TOP 10 geriausių XXI a. antro dešimtmečio filmų

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2020-01-10 09:01

Spausdinti | Komentarai

Paskutinįjį dešimtmetį smarkiai išsiveržus į priekį serialų kalvei kino pramonė taip pat nesnaudė. Netgi tokie retro žanrai kaip miuziklas ar vesternas davė puikių kino etalono pavyzdžių, o draminiai, fantastiniai ar siaubo filmai tiesiog džiugino gausybe bei įvairove. Tam tikrą krizę išgyvena komedijos kūrėjai, kiekvienais merais pasirodo tik 3-4 tikrai juokingi filmai, visa kita plius minus vidutiniška. Sunku paaiškinti kokie faktoriai šią situaciją nulemia.

Autorinis kinas aukštumoje. Trys pagrindiniai Kanų, Venecijos ir Berlyno kino festivaliai sprogsta nuo kokybiškos produkcijos ir diskusijų ar interneto platformų gigantai “Netflix”, “Amazon”, “Hulu” verti su savo proteguojamais filmais varžytis konkursinėje programoje. Jų dalyvavimas sulaukia realių gatvės protestų inicijuojamų kino teatrų savininkų, kuriuos ši kino produkcija aplenkia. Šių metų vasarį protestų grupė okupavo Berlyno tarptautinio kino festivalio raudonajį kilimą, pasaulinės filmo „Elisa ir Marcela“  premjeros metu. Juosta sukurta ispanų režiserės Isabelės Coixet (pagal dramą „Knygynas), o šio filmo sukūrimą parėmė Netflixo kompanija. Laikydami plakatus, ant kurių užrašyta „Jokių Netfilx filmų Berlyno filmų konkurse“ bei „Kinas, ne transliacijos festivalis“, grupė žmonių aiškiai išreiškė savo nepritarimą Berlinalės sprendimui – leisti Coixet filmui dalyvauti šiame konkurse.

Po demonstracijų ant raudonojo kilimo, Vokietijos nepriklausomi meno parodų atstovai parašė oficialų nusiskundimą teigdami, kad Netfix naudojosi žymių filmų festivaliais ir jų apdovanojimais „kaip pardavimo platforma, taip nužemindamas kino poziciją kaip kultūros vietą.“ Nepaisant to, kad Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux kategoriškai atsisakė priimti filmus, kuriuos pristatė internetinė kino platforma “Netflix”, viso pasaulio dėmesį kaustanti “Oskarų” ceremonija apipylė Netfilix sttartavusį meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaróno nespalvotą kino šedevrą „Roma“ tiek nominacijomis, tiek apdovanojimais.

Žvelgdami į tai kas stebino ir džiugino paskutiniuosius dešimt metų išskyrėme filmus, kurie padarė tam tikrą proveržį kino kalboje ar visuomenei svarbiose diskusinėse temose. Filmus kurie išliks ilgam ir taps puikia sudėtingo dešimtmečio vizitine kortele.

10. „DŽOKERIS“ (Joker, 2019)

Mūsų sąrašą pradeda pagrindiniu Venecijos kino festivalio prizu apdovanotas režisieriaus Toddo Phillipso „Džokeris“, be abejonės, yra labiausiai aptarinėjamas 2019-ųjų metų filmas.

Tai naujausias kūrinys iš serijos kino komiksų apie Žmogų šikšnosparnį. Tik šį kartą svarbiausias personažas yra ne Betmenas, o jo amžinas priešininkas Gothemo miestą terorizuojantis piktadarys Džokeris. Šio personažo evoliuciją kine puikiai aprašė kolegė Izolda Keidošiūtė, kurios didelį straipsnį „Ar tau teko šokti su šėtonu mėnesienoje?“ su paantrašte „Ekraninės Džokerio metamorfozės“ naujausiame žurnalo „Kinas“ numeryje visiems nuoširdžiai rekomenduoju.

Pirmiausiai, reikia pabrėžti, kad Toddo Phillipso „Džokeris“ neturi nieko bendra su tradiciniais kino komiksais. Svarbiausias Betmeno priešininkas Džokeris DC Comics (Detective Comics) leidiniuose atsirado dar 1940 m. Egzistuoja skirtingos šio herojaus priešistorijos versijos: nuo gangsterio iki nevykėlio komedianto.

Pagal kanoninę Alano Moore‘o versiją Džokeris savo specifinę išvaizdą įgavo po to, kai bėgdamas nuo persekiotojų įkrito į rūgšties rezervuarą. Pagrindiniai jo išvaizdos skiriamieji bruožai – išblyškęs veidas, žalios spalvos plaukai (anot vieno stilisto, „brokolių spalvos“), raudonu lūpdažiu paryškinta sustingusi plati šypsena ir violetinės spalvos kostiumas (Žr. „Betmeną“ (1989) su Jacku Nicholsonu).

Heathas Ledgeris Džokerį vaidino kaip gailesčio nežinantį anarchistą, kurio rafinuoti nusikaltimai Gotemo miestą skandino į dar didesnį chaosą.

Toddas Phillipsas, aiškindamas kodėl „Džokerio“ veiksmą patalpino į 1981-uosius metus, sakė, kad buvo įkvėptas JAV „naujosios bangos“, visų pirma Martino Scorsese‘s „Taksistu“ ir kitais filmais. „Džokeris“ taip nutolo nuo kino komikso stilistikos, kad žiūrovai  jį suvokia kaip absoliučiai realistinį ir aktualų filmą. Amerikiečiai dabar pasiskirstė į dvi stovyklas: vieni mano, kad filmas yra kairiosios politikos ir kapitalizmo kritikos propaganda, kiti jį vadina kūriniu, iliustruojančiu prezidento Donaldo Trampo vykdomą politiką. (G.J.)

9. „FAVORITĖ“ (The Favourite, 2018)

Graikas režisierius Yorgosas Lanthimosas į kinematografinės šlovės viršūnes lyg meteoras švystelėjo 2015-aisiais, kai jo keistos stilistikos „Omaras“ Kanuose laimėjo net tris apdovanojimus, įskaitant ir garbingąjį Žiūri prizą. „Šventojo elnio nužudymas“ (2017 m.) taip pat Kanuose buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Yorgosas Lanthimosas dabar garsiausias Graikijos kino režisierius, „Favoritės“ sukūrimui gavo 15 mln. dolerių biudžetą ir dvi holivudines žvaigždes pagrindiniams vaidmenims – Rachel Weisz ir Emmą Stone.

Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Net rimtų istorikų darbuose karalienės Anos valdymo epocha buvo vadinama ne itin diplomatiniais epitetais. Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą.

Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška. Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas.

Iš karto aišku, kad valstybę valdo visai ne Ana (Olivia Colman), o ledi Sara (Rachel Weisz) – tikra intrigų ir sąmokslų karalienė, kuriai drąsos suteikia tai, kad jos vyras lordas Malboras kontroliuoja kariuomenę. Nepėsčia pasirodo ir panelė Abigailė, kuri tik iš pažiūros atrodo kaip naivi provincialė. Naujoji rūmų viešnia tuoj pat susigaudo, kas čia yra kas, ir pradeda regzti savąjį slaptų planų voratinklį, nors daryti tai akylai stebint viską žinančiai pirmai karalienės favoritei tikrai nelengva. Šį kartą Y. Lanthimosas atsisako jam anksčiau kruopščiai puoselėto režisieriaus-demiurgo vaidmens bei ankstesniems filmams būdingų (pseudo) filosofavimų ir visą savo talentą nukreipia į spalvingą išsigimusių karališkų žaidynių karnavalą, kuriame centrinė vieta apibrėžta trijų viena kitos vertų aferisčių trikampiu. (G.J.)

8. „NAKTINIAI GYVULIAI“ (Nocturnal Animals, 2016)

Antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tomo Fordo filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį.

Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas.

Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites. Talentingas kinematografas Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Pats kinematografas yra prasitaręs, jog paprastai jis neskaito scenarijaus vienu prisėdimu, jam reikia laiko kiekvieną elementą išsianalizuoti atskirai, kad susidarytų aiškų kūrimo proceso planą, tačiau paėmęs į rankas Tom‘o Ford‘o scenarijų jis perskaitė vienu ūpu. „Retai pasitaiko atvejų, kai perskaitau scenarijų vienu prisėdimu. Likau priblokštas“. Savo patirtį jis lygina su filmo herojės Susan‘os patyrimu, kuomet ji, skaitydama savo buvusio vyro romaną, buvo tiesiog įsukta į visą istorijos verpetą, buvo pakerėta ir sunkiai gebėjo grįžti į realų pasaulį. Skaitydamas scenarijų jis jautėsi kaip ir Susan‘a, be žado ir atokvėpio. Tačiau jo teigimu, ne tik jis, bet ir kiekvienas žiūrovas gali susitapatinti su pagrindine filmo veikėja, mat juosta sukonstruota taip, kad būtent Susan‘a atrodytų ne tik kaip pagrindinis filmo personažas, bet ir vienintelis. Kiti veikėjai yra tarsi jos vaizduotės kaleidoskopo raštai, suteikiantys istorijai užbaigtumo bei vientisumo jausmą.

Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui.

Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui. Gyventi bei kvėpuoti tik tuo vienu kūriniu, nepaliekančiu nė vieno abejingo. (J.M.)

7. „ŽALIOJI KNYGA“ (Green Book, 2018)

„Žalios knygos“ naudai byloja ir autorių sugebėjimas rimtas problemas pateikti žaismingomis intonacijomis, ir tradicinio „kelio kino“ struktūra, ir subtilus reveransas politinio korektiškumo pusėn, ir tikra, o ne iš piršto išlaužta istorija, ir dramaturgiškai motyvuotas bei puikiai suvaidintas antagonistų duetas, prasidedantis abipusiu nepasitikėjimu, o pasibaigiantis tvirta vyriška draugystę.

1962-aisiais Niujorke keistomis aplinkybėmis susipažino dvi visiškai priešingos asmenybės – talentingas juodaodis pianistas Donas Širlis ir netašytas italų kilmės amerikietis Tonis Valelonga, dirbęs apsaugininku Bronkso klube „Kopakabana“. Labiau nepanašių vienas į kitą žmonių reikėtų ilgai ieškoti, ir jųdviejų keliai vargu ar būtų kada nors susikirtę (nebent labai nemaloniomis aplinkybėmis, nes Tonis yra savo pažiūrų neslepiantis rasistas). Bet klubą uždarius Toniui iškyla grėsmė sugrįžti prie šiukšles vežiojančio sunkvežimio vairo, ir kaip tik tada vyrukui pasiūloma tapti asmeniniu įžymybės vairuotoju. Beveik neužsičiaupiantis plepys, dėl ko ir gavęs „Lūpos“ pravardę, kurio pagrindinis – tai jokių tabu nepripažįstantis liežuvis, bet, kai pritrūksta žodinių argumentų, karštakošis plepys gali lengvai ir kumščius į darbą paleisti.

Visai kitokios stichijos atstovas yra Jamaikoje gimęs Donas, kuris kuria ir virtuoziškai atlieka muziką, laisvai kalba aštuoniomis kalbomis, yra tikras elegancijos bei etiketo įsikūnijimas ir pirmas juodaodis, mokęsis Leningrado konservatorijoje bei pelnęs paties Igorio Stravinskio pagyrų. Toks kontrastingas duetas jau savaime yra įdomus, galima tik prognozuoti, kokias „chemines reakcijas“ sukels spalvingų antagonistų ilgas būvimas drauge. Keistai porelės laukia du mėnesius truksianti kelionė per pietines Amerikos valstijas.

Pavadinimą filmui davusi „Žalioji knyga“ – tai anuo metu populiarus kelionių gidas „Negrų keliautojų žalioji knyga“ (The Negro Motorist Green Book) – labai naudingas leidinys keliaujantiems per rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus, mat šiame žinyne yra visa informacija apie viešas paslaugų ir pramogų vietas, kurios, kaip dabar pasakytume, yra draugiškos juodaodžiams. Čia pat sąžiningai pažymimos ir vietos, kurių afroamerikiečiams (tada juodaodžiai buvo vadinami kur kas grubesniais epitetais) reikėtų vengti, žinoma, jeigu jie nenori susilaukti skausmingų pasekmių. Iš anksto aišku, kad skausmingų pasekmių visai nepavyksta išvengti, net ir stengiantis per daug nenukrypti nuo kelionių gido draudžiančiųjų ženklų. Abiems keliautojams tenka susidurti su akis badančiomis rasinio nepakantumo apraiškomis.

6. „VOLSTRYTO VILKAS” (The Wolf of Wall Street, 2013)

Ar kada nors svajojote pasimylėti ant krūvos naujutėlaičių dolerių? Jei niekada neturėjote tokių keistų fantazijų Martinas Skorsezė su deramu įžūlumu parodys žmones, kurie jų turi ir, svarbiausia, gali sau tai leisti, o Leonardas DiCaprio pasistengs suvaidinti taip, kad pasigirstų kabos apie dar vieną Oskaro nominaciją šiam puikiam aktoriui. „Volstryto Vilkas“ yra penktasis režisierius Martino Scorsese‘s filmas, kuriame jis tęsia bendradarbiavimą su Leonardu DiCaprio. Tai jau penktasis bendras Martino Scorseses ir Leonardo Dicaprio bendras darbas.

Garsių filmo vardų gretas papildo ir scenarijaus autorius Terence‘as Winteris, žinomas kaip „Sopranų“ scenaristas. Scenarijus ir režisūra užtikrintai sulydo chaotišką personažo kasdienybę su nepaprastai puikiai atliktu pinigų ir sėkmės išlepinto ekscentriško jauno vyro vaidmeniu. Volstrytas – vieta Niujorke, kurioje finansų srautai, patekę į malonumų maniako rankas, blyksteli neribota prabanga ir nepamatuota arogancija.

„Volstryto vilkas“ – tai tikra istorija paremtas filmas, pasakojantis apie mitais apipintą dešimtojo dešimtmečio Amerikos finansų išsišokėlį Džordaną Belfortą (akt. Leonardas DiCaprio), kuris pagarsėjo ne tik gebėjimu greitai uždirbti didžiules sumas, bet ir ne ką menkesniais gabumais jas iššvaistyti. Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti.  Vakarėliai, narkotikai ir moterys – pinigų leidimo būdai nesvetimi filmo herojui, tačiau jis žinojo ir labiau pakvaišusių grynųjų deginimo metodų: sėkmingo sandėrio proga biure surengti tikriausią striptizo šokėjų paradą, bernvakarį už kelis milijonus dolerių ar tiesiog paleisti šimtines plazdėti pavėjui nuo savo prabangios jachtos denio. Tačiau iš finansinių aukštumų ir nesibaigiančių linksmybių tenka nusileisti į ne tokią svetingą tikrovę. Joje nelegaliais Džordano Belforto sandėriais pradeda domėtis vyriausybinės organizacijos, tad artėjantis kritimas paverčia Džordaną absoliučiai neprognozuojamu.

Jordon`as Belfort`as kaip asmenybė turėtų kelti pasibaisėjimą dėl jo amoralumo, besaikio narkotikų vartojimo neištikimybės savo žmonoms bei smurto. Visgi genialios Leonardo DiCaprio vaidybos ir scenarijaus autoriaus Terence Winter`io, kuris sukūrė įdomų personažą, dėka Jordona`as Belfordas tampa žavingas, iki ašarų juokingas, bei įtraukiantis personažas, kuris žiūrovui ima rūpėti ir nepaisant jo visų priklausomybių, bei amoralaus elgesio norisi, kad jam pasisektų.

Atsižvelgiant į visą režisieriaus Martino Scorsese’s filmografiją, tai pats grubiausias ir ko gero pats iškrypėliškiausias jo karjeros darbas. Nuostabu, kai tokio amžiaus kino kūrėjas sugeba taip dinamiškai, jaunatviškai ir nenuobodžiai pateikti tokia subtilią temą. Iš filmo padaroma ne drama, o juoda komedija, kurios metu bandoma atpasakoti visą Džordano kelionę nuo skurdžios pradžios iki prabangaus finalo. Siužetinės linijos dėka filmas tampa tikra trijų valandų trukmės pramoga, kuriai pasibaigus norima dar kartą nulėkti į sekantį seansą ir iš naujo žiūrėti sukčiaus gyvenimo peripetijas.

5. „DIUNKERKAS“ (Dunkirk, 2017)

Dunkirk-2017-movie-film

Beveik vienu metu 2017 metais mūsų ekranuose pasirodė dvi karinės dramos, kurių centre atsidūrė ta pati II pasaulinio karo operacija – karo mūšis prie Diunkerko, kur žiauriose kautynėse jungtinės Sąjungininkų karinės pajėgos buvo išvaduotos iš hitlerinės Vokietijos armijos apsupties.

Ši operacija vėliau buvo pavadinta „Stebuklu Diunkerke“. Tai buvo ir pirmoji Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio pergalė II pasauliniame kare. 1940-ųjų gegužę jis karaliaus Jurgio VI-ojo buvo paskirtas į naujas pareigas (šias aplinkybes gerai nušviečia režisierius Joe Wrightas dramoje „Tamsiausia valanda“), o jau po kelių dienų teko spręsti spąstuose atsidūrusių didelių karinių pajėgų evakuacijos problemą. Kadangi reikiamų karinių pajėgų nepakako, Churchillis tada kreipėsi pagalbos į privačius žvejybinių laivų, katerių bei jachtų savininkus.

Diunkerko apsuptis ir gelbėjimo operacija „Dinamo“ – vienas herojiškiausių ir žiauriausių II pasaulinio karo istorijos puslapių. 1940 m. gegužės pabaigoje netoli Belgijos esančio Prancūzijos miesto Diunkerko paplūdimiuose nacių kariuomenė apsupo Sąjungininkų pajėgas, sudarytas iš britų, prancūzų, kanadiečių, lenkų, belgų ir olandų karių. Gelbėjimo operacijos metu nuo gegužės 26 iki birželio 4 dienos pavyko evakuoti 338 226 karius. Tačiau per nacių oro ataką taip pat buvo išžudyta apie 290 000 prancūzų ir apie 68 000 britų kareivių – neskaitant kitų Sąjungininkų aukų bei daugiau nei tūkstančio žuvusių civilių.

Po šios operacijos apie W. Churchillį buvo sakoma: „Jis mobilizavo anglų kalbą ir išsiuntė ją į karą“, o pats premjeras, neslėpdamas kartėlio dėl pernelyg didelio aukų skaičiaus sakė, kad „Diunkerkas simbolizuoja pergalę, iškilusią iš pralaimėjimo.

Joe Wrighto „Tamsiausia valanda“ ir Christopherio Nolano „Diunkerkas“ atrodo kaip dvi to paties medalio pusės. Tik, kaip labai tiksliai išsireiškė The Hollywood Reporter apžvalgininkas, ten, kur „Diunkerke“ aidi pabūklai, „Tamsiausioje valandoje“ kalba Winstonas Churchillis“.

„Tamsiausioje valandoje“ Churchillį suvaidino neatpažįstamai nugrimuotas aktorius Gary Oldmanas, ir tai yra pelnytas garsaus aktoriaus benefisas. O štai Christopheris Nolanas „Diunkerke“ apsieina be šio labai svarbaus operacijos dalyvio. Pats režisierius filmą vadino ne kariniu kinu, o istorija apie išgyvenimą. Todėl filme labai nedaug personažų, kurie vadinami vardais ir kuriems scenaristai nepagailėjo gilesnių charakterių. Užtai panikos jausmą, apėmusį karių minias, žiūrovas pajunta iš karto: čia visi susilieja į bendrą neviltin pakliuvusių žmonių portretą.

Ir kurdamas „Diunkerką“ režisierius stengiasi kiek galėdamas atsisakyti linijinio pasakojimo būdo. Visą siužetą jis padalina į tris dalis: savaitę laiko apsiaustame paplūdimyje vykstančius įvykius, vieną dieną trukusį reportažą iš nedidelio civilio katerio ir vienos valandos įvykių panoramą, pamatytą iš karinio naikintuvo kabinos. Artėjant finalui visos trys pasakojimo linijos artėja viena prie kitos. (G.J.)

4. „TARNAITĖ” (The Handmaiden, 2016) 

Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?

Juosta mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius?

iskas gal ir primintų korėjietišką pasakos variantą, kuomet engiama vargšė mergina yra išlaisvinama princo žaviojo. Tačiau, įsipainiojus intrigoms bei išdavystėms, juosta labiau tampa ne lengva romantine istorija, o įtempto siužeto drama. Princo žaviojo vietą užima suktas bei klastingas vyras vardu Count Fujiwara (akt. Jung-woo Ha), kuris, manipuliuodamas dviem lengvai palaužiamom merginom, suorganizuoja didžiulio masto aferą, tikėdamasis susižerti didžiulius turtus. Tačiau kas atsitiks, jei jos viena kitai pradės jausti neapsakomą aistrą ir prisipažins dėl visų apgaulių, tikėdamosis atleidimo? Kokia siaubinga lemtis gali grėsti vyrui, taip besielgiančiam su moterimis? O gal gudrusis blogis triumfuos prieš naivųjį gėrį?

Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną. Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus.

Taigi, jūsų dėmesiui pavojingai slidi erotinė fantazija apie turtingą japonę, jos sadistą dedę, jai atidavusią tarnaitę ir apgaviką, kuris gudriai ir apgalvotai stengiasi įvykdyti velniškai sudėtingą ir pavojingą aferą. Juosta taip meistriškai žaidžia žiūrovo jausmais, kad jis net pats nepastebi, koks sugundytas ir apnuogintas jis pasijunta. (J.M.)

3. „NAKTIES KLAJŪNAS“ (Nightcrawler, 2014)

Scenaristas Danas Gilroy‘us pagaliau debiutuoja režisūroje. Jis pasirenka tamsų ir įtampos kupina kriminalinį trilerį pagal paties parašytą scenarijų, kuris savyje apčiuopia geriausius šio žanro kūrinius. Visais įmanomais būdais išgyventi Los Andžele bandantis Luisas Blumas vieną naktį pamato nelaimingą atsitikimą kelyje ir į šį įvykį skubančius neoficialius video reportažų žurnalistus, kurie galiausiai brangiai parduoda nufilmuotą medžiagą vietinėms televizijoms. Norėdamas užsidirbti, Luisas pabando irgi įsitvirtinti šiame neprastame, pelningame, bet kartu ir pavojingame darbe. Deja, su kiekvienu naktiniu pasivažinėjimu ir naujienų paieškomis jis nori vis daugiau ir daugiau, kol visi jo norai neatsigręžia prieš jį patį.

Labai retai kriminalinio trilerio žanre galima sutikti tokį tamsų, intriguojantį ir nenuspėjamą pasakojimą apie sociopatą, kuris labai tiki tuo, ką daro. Tokio tipo filmus galima suskaičiuoti ant dvejų, o gal net ir ant vienos rankos pirštu. Režisierius Danas Gilroy‘us, kuris puikiai specializuojasi įvairiausiuose žanruose, pristato juostą, kuri ne tik nenusileidžia geriausiems rodomo žanro darbams, kaip Martino Scorseses „Taksistas“, bet gali net ir konkuruoti su jais. Pristatomas uždaro, labai savimi patenkinto ir, kartu, ligoto žmogaus pasaulis, jo gyvenimo būdas ir, žinoma, pats psichologinis portretas, kuris su kiekviena minute vis labiau atskleidžiamas. Taip, tai filmas apie maniaką, apie žmogų, neturintį jokių moralinių įsipareigojimų prieš visuomenę. Jis turi savitą pasaulėžiūrą į jį supančius daiktus ir žmones. Jis prie savęs neprileidžia nieko, nes nepasitiki ir jaučia diskomfortą būdamas šalia kitų. Tai vienišius, norintis tobulėti ir įgyvendinti visus savo užmojus.

