ĮSPĖJIMAS: Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų amžiaus skaitytojams.
Kinas yra tokia vizualinė medija, kuri turi nusistovėjusias taisykles ir požiūrį į tai, kokia turėtų būti žiūrovui patrauklaus filmo aplinka. Per daugelį metų, vieni ar kiti kino kūrėjai vis bando sulaužyti taisykles bei standartus ir sukurti ką nors naujo, išskirtinio ir nematyto.
Vieni kūrėjai stebina iš vizualinės pusės, kiti sukurdami įtraukiančias ir reikšmingas istorijas, dar kiti pasinerdami į šiuolaikinių problemų ir žmogaus egzistavimo problemas. Tačiau yra tokių kino kūrėjų, kurie nori šokiruoti žiūrovą, nori sukelti jam nerimą ar sutrikdyti, ir kartais peržengia visas įmanomas ribas. Atrinki labiausiai trikdančius visų laikų filmus tikrai nelengva užduotis, nes visus žmones trikdo skirtingi dalykai ir patį žodį galima interpretuoti įvairiai. Pavyzdžiui, tokie filmai, kaip Deivido Linčo „Trintukas“ (1977) ar Stenlio Kubriko „Prisukamas apelsinas“ (1971) gali būti vadinami keliančiais nerimą, tačiau iš esmės jie yra gražūs, o unikali meninė jų išraiška pasiūlo daugiau, nei vien žiaurumas. Mes atrinkome 10 trikdančių filmų, pradedant išprotėjusiais mokslininkais bei kanibalais ir baigiant kraujo klanais, vaikų kankinimu ir nekrofilija, kuriuose gal ir yra užslėpto grožio ir prasmės, bet pilnai užtenka peržiūrėti juos tik kartą.
10. „Iltis“ (2014) / „Tusk“
Geriausiuose režisieriaus Kevino Smito filmuose – tiesą sakant, ir blogiausiuose – veikėjai prikalba daug įvairių dalykų. Ne išimtis ir antras rašytojo bei režisieriaus bandymas siaubo filmų srityje „Iltis“. Tačiau šįkart, nors plepėjimo vis tiek daugiau, nei kankinimo, jis bent jau suteikia filmui daugiau keistumo bei šiurpumo. Filmas paremtas viena iš paties režisieriaus tinklalaidės „SModcast“ istorijų.
Volisui (Džastinas Longas) ir jo pagalbininkui (Helis Džoelis Osmentas) priklauso populiari tinklalaidė apie keistus internete paplitusius vaizdo įrašus bei juokingus interviu su interneto įžymybėmis. Besišaipydami iš žmonių, kurie netyčia apsijuokė ar buvo pajuokti viešumoje, vyrukai sukūrė neblogą komandą ir subūrė ne mažą klausytojų ratą. Darbas paprastas – Volisas keliauja po šalį ieškodamas keistų vaizdo įrašų, o suradęs grįžtą į studiją ir pasidalina istorijomis su savo kolega ir, žinoma, klausytojais. Susiruošęs keliauti į Kanadą paimti paskutinę minutę atsiradusio interviu, Volisas užsuka į vietinį barą išgerti ir pastebi skrajutę, kurią parašė senas nuotykių ieškotojas (Maiklas Parksas), kuris ieško, su kuo galėtų pasidalinti savomis istorijomis. Atvykus į nuošalius ir tamsos apgaubtus senolio namus, Volisas nedelsiant pavaišinamas puodeliu karštos arbatos ir istorija apie tai, kaip po laivo nelaimės jūroje senolis buvo išgelbėtas jūrų vėplio. Ši istorija Volisui pasirodė puikiai tinkama jo tinklalaidei, tačiau netrukus vyras netenka sąmonės, o pabudęs supranta, jog yra prirakintas prie invalido vežimėlio. Kol Tedis ir Voliso mergina patraukia šiaurėn, jog išsiaiškintų, kur taip staiga dingo Volisas, senolis paverčia persigandusį vyrą savo nenormalios procedūros subjektu, kurio požiūris į nuostabiausius jūros gyvius bus pakeistas visiems laikams.
