Muzikologei ir LRT laidų vedėjai Zitai Kelmickaitei festivalio „Nepatogus kinas“ dienomis sukaks 64-eri. Toks, visuomenės akimis, garbus amžius jai netrukdo būti viena aktyviausių savo srities asmenybių Lietuvoje.
Senėjimas ir mūsų santykis su vyresniais žmonėmis yra temos, į kurias šiemet „Nepatogus kinas“ kreipia ypač didelį dėmesį. Muzikologės manymu, perėję 60-ies metų ribą daugelis žmonių Lietuvoje nustoja džiaugtis gyvenimu – ir jai dėl to skauda širdį.
Kaip manote, ar Lietuvos visuomenė yra draugiška vyresniems žmonėms? Ar nėra taip, kad žmonės yra nurašomi dėl savo vyresnio amžiaus, tarsi – „tu jau per senas, eik pailsėti“?
Manau, kad mūsų vyresni žmonės patys pasirenka būti „seniais“. Tada jie tokiais ir tampa. Jau nuo 60-ies metų jie tik „čiūži, čiūži čiūžinėja“, kai tuo tarpu daug kur pasaulyje žmonės nuo 60-ies pradeda kitą karjerą, imasi to, ko anksčiau niekada nedarė, bet norėjo daryti.
Juk sulig 60-uoju jubiliejumi niekas tau nenukerta nei rankų, nei kojų. Bet mūsiškiams atrodo, kad ties šiuo amžiumi reikia užbrėžti brūkšnį. Žmonės netenka gyvenimo geismo. Tai yra labai baisus dalykas.
Žinoma, Lietuvoje yra ir daugybė žmonių, 60-ies ir vyresnių, kurie pradeda rašyti giminės istoriją, atkreipia dėmesį į savo miestelį, pradeda jį tvarkyti. Esu filmavusi 86-erių metų moterį iš Ukmergės rajono, kuri apgailestavo, kad dabar atmintinai moka „tik“ 70 eilėraščių. Arba, Kazimieras Degutis iš Alytaus rajono Eičiūnų kaimo kuria skulptūras prie savo namų iš akmens riedulių. Ir sau gražu, ir kiti akis turi kur paganyti.
Žmonės kartais sako, kad bepigu man kalbėti, kai „sėdžiu telike“. Jie nenori diskutuoti apie tai, ką tame „telike“ darau, ar gerai darau. Ne, jie ateina su pykčiu, nes patys jau nieko nebenori daryti ir pyksta ant tų, kurie daro.
60-ies metų žmogus gali puikiausiai diskutuoti, nes turi sukaupęs daug žinių, yra daug visko matęs. Jis gali džiaugtis gyvenimu, žiūrėti į jaunus žmones, matyti, kaip jie keičiasi, ką jie daro kitaip. Bet žmogus pats turi to panorėti.
Galbūt tai susiję su vyresnių žmonių finansine padėtimi? Vidutinė pensija Lietuvoje yra viso labo 240 eurų. Jeigu pensininkai neturi santaupų, jeigu jais nepasirūpina jų vaikai, jie tiesiog neturi iš ko gyventi. Dėl to sunku tikėtis, kad jie bus laimingi.
Niekas negauname „prūdais“ pinigų pensijos. Esame sovietinio laiko žmonės ir mažos pensijos yra sovietinis palikimas mums. Bet paaiškinkit man, kaip 60-ies metų žmonės randa pinigų brangiausiems vaistams? Dažnai ligos yra tiesiog įsikalbamos. Jeigu manęs kas nors paklausia, kaip mano sveikata, aš net sutrinku. „O kas atsitiko?“, – paklausiu. Klausk manęs ką skaičiau, kur buvau, ką sutikau, o ne kaip mano sveikata. Sveikata man nėra įdomu.
Niekur pasaulyje žmonės nėra apaugę pinigais. Buvau Argentinoje, kur yra didelė socialinė atskirtis. Matau pagyvenusius žmones, jie nėra turtingi, bet eina į tango klubus, geria kavą kavinėse, bendrauja. Jie gyvena. Lietuvoje atrodo, kad jeigu žmogus išeina į pensiją, tai tarsi jis pasmerkiamas myriop. Bet dažnai pats žmogus save ir pasismerkia. Jei jis taip nusiteikia – tai jis ir eis myriop.
Taip, pensijos mažos. Bet juk galima toliau dirbti ir esant pensinio amžiaus. Jeigu matote, kad jūsų darbas tampa nebereikalingas, nes keičiasi technologijos, viskas tampa kompiuterizuota – mokykitės kitų sričių. Galvokit, kaip būti reikalingais. Aš apie tai galvoju kiekvieną dieną. Atsikeliu ir atsigulu su mintimi, kas atsitiktų, jeigu nebeturėčiau šito darbo. Ką daryčiau? O gi prisitaikyčiau, pasiūlyčiau kitiems tai, ką moku ir sugebu. Pavyzdžiui, galiu tarnauti žmonėms ir už kadro.
Dažnai vyresni žmonės Lietuvoje gyvena savo vaikams ir anūkams. Jie nori juos išlaikyti. Tokiu atveju jokios pensijos neužtenka. Vaikai ir anūkai tegu kuria savo gyvenimus.
Taip pat vyresni žmonės dažnai turi santaupas, bet jų nenaudoja. Jie atsideda pinigus laidotuvėms, užuot juos leidę dabar, kol yra gyvi. Yra šimtai pensininkų, kurie banke turi pasidėję tūkstančius eurų, bet jų nenaudoja: niekur nekeliauja, taupo maistui ir kitoms išlaidoms. O juk jie galėtų dabar mėgautis gyvenimu. Tiek daug dalykų galima daryti! Bet žmonės nenori. Jie nenori patirti naujų dalykų. Jų akys yra užgesę. Aš nežinau, kodėl taip yra. Bet man labai skaudu tai matyti.
Galų gale, ne viską reikia matuoti pinigais. Pasaulyje daugybė pensininkų dirba savanoriais. Pavyzdžiui, rengia ekskursijas apie savo miestelius ten atvykusiems. Arba savanoriauja teatruose: pagyvenusios damos ir senjorai plėšo bilietus, vėliau eina žiūrėti spektaklių. Jiems niekas už tai nemoka, bet jie būna su kitais žmonėmis, patiria kultūrą.
Lietuvoje žmonės nori, kad jiems už viską būtų mokama. Jie labai kruopščiai skaičiuoja pinigus. Bet, pasikartosiu, vaistams jie pinigų negaili, gali pirkti dėžėmis. Man tai atrodo apverstas gyvenimas. Žiūriu į tai ir man bėga kruvinos ašaros.
Toks žmonių požiūris į senatvę yra ir sovietmečio palikimas. Kaip manote, ar dabartinė jaunų žmonių karta pasenusi elgsis kitaip?
Labai norėčiau, kad taip būtų. Tikiu, kad žmonės bus kitokie. Dabartinė jaunų žmonių karta yra realistai. Jie mąsto racionaliau. Daug dabartinių pensininkų Lietuvoje nesielgia racionaliai. Pavyzdžiui, pensininkė gyvenanti viena trijų kambarių bute – ji nepriima racionalaus sprendimo buto parduoti ir nusipirkti mažesnį. Arba, jeigu jai sunku vienai, ji gali nueiti į savarankiško gyvenimo namus, kur bus prižiūrėta. Bet žmonės bijo ką nors daryti. Jie nepasitiki kitais. Baimė, nepasitikėjimas, įtarumas, o dažnai ir pyktis ant vaikų, kad jie juos apleido – visa tai kausto seną žmogų Lietuvoje.
Dažnai vyresni žmonės iš savo vaikų tikisi per daug. Jeigu vaikas užaugo vidutinėje šeimoje, tai daug šansų, kad jis irgi dirba vidutinį darbą nuo ryto iki vakaro, nuo šviesos iki tamsos, kad gautų šiek tiek pinigų. Jis tiesiog neturi kaip sukurti geresnių sąlygų savo vyresniems tėvams. Niekas nemoka didelių pinigų niekam. Jie turi savimi pasirūpinti patys.
Galbūt vyresniam žmogui kartais tereikia postūmio, kad, kaip sakote, jų akys vėl užsidegtų. Ką jaunesni žmonės turėtų daryti, kad įkvėptų vyresnę kartą pabandyti vėl mėgautis gyvenimu?
Kartą laidoje kalbėjome apie atotrūkį tarp jaunosios kartos ir vyresnės. Į eterį paskambino senas žmogus ir pasakė: „Ei jūs, „seniai“, tai mes nenorime su jaunimu susikalbėti, o ne jie, jaunimas, su mumis.“
Jis teisus. Vyresni žmonės dažnai jaunųjų nenori išgirsti. O juk turi būti supratimas iš abiejų pusių. Pats vyresnis žmogus turi norėti jaunesniuosius įsileisti. Jeigu žmogus gyvena užsirakinęs duris – kaip jam padėsi?
Jeigu tu pikta įlipi į troleibusą ir pradedi bambėti, kad jaunimas tau neužleidžia vietos, niekas tau jos ir neužleis. Jaunas žmogus nėra kaltas, kad tu esi senas. Vietoje tokio mąstymo reikia galvoti, ką tu senas galėtum duoti jaunam žmogui. Ką jam galėtum papasakoti, ko išmokyti. Tu juk turi daug patirties ir išminties. Tik neužsidaryk. Pamilk jaunus žmones – jie tikrai nėra prieš tave nusiteikę, jeigu tu nesi nusiteikęs prieš juos.
Reikėtų, kad vieni kitus pamatytų ir išgirstų. Gebėjimo apsidairyti aplink, manau, jauniems žmonėms kartais pristinga. Brandžioje visuomenėje priimamas kiekvienas žmogus: storas ir plonas, kumpa nosimi ar riesta, jaunas ar senas. Sugebėti suprasti vieniems kitus yra didžiausias iššūkis. Supriešinimas jauno ir seno visada blogai. O sujungtos jauno galimybės ir seno išmintis gali duoti nuostabių vaisių.
Spalio 23 d. 17:00 val. „Skalvijos“ kino centre festivalis „Nepatogus kinas“ rengia filmo „Aš esu Alisa“ peržiūrą ir diskusiją „Senjorai šeimose ir Lietuvos visuomenėje“, organizuojama kartu su Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universitetu.