Žiūrovas tampa Luiso karjeros augimo stebėtoju, bet kartu ir viso jo amoralaus gyvenimo pasekmių dalyviu. Įspūdingai atrodo ne tik juostos turinys bei puikiai parašytas scenarijus, bet dar ir stipriai atrodantys vaizdai, kuriuos puikiai puošia tamsi ir užburianti spalvų paletė. Oskaro laureatas, operatorius Robertas Elswitas pasidarbavo iš peties. Jis sugebėjo mus priartinti kaip įmanoma labiau prie to intriguojančio naktinio pasaulio. Kameros darbas tiksliai apčiuopia visas svarbias šio pasakojimo detales ir neleidžia atitraukt akių nuo prasmingų personažų dialogų, jų veiksmų ir žiauriai atrodančios išorės, pagražintos kraujyje besimaudančiais lavonais. Tą patį galiu pasakyti ir apie garso takelį, kurį paruošė aštuoniems Oskarams nominuotas kompozitorius Jamesas Newtonas Howardas. Yra filmai, kuriuose nemažas būrys aktorių sukelią pasitenkinimo ir nuostabos jausmą, tačiau būna ir tokie, kai juostoje pasirodo dešimtys žmonių, tačiau pagrindinio veikėjo charizma yra tokia didelė, jog visi jie tiesiog nustoja egzistuoti, nes peržiūros metu didžiausias dėmesys prikaustomas būtent prie vedančio aktoriaus pasirodymo. Šis yra būtent toks, kuriame vyksta vieno aktoriaus šou. (J.M.)

2. „VIENĄ KARTĄ HOLIVUDE“ (Once Upon a Time in Hollywood, 2019)

Dar 2017 metais liepą The Hollywood Reporter informavo, kad Quentinas Tarantino baigė rašyti scenarijų filmui, kurio viena iš siužetinių linijų pasakos apie režisieriaus Romano Polanskio žmonos aktorės Sharon Tate nužudymą 1969-aisiais, kurį įvykdė keturi Charles‘o Mansono gaujos pasekėjai. Gandai pasitvirtino ir šį lapkritį Quentinas Tarantino daugelį nustebino devintuoju savo filmu „Vieną kartą Holivude“. Bet vien tik pasakojimu apie Mansono gaują ir jos kruvinus darbus režisierius neapsiriboja: pats Mansonas filme pasirodo tik trumpučiame epizode, bet ir jo aktoriui Damonui Herrimanui pakanka, kad žiūrovams per nugarą nubėgtų šiurpinančio šaltuko banga.

Režisieriaus tikslas kur kas didesnis – jis užsimojo atkurti septintojo dešimtmečio panoramą, panaudojant kaip įmanoma daugiau Holivudo „aukso amžiaus“ pabaigos elementų bei ženklų.

Komentuodamas savo filmą „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) režisierius sakė: „Nenoriu, kad viskas mano filmuose atrodytų lengvabūdiškai. Todėl laikau savo filmus dramomis. Bet likdamas dramoje išspaudžiu iš komedijos viską, ką galiu. Nesusivaldau. Tai vyksta savaime. Jei savo filmus dėliočiau kaip senais gerais laikais, pastatyčiau juos dramos lentynoje. Bet geriausia būtų turėti specialią Tarantino lentyną…“

Filmas „Vieną kartą Holivude“ tokioje „Tarantino lentynoje“ tikrai užims garbingą vietą. Ir kaip režisieriaus stilių puikiai reprezentuojantis kūrinys, ir kaip savotiška audringo septintojo dešimtmečio miniatiūrinė kino enciklopedija. Mat vieni anų laikų kino veikėjai čia vadinami savais vardais (Sharon Tate, Romanas Polanskis, Steve‘as McQueenas, Bruce‘as Lee), o kitus identifikuoti tenka pagal „antrinius požymius“. Pavyzdžiui, pagrindinius herojus, suvaidintus Leonardo DiCaprio ir Brado Pitto. Pirmasis vaidina serialų bei antrarūšių vesternų aktorių Riką Daltoną. Antrasis – jo dublerį kaskadininką Klifą Butą. Pirmasis, kaip sakoma diplomatų kalba, highly likely (labai tikėtina) yra aktorius Burtas Reynoldsas, visą gyvenimą buvęs antrajame plane net tada, kai vaidino pagrindinius vaidmenis antrarūšiuose Holivudo filmuose ir Quentino Tarantino taip mėgiamuose itališkuose vesternuose, kurie čia cituojami ir tiesiogiai, ir pokštaujant apie šio žanro klasikus Sergio Corbucci, Sergio Leone bei kitus (Antonio Margaritis net vadinamas Margariniu).

