Viktoras Marie Hugo, žinomas prancūzų poetas, romanistas ir dramaturgas, gimęs 1802 m. vasario 26 d. Bezansone (Besançon), Prancūzijoje, paliko neišdildomą pėdsaką ne tik literatūros, bet ir socialinio aktyvumo pasaulyje. Hugo buvo ne tik literatūros genijus, bet ir karštas socialinio teisingumo gynėjas, kurio idėjos metė iššūkį status quo – tuometinei socialinei, politinei padėčiai – ir pastūmėjo visuomenines pertvarkas. Net ir po mirties 1885 m., rašytojas savo gyvenimu, kūryba ir idėjomis ir toliau žavi bei įkvepia skirtingas skaitytojų kartas.
Hugo gyvenimas smarkiai paženklintas tiek įvairių asmeninių, tiek politinių aplinkybių, kurios padarė didelę įtaką jo ateičiai kaip rašytojui ir aktyvistui. Viktoras buvo trečiasis Joseph-Léopold-Sigisbert Hugo (1774-1828 m.), tarnavusio Napoleono armijoje, ir Sophie Françoise Trébuchet (1772-1821 m.), dailininkės, palaikiusios rojalistines idėjas, kurias vėliau perėmė ir pats Viktoras, sūnus. Hugo auklėjimui daug įtakos turėjo to meto politinis klimatas. Jo vaikystę smarkiai paženklino nuolatinės tėvo kelionės su imperijos kariuomene ir dažni tėvų nesutarimai, nuomonių skirtumai, lėmę vėlesnį jų išsiskyrimą. Tai buvo chaotiškas ir nepastovus metas Viktoro gyvenime, kuomet teko dažnai kraustytis į skirtingas Europos vietas. Pavyzdžiui, 1811 m., kai jam buvo devyneri, visa šeima metams persikėlė gyventi į Ispaniją, Madridą, kur tarnauti išvyko jo tėvas. Būtent tuo metu pradėjo augti Hugo meilė literatūrai ir rašymui, jis pasinėrė į ispanų dramaturgų ir poetų kūrybą, kuri pakurstė jo pačio kūrybinius siekius. Kartu su broliu Eugène jis mokėsi internatinėje Collège des Nobles mokykloje Madride. 1812 m. Hugo tėvai pasuko skirtingais keliais: Viktoras kartu su broliu ir motina grįžo gyventi į Paryžių.
1815-1819 m. Hugo, kartu su broliu Eugène, tėvo įrašyti mokėsi internatinėje mokykloje Paryžiuje, vėliau Lycée Louis-le-Grand vidurinėje mokykloje. Mokytis Viktorui sekėsi gerai, po mokyklos savo mokslus kartu su broliu jie toliau Paryžiaus teisės fakultete, tačiau visada turėjo kitų ambicijų – dar studijuodamas Viktoras savo užrašus pildė paties rašytomis eilėmis, taip pat kitų autorių, pavyzdžiui Vergilijaus, tekstų vertimais. Paskatinti motinos Hugo broliai pradėjo leidinį „Conservateur Littéraire“ (1819-1821 m.), kuris išsiskyrė paties Viktoro rašytais straipsniais bei tekstais, recenzijomis.
Hugo motina mirė 1821 m., o praėjus metams brolis Eugène dėl pakrikusios psichinės sveikatos atsidūrė gydymo įstaigoje. Tais pačiais metais Viktoras, būdamas vos 19-os metų, vedė savo vaikystės draugę ir simpatiją Adèle Foucher bei išleido pirmąją savo poezijos knygą „Odės ir kiti eilėraščiai“ (pranc. „Odes et poésies diverses“), kurios rojalistinės nuotaikos pelnė jam pensiją iš tuometinio Prancūzijos karaliaus Liudviko XVIII. Viktoras ir Adèle tarp 1823-1830 m. viso susilaukė penkių vaikų: Léopold (kuris mirė sulaukęs trijų mėnesių), Léopoldine, Charles, François-Victor ir Adèle. 1830 m. vasario 25 d. La Comédie Française (teatras Paryžiuje) pasirodė pirmasis pagal jo romantinę pjesę sukurtas spektaklis „Hernani“, sugriovęs klasikinio teatro taisykles ir įtvirtindamas Hugo kaip prancūzų romantinio judėjimo lyderį.
Vienas iš svarbiausių ir labiausiai žinomų autoriaus kūrinių – „Paryžiaus katedra“ (pran. „Notre-Dame de Paris“; angl. „The Hunchback of Notre-Dame“) – išleistas 1831 m., iš karto sulaukė didelio susidomėjimo ir pripažinimo. Pradėtas rašyti 1829 m., kūrinys tapo savotišku įrankiu, padėjusiu išsaugoti Paryžiaus katedrą nuo gana liūdno likimo. Po Prancūzijos revoliucijos, daugelis gotikinio stiliaus pastatų ir paminklų, įskaitant ir Paryžiaus katedrą, tapo itin apleisti, ir autorius nerimavo, kad šie griūna pamiršti ir nevertinami. Jis norėjo parašyti romaną, kuris pavaizduotų katedrą kaip šventą meno kūrinį, taip pat pasmerktų visuomenės abejingumą pastato padėčiai, ir padėtų paskatinti jį išsaugoti. Prieš daugiau nei 150 metų būtent šis nemirtingas kūrinys ir įkvėpė prancūzus sukilti ir išsaugoti šią istorinę katedrą, be kurios dabartinis Paryžius tiesiog neįsivaizduojamas.
Be „Paryžiaus katedros“, laikotarpiu tarp 1830-1848 m. Viktoras Hugo išleido keturias poezijos knygas, vieną romaną, septynias pjeses, iš kurių keletas, įskaitant ir „Karalius linksminasi“ (pranc. „Le Roi s’amuse“; angl. „The King‘s Fool“), buvo cenzūruojamos dėl kritikos Prancūzijos monarchijai. Tais metais buvo ir asmeninio gyvenimo vingių, pakeitusių tiek jo gyvenimą, tiek kūrybos kelią. 1833 m. jis susipažino su aktore Julliete Drouet, netrukus tapusia jo meiluže, ir kartu su žmona Adèle – dar viena didele jo gyvenimo meile. Žinoma, didžiausias ir daugiausiai lėmęs likimo smūgis – 1843 m. Seino upėje nuskendusi mylima devyniolikmetė dukra Léopoldine, po kurios mirties autorius ėmė rašyti mažiau ir didesnį fokusą sutelkė ties politika. Jis palaikė ir rėmė monarchiją, tad tuometinio karaliaus Liudviko Pilypo (Louis-Philippe) buvo paskirtas Prancūzijos Peru (pranc. Pair de France; angl. Peer Of France) vienu aukščiausių rangų aukštuomenės atstovų pagal tuo metu dar veikusią Perų (angl. Peer) aukštuomenės rangų sistemą (šio titulo diduomenės nariai leidus karaliui galėjo posėdžiauti aukštesniuosiuose parlamento rūmuose (Perų rūmuose)). Viktoras Hugo Pero titulą nešiojo ir Perų rūmuose konservatyvioje politinėje pusėje posėdžiavo nuo 1843 iki 1848 m., kada ši sistema buvo panaikinta.
Karaliaus Liudviko Pilypo monarchijos nuvertimas, susijęs su rinkimų teisės gyventojams suteikimu, 1848 m. panaikino Perų sistemą, tad ir Hugo aukštuomenės rangą ir galimybę dalyvauti politikoje. Po kurio laiko, skirto apmąstyti tolesnius savo planus, Viktoras ėmė remti antrąją Prancūzijos respubliką, ir 1848 m. birželį buvo išrinktas į Steigiamąjį seimą (pranc. Constituent Assembly), vėliau, 1849 m. gegužę, ir į Nacionalinę Asamblėją (Parlamento žemieji rūmai) (pranc. Assemblée Nationale). Šiais metais, posėdžiaudamas kartu su parlamentu, Hugo pasakė vienas žymiausių savo kalbų: 1848 m. rugsėjo 11 d. dėl spaudos laisvės („Spaudos laisvė kartu su visuotine rinkimų teise – tai mintis visų, nušviečianti visų vyriausybę.“), 1848 m. rugsėjo 15 d. dėl mirties bausmės Prancūzijoje panaikinimo („Aš balsuoju už ir gryną, paprastą ir galutinį mirties bausmės panaikinimą.“) 1849 m. liepos 9 d. dėl skurdo („Aš nesu iš tų, kurie įsivaizduoja, kad galite panaikinti šio pasaulio kančias; kančia yra dieviškasis įstatymas; bet aš tikiu ir pareiškiu, kad jūs galite panaikinti skurdą.“)
1848 m. revoliucija ir barikados miesto gatvėse įkvėpė gatvių kovų scenas iš dar vieno itin gerai žinomo Hugo romano „Vargdieniai“ (pranc. „Les Misérables“), nors paties romano aprašomas veiksmas vyko per ankstesnius – 1832 m. – vykusius sukilimus. Išleista 1862 m. knyga sparčiai išpopuliarėjo dėl idėjų, kurias autoriui pavyko joje sutalpinti ir dėl smarkios kritikos 19 a. Prancūzijos problemoms. Moterų teisės, konfliktai tarp skirtingų kartų, teisingumo sistemos žiaurumas ir visuomenės institucijų nekompetencija – universalios problemos, vienokia ar kitokia forma pasirodančios kiekviename amžiuje, tad knyga populiari ir savo temomis aktuali iki šiol.
1851 m. gruodžio 2 d. tuometinis Prancūzijos prezidentas Liudvikas Napoleonas Bonapartas, Napoleono I sūnėnas, pasitelkęs kariuomenę įvykdė perversmą ir grąžino imperinį režimą, pasivadindamas imperatoriumi Napoleonu III. Viktorui Hugo, kuris pats aktyviai priešinosi ir skatino perversmui priešintis kitus, buvo pagrasinta suėmimu, tad jis paliko Paryžių ir laikiną prieglobstį rado Briuselyje. Iš Prancūzijos ištremtas Hugo su šeima 19 metų pasitraukė į tremtį Džersio saloje, vėliau į Gernsio salą (tai salos netoli Prancūzijos krantų, priklausančios Britanijos karūnai, bet neįeinančios nei į Jungtinės Karalystės, nei į Europos sudėtį), atsisakydamas Napoleono III garantuotos amnestijos (visiškas ar dalinis atleidimas nuo bausmės) 1859 m.
Satyrinė eilėraščių knyga, išleista 1853 m. ir pavadinta „The Empire in the Pillory“, kritikavusi antrąją imperiją, slaptai cirkuliavo Prancūzijos gatvėse. Kaip tik tremties metu Hugo vėl pasinėrė į rašymą. 1856 m. pasirodęs poezijos rinkinys „Contemplations“, į kurį jis sudėjo visą savo skausmą praradus mylimą dukterį, padėjo jam įsigyti legendomis apipintą Hauteville namą su vaizdu į jūrą Gernsio saloje, kuriame jis parašė vienus svarbiausių savo gyvenimo kūrinių – romanus „Vargdieniai“ (1862 m.), „Jūros darbininkai“ (1866 m.), „Žmogus, kuris juokiasi“ (1869 m.), esė apie Vilijamą Šekspyrą (1864 m.), poezijos rinkinį „The Songs of the Streets and Woods“ (1865 m.) ir epą „Amžių legenda“ (1859 m.)
Kaip ir daugelis jo parašytų romanų, „Žmogus, kuris juokiasi“ savyje talpina itin svarbias politines ir socialines idėjas, tai savotiška Hugo kova už žmoniškumą ir visų žmonių teises bejausmės aristokratijos valdymo metais, įkvėpusi Džokerio (Joker) veikėjo atsiradimą Batmano komiksuose ir pop kultūroje. Viena iš pagrindinių šio romano temų – socialinės neteisybės ir nelygybės tyrinėjimas. Knygoje autorius gilinasi į ryškius klasių skirtumus ir socialines to meto visuomenės normas, skatinančias žiaurumą ir atstūmimą labiausiai pažeidžiamiems jos nariams. Romane Hugo meistriškai ir aiškiai vaizduoja žiaurią tikrovę, su kuria tuo metu susidurdavo vargšai ir kažkuo išsiskiriantys žmonės, pabrėždamas jų patirtas kančias ir kovas už būvį. Dar viena svarbi romano tema – meilė ir priėmimo galia visuomenės atstūmimo akivaizdoje. Kritikuojamas valdantysis elitas, nušviečiama tarp valdančiųjų vyraujanti korupcija, moralinis nuosmukis, pabrėžiama teisingumo ir nešališkos visuomenės svarba. „Žmogus, kuris juokiasi“ ir pagrindinis romano herojus, subjaurotas žiauriai veide išrėžta šypsena – žmonių dėvimų kaukių ir visuomenės lūkesčių metafora – nagrinėja sudėtingą tapatybės prigimtį, išvaizdą ir neretai paviršutiniškus visuomenės vertinimus.
Hugo žmona Adèle mirė 1868 m. Maždaug po dvejų metų, 1870 m., dieną po Napoleono III kapituliacijos, Hugo, plojant publikai, sugrįžo atgal į Paryžių. 1871 m. miestą siaubiant sukilimui ir bandymui įvesti naują valdžią (kurio metu įvyko ir į istoriją įėjusi Kruvinoji savaitė, nusinešusi daugiau nei 20 tūkst. gyvybių), Hugo buvo išvykęs į Briuselį tvarkyti reikalų susijusių su sūnaus Čarlzo mirtimi. Vis dėlto, būdamas Belgijoje jis priėmė ir prieglobstį suteikė iš Paryžiaus pabėgusiems kai kuriems sukilimo dalyviams, dėl to buvo ištremtas iš Belgijos ir kelis mėnesius praleido Liuksemburge. 1872 m. Viktoro dukra Adèle buvo paguldyta į psichiatrijos ligoninę, dar po metų jis prarado ir sūnų François. Paženklintas skaudžių netekčių ir smūgių, po dvejų metų jis išleido savo paskutinį romaną „Devyniasdešimt tretieji metai“ (pranc. „Quatrevingt-treize“), o jo politiniai tekstai ir kalbos iš 1841-1876 m. dar po metų pasirodė knygoje „Actes et Paroles“ (angl. „Deeds and Words collection“). 1876 m. jis buvo išrinktas į Prancūzijos Senatą, tai buvo jo politinės ir kūrybinės šlovės viršūnė. Paskatintas meilės dvejiems turimiems anūkams, Hugo dar parašė poezijos knygą „L’Art d’être grand-père“ (angl. „The Art of Being a Grandfather“), išleistą 1877 m., jau po autoriaus mirties. Jis mirė 1885 m. gegužės 22 d., jo laidotuvėse Panteone, Paryžiuje dalyvavo apie 2 milijonai žmonių.
Viktoro Marie Hugo gyvenimas – paženklintas skaudžių netekčių, politinių neramumų, tremties, didelio literatūrinio talento ir politinių ideologijų. Visa tai, ką jis išgyveno bei patyrė nuo pat ankstyvo amžiaus, padėjo jam susiformuoti kaip kaip gailestingam ir socialiai atsakingam rašytojui, vėliau tapusiam savotišku literatūros titanu, socialinio teisingumo čempionu, radikaliu bei atviru politiniu rašytoju, savo balsą ir palaikymą suteikusiu įvairiems judėjimams visame pasaulyje ir padėjusiam pasauliui keistis.
