1430 metų rugsėjo mėnesio pradžioje didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmuose vyko skubūs ir ilgai planuoti pasiruošimai didelėms ir nepaprastoms iškilmėms. Į laikinąją sostinę Trakus bei Vilnių suvažiavo ne tik svarbiausi Lietuvos kunigaikščio pareigūnai, tačiau ir šeimos nariai, giminaičiai, didieji bajorai, užsienio valstybių svečiai. Būtent rugsėjo 8 dieną buvo numatytas Vytauto vainikavimas Lietuvos karaliumi. Tačiau kas nutiko, kad Vytautą Didįjį iki dabar žinome tik kaip Lietuvos kunigaikštį, o ne karalių?
Viena pagrindinių priežasčių yra Lenkijos įsikišimas. Lenkijos karalius ir Vytauto pusbrolis Jogaila nepritarė kunigaikščio karūnavimui, kadangi pats turėjo du sūnus ir siekė, kad bent vienas jų taptu karaliumi. Didžiąją karūnavimo dieną, rugsėjo mėnesį, Jogaila pasiuntė lenkų didikus ir bajorus pagrobti iš Vokietijos keliaujančią Vytauto karūną ir tokiu būdu sustabdyti patį karūnavimo procesą. Kadangi iš Vokietijos keliavo dvi karietos, lenkų atstovai apiplėšė ne tą, tačiau net ir šios nesėkmės atveju Jogaila pasiekė savo, karieta, vežusi karūną sužinojusi apie pirmosios likimą apsisuko ir grįžo atgal į Vokietiją. Ir nors toks lenkų pasipriešinimas neišgąsdino Vytauto bei jo noras tapti karaliumi neišblėso, tačiau tų pačių metų spalį, smarkiai sušlubavus kunigaikščio sveikatai, jis mirė.
Kaip atrodė aplinka, kurioje gyveno Vytautas?
Nors viduramžiais valdovams tekdavo daug keliauti po savo valdomas žemes, tačiau Vytautas turėjo dvarą, kurio formavimui nemažą įtaką turėjo Vokietija. Žengdamas didingo svaro koridoriais galėdavai sutikti begalės tarnų, užsienio riterių, raštinės darbuotojų ir kitų svarbias pareigas užimančių asmenų, tuo metu visi žinojo, kad dvare svarbiausias yra pats Vytautas ir jo šeima. Tačiau dvaro gyventojus ir lankytojus sudarė ne tik svarbias ar rimtas pareigas užimantys asmenys. Tarp dvaro gyventojų buvo ir neūžaugų, juokdarių ir muzikantų, kuriuos kunigaikščiai dovanodavo ar skolindavo vieni kitiems. Kalbant apie patį dvaro grožį bei ten esančias brangenybes tai valdovo aplinką aplinką pirmiausiai pasiekdavo naujausios užsienio mados ir prabangos daiktai, tuomet buvę brangūs Venecijos stiklo meistrų dirbiniai, sidabro indai ir stalo įrankiai. Pilies židiniai buvo puošti spalvotais glazūruotais kokliais.
Tuo metu nuvykus į Trakus, priklausančius kunigaikščiui galėdavai rasti nemažai svetimšalių, kuriais valdovas jautė atsakomybę pasirūpinti. Minėtas Lietuvos valdovas Vytautas laiko garbės dalyku, kad nė vienas svetimšalis, atvykstantis į jo kraštą arba važiuojantis per jį, neturėtų jokių išlaidų. Jis įsako duoti jiems maisto ir saugiai lydėti visur, kur jie nori, po visą kraštą be jokio užmokesčio. Tiek pat kiek įspūdingas yra kunigaikščio dvaras ar patys Trakai, tiek ir arklidės, esančios netoli dvaro stebina ne vieną čia užklydusį. Bendrai paėmus Vytautas turi dešimt tūkstančių jam pačiam priklausančių pabalnotų žirgų. Negana to Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas. Jame laikomi visokių rūšių laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai, kurie veisiasi miškuose, kaip antai: laukiniai jaučiai, vadinami stumbrais, taip pat dideli arkliai, vadinami mulais, ir kiti, vadinami briedžiais. Yra ten laukinių arklių, meškų, šernų, elnių ir kitokių gyvulių.
Vytauto Didžiojo puotos-lyg iš pasakos
Vytauto Didžiojo laikais maistą, kurį laikome sveikuolišku ar ekologišku galima buvo pastebėti tik ant parastų valstiečių stalo. Ir nors didikų stalo vaišės dažnai priklausydavo nuo gamtinių sąlygų bei kitų šalių įtakos, tačiau nepaistant to puotų metu buvo galima rinktis iš pusantro šimto skirtingų patiekalų. Pirmojo užnešimo metu patiekiama mėsa: jautiena, aviena, veršiena savo sultyse su įvairiais padažais, kartu patiekiami paštetai iš tų pačių mėsos rūšių. Toliau tiekiama: rauginti kopūstai su lašinių gabalėliais arba virtomis kruopomis ar tešla, valgomi su krienų padažu ir panašūs patiekalai. Antrojo užnešimo metu ant stalo galima būdavo rasti: keptos jautienos, avienos, veršienos. Užkandžiams buvo galima rinktis iš: žirnių košės, kepintų lašinukų, skrylių, lazanijos, kitų košių. Trečias užnešimas – desertai. Patiekalai puotoje irgi buvo gaminami siekiant išorinio įspūdžio, dažnai dekoruojami, puošiami. Tarkim, iškepti paukščiai vėl būdavo aptaisomi plunksnomis. Iškepa, vėl patupdo paukštį normalia poza, aptaiso plunksnomis ir patiekia. Atrodo kaip gyvas.
Lietuvos sudėtis ir dydis valdant Vytautui Didžiajam:
Valdant Lietuvą Vytautas Didysis LDK teritoriją išplėtė iki 930 000 km2, žmonių padaugėjo iki 2 480 000. LDK tapo įvairiataute. Lietuviai tuo metu sudarė mažumą, bet jų gyvenamose žemėse gyventojų tankis buvo didžiausias. Bendras lietuvių skaičius LDK teritorijoje tuo metu buvo apie 760 000. Šalies didžiąją gyventojų dalį sudarė baltarusiai (gudai), prūsai, latviai ir lenkai.
Krikščionybė pakeitusi pagonišką tikėjimą:
Pagrindinis pagoniško tikėjimo pagrindinis bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Per ilgą, lietuviai sukūrė daugybę deivių, susietų su kosmosu, įvairiais gamtos reiškiniais, žmonijos ir apskritai gyvūnijos gyvenimu. Ir nors pirmosios baltų dievybės buvo moterys, vėliau senųjų deivių vietą pamažu ėmė užimti vyrai dievai. Dalis moterų deivių buvo suvyriškintos, kita dalis – neteko savo senosios reikšmės.
Pagoniškoje Lietuvoje didelę reikšmę kasdieniniame gyvenime turėjo burtininkai, žiniuoniai ar žiniuonės, raganos. Tikėtina, kad tam tikrus burtus atlikdavo ne tik specialistai, bet ir paprasti žmonės, ypač buriant ateitį, derlių ir panašius bei svarbius dalykus. Tokiems ritualams atlikti lietuviai turėjo šventas vietas, įrengtas ant kalvų, palei vandenis.
Tuo metu, kol Lietuvos gyventojai meldėsi pagoniškiems dievams, Krikščioniškieji kaimyniniai kraštai darė įtakos pagoniškai Lietuvai. Tuo metu Vytautas Lietuvos krikštui ne tik pritarė, bet ir aktyviai jame dalyvavo, nes matė, kad Lietuvai jau buvo atėjęs laikas krikštytis, o būtent Lietuvos krikštas kunigaikščiui padėtų tarptautiniuose santykiuose bei iškilti kaip valdovui. Jis su kitais Lietuvos kunigaikščiais dalyvavo Jogailos sušauktame susirinkime Vilniaus pilyje, kur buvo paskelbta, kad Lietuvoje turi būti įvestas visiems privalomas katalikų tikėjimas.
Apranga atskleisdavo statusą visuomenėje:
Lietuviai ilgą laiką rengėsi tuo, ką duodavo gamta, juos kurį laiką rengė ir avė iš žemdirbio ūkio ir girios gaunamos gėrybės. Linai, avių vilna, žvėrių kailiai ir odos, medžio karnos pavirsdavo neįmantriais, bet šiltais ir patogiais drabužiais, apavu. Apranga, būdavo neutralių spalvų, o jei ir dažydavo, tai neryškiomis spalvomis, tokiomis kaip mėlyna. Tačiau tokias spalvas bei medžiagas rinkdavosi paprasti valstiečiai, tad kuo rengėsi bajorai bei aukštesnio luomo atstovai?
Drabužiai bei gausūs papuošalai buvo ne tik įvaizdžio detalė, tačiau vykdė sakralines, socialines funkcijas. Krikščionys kaimynai tai vertino kaip pagonybės išraišką. Rūbų spalvingumas bei gausios puošmenos buvo privilegijuoto sluoksnio skiriamasis ženklas. Lietuvių diduomenė atitekdavo puošnūs, nevietinių meistrų siūti, importiniai darbužiai, brangūs papuošalai buvo svarbi socialinė, politinė, karinė aktualija, stiprinusi jų išskirtinę padėtį visuomenėje. Kokybiškesni ,neregėtų (šilko) ar naujų (tokių kaip veliūras, aksomas) medžiagų, ryškesnių, įvairesnių spalvų audiniai ir drabužiai puošė vadų kariauninkus, didžiųjų kunigaikščių dvariškius, ištikimus bajorus.
Valdovų apranga taip pat skyrėsi nuo įprastų didikų aprangos: ilga palaidinė su rankovėmis bei apsiaustas. Taip aprengtas Vytautas majestotiniame antspaude. Jo apsiaustas – su kailine pelerina. Gediminaičių dinastijos reprezentacinės aprangos audinių spalvos – tradicinės Europos valdovų dvarų kontekste: juoda, raudona, purpurinė, geltona (auksinė).
Taip pat skaitykite: Miesto istorija: Kaunas Abiejų Tautų Respublikos laikais
