Aš esu betono žmogus. Ne tik dėl to, kad dirbu gelžbetoniu besiverčiančioje įmonėje, bet ir todėl, kad esu laimingas būdamas apsuptas pusšimčio senumo monumentų, tvarkingai ir netvarkingai išmėtytų po Kauną. Ant kai kurių jų durų užrašyta: „pagausiu – išpi***!“, ant kai kurių stogų esu lipęs pats. Vaikystės vasaras leisdavau spardydamas kamuolį į blokinį namą, žaisdamas taip vadinamą Asilą, Blusą ar kokį nors Subačiofkės vertą žaidimą.
Buvau laimingas ir tada, kai rinkausi į kokį universitetą stoti, kuomet lankiau Kauną, buvau laimingas ir tada, kai į jį įstojau, ir viskas prasidėjo. Esu laimingas ir dabar, šią vasarą, turėdamas truputėlį laisvo laiko, kurį galiu skirti kavinių, barų, restoranų, salūnų ir načnykų lankymui (atsiprašau kalbininkų už ne visai tinkamą linksnį, suprasdamas, kad sąmoninga klaida ir atsiprašymas yra mažų mažiausia – per paprasta). Taigi.
Pradėkime nuo tolesnio taško, kurį galima rasti Raudondvaryje, didžiausiame Lietuvos kaime, Nevėžio liežuvio apžavėtame krašte. Beje, teksto baigimo rašyti dieną Raudondvaris velomaratono Vilniuje metu išlošė skatepark‘ą. Su tuo ir pasveikinkime.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Restoranas „Raudondvario oranžerija“
Tai vieta, kurioje rasite keistą papūgą (kitokių jų tiesiog nebūna), šaunų barmeną-padavėją Edgarą ir, svarbiausia, puikius, nebrangius dienos pietus. Visa bėda, kad Raudondvaris nuo Kauno atitolęs per keliolika kilometrų, taigi, vargu bau, ar dažnai užsimanysi ten traukti per pietų pertraukėles. Kalbėdami apie pliusus, dar pridėkime tai, kad restoranas įsitaisęs palyginti neseniai suremontuotos Raudondvario pilies komplekse, kurioje dažnai susirenka visas Kauno rajono (ar galiu sakyti – socialdemokratinis?) elitas.
Dienos pietums gauname puikios antienos, sprindžiu nuo jos atsiliekančios, sausumo neatsikračiusios, vištienos. Prieš tai susrebiame sriubas: santaklausišką šypseną paliekančią šaltą sriubą su lašiša ir trintą moliūgų, kuri kaip ir vištytė nuo antytės slightly atsilieka. Esame lepinami ypatingo aptarnavimo (skūpieji sunerims, kad, žiūrėk, gal čia ir arbatos reik daugiau palikt…).
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Mėgstantiems bendrauti – tai puiki vieta, kadangi vietos užmegzti dialogui viena ar kita tema čia tikrai nesunku. Galima ir smulkių šnekų pasiklausyti. Pavyzdžiui, mes su drauge lengvai susiginčijome ar už mūsų sėdėjęs pagyvenęs vyras tėviškai, ar suokalbiškai glostė panelės šlaunį. Žodžiu, aplinka saugi ir diskretiška, nebent koks kritikas pasipainios. Bouncinam toliau.
„Nautilus“
Tikriausiai tikitės teisinimosi, kodėl pasirinkau tokią keistą vietą, kuri talpina ir naktinį klubą, ir lošimo namus, ir (galiausiai) kavinę. Gal dėl to ir pasirinkau, kad kartais norisi išeiti už savo gretasienio ribų, pamatyti kitą sienos pusę. O jei rimtai, tai, kas kažkada buvo „Los Patrankos“, įsileidusios į save viską, kas susiję su „Žalgiriu“, kas iš to likę dabar, yra pakankamai miela. Ir čia ne vien „atsidavimas dėl gailesčio“, apskritai, keista, kad toks solidžiai egzistuoja.
Silpniausia vieta Nautiluse – negalėjimas atsiskaityti banko kortele. Įsivaizduoju, kiek vargo dėl to turi padavėjos, nes, paprastai, iš anksto apie tai neįspėja. Taigi išmetus šį nepatogumą, keista, bet daugiau rimtesnių nesklandumų nerandu.
Kalbant apie maistą ir aptarnavimą – puiku. Mane truputį nuperka jau tai, kad galima pasipilstyti naminės giros ar, jei mėgstate paprasčiau, stalo vandens su citrusais. Aišku, šašlykai neturėjo dūmo kvapo, o, jeigu tokį būtų turėję, būčiau ir kaip reikiant sutrikęs. Tačiau mėsa buvo šviežia, nepersūdyta kaip kokiame viduramžių laive. Sriubos beveik nenusileido Oranžerijos lygiui. Makaronai – nepervirti, jaukūs, jau ne tolimos tetos, pradėjusios nebeskirti kvapų ir skonių, chaltūra. Ergo: nepatingėkime patikrinti tai, ką gal jau seniai užmiršote. Nors, sprendžiant iš lankytojų kiekio, bent jau dienos pietus čia užmiršo tikrai ne visi.
„Al Fresco“
Ko gero, kokybiškiausia vieta dienos pietums valgyti visame Savanorių prospekte. Kiek esu girdėjęs, tai šeimos verslas, kas automatiškai dar nelaiduoja, kad vieta bus gera. Yra ir daugiau valgviečių, kurias galėtume apibrėžti šeimos biznio terminu, tačiau jos yra pakankamai pasigailėtinus, ypač jei ir renginius pradeda organizuoti, bet per daug nenukrypkime.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Nemažai ką pasako ir tai, kad eilė įvairiu pietų metu išsilaiko kaip prie kokio mažojo Luvro. Egzistuoja dalinė savitarna: sriubos įsipili pats, vėliau renkiesi iš maždaug penkių ar daugiau dienos rekomendacijų. Rūpestingas šeimininkas nenuvargsta komentuoti ir aptarinėti paruošto maisto, ištikimai vaikščioja apie visus stalelius, ir, reikalui esant, vikriai suranda, kur pradingo dantų krapštukai (jei būčiau komiksų herojus, neabejotinai įkūnyčiau neigiamąjį Krapštukų žmogų). Ir tas rūpestingumas nėra toks dirbtinis kaip vieno italo Daukanto gatvėje ar vienos lietuvės Daukanto aikštėje.
Daržovių sriuba nepasirodo tokia nuobodi, kaip jos pavadinimas, o kiaulienos šoninė stačiai kerta per kelius. Maisto komplektacijų čia gali sumiksuoti beveik tiek, kiek ėjimų šachmatuose: galima rinktis ir maišyti įvairius garnyrus, salotas. Nenuostabu, kodėl kauniečiai čia šniūrais eina, nors ir nėra ekvilibristai.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
„Movido“
Iš Savanorių prospekto Aušros taku, Putvinskio gatve, Veneriniais laiptukais ar bet kaip kitaip leiskimės žemyn į Laisvės alėją. Ten nesunkiai buvusioje smagiai kreivo naktinio klubo patalpoje (o dar tiksliau – didelėje lauko terasoje Romuvos pasaže) rasime neseniai atsidariusį „Movido“. Pastarasis, panašu, kaip ir priklauso normaliai gastroįmonei, atsisako perdėto taupumo ir vaišina klientus užkandėlėmis, įpila stalo vandens.
Pagrindinis akcentas (bent taip pasirodė) – tapai. Tapų, matomais, gali būti įvairių, bet bendruoju atveju tu gauni kažką panašaus į sumuštinuką su kotletu. Patiko tiek aptarnavimas, tiek tapai (tik gal nerekomenduojame su bananų ar panašiu padažu). Nesunkiai gausi ir sriubos. O ir vietą sunku geresnę įsivaizduoti. Man labai patikdavo valgyti prie Dramos teatro, bet, kai ten įsitaisiusi kavinaitė, užsidarė, tobulų vietų Laisvės alėjoje sumažėjo, o, plintant franšiziniams ar šiaip maksimos tipo maitinimo tinklams, kaip „Talutti“ ar „Grill London“, jaukių vietų prisėsti, deja, mažėja.
Kavinė-baras Šiaurės prospekte
Kartais baisumas sumyžta su gera doze humoro, ir gaunasi nei groteskas, nei oksimoronas, nei Corey Becko tritaškis. Panašiai nutiko ir su Kavine-Baru „Vaišinta“ Šiaurės prospekte. Vieną pirmų kartų, ko gero, matėme padavėją, kuriai ne tik į viską nusispaut, bet ir mažai ką apie savo siūlomą maistą ir gėrimus žinojo. Pavyzdžiui, visiškai neskyrė alaus, nežinojo, kokio likę, kada keista bačka etc. Yra tokia čiolių ir čiolinų kategorija, kuriuos tas sunkus padavėjos-barmeno gyvenimas baigė da….., visgi, jei išlaikytų šiokį tokį profesionalumą, gal anas pradėtų ir taisytis.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Padavėja čia ne vienintelis akcentas. Sovietiškai didingas interjeras gniaužia kvapą, susimąstai: dar pas mus tokių likę? Yra ir deivės skulptūra nukirstomis rankomis (kaip priklauso). Ir šlykšti muzika per visiškai dešimto dešimtmečio centrą kanalina. O šeimininkė padavėjos giriama, kaip geriausia Kauno gaspadinė, nors kas antro patiekalo mums ir atsisakė virti. IT sferoje yra toks geras išradimas – projektų vadovai, kurie tarkuoja anime mėgėjus programerius. Kažko panašaus reikėtų ir tokioms aptingusioms kavinėms, kur diktatūros skeptrą įbetonavę savyje gali būti įvairūs juodkos: virėjos, persikreipęs aptaraujantis personalas ar tiesiog prasmirdusios sienos. Ech, kaip nekairiai tai nuskambėjo…
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Kažkiek išskirti galėčiau bulvinius patiekalus, kas veikiausiai nenuostabu. Švilpikai visai susišvilpė gerklėje, cepelinai draugės veido nelaužė. Pats buvau įnikęs į naminę picą, kuri irgi turėjo šarmo, vien jau tuo, kad daryta namudiniu būdu, be specialių pickrosnių. Su mėsa, suprantama, reikia elgtis atsargiau, vis dėlto Čičinskas draugo nors ir nesužavėjo, bet ir nenužudė. Šlovė „Vaišintai“!
Taip iš lėto ir baigėme „dėti ant lapo“ bent nedidelę dalį vasaros gastrosocialinių potyrių. Vilkimės, kad ruduo nebus nuobodesnis ir galėsime pasidžiaugti ar paliūdėti dėl naujų burgerinių, meksikinių, takinių ir, žinoma, LIDLO.
