu ir automobiliu“.
Sėkmingas reklamos kūrėjas Nilas Peidžas (jį ir vaidina Steve’as Martinas), Niujorke pabaigęs sėkmingą sandėrį, nori žūtbūt spėti į namus Padėkos dienai, nes prižadėjo tai savo žmonai Siuzanai. Atrodo, kad tikslas pasiekiamas nesunkiai: tiesiog nusiperki lėktuvo bilietą ir patogiai įsitaisęs krėsle skrendi į gimtąją Čikagą. O vakare su šeima jau sėdi prie vaišių stalo.
Bet pasirodė, kad tai beveik neįmanoma misija. Ir viskas tik todėl, kad lėktuvas dėl prastų oro sąlygų vėlavo, o Peidžas susitiko įkyrų prekybos agentą Delą Grifitą (Johnas Candy) ir susigundė išmėginti kitas transporto priemones.
Ir Steve’as Martinas, ir Johnas Candy čia, regis, suvaidino begalės savo personažų kvintesencijas. Greitas kaip vijurkas klestintis verslininkas ir simpatiškas, geraširdis, bet įkyrus lėtapėdis.
Sakoma, kad priešybės traukia viena kitą. Pradžioje taip ir šį kartą atrodo. Bet ilgainiui pradedi suprasti Nilo savijautą, kai vyras jau nebesuvokia, kas jį nervina labiau, tarsi iš gausybės rago ant porelės galvų pasipylę kelionės nesusipratimai, ar iš proto varantis bendrakeleivio elgesys ir jo keisti įpročiai.
Bendra kelionė „kelio filmuose“ įprastai praturtina keliauninkus nauja patirtimi, o kai kada ir padeda suprasti, kas gyvenime yra svarbiau už kasdienės rutinos pagimdytus įpročius.
Neretai toks herojų „atsinaujinimo stebuklas“ įvyksta per Kalėdas (žr. neseniai Oskarais apdovanotą „Žaliąją knygą) ar Padėkos dieną. Nes būtent šios abi šventės ir yra labiausiai „šeimyninės“.
Filmas „Lėktuvu, traukiniu ir automobiliu“ net buvo išleistas į ekranus gruodžio 25-ąją, Padėkos dienos išvakarėse. Tai, žinoma, padėjo filmui surinkti gražaus pinigėlio.
O režisierius Johnas Hughesas net prisipažino, kad kažką panašaus jam pačiam teko gyvenime patirti. (G.J.)
9. „Zombių žemėje” (Zombieland, 2009)
Prieš dešimtmetį, 2009-aisiais, pasirodęs post-apokaliptinis filmas apie zombių apokalipsę sulaukė didelio populiarumo. Jo režisierius – Rubenas Fleischeris.
Filmas vaizduoja karvių virusą, kuris po dviejų mėnesių užkrėtė beveik visas JAV valstijas, paversdamas visus žmones zombiais. Likę išsigelbėję vieni kitus vadina miestų, iš kurių yra kilę, pavadinimais. Neužkrėstas studentas Columbus keliauja iš universiteto barako Teksase į Columbus miestą išsiaiškinti, ar jo tėvai vis dar gyvi. Bekeliaudamas studentas sutinka dar vieną išsigelbėjusį vaikiną, kuris pasivadinęs Tallahassee. Pakeleivis pasirodo ypač žiaurus žudant zombius. Nors sutiktasis nepasirodo ypatingai bendraujantis ir gana šiurpus, tačiau išsigelbėjėliai susiburia kartu ir tęsia kelionę drauge.
Tallahassee ir Columbus sutinka dvi seseris, kurios juos vėliau apgauna išviliodamos ginklus bei pasisavindamos vaikinų visureigį ir palikdamos juos likimo valiai. Tačiau vaikinai atranda dar vieną visureigį, todėl jas pasiveja. Įsiplieskia konfliktas, tačiau visi likę gyvi supranta, jog jiems derėtų orientuotis į kur kas didesnę problemą nei jų principai – tai šalį užkariaujantys zombiai…
2019-ųjų spalį pasirodė antroji filmo dalis, tačiau tęsiniui nepavyko pakartoti savo pirmtako sėkmės – sulaukusi prastesnių atsiliepimų iš kino kritikų ir žiūrovų, ši kino juosta, nors ir netapo nuostolinga, buvo įvertinta tik kaip vidutiniška.
8. „BĖGIMAS NAKTĮ“ (Midnight Run, 1988)
Pastaruoju metu tarp aktoriaus Roberto De Niro filmų dominuoja ne itin juokingos komedijos, kuriose Holivudo veteranas pasitenkina vis tais pačiais pabodusiais štampais.
O karjeros pradžioje Bobis stebino ir kolegas, ir žiūrovus savo fenomenaliais persikūnijimais tai į Vietnamo košmarų suluošintą psichopatą („Taksistas“), tai į italų mafiozą („Krikštatėvis/“), tai į saksofonininką virtuozą („Niujorkas, Niujorkas“), tai į sveikatos bei jėgų netausojantį fanatiką boksininką („Įsiutęs bulius“), tai į neatpažįstamai bjaurios išvaizdos pabaisą („Frankenšteinas“), tai į patį šėtoną („Angelo širdis“). Sąrašą galima būtų nesunkiai pratęsti.
Buvęs Čikagos policininkas Džekas Volšas filme „Bėgimas naktį“ (originalų pavadinimą galima išversti ir kaip „Suspėti iki vidurnakčio“) kažkuo ypatingu neišsiskiria. Pabaigusiam tarnybą pusamžiui vyrui tapti pensininku dar per anksti, o kitos profesijos jis neįsigijo. Todėl daro tai, ką geriausiai moka.
Tapęs nusikaltėlių medžiotoju, jis apsiima saugoti buhalterį Džonataną Mardiuką (akt. Charles Grodinas), pasisavinusį mafijai priklausančius penkiolika milijonų dolerių (šiuos neteisėtai gautus pinigus sentimentalus vagišius, tarsi pasimokęs iš rusiškos komedijos „Saugokis automobilio“, visai nesirengia pasisavinti, o tik nori paaukoti labdarai).
Naujas darbelis patyrusiam policijos asui neatrodo labai sudėtingas. Bet už nusikaltėlio pargabenimą iš Niujorko į Los Andželą Volšui pažadėta šimto tūkstančių dolerių suma. Tačiau įvykiai parodys, kad užduotis labai pavojinga, nes kai kas nenori matyti buhalterio teisme.
Užduotį komplikuoja tai, kad Džonatanas Mardiukas patologiškai bijo skristi lėktuvu, todėl tenka atsisakyti greičiausios transporto priemonės ir leistis į kelionę automobiliu. Žinoma, tai nėra labai saugu, nes porelė žino, kad mafijos vadas jiems įkandin jau pasiuntė galvažudžių gaują.
O FTB agentai, savo ruožtu, taip pat medžioja vagišių buhalterį, nes tikisi, kad jis prieš mafiją liudys teisme.
Žodžiu, nuobodu tikrai nebus. Lenktynės, gaudynės, mirtini triukai, sprogimai ir kitokie „veiksmo kino“ atributai veja vienas kitą.
Režisieriui Martinui Brestui toks kinas ne naujiena (anksčiau jis sukūrė tikrą veiksmo kino hitą „Policininkas iš Beverli Holso“ su Eddie Murphy pagrindiniame vaidmenyje).
O Robertui De Niro filmuotis komedijoje dar buvo nelabai įprasta. Bet savo nominaciją „Auksiniam gaubliui“ jis uždirbo pelnytai. (G.J.)
7. „TAIP PAT IR TAVO MAMA“ (Y tu mamá también, 2001)
Sukūręs du vaidybinius filmus Holivude („Mažąją princesę“ ir „Didžiuosius lūkesčius“) režisierius Alfonso Cuarónas sugrįžo į gimtąją Meksiką ir čia tuoj pat realizavo dar vieną projektą.
Venecijos kino festivalyje prizu už geriausią scenarijų ir Marcello Mastroiannio vardo premija apdovanotame filme provokuojančiu pavadinimu „Taip pat ir tavo mamą“ netrūksta šokiruojančių scenų. Filmas net prasideda audringa sekso epizodu. O po kelių minučių dar neatsitokėjusiam žiūrovui pakišamas dar vienas greito sekso vaizdelis – taip su savo merginomis prieš vasaros išsiskyrimą atsisveikina pagrindiniai herojai Tenočas Iturbidė (Diego Luna) ir Chulijus Zapata (Gaelis García Bernalis). Jokių sentimentų ir jausmų čia nėra, tik pats paprasčiausias ir patikimiausias “hormoninių audrų” sukeltos įtampos likvidavimas.
Senamadiškas žodis “meilė” šiems jaunikaičiams, regis, visai nežinomas, užtai išradingi epitetai apie seksą iš jų lūpų skamba taip dažnai, kad imi baimintis už abiejų “nebrendylų” psichinę sveikatą. Laimė, šiek tiek proto (ir kur kas brandesnės patirties) “subingalviams” (abu mielai save šiuo epitetu vadina) įkrės kartu su jais kelionėn išsiruošusi Luisa Kortes (Maribel Verdú). Tik chuliganiškos istorijos finalas bus liūdnas.
Kino kritikai „Taip pat ir tavo mamą“ iš karto praminė paauglių „kelio filmų“, o sinefilai tuoj pat surado šiam filmui tikrai tinkamą kontekstą – patalpino Alfonso Cuaróno filmą greta tokių šedevrų, kaip François Truffaut „Žiulis ir Džimas“ (Jules et Jim, 1962) ir Bertrando Blier „Valsuojančių“ (Les valseuses, 1974). Su pastaruoju filmu „Taip pat ir tavo mamą“ tikrai sieja ne tik dvasinė, bet ir fizinė giminystė.
„Valsuojančiuose“ du draugeliai (juos tąsyk suvaidino Gérard’as Depardieu ir netrukus iš gyvenimo anksti pasitraukęs Patrickas Dewaere’as) išdykauja „be jokių stabdžių“: jie lekia automobiliu Prancūzijos keliais, gelbėdamiesi nuo kasdienybės nuobodulio (o vėliau ir nuo policijos už kai kuriuos savo darbelius). Jų tarpusavio pokalbiuose pro keiksmažodžius sunku suprasti šio komunikavimo prasmę, o mintyse (kaip tame nešvankiame kareiviškame anekdote), regis, tėra vienintelė mintis, kaip su kuo nors kuo greičiau pasi…
Į šiuos prancūziškus „giminaičius“ labai panašūs ir Tenočas su Chulijum, apsvaigę nuo laisvės oro, anarchiškos nuotaikos vasaros karščių, „žolytės“ aromato ir kitokių jaunystės teikiamų galimybių. Jie lekia atostogauti į Europą ir nori surasti kokį nors nuostabaus rojaus kampelį. Neprieštarauja vaikinų nuostatoms ir kartu su jais kelionėn išsiruošusi pakeleivė Luisa. Atvirkščiai, ji net skatina vaikinus neriboti savo fantazijų: „Būkite laisvi kaip jūra“.
Kaip ir kituose Alfonso Cuaróno filmuose, „Taip pat ir tavo mamą“ yra tikras sinefiliškų citatų ir šiaip malonių detalių rinkinys. Režisierius prisipažino, kad pirmąjį stimulą sukurti šį filmą pajuto išgirdęs chuliganišką Franko Zappos dainą „Watermelon in Easter Hay“.
Vėliau mintyse gimusi siužeto užuomazga vis pasipildė iš pirmo žvilgsnio nereikšmingomis smulkmenomis, iš kurių ir buvo nuaustas scenarijus: jį, beje, režisierius parašė drauge su broliu Carlosu (būtent už scenarijų jiedu ir buvo nominuoti Oskarui). (G.J.)
6. „O, BROLI, KUR TU?“ (O Brother, Where Art Thou?, 2000)
Iš brolių Joelio ir Ethano Coenų visada lauki kokios nors išdaigos ir niekada nelieki nusivylęs. Netrūksta atradimo džiaugsmo ir žiūrint nenusakomo žanro jų filmą „O, broli, kur tu?“.
Negana to, kad nenuoramos broliukai “nušvilpė” istoriją iš paties Homero (“kad nereikėtų derinti autorinių teisių”), bet ją dar “sukryžmino” su tradiciniu amerikietišku miuziklu.
1937 metais iš katorgos pabėga trys “trenkti” nuteistieji. Ulysas Everetas (George‘as Clooney), Pytas (Johnas Turturro) ir Delmaras (Timas Blake‘as Nelsonas) sukaustyti viena grandine ir turi vieną tikslą – rasti žemėje užkastą lobį, apie kurį sužino būdami kalėjime.
Tiesa, pabėgti į laisvę ketino tik vienas Ulysas Everetas, o jo bendrininkai jau buvo pasirengę ramiai laukti įkalinimo pabaigos. Bet jie privalėjo bėgti kartu su Ulysu, prie kurio kojų buvo prirakinti. Be to Ulysas juos sugundė perspektyva rasti lobį ir pasakiškai praturtėti.
Jau pirmomis dienomis laisvėje jie sutinka aklą senuką (Homerą?), kuris išpranašauja bėgliams keletą dalykų: jų planai neva išsipildys visai ne taip, kaip jie tikisi, bet užtai jie po begalės nesusipratimų išgarsės ir net… pamatys gyvą karvę ant stogo.
Pakeliui bėgliai apiplėšia banką, sutinka juodaodį muzikantą, pardavusį velniui savo sielą mainais į neįtikėtinus muzikinius sugebėjimus. Dar jie sužlugdė nesąžiningo Misisipės gubernatoriaus rinkiminę kampaniją ir subūrė pašėlusią muzikinę grupę ekscentrišku pavadinimu „Šlapios subinės“. Ir, žinoma, įveikia beveik visus Homero aprašytus pavojus, kažkada pastojusius kelią Odisejui – net vienakį Ciklopą, o taip pat neišvengia žavių sirenų gundymų. Tik veiksmas rutuliuojasi ne antikiniais laikais, o labai konkrečiu Didžiosios depresijos metu.
Trijulė išties labai spalvinga. George‘o Clooney suvaidintas Ulysas Everetas yra tikras dendis, net ir sunkiausiose situacijose nepamirštantis puoselėti savo ūselių ir tepti smirdančiu kremu plaukus. Johno Turturro Pytas iš pažiūros panašus į kvaištelėjusį fanatiką, o Delmaras – tikras Jonelis kvailelis, sutinkamas visų šalių liaudies pasakose.
“Auksiniu gaubliu” apdovanotas George’as Clooney.
Filmas buvo vienas iš pirmųjų, kuris plačiai naudojo skaitmeninę spalvų korekciją, suteikusią filmui rudenišką atmosferą ir impresionistinius sepijos atspalvius.
Puikus muzikinis takelis mėgstantiems bliuzus, country ir spiričuelsus (muzikinis takelis apdovanotas „Grammy“ už geriausią metų albumą). Didžioji dalis filme panaudotos muzikos yra autentiška ketvirtojo dešimtmečio laikotarpio liaudies muzika. Melomanai atpažins Virdžinijos “bluegrass” stiliaus dainininko Ralpho Stanley kompozicijas.
Filmo reklamai buvo pasitelkta „sunkioji artilerija“: garsūs liaudies muzikos atlikėjai Johnas Hartfordas, Alisonas Krauss, Danas Tyminskis, Emmylou Harrisas, Gillianas Welchas, Chrisas Sharpas, Patty Loveless ir kiti dalyvavo specialiame koncerte „Down from the Mountain“, kuris buvo parodytas per televiziją ir išleistas DVD diske. (G.J.)
5. „KELIAS’’ (The Road, 2006)
Australų prodiuserio Johno Hllcoato ir scenarijaus autoriaus Joe Penhallio, kruopščiai analizavusių Cormaco McCarthy’s bestselleriu tapusią knygą, filmas yra sukrečianti ir neįtikėtina istorija apie išgyvenimą ir žmonijos moralinį dugną po apokalipsės. 2009 metais kino juosta laimėjo Auksinio liūto apdovanojimą.
Cormaco McCarthy’s dešimtoji novelė ,,Kelias” ko gero labiausiai sukrečiantis ir turbūt asmeniškiausias autoriaus kūrinys. Neaiški katastrofa nusiaubė pasaulį ir pavertė jį pelenų laukais, kuriuose liko tik keletas žmonijos atstovų bei pora išgyvenusių šunų. Čia dangus yra nuolatos apgaubtas dulkėmis ir kietosiomis dalelėmis, o metų laikai – tik mažai kintantis šalčio ir drėgmės lygis. Šiose košmariškose pasaulio liekanose, išsekęs tėvas ir jo jaunėlis sūnus stengiasi pabėgti nuo artėjančios Apalačų žiemos ir eiti link pietinės pakrantės atsargiai pasirinktais keliais stengiantis įveikti kanibalus, vagis ir alkį.
Filme sužalotą tėvą vaidina danų aktorius Viggo Mortensen ir Kodi Smit-McPhee, atliekantis sūnaus rolę, bei epizode pasirodanti Charliz Theron, vaidinanti motiną. Visi aktoriai sulaukė daugybę liaupsių už šį pasirodymą, ypatingai už jų gilių ir nuoširdžių vaidmenų sukūrimą, bei dramatiškus ir tamsius dialogus. Priešingai nei kiti filmai apie pasaulio pabaigą šis vaizduojamas labai realistiškai: mylintis tėvas darantis viską, kad jo sūnus pamatytų šviesesnį rytojų.
Mumijomis pavirtę lavonai yra vieninteliai palankūs jų kelionės kompanionai. Sėdintys mašinose ir ant namų slenksčių suledijusiose siaubo ir agonijos pozose, lyg sušalę asfalto gabalai jie sukuria niūrią mirties atmosferą. Berniuko ir jo tėvo prieglobstis ir turtas – jų kūnus šildantys skarmalai, keli maisto likučiai bei meilė vienas kitam. Jiedu išgyvena kontrastingų įvykių seriją, kurioje reikia priimti daug sunkių sprendimų lemsiančių gyvenimą arba mirtį.
Jei kraštovaizdis mums gali priminti Tarkovskio ,,Stalkerį”, pagrindinio herojaus balsas ir prarasto rojaus vaizdai grąžina mus į Terrenco Malicko filmus, ypač ,,Mažytė raudona siaura linija”. Vienas iš nedaugelio gerumo šviesulių kyla iš reikšmingos detalės – kelių trumpalaikių atsiminimų iš vyro gyvenimo iki neaiškios katastrofos bei kelios akimirkos po jos: glostant arklį kaimiškoje idilėje ir gražus jo besilaukiančios, o dabar jau mirusios žmonos veidas. Šie prisiminimai mums leidžia susipažinti su šeima geriau, nes filme nėra daug palaikančiųjų aktorių, kurie leistų suprasti katastrofos priežastis. (K.P.)
4. „LIETAUS ŽMOGUS“ (Rain Man, 1988)
Legendinis JAV aktorius Dustinas Hoffmanas ir karjerą kine dar tik pradedantis Tomas Cruise’as susipažino 1985-aisiais, kai Hoffmanas viename Brodvėjaus teatre vaidino spektaklyje pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Kartą po spektaklio Tomas Cruise’as užėjo į vyresnio kolegos grimo kambarį ir abu ilgai kalbėjosi. Kaip vėliau aiškino Dustinas Hoffmanas jiedu pasidalijo prisiminimais ir pasirodė, kad jie labai panašūs.
Tada ir gimė mintis padirbėti kartu. Kaip tik tada Dustinui Hoffmanui buvo pasiūlytas scenarijus apie du brolius, kurių vienas yra autistas. Prodiuseriai norėjo, kad Dustinas Hoffmanas suvaidintų „normalų“ brolį, o jo partneriu buvo numatytas Jackas Nicholsonas. Tiesą sakant, prodiuseriai ne itin tikėjo tokio filmo sėkme, ir šis projektas iširo. O po kurio laiko Dustinas Hoffmanas pasiūlė kitą rokiruotę – jis suvaidins autistą, o jo gerokai jaunesnį brolį – Tomas Cruise’as. Kai prie jų prisidėjo režisierius Barry Levinsonas, viskas labai sparčiai pajudėjo. Taip pakeitus kai kurias scenarijaus detales gimė keturiais Oskarais apdovanotas filmas „Lietaus žmogus“.
Seniai palikęs gimtuosius namus Čarlis Bebitas (Tomas Cruise’as) ne itin sėkmingai verčiasi pardavinėdamas padėvėtus automobilius. Tėvo laidotuvėse jis sužino, kad visas palikimas (trys milijonai dolerių) atiteko jo vyresniajam broliui Reimondui, gyvenančiam specialioje klinikoje.
Reimondas (Dustinas Hoffmanas) nuo vaikystės serga autizmu ir visai nepažįsta realaus gyvenimo. Čarlis, atvirkščiai, yra pragmatikas. Jis nusprendžia pasiskelbti brolio globėju, kad tokiu būdu gautų bent pusę pinigų, net pagrobia Reimondą iš klinikos.
Kadangi Reimondas bijo skristi lėktuvu, į Los Andželą broliai keliauja automobiliu. O tai, kaip žinome iš begalės „kelio filmų“ yra pats geriausias būdas ištirpdyti nepatiklumo ledus, nes niekas taip nesuartina skirtingų žmonių, kaip drauge patirti likimo išmėginimai. Tad nenuostabu, kad ir tarp brolių pamažu užsimezga širdinga draugystė.
„Lietaus žmogus“ yra puikus pavyzdys, kad kartais sėkmingam filmo startui reikia palankiai susiklosčiusių politinių bei socialinių aplinkybių. Šis projektas ilgai keliavo iš rankų į rankas (jį norėjo realizuoti net Stevenas Spielbergas, tačiau tada jau buvo įsipareigojęs kurti dar vieną nuotykių filmą apie Indianą Džounsą). Bet ekranuose filmas pasirodė tada, kai amerikiečiai, išvarginti vadinamosios „reiganomikos“, pasiilgo kamerinių istorijų apie šeimos vertybes, šiltus artimiausių žmonių santykius, jausmus ir kitokius sentimentus. „Lietaus žmogus“ puikiai šiuos lūkesčius pateisino. Ir net išgelbėjo studiją MGM nuo jai tada grėsusio bankroto (į biudžetą buvo investuoti 25 mln. dolerių, o vien Amerikoje filmas surinko septynis kartus daugiau pinigų).
Filmas apdovanotas “Aukso Lokiu” Berlyno kino festivalyje ir keturiais Oskarais: už geriausią filmą, scenarijų, režisūrą ir Dustinui Hoffmanui. (G.J.)
Šio filmo pagrindiniai veikėjos visiškai niekuo neišsiskiriančios dvi geriausios draugės iš mažo Arkanzaso miestelio. Viena padavėja, kita namų šeimininkė. Tikriausiai daugelis pasakytų, kad jos neturi, ką papasakoti, nebent kaip nušveisti keptuvę ar išvalyti vyno dėmes. Tačiau tai, kas įvyksta draugėms susitikus, įrodo, kad sunku apie žmogų pasakyti, koks jis, pagal išvaizdą ir tuo kuo jie užsiima įprastą dieną.
Telma (Geena Davis) yra ištekėjusi už vyro, visų gerbiamo dėl jo pareigų – kilimų įmonės pardavimų vadovas. Jis mano, kad žmona yra žemesnio sluoksnio, nei vyrai. Ideali žmona ta, kuri laikosi savo namų ūkio pareigų, yra kantri vyro pykčio priepuoliams. Grįžusio vyro po sunkios darbo dienos, turi laukti šilta vakarienė ir besišypsanti žmona. Ko jai gali daugiau trūkti? Luiza (Susan Sarandon) nėra pastovi, jos santykiai su vyrais taip pat nėra ilgalaikiai, nes ji turi atitinkamą skonį vyrams. Susitikinėja su muzikantu, kuris niekada nepasiryš pastoviems santykiams ir tuo labiau santuokai.
Taigi merginos nusprendžia pasidaryti mergaičių savaitgalį ir išvažiuoti, kur nors pasilinksminti nuo varginančios rutinos. Įdomu tai, kaip Telma pasiduoda draugės įtakai ir leidžiasi į kelionę, nors vyrui bijo balsu pasakyti, kad išvyksta, todėl palieka viso labo paprastą raštelį. Merginos prašyte prašosi patekti į kokią nors bėdą. Kur dvi merginos, šokiai ir margaritos – nieko gero nelauk.
Filmą režisavo Ridley Scott, kuris taip pat režisavo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner), „Juodasis lietus“ (Black Rain), „Legenda“ (Legend). Režisierius niekada nenustojo stebinęs žiūrovų. R. Scott filmuose rodo visišką techninį meistriškumą, tačiau nesistengia gilintis į psichologinius klausimus. „Telma ir Luiza“ vis dėlto simpatizuoja žmogaus komedijai ir intriguoja tai, kaip situacijų komiškumas padeda mums suprasti, kas vyksta šių dviejų moterų širdyse – kodėl jos turi daryti tai, ką daro. 1992 m. Scenaristė Callie Khouri tapo viena iš nedaugelio moterų, laimėjusių Oskaro apdovanojimą už geriausią originalų scenarijų, tuo pačiu metu buvo išrinktos keturios moterys Jungtinių Valstijų Senatą. 1992 m. buvo pavadinti „Moters metais“. „Telma ir Luiza“ JAV kasose uždirbo daugiau nei 45 mln.
Tačiau ne visi buvo tokie sužavėti filmu. Kai 1991 m. vasarą, „Telma ir Luiza“ buvo pristatyta „New York Daily News“ apžvalgininkas Richardas Johnsonas skundėsi, kad filmas „žemina vyrus“, bei pateisina ginkluotus apiplėšimus, žmogžudystes ir chronišką vairavimą išgėrus. Bet tai nesukėlė šurmulio – tai greičiau buvo revoliucinis, pirmasis filmas per ilgą laiką, pasakęs tiesą apie moterų gyvenimą. Jame ne tik visame filme vaidino dvi moterys, bet ir jų draugystė buvo pagrindinė filmo tema, istoriją parašė moteris, o tos žvaigždės tuo metu buvo 35 ir 45 metų – pagal savo vis siaurėjančius Holivudo fizinių standartų rodiklius buvo gerokai perkopusios standartinę amžiaus ribą.
„Telma ir Luiza“ yra vaizduojamų nemalonių vyrų personažų, įskaitant prievartautoją. Tačiau realiame gyvenime taip pat yra prievartautojų, priekabiautojų ir blogų vyrų. Kritikus iš tikrųjų jaudino tai, kad filme mes nepažįstame nė vieno vyro veikėjo, išskyrus jų santykius su Telma ir Luiza. Kaip 1991 m. „New York Times“ paaiškino Janet Maslin, tikrasis prieštaravimas nebuvo nei smurtas, nei jų veikėjų tariami skandalai. Veikiau, tai buvo „kažkas tokio paprasto, tačiau galingo. Tai, kad vyrai šioje istorijoje neturi jokios reikšmės“. 129 šlovingos minutės, kurių metu, dvi moterys buvo savo gyvenimo žvaigždės, o jų gyvenimas nesisuko apie vyrus.
„Telma ir Luiza“ iš dalies yra galinga istorija, nes tai susiję ne tik su moterų draugyste. Filmų, nagrinėjančių moterų ryšius, yra nedaug. Šiame filme yra kalbama apie transformaciją ir išsivadavimą, kuris yra labai asmeniškas ir giliai net gi politinis. Tai yra apie tai, ką reikia daryti, kad būtų išvengta varginančių lyties, klasės, laiko ir vietos suvaržymų.
„Kažkas pasikeitė manyje ir negaliu grįžti, – paaiškina Telma, – turiu omenyje, kad tiesiog negalėjau gyventi“. Ji prarado norą grįžti į savo seną nuskriaustos buities gyvenimą ir žiaurų, valdingą vyrą. Anksčiau filme Luiza jai pasakė: „Tu gauni tai, už ką susitvarkai“, o filmo pabaigoje abi moterys susitvarko. „Viskas atrodo kitaip. Žinai, ką turiu omenyje… Viskas atrodo nauja. Ar taip jaučiamės? Lyg turėtume ko laukti?“ Šiandienos filmuose žiedo gavimas iš vyro pakeitė autentiškas asmenybės virsmo ir dvasinio pabudimo akimirkas kaip aukščiausią moterų gyvenimo tašką.
Neįmanoma pamiršti pergalingos Callie Khouri pabaigos, kai abi herojės susikabina rankomis ir nuvažiuoja nuo uolos. Kai kurios feministės jaudinosi, kad ši pabaiga yra pagrindinė bausmė už moterų iššaukiančią savęs atradimo kelionę. Nors numanoma, kad jos nusižudo, nes tai vis dėlto buvo jų pasirinktas pasirinkimas. Jos pasirinko orią mirtį nei keliauti už grotų ar atgal į nuobodžią kasdienybę.
Interviu metu paklausta, kodėl filmo pabaigoje jos herojės nusižudo, Callie Khouri garsiai atsakė: „Man pabaiga buvo simbolinė, o ne pažodinė… Mes padarėme viską, kad įsitikintumėte, kad nematėte pažodinės mirties. Kad nematėte mašinos nusileidimo, nematėte, kad iš kanjono išlenda didelis dūmų pūtimas. Jums liko jų skraidymo vaizdas. Jos išskrido iš šio pasaulio ir į nesąmoningą masę. Moterims, kurios yra visiškai laisvos nuo visų jas varžančių pančių, šiame pasaulyje nėra vietos. Pasaulis nėra pakankamai didelis, kad jas išlaikytų… Man patiko ta pabaiga ir man patiko vaizdai.“ Šiandien filmai apie moteris baigiasi vestuvėmis. Net jos šalininkai vargu ar gali teigti, kad santuokos tikslas yra išlaisvinti moteris. O praėjus kuriam laikui Callie Khouri 2001 metais sakė: „Blogieji vaikinai nužudomi kiekviename prakeiktame filme, kuris kuriamas. Tas vaikinas buvo blogas, todėl jis nužudytas. Tik dėl to, kad moteris tai padarė, kilo ginčų.“ (G.K.)
2. „PAŠĖLĘS MAKSAS: ĮTŪŽIO KELIAS“ (Mad Max: Fury Road, 2015)
1979-aisiais metais pasirodęs pirmasis filmas „Pašėlęs Maksas“ (jį režisavo George‘as Milleris) tapo tikra kino sensacija. Autoriai įvilko tradicinį veiksmo kino siužetą į fantastinės antiutopijos rūbą, o netolimos ateities policininkas Maksas Rokatanskis, kurį suvaidino tada už Australijos ribų mažai žinomas Melas Gibsonas, įsikūnijo į negailestingą civilizacijos pagimdyto blogio naikintoją. Pašėlęs Maksas buvo netekęs žmonos ir sūnaus, todėl skausmas užgrūdino vyrą ir pavertė jį tikra keršto mašina. Netolima ateitis buvo pavaizduota kaip psichodelinė dabarties siaubų projekcija į futurizmo foną – šis metodas taip patiko žiūrovams, kad greitai buvo sukurti dar du futuristinės sagos tęsiniai.
Antrajame filme „Pašėlęs Maksas 2. Keliaujantis karys“ (1981 m.) vienišas Maksas jau kovėsi su pankų ir išsigimėlių armija branduolinio karo nuniokotoje Australijoje. Trečiajame filme „Pašėlęs Maksas 3. Po Griaustinio kupolu“ (1985 m.), atvykęs į banditų kontroliuojamą miestą Batertauną, Maksas priverčiamas kautis motorizuotų gladiatorių arenoje, o vėliau ištremiamas į dykumą, kur jį nuo žūties išgelbėja sulaukėjusių vaikų gentis.
Akivaizdu, kad toks herojus anksčiau ar vėliau turėjo sugrįžti. Keistoka tik tai, kad jo laukėme beveik tris dešimtmečius.
2015 m. pasirodžiusiame filme „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ pagrindinį vaidmenį vaidina nebe Melas Gibsonas (jis tam paprasčiausiai jau per senas), o sparčiai populiarėjantis aktorius Thomas Hardy. Per daugiau nei tris dešimtmečius kino technologijos taip patobulėjo, kad naujasis filmas, lyginant su pirmtakais, tapo nebe rimtą susirūpinimą dėl žemiškos civilizacijos keliančia antiutopija, o paprasčiausiu kino komiksu, savo stilistika mažai kuo besiskiriančiu nuo populiarių kompiuterinių „šaudyklių“ (šį efektą dar labiau sustiprina 3D formatas). Originaliuose naujojo filmo plakatuose puikuojasi šūkis „Kokia miela diena!“. Iš tikrųjų gi tą labai „mielą“ dieną griaudi toks triukšmas, kad prieš jį nublanksta visi kada nors filmuose girdėti pragaro garsai. Atkeršijęs už žmonos ir sūnaus nužudymą Maksas pasitraukia iš „Pagrindinio patrulio“ gretų ir iškeliauja į dykumą, kurioje negalioja jokie įstatymai. O ir už šios dykynės esantis pasaulis merdi, mirtinai sužeistas globalaus karo ir naftos krizės pasekmių.
Mačiusieji antrąją ir trečiąją „Pašėlusio Makso“ dalis naujajame filme neras nieko ypatingai nauja. Gal tik plikai kirptą aktorę Charlize Theron, vaidinančią anksčiau nematytą paslaptingą moterį Furiozą, kuriai Maksas sutinka padėti mirtinai pavojingoje kelionėje per dykumą.
P.S. Dar vieno filmo apie „Pašėlusį Maksą“ nebereikės laukti taip ilgai. Jau pasigirsta žinios, kad scenarijus rašomas, ir jame Furioza net gali tapti pagrindine veikėja. (G.J.)
- „ŽALIOJI KNYGA“ (Green Book, 2018)
„Žalios knygos“ naudai byloja ir autorių sugebėjimas rimtas problemas pateikti žaismingomis intonacijomis, ir tradicinio „kelio kino“ struktūra, ir subtilus reveransas politinio korektiškumo pusėn, ir tikra, o ne iš piršto išlaužta istorija, ir dramaturgiškai motyvuotas bei puikiai suvaidintas antagonistų duetas, prasidedantis abipusiu nepasitikėjimu, o pasibaigiantis tvirta vyriška draugystę.
1962-aisiais Niujorke keistomis aplinkybėmis susipažino dvi visiškai priešingos asmenybės – talentingas juodaodis pianistas Donas Širlis ir netašytas italų kilmės amerikietis Tonis Valelonga, dirbęs apsaugininku Bronkso klube „Kopakabana“. Labiau nepanašių vienas į kitą žmonių reikėtų ilgai ieškoti, ir jųdviejų keliai vargu ar būtų kada nors susikirtę (nebent labai nemaloniomis aplinkybėmis, nes Tonis yra savo pažiūrų neslepiantis rasistas). Bet klubą uždarius Toniui iškyla grėsmė sugrįžti prie šiukšles vežiojančio sunkvežimio vairo, ir kaip tik tada vyrukui pasiūloma tapti asmeniniu įžymybės vairuotoju. Beveik neužsičiaupiantis plepys, dėl ko ir gavęs „Lūpos“ pravardę, kurio pagrindinis – tai jokių tabu nepripažįstantis liežuvis, bet, kai pritrūksta žodinių argumentų, karštakošis plepys gali lengvai ir kumščius į darbą paleisti.
Visai kitokios stichijos atstovas yra Jamaikoje gimęs Donas, kuris kuria ir virtuoziškai atlieka muziką, laisvai kalba aštuoniomis kalbomis, yra tikras elegancijos bei etiketo įsikūnijimas ir pirmas juodaodis, mokęsis Leningrado konservatorijoje bei pelnęs paties Igorio Stravinskio pagyrų. Toks kontrastingas duetas jau savaime yra įdomus, galima tik prognozuoti, kokias „chemines reakcijas“ sukels spalvingų antagonistų ilgas būvimas drauge. Keistai porelės laukia du mėnesius truksianti kelionė per pietines Amerikos valstijas.
Pavadinimą filmui davusi „Žalioji knyga“ – tai anuo metu populiarus kelionių gidas „Negrų keliautojų žalioji knyga“ (The Negro Motorist Green Book) – labai naudingas leidinys keliaujantiems per rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus, mat šiame žinyne yra visa informacija apie viešas paslaugų ir pramogų vietas, kurios, kaip dabar pasakytume, yra draugiškos juodaodžiams. Čia pat sąžiningai pažymimos ir vietos, kurių afroamerikiečiams (tada juodaodžiai buvo vadinami kur kas grubesniais epitetais) reikėtų vengti, žinoma, jeigu jie nenori susilaukti skausmingų pasekmių. Iš anksto aišku, kad skausmingų pasekmių visai nepavyksta išvengti, net ir stengiantis per daug nenukrypti nuo kelionių gido draudžiančiųjų ženklų. Abiems keliautojams tenka susidurti su akis badančiomis rasinio nepakantumo apraiškomis. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Raminta Česnaitė, Kristina Plečkaitytė, Giedrė Kaziliūnaitė
Taip pat skaitykite: 10 labiausiai nuvylusių visų laikų filmų
