„Ypatingieji“, arba kur du stos, visados daugiau padarys

Paskelbė: Data: 2020-02-12 08:48

Spausdinti | Komentarai

Kultūros pasaulis žino nemažai kūrybingų tandemų. Ypač daug jų yra literatūroje. Tikrus rašytinio žodžio šedevrus Prancūzijoje drauge kūrė broliai Goncourt‘ai (1903 m. net buvo įsteigta jų vardo literatūros premija), kvapą gniaužiančius kriminalinius trilerius rašė tandemas Boileau-Narcejac‘as, tikrą nusikaltėlių pasaulio pabaisą Fantomasą sugalvojo ir net 32 knygas apie jo nusikaltimus parašė Pierre‘as Souvestre‘as ir Marcelis Allainas. Rusai pagrįstai didžiuojasi savo literatūriniais tandemais – Ilja Ilfu ir Jevgenijum Petrovu (knygos apie „didįjį kombinatorių“ Ostapą Benderį) bei broliais Strugackiais, rašiusiais metaforiškus fantastinius romanus.

Kine tandemų taip pat esama – Italijoje beveik penkis dešimtmečius puikius filmus kūrė broliai Paolo ir Vittorio Taviani, šiuolaikinis Belgijos kinas jau neįsivaizduojamas be daugelio kino festivalių laureatų brolių Jeano-Pierre‘o ir Luco Dardenne‘ų. O šiuolaikinio JAV kino panorama, akivaizdu, būtų gerokai skurdesnė be išdaigininkų brolių Ethano ir Joelio Coenų.

Drauge – smagiau

Pastarąjį dešimtmetį pasaulio ekranuose žiūrovų simpatijas laimi prancūzų režisierių duetas Olivier Nakache’as ir Eric’as Toledano, matyt, žinantys stebuklingą populiaraus filmo gamybos receptą. Ko gera, šio sėkmingo filmo gamybos recepto pagrindą sudaro tai, ką amerikiečiai vadina „buddy movie“ (filmai apie bičiulius): beveik visų šio tandemo svarbiausių filmų siužetus tvirtai laiko stipriais draugystės saitais susietų vyriškių duetas. Taip buvo jau pirmoje komedijoje „Tiesiog draugai“ (Je préfère qu’on reste amis, 2005), kur pašlijusius asmeninius santykius su moterimis labai komiškai sprendė trisdešimtmetis drovus senbernis Klodas ir išsiskyręs dviejų mažų mergaičių tėvas Seržas (jį suvaidino Gérard’as Depardieu).

Tikru tarptautiniu hitu tapo Olivier Nakache‘o ir Éric‘o Toledano komedija „Neliečiamieji“ (Intouchables, 2011). Gimtojoje Prancūzijoje ši juosta tapo lankomumo rekordininke ir net nacionalinių apdovanojimų ceremonijoje pateikė daug ką nustebinusį siurprizą – „Cezarį“ už geriausią vyro vaidmenį gavo ne Jeanas Dujardinas už tobulą meistrystę filme „Artistas“ (tokio visai logiško sprendimo tikėjosi dauguma), bet iki šiol epizodiniuose vaidmenyse pasirodęs arabų aktorius Omaras Sy. Jis „Neliečiamuosiuose“ suvaidino ekscentrišką juodaodį imigrantą Drisą, kuris atlikęs bausmę kalėjime už smulkias vagystes įsidarbino paralyžiuoto milijonieriaus asmeniniu slaugytoju.

Patiko žiūrovams ir kitas Olivier Nakache‘o ir Éric‘o Toledano filmas „Samba“ (2014), kuriame Omaras Sy vėl suvaidino imigrantą, šį kartą senegalietį jau dešimt metų gyvenantį Prancūzijoje ir ieškantį darbo. Atsitiktiniai uždarbiai pagrindinės problemos neišsprendžia, nes pastovų darbą sunku gauti, kai neturi reikiamų dokumentų, o juos biurokratai neskuba išduoti, kol neturi pastovaus darbo. Tokiame užburtame rate sukasi šimtai tūkstančių imigrantų visame pasaulyje.

„Kitokie“ autistai

Naujausio Olivier Nakache‘o ir Éric‘o Toledano filmo „Ypatingieji“ pagrindinė personažų porelė darbą rado. Ir ne bet kokį, o pagal tikrų tikriausią pašaukimą. Ypatingieji (prancūziškas originalus filmo pavadinimas „Hors normes“ dar tikslesnis, nes reiškia „Už normos ribų“) – tai du nebe pirmos jaunystės pedagogai Bruno Harošas (Vincentas Casselis) ir Malikas (Reda Katebas. Vienas ortodoksinių pažiūrų žydas, kitas prisistato kaip praktikuojantis musulmonas. Abu vyrukai darbuojasi auklėdami autizmo paveiktus paauglius.

Apie autistus esame matę nemažai jaudinančių filmų, kurie dažniausiai šios ligos paveiktus žmones vaizdavo kaip matematikos (Dustinas Hoffmanas „Lietaus žmoguje“) ar fizikos (kaip Russellas Crowe „Nuostabiajame prote“) genijus.

„Ypatingųjų“ autistai visai kitokie. Tai impulsyvūs, agresyvus, hiperaktyvūs jauni žmonės, kurių „nenormalų“ elgesį gerai paaiškina vienas filmo personažas: „Visi jie pernelyg ilgai gyveno izoliacijoje ir po tokio įkalinimo nebežino, kaip reikia elgtis būnant  tarp žmonių“. Beveik visi Harošo ir Maliko auklėtiniai gimė „probleminėse“ šeimose ir anksčiau jau pabuvojo specialiose klinikose, kur jų liga buvo gydoma tradiciškai –  pririšant prie lovos ir valią slopinančių vaistų injekcijomis. Harošas ir Malikas stengiasi, kad visi 40 jų pacientų jaustųsi kaip šeimoje – drauge pietautų, iškylautų, žaistų ir, svarbiausia, jaustų, kad yra reikalingi ir mylimi.

Tokia terapija Prancūzijoje pradėjo taikyti Stéphane‘as Benhamou, 1993 m. įsteigęs  asociaciją „Teisiųjų tyla“ (Silence des Justes), kuri filme tapo „Teisiųjų balsu“. Asociacija pradėjo veikti nelaukdama visų privalomų tokiais atvejais administracinių leidimų. Už tai, žinoma, susilaukė begalinių patikrinimų ir baudų už netinkamą medicininius standartus neatitinkančią dokumentaciją. Filmo režisieriai su neslepiama antipatija vaizduoja nuolatinę  „tikrintojų“ porelę. Užtai finalinis užrašas, kad 2017 m. asociacijai (išimties tvarka) visgi buvo suteikta standartus atitinkanti licencija, susilaukė šiltų palaikymo aplodismentų (bent jau tame seanse, kuriame mudu su Rasa dalyvavome).

Anksti prie Stéphane‘o Benhamou prisijungė jo kolega ir ištikimu pagalbininku tapęs  Daoudas Tatou. Apie šiuos pasišventėlius Olivier Nakache‘as ir Éric‘as Toledano norėjo vaidybinį filmą sukurti dar prieš „Neliečiamuosius“, bet neturėjo tam lėšų.

Kai visgi nušvito viltis rimtai imtis šio projekto, pagrindiniams vaidmenims pakviesti Vincentas Casselis ir Reda Katebas  režisierių prašymu du mėnesius savanoriavo centre, kad priprastų prie pacientų ir, anot režisierių, „pasikeistų jų žvilgsnis akyse, dingtų nuostaba dėl netikėtų pacientų poelgių ar reakcijų“.

Po tokios akistatos su „Teisiųjų tylos“ pacientais abu aktoriai nedvejodami sutiko vaidinti. Vincento Casselio ir Redos Katebo nuoširdžią vaidybą ir tikrą humanistinį pasiaukojimą įvertino ne tik žiūrovai (dauguma žiūrovų po seanso braukė ašaras), bet ir medikai. Garsus Prancūzijos psichiatras Guillaume’as de la Chapelle’as tradicinėje kolonėlėje „Kas atsitiko, daktare?“ parašė, kad „Ypatingieji“ – tai „jautrus filmas, visų pirma orientuotas į asociacinį pasaulį ir šeimas, o ne į pačius autistus, o tai iškelia svarbius klausimus“. Kartu garbus daktaras pasidžiaugia, kad režisierių duetas „vis dėlto labiau nei ankstesniuose filmuose stengiasi surasti tinkamą toną ir primesti savo stilių“.

Olivier Nakache‘as po filmo premjeros sakė: „Žmonės jau nebetiki politikais ir žiniasklaida, todėl kinas dabar – viena paskutiniųjų priemonių, leidžiančių pramušti nepasitikėjimo kiautą ir pasiekti permainų… Kiekvienas naujas filmas mums – tai didžiulis iššūkis, nes trokštame, kad žmonės nuoširdžiai susijaudintų. Mes neforsuojame gailesčio jausmo, o tiesiog pasakojame istoriją taip, kad žiūrovai pasijustų jos dalimi“.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI a. antro dešimtmečio filmų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt