Dažnai juokaujama, kad Alan Smithee yra siaubingas filmų kūrėjas. Per kone 30 metų trukusią karjerą, A. Smithee griebėsi įvairiausių žanrų – komedijų, trilerių, vesternų, siaubo, romantinių dramų ir mokslinės fantastikos. Kūrėjas režisavo daugiau filmų nei tokie žinomi vardai kaip Werner Herzog ir Steven Spielberg kartu sudėjus, tačiau dažniausiai jo kino juostos, kurių yra virš šimto, susilaukdavo itin prasto žiūrovų įvertinimo.
Jokia paslaptis, kad ne visi filmai kino ekranuose pasirodo taip, kaip juos įsivaizdavo pagrindinis režisierius. Kartais tai lemia biudžeto sumažinimas, konfliktai užkulisiuose, kitų kūrėjų įsikišimai, o galbūt pati siužeto linija buvo tokia, kurios nebuvo verta imtis. Neretai lūkesčių neatitikusių ar nepasisekusių filmų režisieriai gėdijasi sieti tokius projektus su tikraisiais savo vardais, todėl naudoja pseudonimą. Būtent taip gimė Alan Smithee – išgalvotas režisierius, prisiėmęs kaltę už labiausiai nevykusius filmus.
Kas yra Alan Smithee?
Istorija prasideda dar 1969 m., kai režisierius Don Siegel filmavo juostą „Ginklininko mirtis“ (Death of a Gunfighter) apie Teksaso valstijos gyventojus, siekiančius išversti iš posto savo senamadišką maršalą. Iš pradžių filmas priklausė Robert Totteno – režisieriaus kėdėje jis praleido 25 dienas, bet dėl kilusių nesutarimų su pagrindiniu aktoriumi Richard Widmark, filmas galiausiai atiteko Don Siegel. Tačiau filmui pasirodžius didžiuosiuose ekranuose, režisieriai suprato, jog nei vienas nenori sieti savo pavardės su šiuo projektu.
Amerikos režisierių gildija (Director‘s Guild of America) surado tam išeitį – jie nusprendė sukurti slapyvardį, prisiimantį nuopelnus už gėdingus Holivudo projektus. Pirminė „Alan Smith“ versija turėjo būti pakoreguota, mat pasak televizijos laidų režisieriaus John Rich, tai buvo per dažnas vardas. Vėliau atsirado Allen Smithee, o galiausiai ir šis virto į Alan Smithee. Tiesa, „Ginklininko mirtis“ sulaukė tikrai neblogų atsiliepimų iš kritikų – jie liaupsino neegzistuojantį režisierių Alan Smithee, tuo metu dar ne itin žinomą vardą, už siužeto vystymo naturalūmą, susilaikymą nuo pamokslavimo ir nepasakojimą to, kas ir taip buvo aišku. Nei kritikai, nei žiūrovai nežinojo, kad yra mulkinami.
Tokį pseudonimo populiarumą lėmė vadinama „autoriaus teorija.“ Pasak „Vancouver Film“ administracijos ir produkcijos vadovo Bob Woolsey, „režisieriai yra filmų autoriai ir dėl to, visos liaupsės ir kritika, turėtų būti skirta būtent jiems ir jų pasirinkimams.“ Kino industrijoje išpopuliarėjusi teorija privertė gerbėjus ir kritikus atkreipti dėmesį ne tik į pačius aktorius, bet ir į filmo „autorius.“
Bet Alan Smithee gali tapti ne kiekvienas, nebenorintis sieti savęs su tam tikru kūriniu – filmų prodiuseris ir platintojas K. Ganesan teigė, kad prieš naudojant pseudonimą, studija privalo pripažinti, jog iš tiesų perėmė jį iš originalaus prodiuserio, o prodiuseris, siekiantis pasislėpti po Alan Smithee vardu, turi išlikti anonimiškas.
Vienas ryškiausių pseudonimo panaudojimų pavyzdžių yra David Lynch „Kopa“ (Dune, 1984). D. Lynch sutiko režisuoti filmą tik tuo atveju, jeigu jam bus leista padalyti jį į dvi dalis, bet filmo studija privertė jį nufilmuoti viską viena dalimi. Bob Woolsey pasakojo, kad režisierius pirmiausiai pateikė versiją, trukusią ilgiau nei 3 valandas. Studija vėl privertė D. Lynch ją sutrumpinti ir galutinis rezultatas buvo toks prastas, kad kino teatro filmo versijoje dar buvo galima išvysti režisieriaus vardą, tačiau vėlesnę, kurią rodė per televiziją, režisavo Alan Smithee.
Filmavimo metu buvo ir kitokių nemalonių incidentų susijusių su pūvančiais gyvūnais ir sergančiais aktoriais. Dabar „Kopa“ laikomas vienu iš kultinių klasikos filmų, tačiau D. Lynch pripažįsta tai kaip tamsų laikotarpį jo karjeroje.
Gelbėjo ne tik nuo gėdos, bet ir nuo kontraversijų
Didžiąją savo karjeros dalį Smithee triūsė tyliai dėl to, jog Amerikos režisierių gildija draudė režisieriams atvirauti apie savo patirtį, kai jiems pavykdavo įgauti pseudonimą. Bet Alan Smithee nepavyko išvengti poros incidentų, vėliau sutepusių režisieriaus vardą.
Anderson House yra vienas iš nedaugelio režisieriaus asistentų, pasinaudojusių pseudonimu, tačiau tai lėmė tragiškos aplinkybės. 1983 m. asistentui darbavimosi su filmu „Prieblandos zona“ (Twilight Zone: The Movie) metu, žuvo kino žvaigždė Vic Morrow ir du aktoriai vaikai Myca Dinh Le ir Renee Shitt Chen. Trys filmo aktoriai žuvo per straigtasparnio katastrofą. Filmo režisierius John Landis buvo teisiamas ir išteisintas už žmogžudystę, o jo asistentas A. House nusprendė nesieti savo vardo su tragedija ir pasinaudoti Alan Smithee pseudonimu.
1998 m. režisierius Tony Kaye taip pat mėgino nusišalinti nuo filmo. Filmuojant „Amerikos istorija X“ (American History X, 1998), T. Kaye teigė, kad studija ir aktorius Edward Norton kišasi į jo kūrybinę viziją. Režisierius išleido tūkstančius dolerių mėgindamas pažeminti aktorių E. Norton spaudoje ir atkakliai siekė, jog jo vardas būtų pakeistas į pseudonimą. Tokį prašymą Amerikos režisierių gildija atmetė tikindama, kad konfliktas buvo viešinamas žinisklaidoje ir dėl to T. Kaye prašymas būti nebesiejamu su „Amerikos istorija X“ yra tiesiog beprasmis.
Kodėl Alan Smithee nustojo kurti?
Nors žmonės pamažu ėmė suprasti, kas toks yra Alan Smithee, Amerikos aktorių gildija nenorėjo, jog yla išlįstų iš maišo tam, jog pseudonimas nebūtų siejamas tik su prastais filmais ar kontraversijomis. Tačiau paskutinį vinį į Alan Smithee karstą įkalė filmas „Alan Smithee filmas: Dek, Holivude, dek.“ (An Alan Smithee Film: Burn Hollywood Burn, 1997.) Čia gausu žinomų aktorių, tokių kaip Jackie Chan, Whoopi Goldberg ir Sylvester Stallone.
Filmas yra apie vyruką vardu Alan Smithee, kuris kuria filmą, tačiau studija jį visiškai sugadina. Jam nusprendus iš filmo pašalinti savo vardą, A. Smithee suvokia, kad jo vardas sutampa su garsiuoju pseudonimu.
Įdomus faktas tai, kad filmo režisierius Arthur Hiller taip pat buvo nepatenkintas šiuo galutiniu produktu dėl scenarijaus autoriaus Joe Eszterhas įsikišimo. Jo vardą pabaigos titruose pakeitė Alan Smithee.
Publikai sužinojus, kad Alan Smithee neegzistuoja, ankstyvais 2000-iais šis pseudonimas prarado prasmę.
„Žiūrovai nenorėjo žiūrėti Alan Smithee filmo, nes žinojo, kad režisierius buvo toks nepatenkintas galutiniu rezultatu, jog net nenorėjo asocijuoti savo vardu su tuo projektu. Taip pat, kino gerbėjai didžiavosi, kad gali išsiaiškinti, kokie vardai iš tiesų slėpėsi po pseudonimu, o ir patys režisieriai ėmė vis dažniau pasakoti, kodėl juo pasinaudojo“,- pasakojo B. Woolsey.
Alan Smithee buvo mėginama pakeisti Thomas Lee vardu – tai parodo ir IMDb svetainėje esantys duomenys, pristatantys daugiau kaip 200 Thomas Lee asmenų, tačiau jis nebuvo toks sėkmingas, kaip jo pirmtakas.
Bet tai nereiškia, kad režisieriai nustojo naudoti pseudonimus – dabar jie yra parenkami priklausomai nuo paties filmo.
Alan Smithee yra vienareikšmiškai vienas ryškiausių ir įvairiausių Holivudo prodiuserių – tiek jo kūryba, tiek pseudonimo legenda, menanti apie aikštelėje užgimusis konfliktus, biudžeto apkarpymus ar net skandalus, bus amžiams įrėžta į Holivudo kino istoriją.
