Dabartinės skaitmeninės technologijos, gebančios sekti kiekvieną mūsų žingsnį, pirkinį ar veiklą internete kaip niekad gerai iliustruoja garsiajame George‘o Orwello romane išreikštą nerimą. Reaguodamas į didėjančią privatumo užtikrinimo svarbą, Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) atlikto Lietuvos gyventojų nuostatų apie duomenų apsaugą tyrimą. Jis atskleidė vadinamąjį „privatumo paradoksą“ – trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų teigė, kad teisė į asmens duomenų apsaugą jiems tokia pat svarbi kaip saviraiškos, tačiau tik nedidelė dalis yra pasiryžusi imtis konkrečių veiksmų, jei jų teisės būtų pažeistos.
Mažėja informuotumas
Tyrimu siekta ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į duomenų apsaugą bei supažindinti su šios teisės turiniu reglamentavimo naujovėmis. Reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos rezultatai parodė, kad apie šią sritį gyventojai žinių turi nedaug. Beveik du trečdaliai apklaustųjų pripažino, kad savo teisių ir pareigų asmens duomenų srityje jie neišmano. Geriausiai savo žinias vertina jaunesni respondentai ir didžiųjų miestų gyventojai, prasčiausiai – vyresnio amžiaus žmonės bei mažesnes pajamas gaunantys asmenys. Nuo 2010 metų gyventojų informuotumas apie savo teises ne tik nedidėja, bet netgi mažėja.
Apklausoje dalyvavę žmonės sunkiai skyrė egzistuojančias ir nesamas teises. Pavyzdžiui, beveik trečdalis respondentų manė turintys teisę kontroliuoti, kokiems tretiesiems asmenims perduodami apie juos surinkti duomenys. Iš tiesų, šito Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas nenumato. Įvertinę hipotetines situacijas, socialiniuose tinkluose individualizuotai reklamai renkamą informaciją jie laikė mažiausiu pažeidimu.
Nors teisė į duomenų apsaugą gyventojų vertinama rimtai, į praktinį įgyvendinimą gilinasi tik kiek daugiau nei vienas iš keturių elektroninių ryšių paslaugų vartotojų. Su duomenų tvarkymo sąlygomis visada arba dažniausiai susipažįsta 29 proc. respondentų, sutarties sąlygomis niekada nepasidomi net 28 proc., likę – dėmesio skiria kartais arba retai.
2015 metais skaitmeninės komunikacijos profesorių iš JAV atliktas eksperimentas parodė, kad daugiau nei pusės tūkstančio dalyvavusių studentų 74 proc. prisijungė prie naujo socialinio tinklo neskaitę jo privatumo nuostatų, kiti su jais susipažino per šiek tiek daugiau nei minutę. Net 98 proc. iš visų eksperimento dalyvių paspaudė „sutinku“ nepastebėję, kad pagal sutarties sąlygas savo pirmagimius jie turės atiduoti kaip užmokestį už gautas paslaugas. ŽTSI ekspertai mano, kad žmonių šioje situacijoje kaltinti nereikėtų, kadangi šios sutartys iš tikrųjų atima daug laiko, o ir parašytos itin painiai.
Kaip gintis?
ES Pagrindinių teisių chartijoje teigiama, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo duomenų apsaugą. Ilga laiką su šios teisės pažeidimais kovota naudojantis prieš du dešimtmečius priimta Duomenų apsaugos direktyva. Teisės specialistai netruko pastebėti, kad šis instrumentas nepajėgus išspręsti visų iššūkių, su kuriais susiduria skaitmeninė visuomenė. Nuo 2018 m. gegužės įsigalios Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, daugelyje sričių keičiantis ir ES, ir Lietuvos taisykles.
Šiuo metu Lietuvoje pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis šią sritį, yra Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Pagal jį, duomenis teisėtai tvarkomi tik tada, kai gautas asmens sutikimas, siekiama apsaugoti esminius duomenų subjekto interesus, institucijos įgyvendina oficialius įgaliojimus, yra teisėtas duomenų valdytojo ar trečiojo asmens, kuriam yra teikiami duomenys, interesas, tokią veiklą įpareigoja įstatymas arba turi būti įvykdyta sutartis. Asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, gali kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją. Be Inspekcijos, asmuo taip pat gali kreiptis ir į tokias institucijas kaip policija, Žurnalistų etikos inspektorius, teismas. Savo teises žmonės gali ginti ir pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.
Po mažiau nei dviejų metų įsigaliosiantis Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas bus taikomas tiesiogiai, o tai reiškia, kad į nacionalinę teisė jo traukti nereikia – teisines pasekmes jis sukels automatiškai. Iš pažiūros, dokumento nuostatos yra panašios į Lietuvos įstatymo, tačiau kai kurios sritys bus kontroliuojamos griežčiau. Pavyzdžiui, asmens sutikimas, kad jo duomenis būtų tvarkomi: sąlygos turės būti išdėstytos paprastai ir nedviprasmiškai, o savo sprendimą žmogus galės bet kada ir netrukdomas atšaukti. Privatumo taisyklės, paprastai ilgos ir nesuprantamos, turės būti prieinamos lengva forma – taip, kad ir vaikai galėtų jas įsisavinti.
Lietuvos įstatymai jau dabar numato teisę reikalauti ištrinti duomenis. Reglamentas detalizuoja pagrindų sąrašą, kuomet asmuo šiuo pagrindu gali kreiptis į duomenų valdytoją. Kitaip nei Asmens duomenų apsaugos įstatymas, šioje srityje veikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms ar asociacijoms, reglamentas leis atstovauti asmenis duomenų priežiūros institucijose ar teisme.