Nepaisant to, kad šis siaubo filmas nėra iš tų, kuriuose būtų taškomasi kraujais, žudoma ar kitais tradiciniais būdais kankinama, vargu, ar po pirmos peržiūros norėtumėte pamatyti jį dar kartą. Siaubą ir nerimą šio filmo siužetas sukelia per veikėjų kalbas, o ypač per vėplių maniako išsakomus žodžius „Nesuprantu, kas, po velniais, gali norėti būti žmogumi?“, o taip pat ir veiksmus, kurių jis imasi norėdamas žmogų paversti gyvūnu. Šiam filmui puikiai tinka pasakymas, jog žmones nuo gyvūnų skiria tik tai, kad pastarieji negali papasakoti savo istorijų.
9. „Prieglauda“ (2007) / „The orphanage“
„Prieglauda“, tai ispanų filmas, kurį režisavo Juanas Antonio Bojona, o prodiusavo Giuljermas del Toras (žinomas dėl prisidėjimo prie tokių filmų, kaip „Pano labirintas“ ir „Velnio stuburas“ kūrybos). Filmo veiksmas vyksta klasikinėje siaubo filmų aplinkoje: nuošalus, didelis, gotikinio stiliaus pastatas su netoliese esančiu apleistu paplūdimiu ir uolomis, kurias potvynio metu užlieja sūkuriuojantys vandenyno verpetai, ir švyturys. Filmą dar šiurpesniu padaro beakės lėlės, nuo vėjo girgždančios sūpynės, skambantys varpeliai ir, be abejo, patys vaikai. Vaikai siaubo filmuose ne vieną priverčia krūpčioti ar net prisidengti akis. Tačiau šiame filme siaubą kelia dar ir šeimyninis veikėjų gyvenimas, kuriame kasdieniškumas susipina su grėsmingumu.
Laura, buvusi našlaitė, gyvena sename name, buvusioje našlaičių prieglaudoje, kurioje moteris užaugo. Kartu su vyru Karlosu jie augina įvaikintą sūnų Simoną. Būnant tuose namuose Simonas prisipažįsta Laurai, jog turi penkis nematomus draugus, tačiau moteris nuramina, jog tai tik berniuko vaizduotės vaisius. Laura nusprendžia ir vėl atverti prieglaudos duris neįgaliems vaikams ir ta proga surengia vakarėlį. Vakarėlio metu Simonas bando įtikinti Laurą, jog ši eitų su juo pažiūrėti berniuko draugų kajutės, tačiau moteris atsako neturinti tam laiko. Vėliau ji pastebi keistą kaukę dėvintį berniuką ir pasigenda sūnaus. Berniukas prapuola kaip į vandenį ir tada Laura pradeda jausti, jog namuose iš tikrųjų vyksta nepaaiškinami dalykai. Trokšdama susigrąžinti dingusį sūnų moteris nusprendžia pasikviesti parapsichologų komandą, jog išaiškintų, kas dedasi jos namuose.
Tiems, kurie mėgsta istorijas apie vaiduoklius ir yra pasiruošę kantriai stebėti kaip filmas palaipsniui atskleidžia savo paslaptis ir siužetą (o ne mesteli visus atsakymus vienoje smurto ir baimės kupinoje scenoje, kaip kad dauguma siaubo filmų), „Prieglauda“ išpildys lūkesčius.
8. „Moteris“ (2011) / „The Woman“
„Moteris“, kurią kartu su siaubo novelistu Džeku Ketčumu sukūrė Lakis Makėjus – o vėliau išleido ir to paties pavadinimo knygą – tai filmas apie moterų išnaudojimą, perteikiamą žiauriu fiziniu bei psichologiniu smurtu ir tikrai skirtas ne visiems. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Polijana Makintoš, Sinas Bridžersas, Andžela Betis ir kiti.
Užaugusi miškuose, nusilpusi ir sužalota paskutinė kanibalų genties atstovė prausiasi netoli vešlios girios tekančioje upėje kažkur Šiaurės rytų pakrantėje, kur kadaise galėjo klajoti ir gyventi laisvai. Tačiau antifeministinio advokato Kriso akimis, nuoga ir į pabaisą panaši laukinė atrodo lyg puikus trofėjus jo namams. Tačiau ar iš tikrųjų šiame civilizuotame pasaulyje yra vietos laukinei, žmogiena mintančiai būtybei? Sugavęs laukinę, Krisas parsitempia ją namo, prirakina rūsyje ir pristato savo šeimai, kaip jų „projektą“. Vyras, kartu su šeima, bando palaužti nesutramdomos moters valią ir išlaikyti ją nelaisvėje. Tačiau vieną dieną išaušta laukinės moters valanda ir ji kaip reikiant atkeršija už kasdienį smurtą, seksualinį išnaudojimą, kankinimus bei pažeminimus, kurie, palyginus su tuo, kas laukia jos kankintojų, yra vieni juokai.
Daugybė kraujo bei kankinimų, psichologinis smurtas ir seksualinė prievarta, kurią atlieka vaikas, užtikrins, jog daugiau niekada nenorėtumėt žiūrėti šio filmo. Nesupraskite klaidingai, šis filmas atskleidžia rimtą temą apie vyrus, itin nemėgstančius moterų, o taip pat ir apie jų elgesį, kuris dažnai visuomenėje laikomas „normaliu“. „Moterį“ tikrai verta pažiūrėti. Bet tik kartą.
7. „Žmogaus šimtakojis“ (2009) / „The human centipede“
„Žmogaus šimtakojis“ tai Tomo Sikso parašytas, režisuotas ir prodiusuotas siaubo filmas, kurio siužetas skirtas tikrai ne kiekvienam. Baisiausias jausmas šiame filme yra ne mirtis, bet tai, ką veikėjams tenka ištverti, kad jos sulauktų. „Žmogaus šimtakojis“ turbūt vienintelis toks filmas, kuriame tokiais beprotiškai siaubingais būdais kankinamos pagrindinio piktadario aukos. Tam, kad išdrįstumėte peržiūrėti šią kino juostą, turite būti labai drąsūs ir šaltų nervų, o gal net ir šiek tiek išprotėję.
Filme pasakojama apie Dr. Haiterį, kuris yra išprotėjęs mokslininkas. Kadaise buvęs itin gabus ir gerbtinas chirurgas, savo karjerą perkelia į prabangius namus Vokietijos miške su rūsyje pilnai įrengta operacine. Mokslininko oda nesveikai išblyškusi, plaukai nudažyti juodai, kalba primena standartinį nacį ir jis dažnai griežia dantimis. Vyras pilna neapykantos ir iškrypėliškumo. Vieną lietingą naktį į jo duris pasibeldžia dvi kiaurai permirkusios ir pasiklydusios amerikietės, kurias vyras pavaišina karštu gėrimu. Kitą dieną merginos nubunda prirakintos prie ligoninės lovų, kur guli dar vienas turistas iš Japonijos. Dr. Haiteris prisistato savo „pacientams“, kaip į pensiją išėjęs chirurgas, kurio specializacija – Siamo dvynių atskyrimas. Tačiau šių trijų turistų laukia visai priešingas likimas, mokslininkas nori juos sujungti į vieną ilgą „Žmogaus šimtakojį“, susijungusį burnomis ir išangėmis, kad įgyvendintų savo viso gyvenimo fantaziją ir taptų pirmuoju pasaulyje žmogumi, sujungusiu trijų žmonių virškinimo sistemas į vieną.
Švelniai tariant, filmas yra tikrai žiaurus. Apibūdinti ar įvertinti jį itin sunku, bet jei vis dėlto nuspręsite savo akimis pamatyti, ką išdarinėja psichopatas mokslininkas, kad pagyvintų savo pensijos dienas, galime duoti žodį, jog antrą kartą niekada gyvenime nebenorėsite matyti nieko panašaus. Jei, žinoma, iš vis sugebėsite peržiūrėti filmą iki pabaigos, kuri, tiesą sakant, kaip reikiant sukrečianti, sukelianti nemalonų jausmą pilve ir verčianti užmerkti akis. Arba išjungti filmą.
6. „The girl next door“ (2007)
Yra daugybė siaubo filmų, kurių pradžioje, norint įtraukti ir paskatinti žiūrovus pasilikti, jie įspėjami, jog tai, kas bus rodoma filme gali įžeisti ar priversti šlykštėtis. Na, štai jums ir įspėjimas. Šis filmas siaubingas ir keliantis nerimą, o baisiausia tai, jog didžioji dalis filmo yra tiesa. Nors filmas paremtas Ketčumo romanu, pats romanas paremtas tikra istorija apie 1965 metais nužudytą šešiolikmetę Silviją Likens iš Indianapolio. Filmą „The girl next door“ režisavo Gregoris Vilsonas, o scenarijų parašė Danielis Farandas ir Filipas Nutmanas.
Filmo veiksmas vyksta vėlyvuosiuose 1950 ir ankstyvuose 1960 metuose. Filmo pradžioje matome, kaip berniukas Deividas upelyje pagauna vėžį ir susipažįsta su Mege. Megė ir jos sesuo Siuzana neseniai apsigyveno pas Deivido kaimynus Čandlerius, po to, kai automobilio avarijoje neteko abiejų tėvų. (Iš pradžių norima tikėtis, kad šie du jaunuoliai taps draugais arba tarp jų įsižiebs pirmoji meilė, tačiau prisiminus, jog šis filmas paremtas Ketčumo romanu, tokios mintys iš galvos kaip mat išgaruoja). Rūta Čandler, kurią įkūnija Blanča Beiker, iš pažiūros atrodo kandi vidutinio amžiaus rūkalė, kuri ne tik kad leidžia savo nepilnamečiams sūnums ir jų draugams gerti alų, bet ir pati jį jiems paduoda. Vyras paliko jai auginti du sūnus, ir pasirodo, kad tai ilgą laiką kaip reikiant siutino Rūtą, todėl ji nusprendžia savo įniršį išlieti ant Megės ir Siuzanos. Ji plūsta mergaites visų draugų ir sūnų akivaizdoje, sako Megei, jog ši per stora ir turėtų mažiau valgyti, ji tyčiojasi iš mergaičių tėvų mirties, ir tai tik geroji jos pusė. Galiausiai, Rūta nutempia Megę į rūsį, užriša akis ir prirakina prie lubų. Berniukai atėję ją erzina, klausinėja nešvankių klausimų, tyčiojasi. Deividui visa tai nepatinka, bet jis bijo ko nors imtis. Vėliau visa tai perauga į rimtus kankinimus, pažeminimus ir prievartavimus. Mes matome, kaip jaunos mergaitės gyvenimas su kiekviena diena vis labiau griaunamas.
„The girl next door“ tai itin siaubingas filmas, kurį peržiūrėti iki galo itin sunku. Tai vienas tokių filmų, kurį verta pamatyti, bet galbūt tik kartą. Ekrane matome daugybę žiaurumo, tačiau apie baisiausius dalykus, pačius šiurpiausius ir skaudžiausius kankinimus tik kalbama arba suteikiamos tokios užuominos, kurias mūsų fantazija išplėtoja pasibaigus scenai. Filmas pateikiamas per vieno pasakotojo prisiminimus apie Megę ir jos sesę. Tai daroma turbūt dėl to, kad turėtume galimybę šiek tiek atsiriboti nuo beprotiško pasaulio, į kurį jis mus įtraukia. Bet faktai išlieka faktais, istorija vis dėlto paremta tikrais įvykiais.
5. „Kankiniai“ (2008) / „Martyrs“
Smurtu smurto neužbaigsi, bet būtent taip viskas vyksta režisieriaus Paskalio Laugiero siaubo trileryje „Kankiniai“, kuris iškart po išleidimo sulaukė prieštaringų nuomonių. Šis filmas dažnai vadinamas viena iš Naujųjų prancūzų kraštutinumų viršūnių ir laikomas vienu labiausiai trikdančių visų laikų siaubo filmų. „Kankiniai“ yra originalus, išmušantis iš vėžių ir netikėtumo pilnas filmas, kuriame gausu grafinių vaizdų bei kankinimų.
Filmas prasideda jaunosios Liusės pabėgimu iš savo kankinimo kameros apleistame industriniame pastate, kurį vėliau apžiūri policininkai ir nieko neranda. Mergaitė nuvežama į prieglaudą ir ten susidraugauja su Ana, kuri nori tikėti Liusės kankinimų istorija. Tada filmo siužetas peršoka keletą metų į priekį. Matome saulės šviesos pripildytą ramaus užmiesčio namą, kuriame tėvas kažką kasinėja, o motina bando išskirti du besiriejančius savo vaikus. Šią malonią sceną (kurios metu iš arti rodomas aštriu peiliu pjaustomo pomidoro kadras kaip ir suteikia užuomina, jog mūsų laukia kraujas) nutraukia dabar jau suaugusi Liusė, kuri iššaudo visą šeimyną. Ana pradeda abejoti savo draugės psichiniu stabilumu, tačiau slapto rūsio atradimas patvirtina Liusės pasakojimus, ir atskleidžia daugiau žiaurių nužudytos šeimos paslapčių.
Pagrindinės veikėjos Mylenė Jampanoi ir Morjana Aloui puikiai atlieka savo vaidmenis. Jos įtikinamai ir natūraliai perteikia dviejų skirtingų moterų išgyvenamas traumas, paskutinėje filmo dalyje pasirodanti Katerina Begin, įkūnijanti paslaptingą „Madmuazelę“, filmo pabaigai padaro itin didelę įtaką. Žiūrint iš techninės pusės filmas išties puikus, o jo montažas, kadruotė ir garso takelis padeda pakeisti žiūrovų nuotaiką pagal besikeičiančią siužeto liniją. Apskritai, kažin ar yra kitas toks filmas. Ir tikriausiai, tai tik į gerą – nežinai, kiek tokių filmų, kaip „Kankiniai“ publika galėtų ištverti.
4. „Kanibalų holokaustas“ (1980) / „Cannibal holocaust“
„Kanibalų holokaustas“, tai režisieriaus Rugero Deodato siaubo filmas. Jis laikomas pirmuoju „rastos medžiagos“ žanro, kurį vėliau išgarsino tokie kūriniai kaip „Projektas: Bleiro ragana“, filmas. Jame gausu žiaurių atviro smurto scenų, tačiau būtent jos, sukėlę didelę kontroversiją, ir išgarsino filmą. Po premjeros Italijoje, režisierius buvo areštuotas dėl pasklidusių gandų, jog kai kurie žudynių vaizdai yra tikri ir kad filmavimų metu iš tiesų buvo žudomi žmonės. Prie tokių gandų plitimo ir tvirtinimo prisidėjo ir tai, kad filme vaidinantys aktoriai buvo kino industrijos naujokai, kurie prieš filmuojantis pasirašė sutartis neleidžiančias aktoriams po šio filmo išleidimo dar bent metus filmuotis kituose filmuose ar rodytis televizijoje, norint sudaryti įspūdį, jog viskas yra tikra. Ir nors filmo kūrėjai buvo išteisinti, pats filmas vis tik buvo uždraustas rodyti Italijoje, Australijoje ir keliose kitose šalyse.
Filme pasakojama, kaip niujorkietis antropologas profesorius Haroldas Monro keliauja į laukines ir nesvetingas Pietų Amerikos džiungles, jog išsiaiškintų, kas nutiko kūrybinei dokumentinio filmo komandai, kuri prieš du mėnesius, filmuojant dokumentiką apie giliai atogrąžų miškuose gyvenančias primityvias kanibalų gentis, dingo. Su dviejų vietinių gidų pagalba, profesorius Monro susitinka su dviem gentimis, Jakumų ir Janomanų. Besisvečiuodamas pastarosios genties teritorijoje jis atranda komandos palaikus ir keletą filmukų, kuriuos jie spėjo nufilmuoti. Sugrįžęs į Niujorką, Monro detaliai išnagrinėja filmukus, kuriuose matomi režisierius Alanas Jeitsas, jo mergina Faja Daniels bei operatoriai Džekas Andersas ir Markas Tomasas. Peržiūrėjus filmą paaiškėja, kad kūrybinės komandos nariai savo medžiagą filmui rinko terorizuodami ir kankindami čiabuvius. Tačiau, nepaisant Monro prieštaravimų, televizijos studija „Pan America“ panoro išleisti šiuos įrašus, kaip tikrą dokumentiką. Tam, kad priverstų juos apsigalvoti, Monro parodo stoties vadovams paskutinius filmo kadrus, jog šie patys pirmieji pamatytų, kokio likimo sulaukė kūrybinė grupė.
Režisierius Rugero Deodanto tvirtina, kad „Filmas „Kanibalų holokaustas“ nėra siaubo filmas, tai tiesiog tikrovę atvaizduojantis filmas“ ir sako, kad yra „ne kaltas, kad pasaulis, kuriame gyvename yra toks žiaurus ir tamsus“.
3. „Naked blood“ (1996)
Režisierius Hisayasu Sato savo, kaip kino kūrėjo vardą, išgarsino Japonijos „Rožinio kino“ eroje 1980-iais. Jį galima laikyti vadinamojo kūniškojo siaubo kino meistru, o filmą „Naked blood“ – vienu geriausių kūniškojo siaubo kino filmų. Ir nors filmas kupinas žiaurių grafinių scenų, pagrindinė jo tema yra priklausomybė: Eiji priklausomybė nuo savų vaistų kūrimo ir testavimo, moterų priklausomybė nuo gyvenimo malonumų, kuriuos suteikia vaistai ir apskritai priklausomybė nuo pačių malonumų.
Filme pasakojama apie septyniolikmetį mokslininką Eiji, kuris, ištyrinėjęs smegenų išskyras, sukuria serumą, kurį tikisi parduoti kaip itin veiksmingus nuskausminamuosius. Jis pavadina šį vaistą „Savo sūnumi“ ir tiki, kad jis padės išspręsti daugybės žmonių problemas. Tačiau pirmiausia jis privalo išbandyti savo produktą. Jo motina irgi mokslininkė, dirbanti su naujai atrastu kontraceptiku, kuriuo tikisi sustabdyti greitai didėjančią Japonijos populiaciją. Eiji slapta patenka į jos laboratoriją ir padeda savo serumą prie kitų bandomųjų vaistų. Šis serumas pradedamas taikyti trims savanorėms moterims. Prasidėjus testavimui, Eiji stebi ir dokumentuoja visas tris nieko neįtariančias pacientes ir netrukus suvokia tikrąją savo vaisto galią. Vyruko tikslas yra pateisinti tėvo lūkesčius ir tapti garsiu pasaulio mokslininku, tačiau paaiškėja, kad jo veiksmai sukelia daugiau žalos, nei naudos.
Kad ir kaip keista, daug kas sako, jog „Naked blood“ yra gan gražus filmas. Jo istorija vaizduojama sapno pavidalu, kuris staiga virsta košmaru, bet tada vėl sugrįžta į sapną. Net ir pačiose ekstremaliausiose scenose filmas atrodo gan meniškas, tačiau net ir tokiu atveju, vargu ar kils noras žiūrėti jį dar kartą.
2. „Nekromantik“ (1987)
„Nekromantik“, tai vokiečių režisieriaus Jorgo Butgeraito filmas. Šis filmas laikomas filmu „be biudžeto“, kadangi jame naudojamos tikrų gyvūnų kūnų dalys ir gan menka kinematografija. Kaip rašoma pavadinime, tai istorija apie mirties meilę. Pagrindinė filmo tema yra su nekrofilija susiję tabu. Ši tema kaip reikiant peržengė vokiečių cenzūros ribas ir filmas turėjo būti iškart uždraustas rodyti šalyje. Tačiau Butgeraitas rado būdą, kaip apeiti tam tikras taisykles ir išleido „Nekromantik“ kaip filmą skirtą suaugusiems. Tiesą sakant, būtent to ir siekė režisierius. Jam paprasčiausiai nusibodo tuometinė Vokietijos cenzūra ir jis norėjo sukurti ką nors tokio, kas kaip reikiant sutrikdytų žmones. Jam tikrai pavyko.
„Nekromantik“ tai filmas apie drovų vyrą Robą ir jo merginą Betę. Pora turi vieną bendrą juos užvedančią keistenybę – negyvus žmones ar gyvūnus. Robui pradėjus dirbti gatvių valytojų komandoje jis gauna prieigą prie įvairių niekam nebereikalingų kūno dalių, organų ar net lavonų, kuriuos jis parsineša namo. Filme vaizduojama, kaip po vienos „sėkmingos“ darbo dienos Robui pavyksta namo parnešti visą pilną lavoną, kurio draugijoje pora vėliau užsiiminėja seksu. Taip pat matome triušio nužudymą nuo pradžios iki galo (režisierius paprasčiausiai nuėjo į triušių fermą ir paprašė leidimo nufilmuoti kasdienę ten dirbančių žmonių veiklą) ir daugybę kitų, nepaaiškinamai keistų, šiurpių ir nerimą keliančių scenų.
Kino kūrėjas sako, kad vienas iš aspektų, paverčiančių filmą dar labiau trikdančiu, nei visi nekrofiliški dalykai, tai kad jis rodomas apsimetant, jog viskas yra normalu. Nėra jokių pateisinimų ar paaiškinimų, nėra jokio apsirūkusio išsiskyrusio policininko ar neįdomios, bet tvarką palaikančios žmonos. Yra paprasčiausias, nelabai kuo išsiskiriantis vyras, nors ir netradiciškai, bet norintis nustebinti savo merginą. Ar tai filmas apie meilę iki grabo lentos, ar siaubo filmas apie psichiškai nestabilius žmonių santykius, teks spręsti patiems, tačiau vienas dalykas aiškus – „Nekromantik“ užtenka pamatyti vieną kartą gyvenime.
1.„Serbiškas filmas“ (2010) / „A Serbian film“
„Serbiškas filmas“, tai režisieriaus Srdjano Spasojevičiaus Serbijoje sukurtas erotinis siaubo trileris. Dėl jame esančių smurto, prievartos, nekrofilijos ir seksualinio vaikų išnaudojimo scenų, filmas buvo uždraustas rodyti Ispanijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Malaizijoje ir dar septyniose šalyse, o Jungtinėse Valstijose leista transliuoti 19 minučių sutrumpintą versiją. Filmo kūrėjai teigia, kad šis filmas yra šiuolaikinių politiškai korektiškų Serbijos filmų parodija, kurią finansiškai palaiko užsienio šalys. O paklaustas, kodėl pasirinko būtent tokį filmo pavadinimą atsakė „Mes (serbai) tapome chaoso ir beprotiškumo sinonimu. Pavadinimas tiesiog ciniška nuorodą į tokį įvaizdį“.
Filme pasakojama apie buvusią pornografinių filmų žvaigždę Milosą, kuris kartu su mylima žmona Marija augina sūnų Piterį. Šeimos finansinė padėtis gan prasta, todėl, kai vieną dieną Milosui paskambina pornografinių filmų aktorė Lėja ir pasiūlo darbelį meniniame filme, vyras svarsto priimti pasiūlymą. Milosas supažindinamas su režisieriumi Vukmiru, kuris vyrui pasiūlo milijoninį kontraktą, kad šis nusifilmuotų filme. Tačiau apie filmą Vukrimas nieko nepasako ir nerodo jo scenarijaus. Milosas aptaria pasiūlymą su žmona ir galiausiai pasirašo sutartį. Tačiau neilgai trukus išsiaiškina, jog Vukrimas ir jo komanda įsivėlę į nesveikų ir iškrypusių filmų apie pedofiliją, nekrofiliją ir kankinimus, kūrybą ir supranta, kad pasitraukti ir apsaugoti savo šeimą jau per vėlu.
Režisierius sako, kad „mes tiesiog norėjome išreikšti gilų ir atvirą požiūrį į savo regioną ir apskritai į visą pasaulį – pasaulį, kuris uždengtas politinio korektiškumo skraiste, po kuria slepiasi puvėsis – per tokį kino stilių, kuris mums patinka“. Ir prideda „Žinoma, filme yra politinių ir socialinių temų, tačiau nenorėjau reikšti savo nuomonės šioje srityje. Juk nebandau tapti prezidentu. Nenoriu reikšti politinių savo pasirinkimų“. Filme parodoma bjauroji suaugusiųjų kino industrijos pusė ir nagrinėjamos gan svarbios žmogiškumo, politikos ir moralės temos. Tačiau, kad ir koks žiaurus kartais gali būti pasaulis, vargu, ar kas nors norėtų ar turėtų stebėti tą žiaurumą vien dėl pramogos.
Taip pat skaitykite: Top 10 pavojingiausių religinių kultų