Pristatydamas savo filmą Kanų kino festivalyje Quentinas Tarantino, pavadino jį sugrįžimu prie to epinio Holivudo, kurio realybėje seniai nėra. Vadinasi, penkiasdešimties metų senumo Ameriką reikėjo atkurti retro kino priemonėmis. Nors veiksmas plėtojasi 1969-ųjų Los Andžele, anuometinės Amerikos autentiką padeda atkurti senų markių automobiliai, hipių epochos mados ir keli filme parodyti garsenybių kotedžai. Visa kitą darbą atlieka kinematografinės citatos. Jų šį kartą tiek daug, kad akys raibsta nuo filmų fragmentų, rodomų mažuose televizorių ekranuose, lauko kino aikštelėse (kino teatrai po atviru dangumi, kuriuose filmus amerikiečiai žiūrėjo neišlipdami iš automobilių, buvo vadinami Drive In) ir stacionariuose kino teatruose (viename jų Sharon Tate dar 1969 m. vasarį žiūri filmą „Griovėjų gauja“ (The Wrecking Crew), kuriame pati vaidino greta Deano Martino.

Čia jau Tarantino jaučiasi tarsi žuvis vandenyje – kino klasika (ypač populiarių žanrų filmai) jam gerai žinomi dar iš tų laikų, kai jis dirbo vaizdajuosčių nuomoje ir per dienas žiūrėjo filmus. (G.J.)

1. „PARAZITAS“ (Parasite, 2019)

Šiemet Kanuose „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, o ankstesnysis Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Okča“ (Okja, 2017) čia susilaukė kontraversiško vertinimo ir piktų festivalio organizatorių priekaištų. Bet nemaloni reakcija filmą lydėjo visai ne dėl prastos kokybės, nors dauguma tradiciškai mąstančių kritikų buvo sutrikę ir nežinojo, kaip keistą kūrinį vertinti. Sutrikti būta ko – ne taip lengva buvo pasakyti, kas ta egzotiškoji „Okča“ – satyrinė komedija, globalizacijos problemas apibendrinanti metafora, netolimos ateities vizija, filosofinis ekologinis manifestas, radikalus bado problemos sprendimo pasiūlymas ar tiesiog dar viena graži pasaka apie paauglės mergaitės ir genetiškai modifikuotos kiaulės (greičiau primenančios simpatišką begemotą) draugystę?

Bet pagrindinės pretenzijos „Okčai“ užpernai Kanuose buvo visai ne estetinio pobūdžio. Tiesiog festivalio vadovybei nepatiko tai, kad į konkursą pateko filmas, sukurtas internetinėje platformoje Netflix, o tai prieštarauja Kanų festivalio statutui.

Pernai Kanuose Auksine palmės šakele buvo apdovanotas japonų režisieriaus Hirokazu Koreedos filmas „Vagiliautojai“, o tai jau verčia rimtai pagalvoti apie dvi tendencijas. Pirmoji – svarbiausiuose kino festivaliuose vis dažniau „ima viršų“ Rytų šalių kinas. Antroji – žiūrovus ir kritikus vis labiau domina tikros istorijos. Šią tendenciją savaip patvirtina net Venecijos kino festivalio favoritas „Džokeris“, kuriame visai nebeliko kino komiksams anksčiau būdingo dirbtinumo.

„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.

„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.

Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?

Pamąstyti tikrai yra apie ką. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Justė Meištaitė, Justina Markuckytė

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI a. antro dešimtmečio serialų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt